- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2012-06-05
- Bylos Nr.
- 2A-1024/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Grand SPA Lietuva“, uždarajai akcinei bendrovei „Saunita“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Murena“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Murena“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Grand SPA Lietuva“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Saunita“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Murena“, atstovaujamas bankroto administratoriaus (toliau – ir bendrovė), nurodė, kad 2009 m. vasario 3 d. bendrovė su atsakovais sudarė susitarimą Nr. 34 (toliau – Susitarimas), kuriuo buvo susitarta dėl tarpusavio atsiskaitymų tvarkos. Pagal Susitarimą bendrovė perleido atsakovui UAB „Saunita“ reikalavimo teisę į 76 350,83 Lt atsakovo UAB „Grand SPA Lietuva“ (tuo metu – UAB „Lietuvos sanatorija“) skolą, kylančią iš 2008 m. gegužės 29 d. statybos rangos sutarties, o atsakovas UAB „Grand SPA Lietuva“ įsipareigojo sumokėti 76 350,83 Lt bendrovės kreditoriui UAB „Saunita“. Susitarimu šalys susitarė dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo: atsakovui UAB „Grand SPA Lietuva“ sumokėjus 76 350,83 Lt atsakovui UAB „Saunita“, bus laikoma, kad atsakovas UAB „Grand SPA Lietuva“ atsiskaitė su bendrove, o bendrovė atsiskaitė su atsakovu UAB „Saunita“. Sutartas atsiskaitymas buvo įvykdytas. 2009 m. birželio 30 d. bendrovei iškelta bankroto byla.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, Susitarimas buvo sudarytas tuo metu, kai bendrovė turėjo kitų kreditorių (Valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – VMI), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – VSDFV), darbuotojus ir kt.), kuriems įsipareigojimų įvykdymo terminai buvo suėję. Be to, bendrovė jau buvo nemoki, Susitarimas sumažino kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą, suteikė pirmenybę atsakovui UAB „Saunita“, nors jis pagal išieškojimo eiliškumą yra tik trečios eilės kreditorius. Susitarimo šalys buvo nesąžiningos, šio sandorio sudaryti neprivalėjo. Taigi egzistuoja visos sąlygos actio Pauliana tenkinimui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 str.). Be to, Susitarimas pažeidė ir Lietuvos Respublikos laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymą, nes juo buvo nesilaikyta įstatyme įtvirtintos mokėjimų eilės tvarkos.
Ieškovas, remdamasis išdėstytu, prašė pripažinti Susitarimą negaliojančiu nuo sudarymo momento ir, taikant restituciją, priteisti iš atsakovo UAB „Saunita“ 76 350,83 Lt bei procesines palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nenustatė visų būtinų sąlygų actio Pauliana tenkinimui, taip pat pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo UAB „Saunita“ prašymą, ieškovo reikalavimui pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu taikė ieškinio senatį. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą laikoma, jog bankroto administratorius apie sandorius sužino nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Dėl šios priežasties CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Teismo nutartis dėl ieškovo bankroto įsiteisėjo 2009 m. liepos 10 d., o ieškovas į teismą dėl Susitarimo pripažinimo negaliojančiu kreipėsi 2010 m. gruodžio 17 d. Teismas, vertindamas ieškovo argumentą, kad apie ginčijamą sandorį bankroto administratorius sužinojo 2009 m. gruodžio 28 d. ir 2010 m. sausio 4 d., kai gavo bendrovės finansinius dokumentus, pažymėjo, kad ieškovas nenurodė, dėl kokių priežasčių juos gavo praėjus daugiau nei 4 mėnesiams po bankroto bylos iškėlimo, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismo nuomone, ieškovas apie ginčijamą sandorį turėjo ir galėjo sužinoti 2009 m. liepos 10 d., todėl ieškovo nurodytos aplinkybės nepripažino svarbia priežastimi praleistam senaties terminui atnaujinti.
Teismas nurodė, kad 2008-2009 m. bendrovė turėjo įsiskolinimų savo darbuotojams bei valstybės ir VSDFV biudžetams. 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsiskolinimai kreditoriams siekė 18 979 112 Lt, turto vertė – 21 125 905 Lt. Nuo 2008 m. liepos mėn. iki 2009 m. vasario mėn. teismuose buvo nagrinėjamos civilinės bylos dėl bendrovės skolinių įsipareigojimų, bendrovės kreditorių reikalavimai buvo tenkinami. Šios aplinkybės patvirtina, kad bendrovė jau turėjo finansinių sunkumų, tačiau ji ir toliau vykdė ūkinę komercinę veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais, taip pat ėmėsi teisinių priemonių mažinti įsiskolinimus tiek iki ginčijamo sandorio sudarymo, tiek po jo sudarymo. Taigi, teismo nuomone, Susitarimo sudarymo metu bendrovė nebuvo nemoki.
Teismas nurodė nenustatęs, kad atsakovai žinojo ar turėjo žinoti, jog ginčijamas sandoris pažeidė bendrovės kreditorių teises, todėl nėra galimybės konstatuoti atsakovų nesąžiningumo. Bendrovė Susitarimo sudarymo metu iš dalies atsiskaitinėjo ne tik su atsakovu UAB „Saunita“, bet ir su kitais kreditoriais; bendrovė pripažinta nemokia ir jai bankroto byla iškelta tik 2009 m. birželio 30 d. Teismo vertinimu, ūkio subjektams pasirašant sandorius neprivalu tikrinti kitos sandorio šalies finansinių atskaitomybės duomenų. Kita vertus, nepasidomėjimas bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentais prieš sudarant susitarimus dar nereiškia, kad atsakovai buvo nesąžiningi. Teismas pažymėjo, kad bendrovė pagal subrangos sutartį su atsakovu UAB „Saunita“ atsiskaitė nevisiškai, bendrovės bankroto byloje patvirtintas 11 215,66 Lt dydžio šio atsakovo finansinis reikalavimas.
Teismas nurodė, kad ieškovas prašė pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu ex officio dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normos (CK 1.80 str.). Ieškovo nuomone, areštavus bendrovės turtą buvo apribota bendrovės teisė valdyti, naudoti ir disponuoti visu jos turtu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 675 str. 1 d.). Teismo vertinimu, byloje esantys turto arešto aktai tokių aplinkybių nepatvirtina. Ginčijamo sandorio sudarymo metu turto arešto aktų su laikino įregistravimo žyma dėl turtinių teisių gauti pinigines lėšas arešto nebuvo. Taip pat nebuvo ir turto arešto aktų su laikino įregistravimo žyma dėl areštuojamo atsakovo turto, draudimo bendrovei dalyvauti tam tikruose sandoriuose, perduoti kitiems asmenims turtą, vykdyti kitas prievoles. Areštuoto turto mastas sudarė apie 4 mln. Lt – visas turtas areštuotas nebuvo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas BUAB „Murena“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas negalėjo taikyti ieškinio senaties, nes ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Teismas, spręsdamas šį klausimą, nepagrįstai vadovavosi sena ĮBĮ redakcija. Pagal bankroto bylos iškėlimo metu galiojusią ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakciją laikoma, kad bankroto administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Tokie dokumentai buvo gauti 2009 m. gruodžio 28 d. ir 2010 m. sausio 4 d., todėl ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Be to, neatsižvelgta į teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį, kurioje konstatuota, kad bendrovės dokumentai bankroto administratoriui neperduoti.
2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bendrovės kreditorių teisės nebuvo pažeistos, o bendrovė buvo moki. Nagrinėjamu atveju kreditorių interesų pažeidimas straipsnį pasireiškė tuo, kad, bendrovei esant nemokiai, trečios eilės kreditoriui UAB „Saunita“ buvo suteikta pirmenybė prie kitus bendrovės kreditorius. Šios asmens reikalavimas buvo patenkintas iš dalies, o kitų kreditorių reikalavimai buvo nepatenkinti iš viso. Actio Pauliana atveju nemokumas negali būti sutapatinamas su nemokumu ĮBĮ prasme. Įstatymas nenustato, kad įmonė pripažįstama nemokia tik tuomet, jeigu nevykdo veiklos, taip pat, kad įmonės nemokumas nustatomas tik teismo sprendimu. Kita vertus, bendrovė buvo nemoki ir ĮBĮ prasme. Susitarimo sudarymo metu bendrovė buvo skolinga savo darbuotojams, VMI, todėl toks sandoris pažeidė ir Laikinajame mokėjimo eilės tvarkos įstatyme įtvirtintą mokėjimų eilės tvarką.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad šalys buvo sąžiningos. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovai neprivalėjo domėtis bendrovės finansine situacija, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Sprendime neįvertinti įrodymai, kad viešai spaudoje ir internete buvo skelbiama, jog bendrovė turi finansinių sunkumų, neatsiskaito su darbuotojais. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad būtų domėjęsi bendrovės finansine situacija, tikrinę Turto areštų registrą, domėjęsi, ar nėra inicijuojamas bankroto bylos. Jau 2007 m. bendrovės balansas rodė nemokumą, jis ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo pateiktas Juridinių asmenų registrui ir buvo prieinamas atsakovams.
4. Teismas privalėjo pripažinti Susitarimą niekiniu dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo. Susitarimas buvo sudarytas tuo metu, kai teismo nutartimis buvo areštuotos bendrovės turtinės teisės gauti pinigines lėšas, todėl bendrovė negalėjo perleisti savo turtinės teisės gauti pinigines lėšas iš atsakovo UAB „Grand SPA Lietuva“. Be to, Susitarimo sudarymo metu galiojo ir laikinas bendrovės turto areštas, kas reiškia, kad buvo areštuotas visas turtas, įskaitant aptariamą reikalavimo teisę. Atsakovas neįrodė, kad į areštuoto turto masę nepateko reikalavimo teisė į UAB „Grand SPA Lietuva“, nors tokia pareiga teko jam. Minėta, sudarant Susitarimą, buvo pažeistas Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, konstitucinė pareiga laiku mokėti mokesčius, imperatyvus Alytaus apskrities VMI viršininko sprendimas nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą, kol bus sumokėta mokestinė nepriemoka.
5. Teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo sprendimui keliamus reikalavimus (CPK 12 str., 178 str., 185 str., 265 str. 1 d., 270 str.), taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nors apeliantas pateikė atsakovų nesąžiningumą patvirtinančius įrodymus, o atsakovai nepateikė jokių jų sąžiningumą patvirtinančių įrodymų, teismas konstatavo, kad sandorio šalys buvo sąžiningos. Teismas, nevertindamas imperatyvių teisės normų pažeidimo, nepagrįstai nuspręsdamas, kad perleidžiamas reikalavimas nepateko į areštuoto turto masę, nepripažindamas sandorio niekiniu ex officio, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Saunita“ prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime akcentuoja, kad apeliantas praleido ieškinio senaties terminą, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, elgėsi sąžiningai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl sandorio prieštaravimo bendrovės kreditorių teisėms (actio Pauliana)
Pagal CK 6.66 straipsnį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Aptariamu pagrindu pripažinti dvišalį sandorį negaliojančiu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius, gindamas visų įmonės kreditorių teises, turi teisę ginčyti įmonės sudarytus sandorius pareikšdamas ir actio Pauliana (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuoja visos sąlygos pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu.
1. Dėl ieškinio senaties
Pagal nuo 2008 m. liepos 1 d. galiojančią ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto, reglamentuojančio bankroto administratoriaus pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius bei ginčyti įmonės veiklos tikslams prieštaraujančius ar įmonės nemokumui galėjusius turėti įtakos sandorius, redakciją yra laikoma, kad bankroto administratorius apie aptariamus sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Byloje esanti Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis (T. 3, b. l. 23-25) patvirtina, kad jos priėmimo metu esminiai bendrovės dokumentai dėl buvusio bendrovės vadovo kaltės paskirtajam bankroto administratoriui nebuvo pateikti. Su bendrovės ūkine komercine veikla susiję dokumentai bankroto administratoriui buvo perduoti tik 2010 m. sausio 4 d. (T. 3, b. l. 8-10). Nėra jokių įrodymų, kad apie ginčijamą sandorį bankroto administratoriui buvo žinoma anksčiau. Dėl šių priežasčių administratorius, pareikšdamas bendrovės vardu ieškinį 2010 m. gruodžio 17 d., vienerių metų ieškinio senaties termino nepraleido (CK 6.66 str. 3 d.). Priešingą išvadą padaręs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ankstesne ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakcija, neįvertino teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutarties.
Žemesnės instancijos teismas
2. Dėl kreditorių teisių pažeidimo
Bendrovės kreditorių teisių pažeidimas grindžiamas tuo, kad bendrovė, būdami nemoki, suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovui UAB „Saunita“.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nemokumas turi būti įrodinėjimas kaip viena iš actio Pauliana sąlygų, o ne kaip nemokumas ĮBĮ prasme. Įmonės faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję – egzistuoja dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla remiantis ĮBĮ nuostatomis, t. y. kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu (ĮBĮ 2 str. 8 d.).
Ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2009 m. vasario 3 d. Pagal bendrovės balansą už 2007 m. (T. 2, b. l. 77-78) turtas siekė 19 517 486 Lt, iš kurio 11 974 990 Lt sudarė per vienerius metus gautinos sumos; per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 14 696 111 Lt, iš kurių 12 208 602 Lt sudarė įsiskolinimai tiekėjams. Pagal to laikotarpio pelno (nuostolių) ataskaitą patirta 246 492 Lt nuostolių (T. 2, b. l. 79). Iš bendrovės balanso už 2008 m. (T. 1, b. l. 101-103) matyti, kad tuo metu turtas siekė 21 125 905 Lt, iš kurio 12 540 902 Lt sudarė per vienerius metus gautinos sumos; per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 18 979 112 Lt, iš kurių 17 078 533 Lt sudarė skolos tiekėjams. Bendrovės pradelsti įsipareigojimai 2008 m. spalio 2 d. siekė 19 446 173,83 Lt (T. 3, b. l. 73-78) ir, nors iki 2009 m. kovo 3 d. jie sumažėjo iki 13 380 221,70 Lt (T. 3, b. l. 79-84), tačiau vis tiek ženkliai viršijo pusę balanse apskaityto turto vertės. Pagal byloje esančius įrodymus (T. 3, b. l. 87) bendrovės įsiskolinimas VMI, VSDFV bei darbuotojams buvo atsiradęs anksčiau nei nuo 2008 m. balandžio 30 d. ir ginčijamo sandorio sudarymo metu siekė 171 605 Lt VMI, 76 118 LT VSDFV ir 343 161 Lt darbuotojams. Aptariamu laikotarpiu bendrovės kreditoriai reiškė pretenzijas dėl neatsiskaitymo, kartu įspėdami apie kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo (T. 1, b. l. 68-83), buvo areštuojamas bendrovės turtas (T. 1, b. l. 104-129), teismuose nagrinėjami ir tenkinami bendrovės kreditorių ieškiniai (T. 1, b. l. 84-99).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta leidžia daryti išvadą, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu bendrovė buvo faktiškai nemoki. Nors jos ūkinė komercinė veikla nebuvo nutrūkusi, atsiskaitymai su kai kuriais bendrovės kreditoriais iš dalies buvo vykdomi, akivaizdu, kad bendrovė negalėjo patenkinti visų pradelstų įsipareigojimų ir nebuvo galimybių, jog jos finansinė padėtis pagerės netolimoje ateityje. Šiame kontekste pastebėtina, kad nuo 2009 m. pradžios bendrovės įsipareigojimus subrangovams tiesiogiai vykdė užsakovas UAB „Grand SPA Lietuva“ (T. 3, b. l. 141-142), o jau nuo 2008 m. gegužės mėn. VMI ir VSDFV savo reikalavimus tenkindavo pačios nuskaitydamos lėšas nuo bendrovės sąskaitų (T. 3, b. l. 145-153). Bankroto bylos bendrovei iškėlimas teprabėgus keturiems mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo taip pat patvirtina, kad sandorio metu bendrovė buvo faktiškai nemoki. Priešingą išvadą padaręs pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bendrovės finansinę padėtį atspindinčių įrodymų, nepagrįstai suabsoliutino bendrovės ūkinės komercinės veiklos tęsimą.
Kiekvienas rūpestingas ir atidus asmuo, sudarydamas sandorį, turi jam prieinamomis priemonėmis pasidomėti, ar ketinamas sudaryti sandoris nepažeidžia įstatymų, kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Atsakovų UAB „Grand SPA Lietuva“ ir UAB „Saunita“ turimas verslo subjektų statusą tik sustiprina tokią pareigą ir jos vykdymui kelias didesnius reikalavimus. Aptariamos pareigos nevykdymas teismų praktikoje prilyginamas asmens nesąžiningumui (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Neringos žuvis“ v. A. Pukelio IĮ „Altana“, bylos Nr. 3K-3-168/2007).
Ginčijamu sandoriu iš esmės buvo susitarta, kad su atsakovu UAB „Saunita“ (subrangovu) atsiskaitys ne bendrovė (rangovas), o bendrovės skolininkas – UAB „Grand Spa Lietuva“ (užsakovas). Nei statybos rangos, nei statybos subrangos sutartys tokio tiesioginio atsiskaitymo nenumatė (T. 1, b. l. 16-37), iki tol tarp šių šalių aptariamas atsiskaitymo būdas nebuvo naudojamas. Tokios aplinkybės, kolegijos nuomone, protingam ir atsakingam verslo subjektui būtų sukėlę abejonių dėl kontrahento mokumo, kartu – dėl tokių sandorių teisėtumo, ir privertę pasidomėti šiomis aplinkybėmis. Tačiau, kaip nurodoma pačių atsakovų atsikirtimuose, šiomis aplinkybėmis nebuvo domimasi: atsakovui UAB „Grand SPA Lietuva“ buvo žinoma, kad bendrovė netinkamai atsiskaito su subrangovais, ir būtent tai jį paskatino inicijuoti analogiškus ginčijamam sandoriui susitarimus (T. 2, b. l. 103-104); atsakovui UAB „Saunita“ irgi buvo žinoma, kad analogišku būdu atsiskaitoma ir su kitais subrangovais, tačiau jis nesidomėjo, kas lėmė tokio atsiskaitymo būdo pasirinkimą (T. 3, b. l. 66).
Jeigu atsakovai būtų pasidomėję, ar sudaromas sandoris nepažeis įstatymų ir kitų asmenų teisių, viešai prieinami duomenys jiems būtų leidę nustatyti, kad sandorio sudarymo metu bendrovė turėjo rimtų finansinių sunkumu ir toks sandoris gali būti neteisėtas. Jau minėti viešai paskelbti 2007 m. bendrovės finansiniai duomenys rodė sunkią finansinę padėtį. Dėl teismuose nagrinėjamų kreditorių ieškinių bendrovės turtas buvo areštuotas, šie duomenys taip pat buvo vieši (Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 5 str.). Taipogi internete buvo viešai skelbiama, kad bendrovė neatsiskaito su darbuotojais, dėl planuojamos mažėjančios apyvartos bendrovė priversta pusę jų atleisti (T. 1, b. l. 130-132). Manydami, kad tokia informacija nėra pakankama apsispręsti dėl sandorio sudarymo, atsakovai galėjo pareikalauti bendrovės pateikti papildomus duomenis apie turimus kreditorius, pradelstus įsipareigojimus ir pan. Tuo tarpu net nebandydami įsitikinti, ar sandoris nepažeidžia įstatymų, kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, atsakovai elgėsi nesąžiningai. Priešingą išvadą padaręs pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bylos aplinkybių, nukrypo nuo teismų praktikos.
Sandoris gali būti ginčijamas actio Pauliana pagrindu, tik jeigu jis neprivalėjo būti sudarytas (CK 6.66 str.1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sąlygą „neprivalėjo“ aiškina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimą. Privalėjimas sudaryti sandorį – vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006).
Teisėjų kolegijos nuomone, negalima spręsti, kad bendrovė turėjo neišvengiamą pareigą sudaryti ginčijamą sandorį. Aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu bendrovė privalėjo atsiskaityti su atsakovu UAB „Saunita“ už atliktus darbus, nelaikytina tuo imperatyvu, sukėlusiu bendrovei neišvengiamą teisinę pareigą sudaryti sandorį.
Kadangi egzistuoja visos actio Pauliana tenkinimui būtinos sąlygos, ginčijamas sandoris pripažintinas negaliojančiu nuo sudarymo momento. Atsižvelgiant į tai, kad pagal sandorį pinigus, kuriuos turėjo gauti bendrovė, gavo atsakovas UAB „Saunita“, taikant restituciją lėšos priteistinos tiesiogiai bendrovei. Tuo tarpu bendrovės įsiskolinimas atsakovui UAB „Saunita“ padidėja priteista suma. Bendrovei iš atsakovo UAB „Saunita“ priteistinos ir 6 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d.).
Pripažinus sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, dėl kitų apelianto nurodomų sandorio negaliojimo pagrindų ir skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantas (ieškovas), jeigu nebūtų įstatymo atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų, už ieškinį būtų turėjęs sumokėti 2 291 Lt dydžio žyminį mokestį (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 83 str. 1 d. 8 p.). Valstybė pirmosios instancijos teisme taip pat patyrė 46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (T. 1, b. l. 4; T. 2, b. l. 4; T. 3, b. l. 2). Kadangi ieškinys tenkintas, nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų (CPK 96 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Ieškinį tenkinti.
Pripažinti 2009 m. vasario 3 d. susitarimą Nr. 34, sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės „Murena“ (į. k. 149632768), uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos sanatorija“ (šiuo metu – uždaroji akcinė bendrovė „Grand SPA Lietuva“) (į. k. 152004570) ir uždarosios akcinės bendrovės „Saunita“ (į. k. 134981550), negaliojančiu nuo sudarymo momento.
Priteisti ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Murena“ iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Saunita“ 76 350,83 Lt (septyniasdešimt šešis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt litų ir 83 ct) ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 76 350,83 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. gruodžio 17 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Priteisti valstybei iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Saunita“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Grand SPA Lietuva“ po 1 168,50 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą šešiasdešimt aštuonis litus ir 50 ct) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 arba Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).