Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Algirdo Gapučio, teisėjų Ričardo Gilio ir Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. R. ir civilinio atsakovo UAB „A“ atstovo advokato K. R. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 176 str. 1 d. ir nuteistas 38 MGL (4940 Lt) dydžio bauda, kurią jis turi sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Priteista iš UAB „A“ V. V. 16 582,11 Lt turtinei ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. nuteistas už tai, kad eidamas UAB „A“ generalinio direktoriaus pareigas, tai yra būdamas darbdavį UAB „A“ atstovaujančiu asmeniu, bei UAB „A“ statinių, tarp jų ir gamybinės bazės sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini) m. naudotoju, pagal 2006 m. lapkričio 30 d. Generalinio direktoriaus pareiginės instrukcijos II dalies 12 punktą įpareigotas įgyvendinti priemones, susijusias, su darbuotojų sauga ir sveikata pagal bendrovės kokybės vadybos sistemos procedūros PR-08 reikalavimus, pagal IV dalies 2 punktą būdamas atsakingas už darbuotojų saugos ir sveikatos, priešgaisrinės saugos, elektrosaugos priemonių organizavimo ir vykdymo bendrovėje kontrolę, elektros įrenginius aptarnaujančio personalo parinkimą, darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais mokymą, atestavimą ir instruktavimą, pagal bendrovės kokybės vadybos sistemos dokumentų reikalavimus, dėl neatsargumo pažeidė darbų saugos įstatymuose, kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, lėmusius statinio vartų virtimą, kurio metu atsirado sunkios pasekmės žmonėms: pagal Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 str. 1 d. įpareigotas sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais; pagal to paties Įstatymo 14 str. 1 d. įpareigotas užtikrinti, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta ir darbo vietų aplinka atitiktų šio Įstatymo ir kitų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo vietos būtų įrengtos taip, kad jose dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų traumų, jų darbo aplinkoje nebūtų sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių; pagal to paties Įstatymo 19 str. 2 d. 1 p. įpareigotas organizuoti rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą; pagal to paties Įstatymo 40 str. 1 d. įpareigotas darbuotojams sudaryti tokią darbo aplinką, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ar kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia rizika yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti; pagal Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 40 str. 2 p. privalėdamas nenaudoti statinio, kol jis nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti; pagal to paties Įstatymo 40 str. 3 p. privalėdamas laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus pagal šio Įstatymo 4 straipsnį; pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233 patvirtintų Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų 14.3 punktą privalėdamas užtikrinti, kad atverti vartai nekeltų pavojaus darbuotojams; pagal Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. D1-347 „Dėl statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ patvirtinimo“ 10.2 punktą privalėdamas laiku pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradusius statybinių konstrukcijų defektus; pagal šio aprašo 10.5 punktą privalėdamas siekti, kad statiniai nedarytų žalos žmonių sveikatai ir aplinkai; pagal 22 punktą privalėdamas užtikrinti, kad metalinių konstrukcijų ir detalių apsauga nuo korozijos būtų sistemingai atnaujinama įvertinant aplinkos cheminį aktyvumą statinių eksploatavimo metu, korozijos pažeistos vietos būtų nuvalomos, o antikorozinė danga atnaujinama, korozijos paveiktų konstrukcijų nešamoji galia patikrinama skaičiavimais ar kitais būdais; pagal 30.2 punktą privalėdamas nenaudoti statinio, kol jis nustatyta tvarka nepripažintas tinkamu naudoti; pagal 30.3 punktą privalėdamas laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio savybės atitinkančios esminius statinio reikalavimus; nesudarė darbuotojams saugių bei nekenksmingų darbo sąlygų, neužtikrino, kad kiekvieno darbuotojo darbo vieta atitiktų Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo reikalavimus, neorganizavo rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimo, nesiėmė priemonių darbuotojams sudaryti tokią darbo aplinką, kad joje nebūtų pavojingų veiksnių, keliančių susižalojimo riziką, nesilaikė reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus, naudojo statinį nustatyta tvarka nepripažintą tinkamu naudoti bei neužtikrino, kad atverti vartai nekeltų pavojaus darbuotojams, dėl šių priežasčių 2008-07-01 apie 15.40 val. UAB „A“ metalo dažymo sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), nutrūkus vartų viršutiniam vyriui, virstantiems vartams išsinėrus iš apatinio vyrio ir krintant žemyn ir dėl to užspaudus virtimo trajektorijoje buvusį UAB „A“ pakrovėjo mašinistą V. V., pastarasis patyrė dubens kaulų lūžimą, dešinio šlaunikaulio lūžimą, dešinio dilbio kaulų atvirą lūžimą, šonkaulių lūžimą, šlapimo pūslės ir šlapimtakio plyšimus, žarnų pasaitų plyšimus, plaučių plyšimą, kraujo išsiliejimą krūtinės ir pilvo ertmėse, sunkaus laipsnio šoką, o būtent sunkų sveikatos sutrikdymą dėl daugybinių vidaus organų plyšimų, nukraujavimo, sunkaus laipsnio šoko, nes tai sudaro pavojų gyvybei.

Nurodo, kad baudžiamojoje byloje nesurinkus objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuotą veiką, BPK 115 str. 3 d. 2 p. pagrindu, civiliniam atsakovui UAB „A“ pareikštas ieškinys turėtų būti paliktinas nenagrinėtas nukentėjusiajam – civiliniam ieškovui V. V. paliekant teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo išvadomis, kad UAB „A“ generalinis direktorius pažeidė Statybos įstatymo 40 str. 2 ir 3 punktų reikalavimus, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintų Darboviečių įrenginio bendrųjų nuostatų 14.3 punktą, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2004 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl statybos techninio reglamento STR 01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ patvirtinimo“ 10.2, 10.5, 22, 30.2, 30.3 punktų reikalavimus neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes pagal jau minėtą bendrovės generalinio direktoriaus 2002 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) II skyriaus 2.17 punktą, šių funkcijų įgyvendinimas tiesiogiai yra pavestos (duomenys neskelbtini) direktoriui V. M., kuris ir privalėjo užtikrinti jam priskirto ūkio priežiūrą teisinę registraciją bei saugią eksploataciją. Be to, 2006 m. lapkričio 08 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) 18a „Dėl 2005-12-16 įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl statinių techninės priežiūros organizavimo“ pakeitimo“ gamybinės bazės statinių techniniu prižiūrėtoju paskutiniu metu buvo paskirta A. L.. Taigi būtent šie asmenys vadovaujantis STR ir kitų norminių aktų reikalavimais privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo reikalavimų. Nurodo, kad tuo pat metu, pagal 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl statinių techninės priežiūros organizavimo“ tas pats (duomenys neskelbtini) direktorius V. M. buvo paskirtas kasmetinių ir neeilinių statinių techninės priežiūros apžiūrų vykdymui sudarytos komisijos pirmininku. Minėta komisija pagal savo kompetenciją privalėjo kasmet bei esant reikalui atlikti neeilines statinių apžiūras ir konstatavus kokius nors neatitikimus ar defektus nedelsiant imtis priemonių jiems pašalinti ir apie tai atitinkama tvarka informuoti bendrovės vadovą. Mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktą rašytinį įrodymą - Statinio techninės priežiūros žurnalą, su jame esančiu 2006 m. kovo mėnesio įrašu: ištiesinti vartų rėmą, privirinti išlūžusį vyrių bei atlikti kitus minėtų vartų remonto darbus. Teismas padarė išvadas, kad išlūžęs vartų vyrius tuo laiku nebuvo remontuotas, nors įrašai patvirtina, kad techninė prižiūrėtoja A. L. kaip tik ir buvo nurodžiusi atlikti tam tikrus darbus saugiam vartų naudojimui. Tam savalaikiai buvo skirtas atitinkamas reikalingas finansavimas, darbai buvo atlikti ir apie tai yra minėtame žurnale atitinkamas įrašas, kad vartai sutvarkyti 2006 m. kovo 31d. Iš byloje esančio 2006 m. kovo mėnesio atliktų darbų akto matyti, kad minėtus darbus atliko pagalbinės gamybos tarnybos viršininkė N. N. (M.), o darbus priėmė (duomenys neskelbtini) direktorius V. M.. Minėtas aktas patirtina, kad pagal savo kompetenciją darbus vykdė ir darbų kokybę kontroliavo ne bendrovės generalinis direktorius J. R., o N. N. (M.) ir (duomenys neskelbtini) direktorius V. M., taigi šie asmenys ir privalėjo remontuojant vartus bei jų vyrius atidžiai apžiūrėti, patikrinti ir pasirūpinti, kad darbai būtų atlikti kokybiškai.

Be to, nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai priėjo išvadą, kad J. R. nusikaltimą įvykdė nusikalstamo nerūpestingumo pasėkoje ir mano, kad tokios teismo išvados apie J. R. nusikalstamą nerūpestingumą yra teisėjos formalaus ir šališko pobūdžio samprotavimai, kurie tiesiogiai nerodo į nuteistojo kaltę nusikalstamo nerūpestingumo forma ir tuo labiau nepaneigia fakto, kad generalinis direktorius J. R. dirbo įsitikinęs ir žinodamas, kad visi bendrovės statiniai, įskaitant ir sandėlys, esantis (duomenys neskelbtini), buvo seniai komisijų pripažinti tinkamais naudoti. Tvirtina, kad Utenos rajono apylinkės teismas užuot išsiaiškinęs ar tiesiogiai pats generalinis direktorius J. R. turėjo kaltinimo akte įvardintas pareigas imtis konkrečių įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytų priemonių, padarė šališką išvadą, kad jis yra atsakingas už visų darbdavio teisėtai įgaliotų asmenų veiksmus, nors tiesioginė sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), vartų viršutinio vyrio trūkimo priežastis ikiteisminio ir teisminio bylos tyrimo metu nėra nustatyta. Šią aplinkybę nuosprendyje pripažino ir teismas, nurodydamas, kad „vartų viršutinio vyrio nutrūkimo priežastis nenustatyta, nes dar neatvykus į nelaimingo atsitikimo vietą darbo inspekcijos pareigūnams vyriai tiek ant vartų, tiek jų angoje buvo nušlifuoti ir nebesimatė jų surūdijimo plotų bei trūkimo vietų“. Be to, apelianto nuomone skundžiamame nuosprendyje ydingai išsiaiškintas priežastinis ryšis tarp tariamų darbų saugos ir kitų įstatymų pažeidimų ir nukentėjusiojo V. V. sužalojimo, nes šis nelaimingas atsitikimas, kurio metu sužalotas V. V., tiesiogiai sąlygotas vartų viršutinio vyrio trūkimo, o ne to, kad sandėlio pastatas buvo pripažintas tinkamu naudoti ar nebuvo pripažintas. Nesutinka, kad J. R. iš viso negalėjo niekam kitam pavesti darbų saugos užtikrinimo ir kontrolės funkcijų, nes sandėlio statinys nebuvo priimtas naudoti, nors pagal bylos medžiagą ne tik bendrovės darbuotojai, bet ir juos kontroliuojantys asmenys, žinojo apie tai, kad sandėlis buvo priimtas naudoti ir kad šio statinio priežiūrai bendrovės generalinis direktorius savo įsakymais buvo skyręs statinių techninius prižiūrėtojus bei sudaręs komisiją statinių techninei priežiūrai. Mano, kad UAB „A“ generalinis direktorius J. R., kaip bendrovės vadovas pagal savo kompetenciją tinkamai organizavo darbą bendrovėje, susijusį su darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų įgyvendinimą ir jo veiksmai, darbdaviui pavestų funkcijų, statinio naudotojo funkcijų paskirstymas kitiems kompetentingiems asmenims, nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su gamybinės bazės vartų vyrio trūkimu ir vartų griuvimu, nukentėjusiojo V. V. sužalojimu t.y. su atsiradusiomis pasekmėmis, todėl jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d., požymių. Kadangi generalinis direktorius J. R. pripažintas kaltu nepagrįstai, jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d., sudėties požymių, nukentėjusiojo V. V. ieškinys baudžiamojoje byloje negali būti sprendžiamas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.264 str. 2 d. pagrindu ir turėtų būti paliktas nenagrinėtas. Kita vertus, nukentėjusysis V. V. buvo draustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.283 str. 4 d. nuostatų ir iš viso negalėjo priteisti iš UAB „A“ žalos atlyginimo šiuo pagrindu. Be to, teismas, nukentėjusiajam V. V. padarytą neturtinę žalą įvertino pernelyg didele suma, tuo aiškiai nukrypdamas nuo jau suformuotos teisminės praktikos dėl neturtinės žalos dydžio ir neatsižvelgdamas į tai, kad UAB „A“ dėl šalyje įsivyravusios finansinės krizės ir sumažėjusių statybos apimčių tokių lėšų neturi.

Nukentėjusysis – civilinis ieškovas V. V. atšaukė savo apeliacinį skundą ir prašo palikti Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d nuosprendį nepakeistu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl J. R. bandymo išvengti atsakomybės, formaliai perkeliant ją savo pavaldiniams ir bandant juos apkaltinti, kad jie generalinio direktoriaus pavedimu privalėjo tikrinti ir kontroliuoti jų darbo vietos ir darbo vietos aplinkos saugumą. Neneigia, kad asmenys, kuriems buvo pavesta atlikti UAB „A“ statinių priežiūrą, į savo darbą taip pat žiūrėjo tik formaliai, tačiau jie jo bent jau atsiprašė ir pareiškė jam savo užuojautą, o nuteistasis J. R. jokios savo kaltės iš viso nepripažino ir jokios užuojautos jam neišreikė, jo neatsiprašė ir nesuteikė pagalbos. Priešingai, jis bandė išvengti bet kokios atsakomybės, teigdamas, kad jį sužalojusios metalinės durys pastato, kuris dėl nuteistojo kaltės (teismas nustatė J. R. kaltės formą - nusikalstamas nerūpestingumas, tačiau jis yra įsitikinęs ir mano, kad visa bylos medžiaga tai patvirtina, jog iš tikrųjų jam turi būti inkriminuota kita kaltės forma - nusikalstamas pasitikėjimas) iš viso nebuvo teisiškai įregistruotas, ir dėl šios priežasties negalėjo būti pradėtas eksploatuoti (naudoti). Nuteistasis J. R., kuris nuo 1987 metų dirbo ir buvo (duomenys neskelbtini) (vėliau - (duomenys neskelbtini), reorganizuotos į UAB „A“) ilgametis vadovas, privalėjo užtikrinti, kad perduoti iš (duomenys neskelbtini) balanso į civilinio atsakovo balansą pastatai būtų tinkamai įregistruoti nekilnojamojo turto viešajame registre ir tik po to pradėti eksploatuoti (naudoti po kapitalinio remonto). Teisinė pastatų registracija pradėta vykdyti dar iki 1994, todėl be jokios abejonės nuteistasis negalėjo nežinoti, kad būtina registruoti visus pastatus, net jeigu jie buvo perduoti iš balanso į balansą. Ta aplinkybė, kad civilinis atsakovas daugelį metų mokėjo nekilnojamojo turto mokestį ir už šį pastatą tik patvirtina, kad nuteistasis buvo aplaidus ne tik darbo saugos srityje, bet ir kitoje UAB „A“ veikloje. Visiškai pagrįstai teismas pateiktą 1983-12-30 aktą nelaikė tinkamu įrodymu, nes aktą pasirašę komisijos nariai tvirtino, kad pastatas buvo pastatytas iš įmonės kapitalinio remonto lėšų, tačiau šiuos liudytojų parodymus paneigia įrašai viešajame registre, patvirtinantys, kad nurodytas sandėlys pastatytas 1985 metais, o UAB „A“ inventorizacijos aprašuose nurodyta, kad jis pradėtas eksploatuoti dar 1974-06-01. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Aplinkos ministerijos specialisto išvada, kad 2008-07-01 pastatas nebuvo įregistruotas tinkamu naudoti, nebuvo įregistruotas viešajame registre, todėl jo nebuvo galima eksploatuoti, juolab, kad jokio akto nerasta ir Utenos apskrities archyve. Todėl akivaizdu, kad lygiai taip pat, kaip bandoma liudytojos A. N. parodymais maskuoti civilinio atsakovo, o tiksliau - nuteistojo J. R. ir sekretorės A. N., klastojamus dokumentus (dėl įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) surašymo datos ir aplinkybių), tokiu pat būdu bandoma rastą civilinio atsakovo archyvuose 1983-12-30 aktą „pritempti“ prie nurodyto sandėlio tariamai teisėto naudojimo. Lygiai taip pat elgėsi nuteistasis J. R. ir duodamas parodymus sunaikinti nelaimingo atsitikimo vietoje jo įkalčius. Aplinkybė, kad UAB „A“ generalinis direktorius, neužtikrino, kad sandėlis, kurio metalinės durys virsdamos jį sunkiai sužalojo, būtų pripažintas tinkamu naudoti ir būtų pradėtas eksploatuoti (naudoti) tik po to, kai bus įregistruotas viešajame registre, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 40 str. 2 p. (redakcija, galiojusi iki 2010-10-01), įrodo, kad jis buvo nenusikalstamai nerūpestingas, bet nusikalstamai pasitikintis. Kad jam turėtų būti inkriminuota būtent šita kaltės forma, įrodo ir ta aplinkybė, jog J. R. dar 1996-03-12 žinojo, kad pastatas neįregistruotas, tačiau jokių aktyvių veiksmų nesiėmė, kad jis nebūtų eksploatuojamas. Pažymi ir tai, kad perduodamas formaliai savo kompetencijoje esančių klausimų sprendimą savo pavaldiniams, nuteistasis ir toliau nieko nepadarė (bent jau jokių aktyvių veiksmų neatliko), kad uždraustų (ar bent sustabdytų) šio pastato eksploataciją iki bus atlikta jo teisinė registracija arba bent jau tinkamai atliktas pastato įvertinimas darbuotojų saugos atžvilgiu. Visos šios faktinės aplinkybės įrodo, kad pirmosios instancijos teismas nors ir pripažino nuteistojo J. R. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, tačiau neįvertino nusikalstamo neveikimo pasikliaunant formaliu atsakomybės perkėlimu kitiems pavaldiniams, todėl nors pagrįstai pripažino jo įvykdytą nusikaltimą netyčiniu, be jokio pagrindo jo kaltės formą sušvelnino. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo pripažinti, kad nuteistojo J. R. kaltės forma yra sunkesnė - savo neveikimu nuteistasis numatė, kad dėl jo neveikimo gali atsirasti Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d. numatytos pasekmės, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (Lietuvos Respublikos BK 16 str. 2 d.).

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas jo ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės akcentavo tik jam padarytos sveikatos sužalojimo mąstą (2011-02-09 jam dar 2 metams pratęstas laikotarpis dėl 80 % netekto nedarbingumo nustatymo), visiškai teisingai konstatavęs, kad dėl patirtų sužalojimų jis patyrė ne tik didelį fizinį skausmą (ką patvirtino ir medicininės ekspertizės išvados), dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą (tikintis, kad nuteistasis ir civilinis atsakovas bent jau dėl jų neturtinės žalos atsiradimo pagrindų nesiginčys), bet ir pilnaverčio gyvenimo praradimą bei susirūpinimą dėl savo fizinės būklės ateityje. Tačiau mano, kad ne mažiau svarbi ir ta aplinkybė, kaip elgėsi nuteistasis J. R. ir jo atstovaujamas civilinis atsakovas UAB „A“ tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu - jokios užuojautos ir pagarbos sau, o tuo labiau atsiprašymo ir bent dalinio žalos atlyginimo nesulaukė iki šiol. Teismas neįvertino jo moralinių kančių stebint, kaip nuteistasis J. R. bando išvengti atsakomybės, nors jo išsilavinimas ir ilgalaikis vadovavimas UAB „A“ leidžia jam tvirtinti, kad jis turėjo suprasti, kad jam padarytą žalą gali ir privalo bent jau iš dalies atlyginti jo darbdavys. Mano, kad teismas, pripažinęs, kad dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo nėra jokios jo kaltės, be pagrindo sumažino sumą iki priteistos sumos. Teigia, kad civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti pakeistas padidinant priteistą sumą iki jo ieškinyje nurodytos sumos. Teismas jam priteisė 150 000 Lt arba po 15 000 Lt už kiekvienus jo ateities metus iki jam sukaks 65 metų amžius, kada jis turėtų teisę į senatvės pensiją. Mano, kad jo patirti sužalojimai, jau atliktos iki nuosprendžio priėmimo ir po jo bei dar gresiančios ateityje operacijos, nuolatinis vaistų vartojimas, slaugos poreikių tenkinimas, saviraiškos stoka dėl sveikatos būklės leidžia teigti, kad jam turi būti kompensuota didesnė neturtinė žala (bent jau papildoma suma, kuri leistų jam įsigyti Utenos mieste netoli ligoninės butą pirmajame aukšte ir jį įsirengti, kad galėtų naudotis invalido vežimėliu ir jam nereikėtų kitų asmenų pagalbos nuvykti į polikliniką ar išeiti pakvėpuoti grynu oru).

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašo nuteistojo ir civilinio atsakovo apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiajam palikti teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso nustatyta tvarka, nuteistojo gynėjas advokatas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiajam palikti teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso nustatyta tvarka, civilinio atsakovo atstovas advokatas prašo civilinio atstovo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis prašo palikti skundžiamą nuosprendį nepakeistu, o nuteistojo ir civilinio atsakovo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. R. ir civilinio atsakovo UAB „A“ apeliaciniai skundai tenkinami.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

BK 176 str. 1 d. numato atsakomybę darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui, pažeidusiam darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Pagal šį BK straipsnį atsako tik specialūs subjektai – darbdaviai ir kiti jų įgalioti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Ši nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, todėl, taikant šią normą, būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, dėl kokių konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų jie atsirado. Priežastinio ryšio nustatymas tarp darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių, suponuoja išvadą, jog be šių pažeidimų nebūtų ir išvardytų padarinių.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik visiškai nekeliančiais abejonių įrodymais, kad buvo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios kaltinamasis atiduotas teismui ir kad tą nusikalstamą veiką padarė būtent šis asmuo. Todėl tik nustačius asmens veikoje visų nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą, galima konstatuoti, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 176 str. 1 d .

Išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus kolegija daro išvadą, jog J. R. pagal BK 176 str. 1 d. nuteistas nepagrįstai.

Baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad 2008-07-01 apie 15.40 val. UAB „A“ metalo dažymo sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), nutrūkus vartų viršutiniam vyriui, virstantiems vartams išsinėrus iš apatinio vyrio ir krintant žemyn ir dėl to užspaudus virtimo trajektorijoje buvusį UAB „A“ pakrovėjo mašinistą V. V., pastarajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl daugybinių vidaus organų plyšimų, nukraujavimo, sunkaus laipsnio šoko, nes tai sudaro pavojų gyvybei.

Nelaimingo atsitikimo darbe akte, surašytame 2008-09-05, nelaimingo atsitikimo priežastimis įvardinta: 1) netinkama statinių (pastatų) priežiūra – pažeisti Statybos techninio reglamento STR01.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašo 10.3 punkto (profilaktinėmis priemonėmis tausoti (saugoti nuo ankstyvojo susidėvėjimo) statinius ir jų konstrukcijas; 1.5 punkto (siekti, kad statiniai nedarytų žalos žmonių sveikatai ir aplinkai), 22 punkto (metalinių konstrukcijų ir detalių apsauga nuo korozijos turi būti sistemingai atnaujinama įvertinant aplinkos cheminį aktyvumą statinių eksploatavimo metu. Korozijos pažeistos vietos turi būti nuvalomos, o antikorozinė danga atnaujinama<...>) reikalavimai; 2) neįvertinta profesinė rizika eksploatuojant vartus, taip pažeidžiant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 str. (darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje. Tuo tikslu darbdaviui atstovaujantis ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo: 1) organizuoja rizikos darbuotojų saugai ir sveikatai vertinimą, kaip nurodyta šio įstatymo 39 straipsnyje ir kituose jų darbo saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose“ ir Profesinės rizikos nuostatų 13 punkto (fiziniai rizikos veiksniai nustatomi vertinant ar patalpos darbo vietos ar kitos vietos atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nuostatas dėl darbuotojų apsaugos nuo traukų <...> reikalavimus (1 t., b.l. 58-59).

2009-06-30 Lietuvos teismo ekspertizės centro Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuota, kad nelaimingo atsitikimo priežastimi buvo Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16 str. 1 p. reikalavimų neįgyvendinimas bei Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų 14.3 p. reikalavimų neįvykdymas. Pagal tyrimui pateiktą medžiagą, vartų nutrūkusių vyrių vietos buvo paveiktos korozijos, o tai tikėtina, turėjo įtakos vartų vyrių stiprumui, todėl tikėtina šio įvykio priežastimi nurodytas ir Statinių techninio reglamento 22 p. netinkamas vykdymas. Nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo mechanizmas buvo toks: darbuotojams (T. K., M. P. ir S. K.) bandant uždaryti sandėlio vartus, dėl nenustatytų priežasčių nutrūko vartų du viršutiniai vyriai, o virsdami vartai išsinėrė iš apatinio vyrio ir krito žemyn, užspausdami virtimo trajektorijoje buvusį V. V.. Konstatuota, kad tiriamo įvykio metu sandėlio metaliniai vartai buvo techniškai netvarkingi, tuo neįgyvendinant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 16 str. 1 p., bei neįvykdant Darboviečių įrengimo bendrųjų nuostatų ir tikėtina Statybos techninio reglamento 22 p. reikalavimų. Išvadoje taip pat akcentuojama, kad kitu atveju, esant techniškai tvarkingiems vartams, nelaimingas atsitikimas nurodytomis aplinkybėmis nebūtų įvykęs (1 t., b.l. 153-157).

Abu šie dokumentai patvirtina iš esmės analogiškas nelaimingo atsitikimo priežastis, t.y., kad UAB „A“ eksploatuojamo sandėlio vartai buvo techniškai netvarkingi, kas ir sąlygojo atsiradusių padarinių kilimą.

Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas J. R. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos grindė tuo, kad jis neužtikrinęs, kad statinys – metalo dažymo sandėlys, esantis (duomenys neskelbtini) yra tinkamas naudoti, esant neaiškumams, ar šis objektas apskritai ir jo vartai, kurie nukritę prispaudė nukentėjusįjį, atitiko esminius normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ir normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytus reikalavimus ir negalima nustatyti, ar vyriai nutrūko dėl netinkamos jų priežiūros ar jie vartuose buvo įrengti ne pagal reikalavimus, todėl, kaip nepripažinto tinkamu naudoti statinio naudotojas, pažeidė teisės aktų, susijusių su darbuotojų sauga ir sveikata reikalavimus. Kartu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės nustatymas paneigė galimybę reikalauti atsakomybės tiek iš statinio techninio prižiūrėtojo, tiek iš apžiūrų komisijos narių, kuriuos J. R. ir įvardijo kaip atsakingus, už konkrečias darbų saugos ir sveikatos ar statinių tinkamos eksploatacijos sritis, asmenis.

Kaip minėta, sprendžiant asmens kaltės dėl BK 176 str. 1 d. klausimą esminės reikšmės turi priežastinio ryšio tarp atsiradusių padarinių ir veikos nustatymas. Vertinant įvykusio nelaimingo atsitikimo priežastis bylos duomenų visete, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo užimta pozicija, kad būtent duomenų apie statinio, kuris faktiškai eksploatuojamas daugiau kaip dvidešimt metų iki šio įvykio, pripažinimą tinkamu naudoti trūkumas, ar kad neatlikta jo teisinė registracija yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su V. V. nustatytu sužalojimu.

Priešingai – tiek nelaimingo atsitikimo darbe aktas, tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas nelaimingo atsitikimo priežastimi iš esmės įvardija netinkamą vartų priežiūrą, kas sąlygojo metalinių vyrių koroziją ir galiausiai jų nutrūkimą, su kuo visiškai sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Pažymėtina, kad būtent nelaimingo atsitikimo darbe aktas yra tas dokumentas, kuriame nustatomos įvykio aplinkybės ir priežastys. Todėl svarstymai apie tai, kad nelaimingas atsitikimas apskritai galėjo įvykti dėl netinkamo vartų įrengimo, įvertinus aplinkybę, kad pagal bylos duomenis jie buvo sumontuoti prieš daugiau kaip dvidešimt metų ir visą šį laikotarpį eksploatuojami be žymesnių pagerinimų, yra absoliučiai nepagrįsti, kadangi tokiu atveju asmens kaltės klausimas apskritai negalėtų būti svarstomas dėl senaties.

Apeliantas savo kaltę neigia motyvuodamas tuo, kad už darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų vykdymą buvo atsakingas ne jis, o kiti UAB „A“ darbuotojai, kuriems tokias teises, pareigas ir žinoma atsakomybę buvo delegavęs savo priimtais įsakymais. Iš kokybės vadybos sistemos procedūros (duomenys neskelbtini) „Atsakomybės paskirstymo matricos“ matyti, kad UAB „A“ generalinis direktorius darbuotojų saugos ir sveikatos darbe funkcijas buvo paskirstęs konkretiems vykdytojams, ką patvirtina ir atskirų aukščiau nurodytų darbuotojų pareiginės instrukcijos.

Pažymėtina, kad vadovo atsakomybė BK 176 str. 1 d. dispozicijoje įtvirtintos šio nusikaltimo sudėties kontekste nėra absoliuti. Pagal šį BK straipsnį atsako ne tik darbdaviai, bet ir kiti jų įgalioti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Taigi, darbdavys minėtomis sąlygomis atsako tik tiek, kiek jis nustatyta tvarka nėra perdavęs savo atsakomybės darbų saugos srityje įgaliotam asmeniui. Iš to seka, kad šio nusikaltimo subjektas yra arba įmonės vadovas, arba jo įgaliotas įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje asmuo. Be to, pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 32 str. 1 d. darbdaviui atstovaujantis asmuo (įmonės, įstaigos, organizacijos ar kitos organizacinės struktūros vadovas) gali pavesti darbdavio įgaliotiems asmenims, iš jų – padalinių vadovams, įgyvendinti nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencines priemones. Pavedimas įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos priemones įforminamas darbdaviui atstovaujančio asmens įsakymu, potvarkiu ar kitu dokumentu. Toks pavedimas gali būti numatytas padalinio vadovo ar kito darbdavio įgalioto asmens darbo sutartyje arba pareigybės aprašyme (instrukcijoje). Kas šiuo atveju ir buvo padaryta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nelaimingas atsitikimas įvyko UAB „A“, kurios generaliniu direktoriumi nelaimingo atsitikimo metu buvo ir šiuo metu yra J. R.. Nelaimingas atsitikimas įvyko UAB „A“ gamybinėje bazėje, adresu (duomenys neskelbtini, prie metalo dažymo sandėlio.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „A“ generalinis direktorius J. R. pagal savo pareiginės instrukcijos IV skyriaus 2 p. yra atsakingas už darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių organizavimą, jų vykdymo kontrolę (1t., b.l. 168-172). Įgyvendinamas šia organizacines funkcijas jis kaip vadovas, savo 2005-12-16 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl statinių techninės priežiūros organizavimo“ gamybinės bazės statinių techniniu prižiūrėtoju paskyrė V. M.. Iš pastarojo, kaip spec. darbų direktoriaus pareiginės instrukcijos (su kuria jis supažindintas 2006-10-19) matyti, kad viena iš jo pareigų tuo metu buvo kontroliuoti kaip pavaldūs darbuotojai laikosi darbo drausmės reikalavimų, saugos darbe, priešgaisrinės, elektrosaugos, higienos ir aplinkosaugos priemonių (II skyriaus, 7 p.) bei atsakyti už saugos ir sveikatos darbe, priešgaisrinės saugos reikalavimų vykdymą (IV skyriaus, 7 p.) (1 t., b.l. 84-87). Kasmetinių ir neeilinių apžiūrų vykdymui J. R. 2005-12-16 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl statinių techninės priežiūros organizavimo“ sudarė komisiją, sudarytą iš pirmininko V. M. ir narių N. M., B. Š., A. P., V. N., R. G. ir A. L. (1 t., b.l. 119). Šis įsakymas pakeistas 2006-11-08 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nurodant, kad gamybinės bazės statinių techniniu prižiūrėtoju paskirta A. L. (1 t., b.l. 120). Tikrinti kaip atsakingi už statinių ir potencialiai pavojingų įrengimų eksploatavimą, darbų priežiūrą bei vykdymą asmenys vykdo saugos darbe reikalavimus pareigybės aprašymo II skyriaus 10 p. pagrindu buvo pavesta personalo ir darbų saugos tarnybos specialistei K. M. (1 t., b.l. 164-167).

UAB „A“ generalinio direktoriaus 2007-04-18 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl atsakingų asmenų paskyrimo įmonės padaliniuose“ nurodyta, kad už dirbančiųjų darbuotojų saugą ir sveikatą atsakinga paskirta pagalbinės tarnybos viršininkė N. M. (1 t., b.l. 121). Iš N. M. pareiginės instrukcijos matyti, kad jos, kaip pagalbinės gamybos viršininkės viena iš pareigų buvo užtikrinti kaip prižiūrimi bazėje turimi įrengimai, darbo priemonės; organizuoti jų priežiūrą ir apsaugą, racionaliai panaudoti materialinius ištekliai (II skyriaus 2 p.); reikalauti, kad būtų laikomasi darbuotojų sveikatos ir saugos, priešgaisrinės saugos, darbo sanitarijos ir higienos reikalavimų (II skyriaus, 11 p.); pakitus darbo procesui informuoti darbuotojus apie atsiradusius arba galinčius atsirasti darbo vietoje profesinės rizikos veiksnius ir saugos priemones nuo jų poveikio bei užtikrinti darbų saugą (II skyriaus, 14, 15 p.). Pagal savo pareiginę instrukciją N. M. buvo atsakinga už darbuotojų darbo vietų saugumą <...> gamybinės bazės teritorijoje ir patalpose (IV skyriaus, 3 p.).

Akivaizdu, kad minėtais įsakymais ir pareigybių aprašymais bendrovės generalinis direktorius pavedė atlikti savo pareigas darbų saugos srityje kitiems asmenims. Statinio techninės priežiūros žurnale užfiksuoti duomenys leidžia spręsti, kad aptariamas sandėlis buvo apžiūrimas periodiškai asmenų, kuriems aukščiau aptartų įsakymų pagrindu tai buvo pavesta atlikti , t.y. kas savaitę ir be kita ko 2006 metų žurnalo įrašai (1 t., b.l. 197-200) patvirtina, kad tam tikrus statinio pagerinimus, tame tarpe susijusius su vartais (vartų rėmo ištiesinimas, vyrio privirinimas) minėtos komisijos defektinių aktų (1 t., b.l. 191) pagrindu atliko UAB „A“ darbuotojai, tai įrodo ir atliktų darbų sąmata, ir aktas, kuriame kaip vykdytoja įvardinta N. M., o užsakovas ir rangovas UAB „A“ (1 t., b.l. 192-193). Šie duomenys leidžia spręsti, kad komisijos dėl statinių techninės priežiūros nariai jiems pavestas pareigas susijusias su technine statinio priežiūra formaliai atlikinėjo, tačiau kartu akivaizdu, kad pareigos buvo atliekamos paviršutiniškai ir apeliacinės instancijos teismo nuomone absoliučiai netinkamai, ką iš esmės patvirtino ir nelaimingo atsitikimo darbe 2008-09-06 aktas, kuriame nurodoma, kad nugriuvusių vartų vyriai daugiau kaip 10 metų nebuvo tepami, dažomi, nebuvo paruoštos metodikos, susijusios su vartų eksploatacija.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra galimybių reikalauti atsakomybės tiek iš statinio techninio prižiūrėtojo, tiek iš apžiūrų komisijos narių, kurie J. R., kaip UAB „A“ generalinio direktoriaus įsakymais buvo paskirti atsakingais už konkrečias darbų saugos ir sveikatos ar statinių tinkamos eksploatacijos sritis, yra nepagrįsta. Tiek pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja A. L., kuri buvo paskirta atsakinga už statinių priežiūros organizavimą ir pagal pareiginės instrukcijos II skyriaus 4 p. gamybinės bazės statinių techninės priežiūros dokumentų pildymą (1 t., b.l. 138-141), tiek pastatų kasmetinių ir neeilinių apžiūrų vykdymo komisijos nariai – liudytojais apklausti V. N., B. Š., R. G., A. P. parodė, kad jie aptariamus vartus apžiūrėdavo tik vizualiai, o kadangi jie beveik keturių metrų aukščio, tai stovėdami ant žemės viršutinių vyrių defektų ir apskritai jokių galimų pažeidimų nematė. Tačiau liudytojos A. L. teigimu, 2006 m. buvo problemų su aptariamais vartais, nes jie buvo iškritę, apie tai ji informavo N. M., kuri kvietė komisiją, surašė defektinį aktą, po ko vartai buvo sutaisyti. Liudytoja N. N. (M.) pirmosios instancijos teisme taip pat pripažino, kad vartai buvo remontuoti 2006 m. Pagal 2006-02-13 defektinį aktą į vartus buvo įdėtos naujos durelės ir du durelių vyriai. Liudytojas V. M. teikdamas parodymus detalizavo, kad 2006 m. vykusio vartų remonto metu be apskardinimo ir papildomų durų įmontavimo, buvo įmontuoti maži durelių vyriai, visiškai neliečiant pagrindinių bei pripažino, kad jis buvo atsakingas už statinių priežiūros organizavimą, po jo šios pareigos ir atsakomybė perėjo - A. L.. V. M. taip pat patvirtino, kad baras, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, buvo jo, kaip spec. darbų direktoriaus pavaldume. Liudytoju apklaustas B. S., buvęs nelaimingo atsitikimo vietoje, taip pat patvirtino, kad generalinio direktoriaus įgalioti darbuotojai, turėję užtikrinti tinkamą aptariamų vartų eksploataciją, jų techninę būklę, savo pareigas atliko aplaidžiai – vartų vyriai ne tik buvo netinkamai suvirinti, bet ir pažeisti korozijos (6 t., b.l. 60).

Akivaizdu, kad UAB „A“ generalinis direktorius, kaip darbdavį atstovaujantis asmuo - J. R. nebuvo atsakingas už jam inkriminuotų normatyvinių aktų įgyvendinimą šioje bendrovėje, nes šios pareigos buvo deleguotos kitiems asmenims, kurie ir yra atsakingi už šioje byloje nagrinėjamas atsiradusias pasekmes. Todėl atsižvelgus į tai, kad būtent techniškai netvarkingų vartų eksploatavimas yra tiesioginiame priežastiniam ryšyje su kilusiais padariniais – nukentėjusiojo V. V. sužalojimu, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad būtent J. R., kaip asmens kuris nėra atsakingas už statinio techninę priežiūrą, veikoje yra nusikaltimo požymių.

Remiantis teismų praktika, bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, jis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Vadovaudamasis aptartų įrodymų visuma, atlikta jų tarpusavio ryšio analize, konstatuotina, jog byloje nėra įrodymų, jog J. R. padarė nagrinėjamą veiką, todėl jis pagal BK 176 str. 1 d. išteisintinas.

Kadangi J. R. išteisintinas tuo pagrindu, kad neįrodyta jo kaltė, nukentėjusiojo V. V. pareikštas civilinis ieškinys atmestinas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Priimant išteisinamąjį nuosprendį proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų (BPK 105 str. 5 d.).

Atsižvelgiant į priimto sprendimo pobūdį dėl kitų apeliacinių skundų argumentų nepasisakoma.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p. teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. R. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką.

V. V. civilinį ieškinį atmesti.

V. V. turėtas proceso išlaidas apmokėti iš valstybės lėšų įstatymų nustatyta tvarka.

Daiktinius įrodymus palikti prie bylos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 257 str. pranešti prokurorui, kad šią nusikalstamą veiką galimai padarė V. M., A. L., K. M., N. M..