Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-302-166/2017

Teisėja Gražina Čereškevičienė Teisminio proceso Nr.1-01-1-59725-2015-9

2017 m. gegužės 18 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. (D. S.) išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 284 str. 1 d. požymių.

D. S. (D. S.) išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 2 d. požymių.

Civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. buvo kaltinamas tuo, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: jis 2015 m. spalio 18 d. tyrimo metu tikslai nenustatytu laiku nuo 00.30 val. iki 01.15 val., viešoje vietoje, turėdamas išgalvotą nepagrįstą dingstį, neva jo sutuoktinė A. S. yra neblaivi ir tinkamai neprižiūri jų mažamečio sūnaus, Švenčionių mieste, vairuodamas automobilį „VW Sharan„ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tyčia įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nesiskaitydamas su visuomenėje priimtomis normomis, pavojingai vairavo transporto priemonę- nesilaikydamas saugaus atstumo – važiavo nuo Taikos g. 1, Švenčionyse, Vilniaus, Stoties ir Strūnaičio gatvėmis, iš paskos automobiliui „Opel Zefira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo S. M. ir kuriame buvo jo sutuoktinė A. S., su kuria tuo metu vyko skyrybų procesas teisme, iki kol S. M. sustabdė automobilį „Opel Zefyra“ automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie parduotuvės „Lakaja„, Strūnaičio 38 A, Švenčionyse, ir jis, elgdamasis įžūliai, agresyviai pašalinių žmonių S. M., E. M., S. L. akivaizdoje, pribėgo prie automobilio „Opel Zefira“ galinių durelių, kur sėdėjo A. S., atidarė jas, sugriebė ją už žastų ir jėga ištraukė iš automobilio, tokiu būdu, sukeldamas jai fizinį skausmą, bei minėtų asmenų akivaizdoje vartojo A. S. atžvilgiu necenzūrinius, įžeidžiančius, bei jos orumą žeminančius žodžius, bei liepė per minutę važiuoti namo. A. S. atsisėdus atgal į automobilį „Opel Zefira“, toliau persekiojo minėtą automobilį, važiuodamas iš paskos Strūnaičio, Vilniaus ir Taikos gatvėmis, pavojingai vairuodamas savo automobilį „VW Sharan“, nesilaikydamas saugaus eismo atstumo tarp automobilių, pavojingai priartėdamas tamsiu paros metu prie automobilio „Opel Zefira“, o S. M. sustabdžius automobilį „Opel Zefira“ prie namo Nr. 1 Taikos g., Švenčionių m., Švenčionių r., pažeisdamas kelių eismo taisykles, važiuodamas per šaligatvį, pavojingai aplenkė S. M. automobilį ir savo automobiliu užkirto kelią sutuoktinei į namus, pribėgo prie A. S. , sugriebė ją virš alkūnių (žąstų), purtė ir spyrė vieną kartą koja sutuoktinei į dešinę koją, sukeldamas jai fizinį skausmą, o S. M., E. M. ir N. L. išgąstį ir tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Šiais savo veiksmais buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d.

Taip pat buvo kaltinamas tuo, kad mušdamas, sukėlė šeimos nariui fizinį skausmą, o būtent: jis aukščiau nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis automobilio stovėjimo aikštelėje, esančioje prie parduotuvė „Lakaja“, Strūnaičio 38A, Švenčionyse, Švenčionių r., pribėgo prie automobilio „Opel Zeėfira“ galinių durelių, kur sėdėjo jo sutuoktinė A. S., atidarė jas, sugriebė ją už žastų ir jėga ištraukė iš automobilio, tokiu būdu sukeldamas jai fizinį skausmą, bei prie namo Nr. (duomenys neskelbtini)., Švenčionių m., Švenčionių r., pribėgo prie sutuoktinės A. S. , sugriebė ją už rankų virš alkūnių (žastų), purtė ir spyrė vieną kartą koja į dešinę koją , sukeldamas jai fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 2 d.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017-02-07 nuosprendį dėl D. S. išteisinimo panaikinti dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir priimti naują nuosprendį – pripažinti D. S. kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir skirti bausmę sankcijos ribose – laisvės apribojimą 1 metams 6 mėnesiams, įpareigoti nuteistąjį būti namuose nuo 21 val. iki 06 val. jeigu tai nesusiję su darbu; nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja bausmės vykdymo laikotarpiu. Pripažinti kaltu pagal BK 284 str. ir nubausti laisvės apribojimu 9 mėn. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p. esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę bausmę paskirti laisvės apribojimą 1 m. 6 mėn. įpareigoti nuteistąjį būti namuose nuo 21 val. iki 06 val. jeigu tai nesusiję su darbu; nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja bausmės vykdymo laikotarpiu. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus. Nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti visiškai ir priteisti iš kaltinamojo 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Prokurorės nuomone teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, teismas dėl D. S. priėmė neteisingą nuosprendį, nes netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumos, jų viseto. Pasak prokurorės išteisinamasis nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Prokurorė pažymi, kad iki šio konflikto kaltinamąjį pažinojo tik N. L., o nei S. M., nei E. M. D. S. nepažįsta, matė pirmą kartą ir apkalbėti jį nebūtais dalykai (nusikaltimo padarymu) neturėjo jokio pagrindo. Nurodoma, kad N. L. iki šio įvykio jokių konfliktų su D. S. neturėjo ir keršyti jam neturėjo dėl ko, o versija, jog minėti liudytojai yra suinteresuoti paneigti D. S. versiją, yra gynėjo prielaida, kuri atsirado tik teisme (ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis negalėjo paaiškinti kodėl liudytojai, jam girdint, susitarė jį apkalbėti). Pasak prokurorės šį gynėjo versija yra neįtikėtina, nes liudytojai yra nepriekaištingos reputacijos, niekada nėra patekę į policijos akiratį ir duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, bei teisme, puikiai suvokė, ką reiškė baudžiamoji atsakomybė už melagingus parodymus. Pažymima ir tai, kad teismo teiginys, kad liudytojai, apkalbėdami kaltinamąjį, turėjo suinteresuotumą, nes norėjo padėti A. S. civilinėje byloje dėl skyrybų, yra nieko nepagrįstas, nes poros skyrybos įvyko šalių susitarimu, t.y., ne ginčo tvarka. Prokurorė nurodo, jog teismo išvada, „kad iš kaltinamojo parodymų seka, kad policiją jis iškvietė po to, kai suprato, kad A. S. neina namo pažiūrėti vaiko, nenori skirtis su savo draugų kompanija“, prieštarauja D. S. parodymams. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusioji nesiruošė fiksuoti sumušimų, nes nenorėjo skųsti vyro, todėl ir atsisakė medikų priežiūros. Pasak prokurorės teismo teiginys, jog nukentėjusioji neleido pareigūnams eiti į butą – neatitinka tikrovės. Prokurorės manymu byloje surinkti faktiniai duomenys, jų visuma, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis padarė inkriminuojamus nusikaltimus. Nusikalstamų veikų kvalifikacija yra teisinga.

Prokurorė nurodo, kad kaltinamasis yra baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už Kelių eismo pažeidimus. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Motyvuojamoji dalis

Pasak prokurorės byloje pareikštas nukentėjusiosios A. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas pilnai.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis D. S., jo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinį skundą, konstatuoja, kad sprendžiant klausimą dėl D. S. išteisinimo pagal BK 284 str. 1 d. ir 140 str. 2 d. baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde prokurorė iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu priimant išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumos, jų viseto, o nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Pažymėtina, kad pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad apylinkės teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą visi byloje surinkti duomenys buvo pakankamai išsamiai ištirti, priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti, ko pasekoje pagrįstai D. S. atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis. Su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija sutinka, apeliacinis skundas atmetamas.

D. S. buvo pateiktas kaltinimas dėl kaltinime nurodytu laiku ir vietoje fizinio skausmo sutuoktinei sukėlimo ir visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo. D. S. viso bylos tyrimo metu ir teisme savo kaltę dėl pareikšto kaltinimo neigė ir nurodė, kad jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, viešosios tvarkos nepažeidė, jam terūpėjo išsiaiškinti su žmona, kodėl ji tokiu paros metu buvo ne su vaiku.

Nors prokurorė nurodo priešingai, tačiau šioje byloje negalima neatsižvelgti į nagrinėjamos situacijos esmę – tarp sutuoktinių S. vyksta skyrybų procesas, konfliktai kyla dėl vaiko priežiūros. Akivaizdu, kad tokiose situacijose, kai konfliktai kyla tarp dviejų kurį laiką kartu gyvenusių asmenų, kuriuos bendras gyvenimas atitinkamą laiką tenkino, kai į tas konfliktines situacijas dėl vienokių ar kitokių priežasčių patenka dar ir kiti artimieji giminaičiai, draugai, būtina itin atidžiai vertinti kiekvieno jų nurodomas aplinkybes, kiekvieno jų elgesį, atsižvelgiant į tai, kad jie konfliktinėse situacijose gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, hiperbolizuoti padarinius ir pan. Tokiu atveju būtina itin atidžiai įvertinti visas bylos aplinkybes, galinčias turėti įtakos teisingam sprendimui, ar pakanka įrodymų atitinkamoms išvadoms padaryti.

Prokurorė įrodinėdama D. S. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, dėmesį skiria A. S. bei liudytojų tik N. L., S. M., E. M. parodymams. Tačiau apylinkės teismas pagrįstai sukritikavo tiek nukentėjusiosios, tiek minėtų liudytojų parodymus, kadangi jie yra prieštaringi ir nenuoseklūs dėl esminių įvykio aplinkybių. O būtent, analizuojant A. S. parodymus matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu (buvo atliktos kelios apklausos), parodymų patikrinimo vietoje metu, bylą nagrinėjant teisme ji teigė, kad prie parduotuvės „Lakaja“, D. S. ją kaire ranka sugriebė už striukės ir jėga ištraukė iš automobilio. Tačiau apylinkės teismui byloje atnaujinus įrodymų tyrimą, A. S. iš esmės pakeitė parodymus ir paaiškino, kad jos prie „Lakajos“ parduotuvės D. S. negriebė už žąstų ir neištraukė iš automobilio,o ji išlipusi pati, bei atsiprašė teismo už netikslius parodymus. Pastebėtina, kad D. S. dėl šios aplinkybės viso proceso metu buvo nuoseklus, teigdamas, kad A. S. iš mašinos jis netempė, pastaroji išlipo pati. Tuo tarpu vertinant liudytojų S. M., N. L. parodymus, matyti, kad šios liudytojos taip pat teigė, kad prie parduotuvės „Lakaja“ D. S. atidarė automobilio duris ir stvėrė A. S. už striukės. Atsižvelgiant į tai, kad A. S. šioje dalyje parodymus pakeitė, liudytojų S. M., N. L. parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų realumo. Be to nukentėjusioji A. S. nurodė, kad teismui melavo, jog ji skambinusi L. ir kvietusi pratęsti jų susitikimą, kvietusi pasivažinėti – mieste apsukti ratą, teigė, kad iki tol teismui sakė netiesą, o galutinai prašo vadovautis N. L. parodymas, kadangi ši nurodžiusi, kad jai dėl susitikimo pratęsimo ir pasivažinėjimo A. S. neskambinusi. Toliau vertinant A. S. parodymus matyti, kad teisme nukentėjusioji teigė, kad D. S. pastoviai bijojo, tačiau ikiteisminio tyrimo metu A. S. nurodė, kad iki įvykio su D. S. sutarė gerai, jis prieš ją smurto nenaudojo. Įvykio metu buvę liudytojai nurodo, jog jie dėl D. S. veiksmų taip pat patyrė baimę. Tuo tarpu išteisintasis nesutinka, kad jis įvykio metu sukėlė išgąstį, nes jau po įvykio, kai sugedo N. L. automobilis, ši jam skambino ir prašė pagalbos, o taip pat, po įvykio A. S. prašė jo padėti nusipirkti talpesnę mašiną, dėl ko kartu važiavo pirkti automobilio. Nors tiek nukentėjusioji, tiek kartu su ja buvę liudininkai teigia, kad jautė baimę, tačiau dėl galimai persekiojančio, smurtaujančio, triukšmaujančio D. S. policijos nekvietė. Priešingai, pats išteisintasis kvietė policijos pareigūnus, dėl netinkamai prižiūrimo ir palikto vaiko. Liudytojai policijos pareigūnai V. M., D. B. parodė, kad atvykus į įvykio vietą, visi asmenys buvo ramūs, tik S. tarpusavyje bendravo pakeltu tonu, tačiau nerėkavo, nesistumdė, A. S. neatrodo išsigandusi. Taigi šios išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai kelia abejonių, ar iš tiesų šie asmenys išsigando, kad tiek D. S. veiksmais buvo sutrikdyta rimtis ir tvarka.

Teisėjų kolegijai abejonių kelia ir nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės dėl patirtų sužalojimų. Išteisintasis D. S. neigia smurtavęs prieš sutuoktinę. Tuo tarpu A. S. nurodo, kad D. S. įvykio metu sukėlė jai fizinį skausmą. Kaip jau buvo minėta, aplinkybę, jog D. S. sugriebė A. S. už žastų ir jėga ištraukė iš automobilio, tokiu būdu, sukeldamas jai fizinį skausmą, nukentėjusioji paneigė pati. Prokurorė apylinkės teismo prašė pašalinti iš kaltinimo, kad D. S. sugriebė A. S. už žastų ir jėga ištraukė iš automobilio. Nagrinėjamo skundo kontekste pastebėtina, kad nors prokurorė prašė pašalinti iš kaltinimo šią aplinkybę, apylinkės teismas dėl to iš esmės nepasisakė. Apeliacinės instancijos teisme prokurorė šio klausimo nekėlė. Kadangi nukentėjusioji vėliau paneigė šią aplinkybę, nurodydama, jog ji melavo, todėl teisėjų kolegija spręsdama D. S. kaltės klausimą, šios aplinkybės nevertina, tačiau į tai atsižvelgia analizuojant nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Nežiūrint į tai, nukentėjusioji A. S. tvirtina, kad D. S. jai spyrė į koją, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius nukentėjusiosios teiginius byloje nėra. Liudytojai policijos pareigūnai V. M., D. B. parodė, kad ant A. S. nesimatė smurto žymių, ji neatrodė išsigandusi. A. S. nurodžius, jog D. S. prieš ją naudojo fizinį smurtą, jai buvo pasiūlyta iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tačiau pastaroji atsisakė. Liudytojams L. D., A. D. A. S. parodė sumušimo žymes tik kitą dieną, liudytojai N. L. gal po trijų dienų nukentėjusioji parodė mėlynę dešinės kojos blauzdoje. Taigi smurtinių veiksmų pasekmių A. S. nenorėjo fiksuoti, nėra asmenų mačiusių sumušimo žymes iškart po sumušimo. Šiuo atveju nei viename rašytiniame įrodyme nėra duomenų, galinčių neginčijamai patvirtini, kad nukentėjusiajai būtų konstatuoti kokie nors kūno sužalojimai. Iš esmės smurtą prieš nukentėjusiąją patvirtina tik liudytojai S. M., E. M., N. L., tačiau, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, šių liudytojų parodymų yra prieštaringi, o tokiais prieštaringais parodymais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Prieštaringos asmenų pozicijos ir dėl E. M. dalyvavimo įvykyje. Išteisintasis D. S. teigia, kad E. M. įvykyje pasirodė vėliau, jau iškvietus policijos pareigūnus. Nurodė, kad S. M. skambino vyrui į jo telefoną, kvietė atvykti prie namo (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji, liudytojai S. M., E. M., N. L. tvirtina, kad E. M. nuo konflikto pradžios buvo S. M. automobilyje. Tačiau byloje yra S. M. telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos vyro E. M. telefono abonento Nr.(duomenys neskelbtini), išklotinės, iš kurių matyti, kad laikotarpiu nuo 2015-10-18 00.30 val. iki 2015-10-18 01.00 val. S. M. ir E. M. nekontaktavo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik visiškai nekeliančiais abejonių įrodymais, jog buvo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios kaltinamasis atiduotas teismui ir kad tą nusikalstamą veiką padarė būtent šis asmuo. Šiuo gi atveju iš išdėstytos parodymų analizės galima daryti išvadą, jog nukentėjusioji nebuvo nuosekli aiškindama įvykio aplinkybes, jos parodymuose dėl įvykio eigos sekos bei konkrečiai jai padaryto sužalojimo yra prieštaravimų, kai kurie jos parodymai prieštarauja liudytojų S. M., E. M., N. L. parodymams, kas tiek apylinkės teismui, tiek teisėjų kolegijai sukėlė pagrįstas abejones dėl jos parodymų teisingumo ir nurodytų įvykio aplinkybių tikrumo. Be to nukentėjusios parodymai prieštarauja ne tik skirtingiems liudytojų parodymams, tačiau ir pačių liudytojų parodymai detalėse prieštarauja vieni kitiems. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo šių asmenų parodymais priimdamas skundžiamą sprendimą. Be to negalima neatsižvelgti ir į tai, kad liudytojai S. M., E. M., N. L. yra nukentėjusiosios draugai, bendradarbiai, liudytojai L. D., A. D. yra nukentėjusiosios tėvai, todėl jie galimai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Kaip jau buvo minėta, išteisintasis neigia nukentėjusiosios atžvilgiu vartojęs smurtą, pažeidęs viešąją tvarką, o savo veiksmų priežastį ir motyvais nuosekliai įvardija, jog įvykio dieną jis pastebėjo vaiko galvos sumušimo žymes, todėl siekiant įsitikinti vaiko saugumu, važiavo paskui automobilį, kuriame buvo jo žmona, tikslu pasiaiškinti su kuo ir ar saugiau paliktas jų mažametis sūnus. Kad ant mažamečio vaiko buvo sumušimo žymių neneigė pati nukentėjusioji, nurodžiusi, kad vaikas nugriuvo ir susimušė darželyje ir dėl to ginčo šioje byloje nėra. Taip pat nukentėjusioji neneigė, kad vaikas buvo paliktas su jos išgėrusiais tėvais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į tai, kad D. S. sutuoktinę pamatė nakties metu važinėjančią su draugais, išteisintojo versija, jog jis važiavo iš paskos, kad išsiaiškinti dėl vaiko saugumo yra pakankamai reali. Šiuo atveju tyčia buvo nukreipta ne į žmonos sužalojimą, viešosios rimties sutrikdymą, o į siekį apsaugoti mažametį vaiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes, rodančias, kad D. S. paskatos nebuvo chuliganiškos, konfliktas tarp sutuoktinių truko pakankamai trumpai, dėl šio konflikto asmenys į policijos įstaigą nesikreipė, nėra patikimų duomenų, kad D. S. veiksmais asmenims būtų sukeltas didelis išgąstis, ar jie buvo šokiruoti, šiurkščiai pažeminti, kas rodo, kad padariniai savo pobūdžiu nesiekė tokio pavojingumo, kokio reikalaujama kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. kaip realų viešosios tvarkos sutrikdymą. Taigi, įvertinus liudytojų reakciją, išteisintojo motyvus, veiksmų pobūdį, trukmę bei intensyvumą, sukeltus padarinius, kitas aplinkybes, nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad dėl D. S. veiksmų kilo BK 284 str. 1 d. numatyti pavojingi padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Byloje taip pat nėra neginčijamų įrodymų apie D. S. pavartotą smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu. Iš teisiamajame posėdyje ištirtų, skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir šioje nutartyje aptartų įrodymų visumos, negalima daryti neabejotinos išvados, kad kaltinime nurodytu metu D. S. A. S. atžvilgiu atliko tokius smurtinius veiksmus, dėl kurių buvo kaltinamas. Vien kilusio konflikto faktas savaime negali patvirtinti kilusių padarinių, numatytų BK 140 str. 1 d. Apeliaciniame skunde prokurorė selektyviai dėsto įrodymus, tačiau aukščiau išdėstyta nukentėjusiosios, liudytojų parodymų analizė, neleidžia juos laikyti besąlygiškai patikimais ir jai remiantis priimti apkaltinamąją nuosprendį, be to nėra nustatyta tvarka užfiksuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, nėra specialisto išvados. Apylinkės teismas išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi principu in dubio pro reo, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti tik prielaidomis, besąlygiškai patikint tik nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju. Pažymėtina, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014), analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.), todėl skundžiamu nuosprendžiu D. S. pagal BK 284 str. 1 d. ir 140 str. 2 d. išteisintas pagrįstai. Daryti priešingos išvados apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Atsižvelgiant į tai prokuratūros apeliacinis skundas atmetamas, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.