- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-12
- Bylos Nr.
- e2S-175-603/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15542-2025-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Pareiškėjas
- A. R.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, veikianti Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (pareiškėjo) A. R. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. R. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos ir nustatyti nepilnamečių vaikų M. R., gimusios (duomenys neskelbtini) ir O. R., gimusios (duomenys neskelbtini) laikinąją gyvenamąją vietą su pareiškėju A. R..
2. Prašyme nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-28216-947/2021 patenkintas ieškovo ir buvusios sutuoktinės A. R. prašymas dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu ir nuspręsta patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria be kita ko nustatyta nepilnamečių dukrų gyvenamoji vieta su motina A. R., iš ieškovo A. R. priteistas išlaikymas nepilnametėms dukroms iki jų pilnametystės, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant motiną A. R., o konkreti bendravimo tvarka su nepilnamečiais vaikais nenustatyta. Vilniaus apylinkės teismo 2023 m. kovo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-795-869/2023 pakeistas Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-28216-947/2021 dalyje dėl bendravimo tvarkos nustatymo, nustatant konkrečią tėvo su nepilnamečiais vaikais bendravimo tvarką, pagal kurią ieškovas turi teisę be kito teismo sprendime numatyto su vaikais bendravimo ir 1/2 dalį vaikų mokymo - ugdymo įstaigoje numatytų rudens, žiemos, pavasario ir vasaros atostogas.
3. Nurodė, kad pagal šalių bendrą susitarimą mergaitės pas tėtį atostogavo nuo 2025 m. liepos 21 d. iki 2025 m. rugpjūčio 31 d., o pastarąją dieną apie 16-17 val. val. tėčiui parvežus vaikus namo į Vilnių pas mamą, bei atsižvelgiant kad rugsėjo 1-ąją abi mergaitės turi eiti į mokyklą, turi vilkėti uniformas būti pasiruošusios rugsėjo 1-osios šventei, atsakovė atsisakė pasiimti vaikus. Pareiškėjas nurodė išsikvietęs policijos pareigūnus, kurie susisiekė su atsakove, tačiau atsakovės atsakymas buvo neigiamas. Policijos pareigūnai patarė vežtis vaikus namo atgal į Kauną arba iškvieti vaikus ginančią tarnybą, o vaikai bus laikinai apgyvendinti globos namuose. Pareiškėjas, rūpindamasis vaikų saugumu, gerove, emocine būsena, saugia aplinka ir vaikų interesais, juos išsivežė į Kauną.
4. Pareiškėjas nurodė, kad kitą dieną, t. y. rugsėjo pirmąją, vaikai dėl atsakovės kaltės nenuėjo į mokyklą, o atsakovė neparodė jokio susidomėjimo vaikais jų ugdymu ir gerove. Apie šį įvykį buvo informuoti Vilniaus miesto vaikų teisių skyrius ir Kauno apskrities Vaikų teisių skyrius, mergaitės skubos tvarka buvo apklaustos vaikų teisių specialistų ir susitikimo metu pareiškėjo dukros patvirtino, kad nori likti gyventi pas tėtį, o pas mamą nenori gyventi, kadangi patiria baimes, stresą, fizines ir kitokio pobūdžio bausmes.
5. Nepilnametės dukros šiuo metu gyvena pas pareiškėją ir nesutinka grįžti gyventi pas buvusią sutuoktinę (mergaičių mamą). Kaip matyti iš nepilnametės dukros Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų tiek jai, tiek jos sesei grįžti gyventi pas atsakovę būtų nesaugu dėl naudojamo psichologinio ir fizinio smurto, taikomų bausmių nepilnamečių atžvilgiu. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, į vaikams kylančią realią grėsmę mamos ir jos sugyventinio gyvenamojoje vietoje (bausmių ir fizinio smurto naudojimą, neatsižvelgimą į vaikų emocinę būklę, vaikų gerovę) tikslinga skubiai keisti mergaičių gyvenamąją vietą iki ieškinio teismui pateikimo dienos. Pareiškėjo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovės veiksmu arba neveikimo, gali nukentėti nepilnamečių vaikų interesai. Pareiškėjo vertinimu, egzistuoja tikimybė, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nukentės vaikų interesai, vaikai ne tik negalės eiti į mokyklą, bet gyventi saugioje aplinkoje, kur jie augtų tarp juos mylinčių žmonių, niekada nematytų ir nepatirtų smurto bausmių, bei būtų tinkamai prižiūrėtos ir viskuo aprūpintos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio padavimo netenkino.
7. Teismas nurodė, kad kartu su prašymu pateikti duomenys pagrindžia tarp pareiškėjo ir vaikų motinos nuo 2025 m. birželio mėnesio pradžios kilusius konfliktus dėl bendravimo su dukromis tvarkos, jų pasiėmimo iš nuolatinės gyvenamosios vietos su mama ir gražinimo į gyvenamąją vietą laiko ir kt. Teismo nuomone, pareiškėjas galimai iš anksto ruošdamasis būsimiems teisiniams ginčams, dar 2025 m. birželio 12 d. sudarė atstovavimo sutartį su jam kvalifikuotas teisines paslaugas teiksiančia advokatų profesine bendrija. Teismo vertinimu, tarp ginčo šalių kilęs konfliktas dėl abiejų tėvų nenoro ieškoti kompromisų dėl bendravimo su vaikais tvarkos, principinių nuostatų laikymosi įsiveliant į ginčus dėl to, rugpjūčio 31 d. ar rugsėjo 1 d. vaikai sugrįš gyventi pas mamą ir ne ieškant taikaus konflikto išsprendimo būdo, o priešingai, toliau plėtojant konfliktą, nesudaro pagrindo taikyti išimties dėl privalomo įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymo.
8. Teismas nurodė, kad pareiškime akcentuojama nepilnamečių dukrų, kurioms šiuo metu yra atitinkamai aštuoneri ir dešimt metų amžiaus, nuomonė, galėjo susiformuoti pareiškėjui taip paaiškinus nepilnamečių dukrų nepasiėmimo aplinkybes arba dėl kurių nors kitų priežasčių, visą tarp jų tėvų kilusią konfliktinę situaciją šiuo metu suvokiant kaip mamos tariamą nenorą jas pasiimti kartu gyventi. Teismo vertinimu, nepilnamečių noras šiuo metu gyventi su tėčiu galėjo pasireikšti kaip susiklosčiusios situacijos suvokimo pasekmė.
9. Teismas taip pat nurodė, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pateikimo dienos netenkinamas ir dėl to, kad pareiškėjas nepagrindė priežasčių, dėl kurių jis ieškinio negalėjo pareikšti kartu su prašymu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 3 dalis. Nors pareiškėjas nurodo, kad ieškinio jis iš karto negalėjo pareikšti dėl privalomosios ikiteisminės mediacijos, tačiau konfliktinė situacija tarp šalių dėl bendravimo su dukromis tvarkos galimai kilo nuo 2025 m. birželio mėnesio pradžios, tęsėsi kitais vasaros mėnesiais, pareiškėjas galimai ruošėsi būsimiems teisiniams ginčams dar birželio mėnesį, todėl, matydamas jog bendrų kompromisų dėl bendravimo su dukromis tvarkos su buvusia sutuoktine jam rasti nepavyksta, turėjo galimybę dėl ikiteisminės mediacijos kreiptis anksčiau, o ne tik likus vienai darbo dienai iki prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavimo teismui dienos.
II. Atskirojo skundo argumentai
10. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties, prašydamas ją panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - prašymą tenkinti, t. y. taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki ieškinio teismui pareiškimo dienos nustatyti, nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su pareiškėju. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
19.1. laikinosios apsaugos priemonės visada taikomos tuo atveju, jeigu kyla grėsmė nepilnamečių vaikų interesų pažeidimams. Nagrinėjamu atveju tokios laikinosios apsaugos priemonės buvo būtinos, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino argumentų, neanalizavo pridėtų rašytinių įrodymų (vaikų apklausos, vaiko situacijos vertinimo sprendimo);
19.2. teismas nepagrįstai nurodė, kad tarp šalių nuo 2025 m. birželio mėnesio pradžios kilo konfliktai dėl bendravimo su dukromis tvarkos, jų pasiėmimo iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir grąžinimo į gyvenamąją vietą laiko ir kt. Žinučių turinys pagrindžia, kad 2025 m. liepos mėnesį vyko susitarimas dėl pareiškėjo bendravimo su vaikais vasaros atostogų metu. Žinučių turinys patvirtina, jog pareiškėjas vaikus pasiėmė 2025 m. liepos 21 d. 18-19 vai., todėl vaikus pagal teismo nutartį (ir atsakovės žinutėse nurodytą grafiką) turėjo pristatyti rugpjūčio 31 d. nuo 16 iki 17 vai., juolab kad rugsėjo 1-oji diena yra ne atostogų metas ir ne šventinė diena, o pirmoji vaikų mokslo metų diena. Tuo tarpu teismas neatsižvelgė, jog atsakovė ne tik pati keičia teismo nutartį dėl bendravimo tvarkos pagal savo patogumą, norą, bet ir nesirūpina tinkamai vaikais, jų teisėmis į mokslą, kad vaikų mama nepasigedo rugsėjo 1-ąją dieną, jų nepasiėmė, neprašė kad tėtis dukras parvežtų;
19.3. teismas neįvertino aplinkybės, jog ne pareiškėjas, o vaikų motina, nesuderinusi savo sprendimo su pareiškėju ir nesulaukusi jo sutikimo vienašališkai priėmė sprendimą vaikų nepasiimti rugpjūčio 31 d., taip sukeldama vaikams emociškai sudėtingą situaciją, kurioje vaikai patyrė neigiamų išgyvenimų. Dėl nurodyto nebuvo tinkamai atsižvelgta į vaikų emocinę gerovę ir pažeista teisė į saugią, stabilią aplinką;
19.4. nepagrįsta teismo išvada, jog pareiškėjas, sudarydamas dar 2025 m. birželio 12 d. teisinių paslaugų sutartį iš anksto ruošėsi būsimiems teisiniams ginčams. Viena vertus, teisinių paslaugų sutartis yra sudaroma ne kiekvienai bylai atskirai, bet ir teikiant aplamai visas teisines paslaugas. Kita vertus, pareiškėjas į profesionalų teisininką kreipėsi ne dėl teisinių paslaugų susijusių su nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimu, bendravimo tvarkos ar kitų su vaikais susijusiais klausimais, o dėl savo asmeninių reikalų, kurie nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku bei pagrindu. Tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta, paremta prielaidomis ir išgalvotais argumentais;
19.5. byloje esantys įrodymai pagrindžia visiškai priešingas teismo padarytoms išvadoms aplinkybes, jog pareiškėjas kreipėsi raštu į įvairias institucijas jau nuo 2025 m. birželio mėn. atitinkamai ruošdamasis vaikų paėmimui. Visi pasikreipimai buvo tik po 2025 m. rugpjūčio 31 d., kuomet vaikų mama pažeidė vaikų teises, nustatytą teismo nutartį dėl bendravimo tvarkos nustatymo, nepasiėmė vaikų ir neužtikrino vaikų tinkamo pasirengimo mokslo metams, vaikai nebuvo nuvesti mokslo metų pirmąją dieną į mokslo įstaigą. Neatkreiptas dėmesys į tai, kad vaikus parsivežė į namus ne dėl to, kad siekė vaikus pasilikti, tačiau dėl to, kad atvežus vaikus pas motiną, pastaroji jų nepasiėmė. Pareiškėjo vertinimu, atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją, pasirinko geriausią tuo metu vaikų psichologinei būsenai tinkantį sprendimą, t. y. pasirūpinti vaikais, jų teisėmis ir psichologine, emocine būsena;
19.6. vertindamas, kad mergaičių noras nėra tikras, teismas nepagrįstai vykdė psichologo ar atitinkamo asmens, kuris gali nuspręsti apie vaikų psichologinę būseną funkcijas, vaidmenį. Teismas apskritai nevertino ir nepasisakė apie tai, kad mergaitėms yra nesaugu gyventi jų gyvenamojoje vietoje dėl patiriamo psichologinio ir fizinio smurto, nors prašyme buvo nurodyta ir pateikti įrodymai apie tai, jog nepilnametės patiria baimes, stresą, fizines ir kitokio pobūdžio bausmes. Teismas turi apginti vaikų teises, o laikinosios apsaugos priemonės visada taikomos, jeigu kyla grėsmė nepilnamečių vaikų interesų pažeidimams;
19.7. kreipdamasis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio padavimo taikymo, pateikė duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, tačiau pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad dėl mediacijos pareiškėjas turėjo kreiptis anksčiau, o ne tik likus vienai darbo dienai iki prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavimo teismui dienos. Tokia išvada padaryta neįsigilinus į prašyme nurodytas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus dėl kreipimosi į ikiteisminę mediaciją, juolab kad pareiškėjas aiškiai nurodė, jog būtinybė kreiptis į teismą iškilo po 2025 m. rugpjūčio 31 d., kuomet vaikų mama nepasiėmė mergaičių. Priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas, pareiškėjas geba užtikrinti vaikams saugią aplinką, jų teises ir geriausius interesus (tą patvirtino ir Vaiko situacijos vertinimo sprendimas), be to, iš karto ėmėsi aktyvių veiksmų apginti savo dukrų teises ir teisėtus interesus ir kreipėsi į mokslo įstaigą dėl mergaičių galimybės mokintis naujoje mokykloje, į vaikų teisių specialistus dėl pagalbos apginti vaikų interesus ir teises, į ikiteisminę mediaciją tikslu kuo greičiau teisiniu būdu išspręsti susidariusią situaciją.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys, 338 straipsnis).
21. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnio 2,3 dalys, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
22. Apeliacijos objektas šioje byloje – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo taikymo - nepilnamečių vaikų laikinas gyvenamosios vietos nustatymas su pareiškėju, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
Dėl nustatytų bylos aplinkybių
23. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas A. R. ir buvusi sutuoktinė A. R. yra dviejų nepilnamečių vaikų – M. R., gim. (duomenys neskelbtini) m. ir O. R., gim. (duomenys neskelbtini)., tėvai.
Žemesnės instancijos teismas
24. Pareiškėjo ir buvusios sutuoktinės santuoka nutraukta įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-28216-947/2021, patenkinant buvusių sutuoktinių prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu ir sprendžiant patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-795-869/2023 pakeistas Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-28216-947/2021 dalyje dėl bendravimo tvarkos nustatymo, nustatant konkrečią tėvo su nepilnamečiais vaikais bendravimo tvarką.
25. Byloje ginčo nėra, kad nepilnamečiai vaikai pas pareiškėją atostogavo nuo 2025 m. liepos 21 d., o tarp šalių kilo ginčas vaikų atostogų pabaigos, pareiškėjui parvežus mergaites 2025 m. rugpjūčio 31 d. apie 16-17 val. val. namo į Vilnių pas mamą, pastaroji mergaičių nepasiėmė, nurodydama, jog vaikai turi būti pristatyti 2025 m. rugsėjo 1 d.
26. Pareiškėjas, remdamasis tuo, kad nepilnamečių vaikų motina, neįvertinusi to, kad rugsėjo 1-ąją abi mergaitės turi eiti į mokyklą, turi vilkėti uniformas ir būti pasiruošusios rugsėjo 1-osios šventei, atsisakydama priimti nepilnamečius vaikus, tinkamai nesirūpina vaikais bei jų teisėmis į mokslą, kad tokiais veiksmais pažeidė nepilnamečių vaikų emocinę gerovę bei teisę į saugią ir stabilią aplinką, prašė pirmosios instancijos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo pateikimo. Taip pat kartu prašymą grindė ir tuo, kad nepilnametės dukros išreiškė norą likti gyventi su tėčiu, kad su mama gyventi nesaugu dėl taikomų psichologinių ir fizinių bausmių (patiriamos baimės, streso), kas kelia realią grėsmę nepilnamečių vaikų interesams.
27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, tarp šalių susiklosčiusią konfliktinę situaciją, tai kad pareiškėjas dėl privalomos ikiteisminės mediacijos turėjo galimybę kreiptis anksčiau, o ne likus dienai iki prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateikimo, sprendė netaikyti pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pateikimo teismui dienos. Apeliantas su teismo argumentais nesutinka, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais prašymas netenkintas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme bei atskirajame skunde išdėstytus argumentus ir kartu su prašymu pateiktus rašytinius įrodymus pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nebuvo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo (CPK 147 straipsnio 3 dalis).
Dėl ginčo esmės
28. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, iš jų – nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas), priteisti iš tėvų laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams (CPK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismas gali taikyti 3.65 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones visais atvejais, kai konstatuoja tam pakankamą pagrindą – aplinkybes, kurios patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta turtinėms ar asmeninėms neturtinėms nepilnamečio vaiko ar vieno sutuoktinio teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011; kt.).
29. CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisė suinteresuotiems asmenims pateikti rašytinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Šioje įstatymo nuostatoje taip pat numatyti tam tikri reikalavimai, susiję su tokio pobūdžio prašymo pareiškimu. Įstatymas, visų pirma, numato, kad pareiškėjas, prašantis taikyti tokias priemones iki ieškinio pateikimo, pagrįstu rašytiniu prašymu privalo nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, taip pat pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams.
30. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).
31. Taigi, ir nagrinėjamu atveju šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, ir įrodymais yra patvirtinta grėsmė nepilnamečių vaikų interesams bei teisėms, o taip pat egzistuoja bendrieji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai – tikimybė, jog ateityje galbūt kils grėsmė dėl to, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
32. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo argumentų, nebuvo nustatyta grėsmė nepilnamečių vaikų interesams, dėl ko būtų reikėję taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones nepareiškus ieškinio. Nors apeliantas įrodinėja priešingai, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nevertino byloje pateiktų rašytinių įrodymų (vaikų apklausos, vaiko situacijos vertinimo sprendimo), kurie suponuoja priešingas išvadas dėl nepilnamečių vaikų tinkamo interesų neužtikrinimo, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas.
33. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantui, jog tarp pareiškėjo ir buvusios sutuoktinės (vaikų mamos) kilusi konfliktinė situacija 2025 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui pristačius nepilnamečius vaikus jų gyvenamojoje vietoje pas mamą galėjo vaikams sukelti tiek emociškai jautrią situaciją, tiek ir neigiamus išgyvenimus, juolab kad pareiškėjas nurodė iškvietęs ir policiją, o po šio įvykio nepilnamečius vaikus parsivežė atgal į Kauną, nepilnamečiai vaikai nedalyvavo rugsėjo 1-osios šventėje, o vėliau, pagal byloje esančius duomenis, sekė ir kitos konfliktinės situacijos, tačiau, įvertinus pareiškėjo pateiktus duomenis, nėra pagrindo laikyti, kad pateikti duomenys būtų patvirtinę prašymo pateikimo metu realią grėsmę ginčo šalių vaikų teisėms ir kartu būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo. Byloje pateiktas Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2025 m. rugsėjo 5 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimas, iš kurio matyti nustatyti rizikos veiksniai, nurodant, kad rizikos veiksnys numatytas vaiko motinai, ir kartu pažymint, jog „...parinktos auklėjimo ir drausminimo priemonės yra netinkamos. Rizikos veiksnys nustatomas remiantis turima informacija, kad esant konfliktiniams tėvų santykiams, kai jie nesugeba susitarti, kaltina vienas kitą manipuliavimu ir geranoriškumo stoka, vaiko interesai lieka nuošalyje”. Kartu nurodyta reikalinga pagalba vaikų atstovams ir be kita ko akcentuojant abiejų tėvų pareigas savo nepilnamečių vaikų atžvilgiu, pažymint, kad išlieka abiejų tėvų pareiga imtis priemonių, kad vaikai kuo mažiau būtų traumuojami dėl susiklosčiusių konfliktiškų tėvų santykių. Nurodyta ir nuomonė, jog svarbus abiejų tėvų pozityvus bendravimas, abipusis sprendimų priėmimas atsižvelgiant išskirtinai į vaikų geriausius interesus, siūlomos specialistų pagalbos priėmimas ir kt. Taigi aptartos sprendime nurodytos aplinkybės pagrindžia, jog nors vaikų motinos pasirinktos priemonės nebuvo tinkamos, tačiau kartu atkeiptas abiejų tėvų dėmesys į tai, kad visų pasirinktas tarpusavio tėvų bendravimo būdas ir priemonės neigiamai veikia nepilnamečius vaikus, jų emocinę būklę ir teisę į saugią aplinką, nenurodant, kad šiems veiksniams pašalinti reikalinga pakeisti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą. Taigi, nors apeliantas ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aptarto sprendimo, tačiau, kaip matyti iš jo turinio, prašymo pateikimo dieną pagal pateiktus rašytinius dokumentus nebuvo poreikio pirmosios instancijos teismui laikyti, kad nepilnamečių vaikų aplinka pas jų motiną yra nesaugi, pažeidžianti nepilnamečių vaikų interesus ir dėl to taikytinos laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pateikimo.
34. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingos išvados laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo aspektu nesuponuoja ir apelianto iškelti argumentai apie galimą jų motinos (ar jos gyvenimo draugo) smurtą nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Minėtame vaiko teisių apsaugos skyriaus 2025 m. rugsėjo 5 d. vaiko situacijos vertinimo sprendime kaip rizikos veiksnys nurodyta aplinkybė, jog vaikas patyrė ir (ar) patiria bet kokios formos smurtą ar kitus vaiko teisių pažeidimus ne iš vaiko atstovų pagal įstatymą, tačiau apsaugos veiksniai nenurodyti, pažymint, kad jie neidentifikuoti. Iš apelianto argumentų matyti, jog viena iš nepilnamečių, apklausta ikiteisminiame tyrime, nurodė tam tikrus fizinius veiksmus (apeliantas cituoja, jog stato į kampus, suka ausį, liepia rašyti), tačiau, kaip matyti, dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas, aplinkybės prašymo pateikimo metu nebuvo ištirtos, todėl, nesant atitinkamo apsaugos veiksnio nurodymo ir aptartame vaiko teisių apsaugos skyriaus sprendime, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio taikymo, taip pat pagrįstai nenustatė poreikio taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
35. Kaip matyti iš atskirojo skundo, apeliantas kritikuoja pirmosios instancijos teismo argumentus, susijusius su faktinių aplinkybių vertinimu, pvz. dėl tarp šalių kilusio ginčo pradžios, nepilnamečių vaikų nuomonės vertinimo, pasitelkto teisininko gerokai anksčiau nei buvo kreiptasi į teismą, įvertinimo ir pan. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant pirmosios instancijos teismo argumentų bei išreikštos nuomonės, procesinis sprendimas, įvertinus byloje surinktus duomenis bei apelianto argumentus, priimtas iš esmės teisingas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas detalesnių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimo bei nuomonės detaliau nepasisako, kadangi tai nelemia kitokio teisinio rezultato, nei jis priimtas skundžiama nutartimi. Kita vertus, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ginčo iš esmės neišsprendžia. Šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas ir kiti su tuo susiję klausimai bus nustatyti tik išnagrinėjus bylą iš esmės ir teismui priėmus sprendimą, tai yra kai bus išsiaiškintos visos teisingam ginčo išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, išklausytos šalys, liudytojai, bus gautos ir įvertintos specialistų išvados. Kadangi teikiant prašymą buvo teikiami tik pareiškėjo turimi rašytiniai įrodymai ir duomenys, nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo klausimas buvo sprendžiamas pagal teismui pateiktus duomenis. Be to, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad pareiškėjas pateikė teisme ieškinį dėl santuokos nutraukimo sutarties sąlygų pakeitimo, minėtas ieškinys priimtas, taigi, esant poreikiui, laikinųjų apsaugos priemonių klausimas gali būti sprendžiamas minėtoje civilinėje byloje.
36. Apeliantas kritikuoja ir pirmosios instancijos teismo įvertintą apelianto nurodytą priežastį, dėl kurios kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo apeliantas nepateikė ieškinio – kreipimosi į privalomą ikiteisminę mediaciją. Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį paduodamas tokį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto nurodoma aplinkybė, dėl kurios nebuvo galimybės kartu su prašymu pateikti ieškinį, gali būti laikoma pateisinama priežastimi, dėl kurios apeliantas kartu su prašymu negalėjo pateikti ieškinio, ypač įvertinus tai, kad, apelianto vertinimu, poreikis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iškilo po 2025 m. rugpjūčio 31 d. Taigi, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog apeliantas į privalomąją mediaciją galėjo kreiptis gerokai anksčiau nei prieš teikiant prašymą teismui. Tačiau, net ir pritariant apelianto argumentams, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kreipimosi į privalomąją mediaciją, neįvertinęs aplinkybės, jog galimai toks poreikis atsirado po 2025 m. rugpjūčio 31 d., kuomet vaikų motina nepasiėmė atvežtų pareiškėjo vaikų, tai nepaneigia aukščiau išdėstytų argumentų, jog pagal prašymo pateikimo metu pateiktus duomenis nebuvo poreikio nedelsiant taikyti pareiškėjo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Dėl procesinės baigties
37. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais. Taigi, skundžiama nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Kadangi atskirasis skundas netenkintas, apeliantas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
netenkinti apelianto (pareiškėjo) atskirojo skundo.
Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartį.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.