Kauno apygardos teismo nutartis

2009-09-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-489-397-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-28
Bylos Nr.
1A-489-397-2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Gytis Večerskas (pirm.), Romualdas Lincevičius, Danguolė Šiugždinytė
Nuteistasis
D. R., J. R.
Advokatai
Aušra Ručienė

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-489-397/09

Teisėjas Rimantas Grigas (Proceso Nr. 20-9-029/2008)
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.4.7.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. rugsėjo 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų: Romualdo Lincevičiaus, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vitai Beleckaitei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. R. ir J. R. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. 15 MGL (1950 litų) dydžio bauda;

J. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. 15 MGL (1950 litų) dydžio bauda.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. ir J. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. nuteisti už tai, kad 2008-03-26 Kauno apygardos teisme, esančiame Mickevičiaus g. 18, Kaune, būdami liudytojais baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus, tai yra melagingai nurodė, kad kaltinamąjį E. P. 2006-12-22 įvykio vietoje matė su mergina.

Apeliaciniais skundais nuteistieji D. R. ir J. R. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą panaikinti ir kiekvieno iš jų atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Neigdami savo kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų, nuteistieji analogiškai tvirtina, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta jokių pastarųjų kaltę patvirtinančių neginčijamų įrodymų, teismas bylos nagrinėjimo metu ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas ir neobjektyvus, kas sutrukdė tinkamai įvertinti esančius įrodymus bei priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Anot apeliantų, teismas nepagrįstai vadovavosi tik teismų procesiniais sprendimais, kur E. Z. buvo pripažintas kaltu. Be to, nepagrįstai neanalizavo bei neaptarė, kodėl laikytina, kad nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, kad E. Z. matė su mergina, o Kauno apygardos teisme, duodami tuos pačius parodymus kaip ir ikiteisminiame tyrime, melavo. Apeliaciniuose skunduose abu nuteistieji patvirtina savo ikiteisminio bei teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, kad 2006 metų gruodžio mėnesį matė E. Z. einantį su mergina. Be to, nuteistasis J. R. nesutinka su teismo nustatyta aplinkybe, kad jis, duodamas parodymus Kauno apygardos teisme, sakė, jog matė E. Z. su mergina 2006-12-22 įvykio vietoje, nes jis iš tikrųjų nurodė, kad šiuos asmenis matė 2006 m. gruodžio mėnesį ir kad apie jokį įvykį jam nėra žinoma.

Nuteistųjų teigimu, jie pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. l d. turi būti išteisinti, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, tai yra jų veiksmuose nėra šio nusikaltimo subjektyvosios pusės požymio – tiesioginės tyčios. Anot apeliantų, Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendyje visiškai nevertinti subjektyvieji veikos požymiai, t.y. neanalizuota, ar nuteistieji sąmoningai davė neteisingus parodymus, ar sąžiningai klydo juos duodami ir kodėl jų analogiškais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, prisiekus sakyti tiesą, yra tikima.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog nuosprendyje neteisingai konstatuota, kad jie davė parodymus, jog matė E. P. su mergina, nes asmens tokia pavarde jie nepažįsta, šias aplinkybes paneigia ir visa bylos medžiaga.

Šalies argumentai

Nuteistoji D. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad ji charakterizuojama teigiamai, šiuo metu yra vaiko auginimo atostogose, o nuteistasis J. R. tvirtina, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis charakterizuojamas teigiamai, šiuo metu vienas išlaiko šeimą, veda padorų gyvenimo būdą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. R. ir J. R. apeliaciniai skundai atmestini.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino ištirtus įrodymus bei pagrįstai D. R. ir J. R. pripažino kaltais, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d..

Abu nuteistieji, savo apeliaciniuose skunduose išdėstydami analogiškus argumentus ir akcentuodami savo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus tapačius parodymus, jų nesieja su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis bei įrodymais, kas nelaikytina įrodymų vertinimo kriterijumi, nes tik įrodymų visetas gali pagrįsti ar paneigti asmenų kaltę.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai grindė ne tik teismų procesiniais sprendimais, kur E. Z. buvo pripažintas kaltu (kas neteisingai nurodoma apeliaciniuose skunduose), bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, tai yra: 2008-03-26 teismo posėdžio protokolu, priesaikomis, liudytojų apklausos protokolais. Iš 2008-03-26 teismo posėdžio protokole (b.l. 27-29) užfiksuotų liudytojais apklaustų D. R. ir J. R. parodymų seka, kad jie analogiški kaltinamojo E. Z. teisme duotiems parodymams, kuriuos teismas nuosprendyje vertino kritiškai, kaip neatitinkančius objektyviai nustatytų įvykio aplinkybių, prieštaraujančius kitiems bylos duomenims ir laikė gynybine kaltinamojo versija. Būtent ši aplinkybė paneigia apeliantų skundo argumentą, kad jų veikoje nėra subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios, nes pastarieji, apklausiami liudytojais ir duodami parodymus teisme, siekė patvirtinti kaltinamojo teiginį, kad jis įvykio vietoje buvo kartu su mergina ir grumtynėse, kai buvo sužalotas J. M., nedalyvavo.

Nepagrįstu laikytinas nuteistojo J. R. skundo teiginys, kad jis Kauno apygardos teisme parodė, jog matė E. Z. 2006 m. gruodžio mėnesį ir kad apie įvykio vietą jam nieko nebuvo žinoma, tačiau teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, nurodydamas tikslią datą – 2008-12-22 ir vietą įvardindamas kaip „įvykio vietoje“. Nuteistojo nurodytos aplinkybės, apklausiant jį liudytuoju teisme, kad jis pravažiuodamas matė įvykį prie parduotuvės 2006 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, prieš Kalėdas, ir kad matė einantį jaunuolį su mergina, sutampa su liudytojos D. R. teisme duotais parodymais, o taip pat, kaip jau buvo minėta, ir su kaltinamojo E. Z. teismo kritiškai įvertintais parodymais. Nors apeliantas ir nenurodė tikslios įvykio datos, teigdamas, jog jaunuolį su mergina matė 2008 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, o ne būtent 2008-12-22, tai nepaneigia jo kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Iš šio liudytojo parodymų seka, kad jis siekė patvirtinti nuteistojo E. Z. iškeltą versiją, jog jie abu susitiko ir vienas kito pasiteiravo apie reikalingą pagalbą kaip tik tuo momentu, kai tariamai nenustatytų vaikinų grupė kitoje vietoje (prie parduotuvės) mušė J. M..

Nepagrįstu laikytinas ir kitas apeliacinių skundų argumentas, jog teismas nepagrįstai neanalizavo bei neaptarė, kodėl laikytina, kad nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, kad E. Z. matė su mergina, o Kauno apygardos teisme, duodami tuos pačius parodymus kaip ir ikiteisminiame tyrime, melavo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. R. ir J. R. nuteisti už melagingų parodymų davimą teisme, o ne ikiteisminio tyrimo metu, tad šie ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai pagrįstai netgi nebuvo analizuojami, nes jie esminės reikšmės veikos kvalifikacijai neturi.

Įvertinant pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, jų visumą, nėra pagrindo abejoti teismo padarytomis išvadomis apie nuteistųjų kaltę ir teisingą jų padarytų veikų kvalifikavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, atsižvelgė į tai, kad jie padarė nesunkų nusikaltimą, D. R. neteista, J. R. nors ir buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs. Be šių aplinkybių įvertinta ir tai, kad byloje nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Kolegija, atsižvelgusi į visas aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistiesiems D. R. ir J. R. paskirtos bausmės yra teisingos, netgi vienos iš švelnesnių, kurios numatytos baudžiamojo įstatymo sankcijoje už kiekvieno iš nuteistųjų padarytą nusikaltimą, jų dydį nustatant įstatymo sankcijos ribose, tad laikyti jas aiškiai per griežtomis ir mažinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais (nuteistieji charakterizuojami teigiamai, D. R. augina mažametį vaiką, J. R. vienas išlaiko šeimą) pagrindo nėra. Nuteistiesiems paskirtosios bausmės pagal savo rūšį ir griežtumą visiškai atitinka jų padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą ir sukeltas pasekmes.

Nuosprendžio nustatomojoje dalyje neteisingai nurodyta kaltinamojo E. Z. pavardė, nurodant P. pavardę (apie tai pažymima ir apeliaciniame skunde), tai yra nurodoma, kad D. R. ir J. R. melagingai nurodė, kad kaltinamąjį E. P. 2006-12-22 įvykio vietoje matė su mergina. Iš bylos aplinkybių ir nuosprendžio turinio matyti, kad tokį netikslumą sąlygojo tik rašybos klaida (apsirikimas). Todėl šis netikslumas ištaisytinas, nuosprendžio nustatomojoje dalyje patikslinant E. Z. anketinius duomenis, tai yra pavardę, nekeičiant nuosprendžio esmės.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1 p.,

nutarė:

nuteistųjų D. R. ir J. R. apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti nuosprendžio nustatomąją dalį, nurodant, kad kaltinamasis E. P. laikytinas E. Z..

Kolegijos pirmininkas Gytis VečerskasTeisėjai Romualdas LincevičiusDanguolė Šiugždinytė