Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nutarties, kuria atmestas prašymas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, civilinėje byloje Nr. 2-2378-653/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Tojaris“ ieškinį atsakovui K. M. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Kerema“ (BUAB „Tauneris“ teisių perėmėjas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos apeliaciniame teisme gautas UAB „Kerema“ 2015 m. kovo 24 d. prašymas pakeisti trečiąjį asmenį BUAB „Tauneris“ nagrinėjamojoje byloje trečiojo asmens procesinių teisių perėmėju UAB „Kerema“; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir leisti nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo vykdyti skubiai. 2015 m. balandžio 30 d. gautas prašymas patvirtinti taikos sutartį, sudarytą tarp UAB „Kerema“ ir K. M. ir civilinę bylą nutraukti; panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodoma, kad BUAB „Tauneris“ 2015 m. kovo 12 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleido UAB „Kerema“ 433 690,84 Lt (125 605,55 Eur) dydžio finansinį reikalavimą į apelianto skolą, įskaitant visas procesines ir materialines teises. Todėl trečiasis asmuo BUAB „Tauneris“ pakeistinas jo procesinių teisių perėmėju UAB „Kerema“. Ši bendrovė ir apeliantas 2014 m. balandžio 24 d. sudarė taikos sutartį, todėl prašo ją patvirtinti. Atsižvelgiant į tai, kad bendru susitarimu šalys išsprendė visus ginčus, taikomos laikinosios apsaugos priemonės apelianto atžvilgiu nebeteko prasmės, prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti.

Dėl procesinių teisių perėmimo

CPK 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Procesinio teisių perėmimo klausimas išsprendžiamas toje proceso stadijoje, kurioje įvyko juridiniai faktai, nulėmę šalies pasitraukimą iš ginčijamo teisinio santykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2014). Taigi, įvertinus pateiktus įrodymus, pagrindžiančius reikalavimo teisių perėmimą, spręstina, ar kitam asmeniui iš tikrųjų perėjo kreditoriaus materialinės subjektinės teisės, nes būtent subjektinių teisių perėmimas materialinėje teisėje yra pagrindas perimti ir procesines teises.

Iš pateiktos 2015 m. kovo 12 d. reikalavimo perleidimo sutarties 1.1 punkto matyti, kad BUAB „Tauneris“ perleido UAB „Kerema“ reikalavimą į K. M. 433 690,84 Lt skolą ir procesines palūkanas pagal Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą nagrinėjamoje civilinėje byloje. Teismui pateiktas 2015 m. kovo 17 d. reikalavimo perdavimo – priėmimo aktas patvirtina, kad UAB „Kerema“, sumokėjus 16 000 Eur už perimamą reikalavimą BUAB „Tauneris“, pastaroji perdavė, o UAB „Kerema“ perėmė aukščiau minėtą reikalavimo teisę į apelianto 433 690,84 Lt skolą. Todėl, vadovaujantis reikalavimo perleidimo sutarties 2.1 punktu, laikytina, kad šalių pasirašyta sutartis įvykdyta. Iš į bylą teikiamos taikos sutarties spręstina, kad apie teisių perleidimą apeliantas yra informuotas (CK 6.109 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju materialiųjų subjektinių teisių perėmimas yra galimas, prašymas dėl procesinių teisių perėmimo pateiktas iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio pradžios, yra pagrindas pakeisti byloje trečiąjį asmenį BUAB „Tauneris“ jo teisių perėmėju UAB „Kerema“ (CPK 48 str. 1 d.).

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas išdėstyti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo

Kaip minėta, apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Todėl nagrinėtina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė išdėstyti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą apelianto reikštame prašyme nurodytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas kilusį tarp šalių ginčą nagrinėja atsižvelgdamas į skundžiamos nutarties metu buvusias faktines aplinkybes, o ne pagal po to (šiuo metu) susiklosčiusią situaciją. Tiek prašymo, tiek ir atskirojo skundo padavimo metu apeliantas prašė išdėstyti vykdymą teismo sprendimo, kurio pagrindu priteista suma bankrutavusiai įmonei. Be to, pastaroji byloje pateikė atsiliepimą ir į apelianto pateiktą prašymą, ir į atskirąjį skundą. Taigi, pirmosios instancijos teismas apelianto prašymą vertino tuo metu buvusių aplinkybių kontekste, t. y. atsižvelgdamas į bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių interesus. Šiame kontekste pasisako ir apeliacinės instancijos teismas (CPK 320 str. 1 d.).

CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti, išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą, yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Teismo sprendimo privalomumas, pasireiškiantis tuo, kad įsiteisėję teismo sprendimai turi būti vykdomi įstatymų nustatyta tvarka (CPK 18 str.), lemia, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais. Šios nuostatos suponuoja, kad vien turtinė atsakovo padėtis negali lemti sprendimo įvykdymo privalomo išdėstymo. Sprendžiant šį klausimą, taip pat vertintina aplinkybė, ar, išdėsčius teismo sprendimo vykdymą apelianto nurodytu būdu, bus užtikrintas tinkamas teismo sprendimo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir ar nebus pažeisti trečiojo asmens lūkesčiai.

Apeliantas prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą grindė sunkia turtine padėtimi, nes įpareigojimas sumokėti visą teismo sprendime nurodytą sumą, apelianto teigimu, lemtų neprotingą procesinių priemonių taikymą jo atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino, nes sprendė, jog teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas iki 2026 m. gruodžio 31 d. pažeistų esminius bankroto byloje dalyvaujančių kreditorių interesus bei neatitiktų bankroto procedūrų tikslų. Su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti ne vien tik į apelianto interesus, tačiau įvertintina ir tai, kad skola priteista bankrutavusiai įmonei, kurios bankroto procesas tęsiasi nuo 2009 metų, kad likvidavimo procedūra jau buvo pratęsta, todėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas apelianto nurodomu būdu sąlygotų aiškią interesų disproporciją vienos šalies naudai. Svarbus ir teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principas, pagal kurį privalu pripažinti teisėtai įgytas bankrutavusios įmonės civilines teises, be to, teisėti lūkesčiai yra siejami su CPK 18 straipsnyje įtvirtintu vienu iš esminių civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumu, apimančiu ir būtinumą įvykdyti sprendimą, nes tik įvykdžius sprendimą yra atkuriamos pažeistos teisės arba atlyginama pažeidimu padaryta žala. Taigi, teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas, juo labiau tokiam ilgam laikotarpiui, faktiškai sąlygotų ne tik teismo sprendimo privalomumo principo pažeidimą, bet ir esminį sprendimo reikšmės sumenkinimą.

Nors apeliantas skunde teigia, kad laikosi prašyme nurodyto mokėjimo grafiko, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Taigi, byloje nėra duomenų, kad apeliantas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (2014 m. gruodžio 4 d.) būtų pradėjęs jį vykdyti bankrutavusios įmonės naudai (nurodo sumokėjęs tik bylinėjimosi išlaidas), o tai leidžia teigti, kad apeliantas nesiima maksimalių pastangų teismo sprendimo įvykdymui. Aplinkybė, kad jis turi įsipareigojimų AB SEB bankui, negali paneigti teismo sprendimo privalomumo principo ir sąlygoti priteistos sumos išdėstymo net iki 2026 m. gruodžio 31 d. Be to, iš apelianto pateiktų duomenų darytina išvada, kad jo finansinė padėtis nėra tokia išimtinai bloga, kad sąlygotų teismo sprendimo įvykdymo išdėstymą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad toks sprendimo įvykdymo išdėstymas neatitiktų bankroto procedūrų tikslų, būtų neproporcingas kreditorių interesams. Be to, teismas pagrįstai pažymėjo, kad tuo atveju, jei BUAB „Tauneris“ reikalavimo teisė bus parduota, apeliantas turės galimybę tartis su naujuoju kreditoriumi dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Trečiojo asmens teisių perėmėjas pirminiu prašymu, kurio pateikimo metu dar nebuvo su apeliantu susitarta dėl sprendimo vykdymo (t. 2, b.l. 4-6), tiek teismui pateiktu vėlesniu prašymu, prašė teismo apelianto atžvilgiu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, pritaikytas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartimi.

CPK 149 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi.

Atsižvelgiant į tai, kad buvusio trečiojo asmens BUAB „Tauneris“, kurio reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, reikalavimo teisės perėmėjas UAB „Kerema“, prašo jas panaikinti, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (t. 1, b.l. 33-34) apelianto atžvilgiu naikintinos.

Dėl taikos sutarties patvirtinimo

Nagrinėjamoje byloje apeliantas ir UAB „Kerema“ 2015 m. balandžio 24 d. sudarė taikos sutartį, todėl apeliacinės instancijos teismo prašo ją patvirtinti.

Prašymas netenkintinas.

CK 6.983 straipsnyje nustatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Taigi, taikos sutartimi gali būti sprendžiamas tiek jau kilęs teisminis ginčas, tiek užkertamas kelias teisminiam ginčui kilti ateityje, tiek sprendimo vykdymo klausimai. Kilęs teisminis ginčas, t. y. kai dėl ginčo yra iškelta civilinė byla, taikos sutartimi gali būti išsprendžiamas bet kurioje nesibaigusio proceso stadijoje, jeigu teismas tokią sutartį patvirtina. Kadangi įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią, o byla yra išnagrinėta. Šiuo atveju byla jau ir yra išnagrinėta, sprendimas joje įsiteisėjęs, kitaip tariant byla ją nagrinėjusiame teisme yra baigta. Dėl taikos sutarties, kuria siekiama išvengti ateityje tarp šalių galinčio kilti teisminio ginčo, išspręsti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo kausimus, patvirtinimo šalys su prašymu gali kreiptis į apylinkės teismą CPK 579-582 straipsnių nustatyta supaprastinto proceso tvarka. Juo labiau, kad nors nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog trečiajam asmeniui buvo išduotas vykdomasis raštas, BUAB „Tauneris“ prašė jo išdavimo dar 2014 m. gruodžio 15 d. (t. 1, b.l. 181), o iš pateiktos taikos sutarties sąlygų (4 punktas) galima spręsti, jog vykdymo procesas vis tik yra pradėtas. Taigi, ir tokiu atveju taikos sutarties tvirtinimo klausimas spręstinas apylinkės teisme pagal vykdymo procesą reglamentuojančias procesines normas (CPK 593, 595 str.).

Remiantis išdėstytu, prašymas nagrinėjamoje byloje patvirtinti taikos sutartį netenkintinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti trečiąjį asmenį bankrutavusią uždarąją akcinę bendrovę „Tauneris“ (duomenys neskelbtini) jo teisių perėmėju uždarąja akcine bendrove „Kerema“ (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Panaikinti atsakovo K. M. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartimi.

Prašymo dėl taikos sutarties patvirtinimo netenkinti.

Nutarties nuorašą išsiųsti Turto arešto registro tvarkytojui.