- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-03-09
- Bylos Nr.
- eA-1468-502/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04400-2021-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas, Užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35433 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 6K-1506 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kadangi jis yra ūkininkas ir palaiko (duomenys neskelbtini) vyriausybę, kuri priėmė naujus teisės aktus, nepalankius ūkininkams. Todėl pareiškėjo kaimynai pyksta, grasina jį nužudyti, siuntinėjo nusikalstamas grupuotes, kad su juo susidorotų. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę bei uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu apskundė jį ikiteismine tvarka, tačiau skundas buvo atmestas Komisijos sprendimu. Pabrėžė, jog Komisijos vertinimu, Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko aktualią informaciją apie kilmės valstybę. Pareiškėjas manė, jog Migracijos departamentas nevertino pareiškėjui grėsmės gyvybei fakto. Migracijos departamentui buvo nurodytos konkrečios individualios aplinkybės apie galimą pavojų gyvybei. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra paplitę nužudymai, pareiškėjui kyla reali grėsmė sveikatai ir gyvybei. Aplinkybės, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjas akcentavo, jog paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Todėl Migracijos departamentas neįvertino minėtų aplinkybių, nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.
3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašė Migracijos departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Pabrėžė, jog Migracijos departamentas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.
4. Pareiškėjas pažymėjo, jog nebuvo pasisakyta dėl išdėstytų motyvų, kurie susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentuota tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė skundą atmesti.
6. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė grėsme, kylančia iš kaimynų, kurie neva norėjo iš pareiškėjo atimti žemę. Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, jog pareiškėjo įvardijamas persekiotojas (kaimynai) nėra valstybinis subjektas. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
7. Atsakovas teigė, kad tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių Indijoje būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą. Migracijos departamentas pagrįstai pareiškėjo pasakojimo nelaikė patikimu įrodymu ir įvertino, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės šalį nelaikytina visiškai pagrįsta. Taip pat nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjo kilmės taip pat šalyje nevyksta ginkluotas konfliktas. Migracijos departamentas konstatavo, jog pareiškėjas pagrįstai neatitinka papildomos apsaugos kriterijų.
8. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.
9. Atsakovas pažymėjo, kad žodinis bylos nagrinėjimas ikiteismine tvarka numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Migracijos departamento komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pareiškėjas.
Žemesnės instancijos teismas
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti M. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 28. sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo M. S. atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Komisijos 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį.
Šalies argumentai
11. Teismas, nustatęs, kad 2021 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjas pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, vertino 2021 m. spalio 25 d. atliktos apklausos metu pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio turinį. Teismas vadovavosi Konvencijos 12 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 83 straipsnio 2, 5 dalimis, 86 straipsnio 1, 2 dalimis, 87 straipsnio 1 dalimi, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punktu, akcentavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.
Žemesnės instancijos teismas
12. Teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas, ištyręs ir įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, paaiškinimus, visas aplinkybes, bei kitų turimų duomenų ir informacijos apie kilmės valstybę kontekste padarė pagrįstas išvadas. Teismo įsitikinimu, Sprendime yra detaliai nurodyta faktinė pareiškėjo atvejo analizė (apimanti ir kilmės šalies informaciją), nurodytos teisės normos, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas bei jo paaiškinimai buvo įvertinti visų surinktų duomenų ir įrodymų visumoje. Pareiškėjo pasakojimas apie situaciją nesudarė pagrindo vertinti tai kaip persekiojimą kilmės valstybėje, kas sudarytų pagrindą taikyti Įstatymo nuostatas dėl prieglobsčio suteikimo. Pateikti paaiškinimai patvirtino tikėtiną konflikto faktą su kaimynais, tačiau ne persekiojimą ar tokią grėsmę. Pareiškėjas nepagrindė nurodytų faktinių aplinkybių, kad jis buvo užpultas būtent kaimynų, pareiškėjas nepateikė medicininių dokumentų, kuriuose būtų duomenys apie sveikatos sutrikimus. Pareiškėjas pasakojimo dalyje dėl kreipimosi į policiją nurodė deklaratyvius teiginius, neįrodė kreipimosi į policiją fakto. Todėl laikė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas dėl konkretaus persekiojimo ar užpuolimo kreipėsi į policiją bei kad buvo atsisakyta suteikti valstybės institucijų, policijos pagalbą. Pareiškėjo ir kaimynų konflikto nelaikė aplinkybe, kuri būtų vertinama kaip Įstatymo nustatytas pagrindas suteikti prieglobstį. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo kaimynai realiai jį persekioja ar imsis persekiojimo veiksmų, kaip tai suprantama pabėgėlio sąvokos kontekste. Pareiškėjo pasakojimas ir tyrimo metu surinkta informacija nepatvirtino pareiškėjo teiginių, kad jo kaimynai organizavo užpuolimus, taip pat nepatvirtino teiginių, neva pareiškėjas kreipėsi į policiją, tačiau pagalbos nesulaukė, nes kaimynai papirko policiją. Pareiškėjo įžvelgiami ryšiai tarp kaimynų ir policijos pareigūnų, teismo vertinimu, yra grindžiami vien tik jo pačio įsitikinimais, kurių nepagrindžia kitos aplinkybės bei įrodymai. Nurodyti ryšiai buvo grindžiami išskirtinai pareiškėjo spėlionėmis, todėl nelaikytini įrodomąją galią turinčiu įrodymu, patvirtinančiu tokių ryšių egzistavimo tikrumą. Teismas pabrėžė, jog tariamas persekiojimo vykdytojas yra prieglobsčio prašytojo kaimynai, t. y. nevalstybinis subjektas. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, kad tariamas persekiotojas galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Todėl nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjui nebuvo suteikta valstybės institucijų pagalba.
13. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Migracijos departamentas, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo nurodytus motyvus, kuriais ji grindė prieglobsčio prašymą, konstatavo, kad nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog pareiškėjui kilmės šalyje gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai.
14. Teismas vertino, kad taip pat nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Nenustatė, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas, arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Pareiškėjas papildomos apsaugos suteikimą grindė tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prieglobsčio prašymą, pareiškėjo pasakojimas dėl anksčiau nurodytų priežasčių nelaikytas pagrįstu įrodymu, todėl byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus kriterijus. Pareiškėjas nenurodė kitų aplinkybių, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, dėl kurių jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga.
15. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 17 d. sprendimu Elgafaji byloje Nr. C-465/07, nurodė, jog beatodairiškas smurtas konstatuojamas, kai smurtas pasiekia tokį didelį mastą, jog galima pagrįstai manyti, kad jei civilis būtų grąžintas į kilmės valstybę arba į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti didelę žalą, tačiau nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas rėmėsi turima informacija, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu nevyksta beatodairis?kas smurtas. Be to, visuotinai žinoma, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. tarptautinis ar vidaus konfliktas.
16. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
17. Teismas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, akcentavo, kad teisinis reglamentavimas neįpareigoja Migracijos departamento komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Pareiškėjo skundą nagrinėjusi Migracijos departamento komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė, kokios informacijos jis negalėjo pateikti rašytiniais paaiškinimais, tačiau būtų galėjęs pateikti žodiniais paaiškinimais. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai dėl žodinio skundo nagrinėjimo atmesti.
18. Teismas, vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas kaip nepagrįstas, į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą, sutiko su Migracijos departamentu, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, jis vengdamas grąžinimo gali pasislėpti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo pateikęs prašymą savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.
19. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento sprendimo motyvus dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Pažymėjo, kad Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą. Nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos maksimaliam terminui. Todėl Migracijos departamento sprendimo dalis keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
20. Teismas, vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punktu, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, 24 ir 25 straipsniais, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, sprendė, kad pareiškėjo duomenys iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.
21. Teismas, pakeitęs Migracijos departamento sprendimo dalį dėl draudimo atvykti termino, sprendė, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į 2 metų terminą.
22. Teismas, netenkinęs pagrindinių skundo reikalavimų, atmetė išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Šalies argumentai
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visą apimtimi, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos. Pareiškėjas akcentavo, jog negali pasilikti kilmės šalyje dėl persekiojimo už dalyvavimą protestuose. Pareiškėjas atitinka pabėgėlio statusą, jam taip pat suteiktina papildoma apsauga. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, todėl jo prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai, o Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymo ir nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios ir būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.
Atsiliepimas
25. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
26. Teigia, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
28. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
29. Teisėjų kolegija, visų pirma, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.
30. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.
31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).
32. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
33. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).
34. Byloje nustatyta, kad prašymo suteikti prieglobstį motyvas – pareiškėjas yra ūkininkas ir palaiko (duomenys neskelbtini) vyriausybę, kuri priėmė naujus teisės aktus, nepalankius ūkininkams, o kaimynai siekia pasisavinti pareiškėjo žemę (plačiau žr. nutarties 2 punktą).
35. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime, vadovaujantis aktualia pareiškėjo kilmės valstybės informacija, nustatė, kad šalyje, kurioje gyvena pareiškėjas (duomenys neskelbtini) rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto neegzistuoja. Migracijos departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojui gresiantį pavojų ,,slankiojančios skalės“ testo kontekste, nenustatė individualių aplinkybių, kurios didintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, kas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.
36. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama teisė būti išklausytam ir pateikti paaiškinimus dėl prieglobsčio prašymo nebuvo pažeista. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo apklaustas Migracijos departamento organizuotoje apklausoje, taip pat savo paaiškinimus galėjo teikti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Dėl pareiškėjo argumento, kad byla ikiteismine tvarka (Komisijoje) nepagrįstai išnagrinėta neorganizuojant žodinio posėdžio, pažymėtina, kad pagal Aprašo 222 punktą sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso forma, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi nurodytas teisinis reglamentavimas neįtvirtina besąlyginės pareigos ikiteisminio tyrimo metu kreiptis į pareiškėją dėl žodinių paaiškinimų, be to, tai gali būti nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų.
37. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo pateiktame apeliaciniame skunde trūksta argumentų dėl ryšio su istorija, kuri buvo pateikta Migracijos departamentui bei pirmosios instancijos teismui, nurodomi nauji faktai (duomenys neskelbtini), kurie negali būti vertinami. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, nurodo, kad pareiškėjo pasakojimas buvo prieštaringas, nedetalus ir nenuoseklus, pareiškėjas negalėjo įvardinti persekiotojo. Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo istorijos, kuria jis grindžia prašymą suteikti prieglobstį, tikrumas yra abejotinas ir mažai tikėtinas; teiginiai apie grėsmę gyvybei jo kilmės šalyje yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais. Be to, Migracijos departamentas nurodė, kad turima informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę rodo, jog asmeniui negali kilti realus pavojus, todėl, kad šalyje nevyksta konfliktai / perversmai. Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.
39. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė, jog turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.
40. Teisėjų kolegija dėl tų pačių vertinimų pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Migracijos departamento Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini) ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.
42. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.