Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. B., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, dirbantis pagal verslo liudijimą, išsituokęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas:

2003-02-26 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 mėnesiams;2003-08-01 pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu 3 mėnesiams ir 5 MGL (625 litų) bauda;2004-02-23 pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams;2004-11-02 pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi – laisvės atėmimu 2 metams;2007-01-25 pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 8 mėnesiams;2007-12-13 pagal BK 290 straipsnį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi – laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams;2009-04-28 pagal BK 290 straipsnį, 286 straipsnį – laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams;2011-08-02 pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 metams 3 mėnesiams;2014-12-23 pagal BK 227 straipsnio 4 dalį – laisvės apribojimu 8 mėnesiams;2016-12-20 pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 30 parų areštu, bausmę atlikęs 2017-02-27, teistumas neišnykęs,

kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. R. B. kaltu neprisipažino ir parodė, jog kaltinime nurodytus žodžius nukentėjusiajam pasakė, tačiau jis tik pajuokavo, tai buvo nesuprastas jo pokštas. Peiliu nukentėjusiajam negrasino. D. V. kontora yra jo kaimynystėje, 2016-11-29 vakare, būdamas neblaivus, atėjo pas nukentėjusįjį paskolinti jam izoliacijos, nors nukentėjusysis jos neprašė. Jis neturėjo tikslo nukentėjusįjį žudyti, nes šis jam nieko nėra padaręs. Jie kalbėjosi tarp durų, jų pokalbyje jis nemato jokios logikos, mano, kad jis nukentėjusiajam įkyrėjo, todėl D. V. iškvietė policiją. Nesulaukęs policijos, jis grįžo namo, policijos pareigūnai atėjo pas jį, tačiau į nuovadą jo nevežė, nes nebuvo už ką. 2016-11-30 pas nukentėjusįjį iš viso nebuvo, peiliu negrasino. Tą vakarą policiją kvietė jis, ką nurodė policijai, neprisimena.

Motyvuojamoji dalis

Ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir įvertinęs juos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta tvarka, teismas daro išvadą, kad kaltinimas grasinus nužudyti kitą žmogų R. B. pasitvirtino.

Grasinimas kaip teisinė sąvoka – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-238-699/2016). Grasinimas gali būti išreikštas žodžiu, raštu, tam tikru bauginančiu elgesiu, gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai ar per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį įgyvendinti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006; 2K-142/2007; 2K-26/2010).

K. R. B. neneigė pasakęs D. V. kaltinime nurodytus žodžius, tačiau teigė taip pajuokavęs ir vertina tai kaip nevykusį pokštą. Kaip jau minėta, grasinimo sudėčiai nėra būtina nustatyti, kad kaltininkas iš tikrųjų ketina savo grasinimus realiai įvykdyti. Pakanka konstatuoti, kad kaltininko išsakyti grasinimai, atsižvelgiant į faktinę situaciją, nukentėjusiojo buvo suprasti, kaip realūs. Nukentėjusysis D. V. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jautė baimę, netikrumo būseną, 2016-11-29 į jo kontorą R. B. atėjo tris kartus vėlai vakare, būdamas neblaivus, jo elgesys su kiekvienu atėjimu keitėsi, darėsi vis agresyvesnis, piktesnis, grasinimų užmušti ir subadyti peiliu sulaikė tada, kai kaltinamasis išgirdo, jog nukentėjusysis iškvietė policiją. Kadangi buvo vėlus vakaras, nukentėjusysis ir kaltinamasis buvo uždaroje patalpoje, nesant pašalinių žmonių, kaltinamojo, kuris buvo neblaivus elgesys vis agresyvėjo, todėl R. B. išsakyti žodžiai nukentėjusiajam leido manyti, kad grasinimus jis gali įvykdyti. Abejoti nukentėjusiojo paaiškinimais teismas neturi pagrindo, nes policijos įvykių suvestinėje užfiksuota, jog D. V. pranešė policijai, jog R. B. 2016-11-29, 23.28 val. jam grasino ir kad agresyvus kaimynas atsisako išeiti (b.l. 35). Taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusysis į situacija reagavo neadekvačiai, nes į bylą pateiktas garso įrašo apžiūros protokolas patvirtina, jog D. V. iškvietus policiją, R. B. pagrasino jį užmušti, subadyti peiliu (b.l. 39-41). Aplinkybę, kad nukentėjusysis iš tikrųjų jautė baimę dėl R. B. elgesio ir jo išsakytų grasinimų, patvirtina ir jo elgesys: jausdamas, kad situacija kelia grėsmę, pradėjo daryti pokalbio su R. B. garso įrašą, taip pat iškvietė policijos pareigūnus.

Teismas pažymi, kad kaltininko subjektyvus savo elgesio, kaip nenusikalstamo, o kaip nevykusio pokšto, vertinimas juridinės reikšmės sprendžiant dėl kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį neturi ir jo atsakomybės nešalina. Nuteistojo elgesys (į prašymus išeiti nereagavo, buvo neblaivus, nusiteikęs agresyviai, jo išsakyti žodžiai (...„ tu nori mirt“, „tu debilas esi, aš tave užmušiu iš tikrųjų“, „paimčiau išsitraukčiau peilį ir subadyčiau, netiki aš turiu peilį, subadyčiau tave dabar taip ane kokia 20 skylių padaryčiau“, „tu matai, kad kažkada gali pasibaigt tavo gyvenimas“, „tave čia užmušt penkis kartus“...), sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiajam D. V. manyti, kad R. B. savo grasinimus gali iš tikrųjų įvykdyti. Ta aplinkybė, kad įvykio metu R. B. buvo neblaivus, taip pat teismo vertinimu neatleidžia kaltinamojo nuo atsakomybės už savo veiksmus, priešingai, neblaivaus asmens pasakyti grasinantys žodžiai, kelia nukentėjusiajam baimę, nes neblaivaus asmens elgesys gali būti dar sunkiau prognozuojamas.

Teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog R. B. siekė, kad nukentėjusysis išgirdęs jo grasinimus, jaustų baimę dėl savo gyvybės ir sveikatos, kaltinamasis suprato, kad nukentėjusysis turėjo pagrindą galvoti, jog jo grasinimai užmušti, gali būti realiai įvykti ir to siekė, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Tokie R. B. veiksmai kvalifikuojami kaip grasinimas nužudyti žmogų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Teismas pažymi, kad R. B. buvo kaltinamas ir tuo, kad tęsdamas nusikalstamą veiką, 2016 m. lapkričio 30 d., apie 17.20 val., būdamas prie advokato D. V. kontoros, esančios (duomenys neskelbtini), įėjimo durų, iš kelnių kišenės išsitraukęs peilį jį demonstravo duris atidariusiam D. V., tai yra baugino nukentėjusį D. V., grasino jį nužudyti, tokiais veiksmais duodamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis D. V. patvirtino, kad 2016-11-30 vakare R. B. vėl paskambino jam į kontoros duris, jas atidarius, iš treningo kišenės išsitraukė peilį, šypsojosi ir nieko nesakė. K. R. B. teisiamojo posėdžio metu tokias aplinkybes neigė ir parodė, kad 2016-11-30 pas D. V. iš viso nebuvo atėjęs ir peilio nedemonstravo. Teismas pažymi, kad kitų objektyvių duomenų patvirtinančių, jog 2016-11-30 R. B. prie D. V. kontoros durų nukentėjusiajam demonstravo peilį ir grasino jį nužudyti, byloje nesurinkta. Išnaudojus visas procesines priemones, šis prieštaravimas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymų, pašalintas nebuvo. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusio asmens parodymais (BPK 301 str. 2 d.), todėl nesurinkus kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytų aplinkybių, jog R. B. 2016-11-30, apie 17.20 val. būdamas prie advokato D. V. kontoros, esančios(duomenys neskelbtini) , įėjimo durų, iš kelnių kišenės išsitraukęs peilį jį demonstravo duris atidariusiam D. V., tai yra baugino nukentėjusį D. V., grasino jį nužudyti, iš kaltinimo šalintina, nes visos abejonės ir netikslumai yra traktuojami kaltinamojo naudai.

R. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į tai, kad R. B. padarė nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkiems nusikaltimams, veikdamas tiesiogine tyčia, į tai, kad nusikalstama veika baigta, į kaltinamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Vertinant R. B. asmenybę, pažymėtina, kad jis baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų, dirba pagal verslo liudijimą, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra užregistruotas Priklausomybės ligų centro registruose dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, priklausomybės sindromo, tačiau dėl tokios psichopatologijos teismo psichiatrijos ekspertizę atlikti netikslinga (1 t., b.l. 98). Svarbu pažymėti, kad R. B. teisiamas jau 11 kartą, naują nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas vertinama kaip nusikaltimų recidyvas.

BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatytos viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto ir laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmės. Teismas skirdamas bausmę R. B. atsižvelgia, kad kaltinamasis nusikalsta ne pirmą, o vienuoliktą kartą, kas leidžia apibūdinti jį kaip nusikalsti linkusią asmenybę, todėl siekiant sulaikyti tokį asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti jį už padarytą nusikalstamą veiką bei paveikti jį taip, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, jam skirtina BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, nustatant artimą sankcijos vidurkiui bausmės dydį.

Tačiau įvertinus tai, kad R. B. teisminio proceso metu nukentėjusiojo atsiprašė, duomenų apie naujus jo atžvilgiu atliekamus ikiteisminius tyrimus ar teisme nagrinėjamas baudžiamąsias bylas nepateikta, kaltinamasis dirba pagal verslo liudijimą, siekia integracijos į visuomenę, pagrįstai manytina, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Įvertinus visas šias aplinkybes, darytina išvada, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto pritaikymas užtikrins teisingo nubaudimo principą. Siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, R. B. skirtini BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyti įpareigojimai: tęsti darbą, neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

K. R. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b.l. 55-56), kuri, siekiant užtikrinti nuosprendžio įvykdymą, paliktina iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

D. V. byloje pareiškė 5000 eurų civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 45). Įvertinus tai, kad D. V. žalą patyrė dėl nusikalstamų R. B. veiksmų, jis turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta neturtinė žala (BPK 109 str.).

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismui nekyla abejonių, jog dėl R. B. grasinimų nukentėjusysis D. V. patyrė neigiamus išgyvenimus, įvykio metu jautė baimę, išgyveno nesaugumo jausmą, kuomet jam buvo grasinama užmušti, subadyti peiliu. Be to, nukentėjusysis D. V. teisme nurodė, jog iki šiol jaučiasi nesaugus, nes R. B. gyvena jo darbo vietos kaimynystėje. Įstatymas įpareigoja teismą atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia ir į tai, kad R. B. nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, į tai, kad yra dirbantis asmuo bei į teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, nukentėjusiojo D. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas tik iš dalies.

Daiktai, turėję reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: dvi kompaktinės plokštelės su vaizdo ir garso įrašais (b.l. 12, 143) – paliktinos saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga (BPK 94 str. 1 d. 1 p., 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

R. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 9 (devynių) mėnesių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant R. B.:

-tęsti darbą;

-neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu;

-neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 str. 3 d.).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

D. V. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš R. B. 1000 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Dvi kompaktines plokšteles su garso ir vaizdo įrašais – palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Kauno apylinkės teismą ir nurodant dėl apeliacinės bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.