- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-12
- Bylos Nr.
- 2S-412-267/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-00170-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Suinteresuotas asmuo
- J. G.
- Išvadą teikia
- Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-304-136/2014 pagal pareiškėjo R. K. prašymą, suinteresuotam asmeniui J. G., institucijai teikiančiai išvadą Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl laikinosios apsaugos priemonės – nepilnamečio vaiko laikinos gyvenamosios vietos nustatymo taikymo, nepareiškus ieškinio.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas R. K. kreipėsi į tesimą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos – nustatyti nepilnamečio E. K., gim. (duomenys neskelbtini), laikinąją gyvenamąją vietą kartu su pareiškėju, jo tėvu, jo gyvenamojoje vietoje iki ieškinio teismui padavimo ir teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dėl nepilnamečio E. K. gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo; sustabdyti 2010 m. gegužės 21 d. Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimu iš pareiškėjo priteisto išlaikymo E. K. mokėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos civilinėje byloje dėl nepilnamečio E. K., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo pagal pareiškėjo ieškinį atsakovei J. G.. Pareiškėjas nurodė, kad sūnus nuo 2014 m. vasario 5 d. faktiškai gyvena su pareiškėju, nes vaiko motina J. G. galimai smurtavo prieš sūnų. Panevėžio miesto PK yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto prieš vaiką, todėl Panevėžio vaiko teisių apsaugos skyrius paėmė sūnų iš motinos ir laikinai apgyvendino pas pareiškėją. Sūnus E. kategoriškai atsisako grįžti gyventi pas motiną, su ja bendrauja tik telefonu, kai pats E. jai paskambina. Motina nerodo jokios iniciatyvos bendrauti su vaiku, visiškai juo nesirūpina. Dėl fizinio smurto prieš vaiką vyksta ikiteisminis tyrimas, todėl E. motina gali vaikui pakenkti psichologiškai, siekdama paveikti vaiką, kad jis neduotų teisingų parodymų dėl sumušimo ir netinamo motinos elgesio su vaiku.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Pirmosios instancijos teismas 2014-02-13 nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad netaikius laikinų apsaugos priemonių bus padaryta reali žala ir kad vienintelis būdas tokios žalos išvengti yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Teismas nustatė, kad iš byloje esančio Vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo akto matyti, kad sūnus E. K. 2014-02-05 laikinai apgyvendintas pas tėtį R. K., kur šiuo metu jis ir gyvena. Be to pats pareiškėjas nurodė, kad sūnus E. su mama bendrauja tik telefonu, kai pats jai paskambina, motina nerodo jokios iniciatyvos bendrauti su vaiku, visiškai juo nesirūpina. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių tokia laikinoji apsaugos priemonė galėtų būti taikoma, kokiu būdu, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimas dėl gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo pagal jo ketinamą pateiktį ieškinį atsakovei J. G. galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, pareiškėjas nenurodė nei vienos priežasties, kodėl kartu nepateikė ieškinio. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pagalba ketina išspręsti jau kilusį ginčą su vaiko mama J. G. dėl nepilnamečio vaiko nustatytos gyvenamosios vietos pakeitimo, priteisto išlaikymo vaikui pakeitimo ir šis pareiškėjo reikalavimas negali būti laikomas laikinąją apsaugos priemone, kurių taikymo sąlygos yra įtvirtintos CPK 144–145 str.
III. Atskirojo skundo esmė
Atskiruoju skundu pareiškėjas R. K. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014-02-13 nutartį ir taikyti prašyme nurodytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Pareiškėjas nurodo, kad teismas nutartyje itin plačiai ir tik formaliai išdėstė teisinius argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau visiškai neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes ir vaiko interesus. Teismo motyvai yra tik teisės normų aiškinimas ir pareiškėjo pateiktų dokumentų išvardijimas, nepateikiant jų vertinimo. Mano, kad teismo išvada nesuvokiama sveiku protu, neatitinka jokių protingumo ir teisingumo kriterijų, nes kartu su prašymu pareiškėjas pateikė teismui Vaiko teisių apsaugos tarnybos surašytą vaiko paėmimo ir jo laikino apgyvendinimo aktą, kurio pagrindu sūnus E. yra paimtas iš jo motinos J. G. namų ir laikinai apgyvendintas pas pareiškėją dėl to, kad Panevėžio PK yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vaiko motinos J. G. galimai naudoto fizinio smurto prieš E..Apeliantas taip pat nurodo, kad teismo išvada, jog pareiškėjas pareiškime nenurodė nei vienos priežasties, kodėl kartu su prašymu nepateikė ieškinio, nepagrįsta ir neatitinka prašyme dėstomų aplinkybių, nes pareiškėjo prašyme aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad „ieškinio parengimui ir ieškinį pagrindžiančių dokumentų surinkimui reikia laiko (apie 10 dienų), todėl nėra galimybės kartu su šiuo prašymu pateikti ieškinio dėl sūnaus E. gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo“. Teigia, kad nustačius vaiko laikinąją gyvenamąją vietą su pareiškėju, išlaikymo E. mokėjimą būtina sustabdyti, kad vaikui skirtas išlaikymas būtų naudojamas tik vaiko interesais, nes vaikas gyvena su pareiškėju, o ne su vaiko motina, todėl išlaikymo mokėjimas vaiko motinai prieštarautų minėtoms CK 3.203 str. nuostatoms.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo interesams. Taigi, šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, įrodymais yra patvirtinta grėsmė pareiškėjo (šiuo atveju nepilnamečio vaiko) interesams, o taip pat egzistuoja bendrasis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo jam galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą.
Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, iš kurių buvo matyti, kad pareiškėjo sūnus įgaliotos valstybės institucijos sprendimu laikinai apgyvendintas pas pareiškėją, todėl teigti, kad nepritaikius pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių – nenustačius vaiko laikinos gyvenamosios vietos iki ieškinio pateikimo su pareiškėju, būsimo galimo palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nebuvo jokio teisinio pagrindo.
Apelianto teiginiai, kad jis kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo pateikti ieškinio dėl būtinybės surinkti rašytinius įrodymus ir surašyti ieškinį, atmestini kaip nepagrįsti, nes kaip matyti iš pateikto prašymo, jame nurodytos esminės būsimo ieškinio aplinkybės, pateikti ieškovo turimi rašytiniai įrodymai, be to, ieškinio reikalavimus pagrindžiančius papildomus įrodymus pareiškėjas būtų galėjęs pateikti ir pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu. Teismo nuomone, pareiškėjas, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, turėjo pakankamai laiko ir visas galimybes iki nagrinėjamo prašymo pateikimo dienos ieškiniui parengti ir paduoti jį teismui. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad net ir skundžiama nutartimi taikius pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, pastarosios būtų buvusios panaikintos, kadangi ieškinį teisme dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir kt. reikalavimų pareiškėjas R. K. pateikė praėjus daugiau nei 14 dienų po skundžiamos nutarties priėmimo (CPK 147 str. 3 d.), t. y. tik 2014-04-16.
Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų dėl vaiko išlaikymo mokėjimo stabdymo, pažymėtina, kad patenkinus pareiškėjo galimo būsimo ieškinio reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, nustačius aplinkybę, kad vaikas nuo tam tikros dienos gyvena su tėvu, o ne su motina, vaiko motina neturėtų teisės į išlaikymo išieškojimą priverstine tvarka, o pareiškėjui savo noru ir toliau mokant išlaikymą vaikui, atsakovė turėtų grąžinti nepagrįstai gautas lėšas vaiko išlaikymui. Todėl, kol teisme nebuvo pateikto ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos ir išlaikymo priteisimo, arba kol teismas nenustatė pastovios vaiko gyvenamosios vietos ir naujos vaiko išlaikymo teikimo tvarkos, nebuvo teisinio pagrindo stabdyti įsiteisėjusio 2010 m. gegužės 21 d. Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimo.
Apeliantas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis nėra tinkamai motyvuota. Pažymėtina, kad teismų praktikoje yra nuosekliai formuojama nuostata, kad pareiga išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus, įrodymus, pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, kad tikrinant teismų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą svarbu nustatyti ar yra atskleista bylos esmė. Tokią nuostatą patvirtina CPK 329 straipsnio 1 dalis, nustatanti, jog proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012; etc.). Priešingai nei tvirtina apeliantas, teismas atskleidė nagrinėjamo klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo esmę, nustatė bei išnagrinėjo šiam klausimui svarbias aplinkybes ir pagrindė savo procesinio sprendimo motyvus, todėl apelianto argumentai, kad skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota, kad nutartyje nepasisakyta dėl esminių prašymo argumentų, kad klausimas išnagrinėtas neišsamiai, atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.