Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Atkreipia dėmesį, jog jis teisėtai gyvena Europos ekonominės erdvės valstybėje – Lenkijos Respublikoje, kadangi jis ten yra deklaravęs gyvenamąją vietą, jam yra suteiktas asmens kodas. Mano, kad asmuo, turėdamas leidimą dirbti įgyja teisę deklaruoti nuolatinę gyvenamąją vietą bei būti mokesčių rezidentu Lenkijoje, todėl jis turi būti laikomas Europos ekonominės erdvės teisėtu gyventoju, tačiau priimant ginčijamą sprendimą ši aplinkybė nebuvo tinkamai įvertinta.

Pažymi, jog Nutarimo esmė yra siekis apriboti kitų šalių piliečių atvykimą į Lietuvos Respubliką, kad būtų paprasčiau ir lengviau kontroliuoti COVID-19 pandemijos plitimą valstybėje. Tvirtina, kad buvo atlikęs visus reikiamus testus, siekiant nustatyti ar jis neserga minėtu virusu; jam buvo nustatytas neigiamas rezultatas, taigi jis nesukėlė jokio pavojaus, todėl neturėjo kilti poreikis jį įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Mano, kad ginčijamas sprendimas nepagrįstai riboja laisvą asmenų judėjimą Europos Sąjungoje. Pažymi, kad yra socialiai draustas Lietuvoje, taikant Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus. Daro išvadą, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo teisėtai ir nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų.

Atkreipia dėmesį, jog Šengeno sienų kodekse nustatyta, jog numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlyga – jie nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių visuomenės sveikatai. Nurodo Nutarimo 2.1.2, 2.1.2.1 papunkčius. Konstatuoja, kad į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo leista atvykti asmenims, teisėtai gyvenantiems Europos ekonominės erdvės valstybėse, o būtent, kad pagal šią taisyklę į Lietuvą tuo metu buvo leista atvykti asmenims, kurie Europos ekonominės erdvės valstybėse gyveno, turėdami tose valstybėse išduotus laikinus arba ilgalaikius leidimus. Ir priešingai, asmenims, turintiems Europos ekonominės erdvės valstybėse išduotas vizas, kurios suteikė teisę šiose valstybėse būti, o ne gyventi, į Lietuvą ekstremalios situacijos metu buvo uždrausta atvykti.

Atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neturėdamas nei Lietuvos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje išduoto leidimo laikinai gyventi, todėl skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Nutarimo 2.1.2 papunkčio reikalavimus. Pabrėžia, jog pareiškėjo atsakovui pateikti dokumentai yra susiję su darbo santykiais, o ne su gyvenimu šalyje.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl to, ar yra teisinis pagrindas panaikinti atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021-05-18 sprendimą Nr. 128-137 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio O.B. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)”.

Faktinės administracinės bylos aplinkybės

Teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris 2021-03-24, turėdamas galiojantį (duomenys neskelbtini) biometrinį pasą, iš Lenkijos Respublikos atvyko į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas yra įdarbintas Lenkijos Respublikoje veikiančioje įmonėje HIRELABAS Group SP. Z. O. O., kuri jį nuo 2021-03-26 iki 2021-06-19 komandiravo dirbti į Klaipėdos mieste veikiančią įmonę UAB „Lankstinys”.

Pareiškėjas 2021-05-18 buvo apklaustas VSAT pareigūnų. Po apklausos VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Migracijos skyriaus vyriausioji specialistė surašė ginčijamą sprendimą, kuriuo konstatavo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko pažeisdamas Nutarimo (bylai aktuali Nutarimo redakcija galiojusi nuo 2021-03-22 iki 2021-03-27) 2.1.2 papunkčio reikalavimus ir neatitiko sąlygų dėl draudimo netaikymo. Atsakovė, atsižvelgdama į šią aplinkybę, vadovaudamasi UTPĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2021-03-01 iki 2021-06-12) 10 straipsnio 1 punktu bei 23 straipsnio 8 punktu, konstatavo, kad pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką bei buvimas joje yra neteisėtas ir remdamasis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 7 punktu įpareigojo pareiškėją per 30 dienų nuo sprendimo gavimo savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nesutinka su ginčijamame sprendimu ir nurodo, kad jis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytų individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų – yra nepagrįstas bei motyvuotas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis. Argumentuoja, kad atsakovė nagrinėdama kilusį ginčą nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog jis teisėtai gyvena Europos ekonominės erdvės valstybėje – Lenkijos Respublikoje. Nurodo, jog jis yra deklaravęs laikinąją gyvenamąją vietą Varšuvos mieste, jam Lenkijos Respublikoje yra suteiktas asmens kodas, turi leidimą dirbti ir jis į Lietuvos Respubliką buvo komandiruotas dirbti UAB „Lankstinys”. Paaiškina, jog vadovaujantis Lenkijos Respublikos įstatymais, asmuo turintis leidimą dirbti turi teisę deklaruoti gyvenamąją vietą, turėti asmens kodą, t.y. būti Lenkijos gyventoju.

Teisinis reguliavimas ir teismų praktika

Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties”, taip pat UTPĮ įgyvendinantys teisės aktai.

UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savanoriškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi. Vadovaujantis UTPĮ 23 straipsnio 8 punktu užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką. Užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra, yra pažeidžiamas asmuo arba prieglobsčio prašytojas ir sutinka savanoriškai grįžti į užsienio valstybę padedant tarptautinei ar nevyriausybinei organizacijai (UTPĮ 125 straipsnio 7 dalis). Priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą (UTPĮ 128 straipsnio 1 dalis). UTPĮ 130 straipsnio 1 dalis draudžia išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal UTPĮ 130 straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (UTPĮ 130 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi ir 3 dalies 1 punktu bei atsižvelgdama į nepalankią epideminę COVID-19 ligos situaciją Lietuvos Respublikos teritorijoje, sveikatos apsaugos ministro teikimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020-11-04 pasiūlymą, nutarė paskelbti visoje valstybės teritorijoje karantiną. Nutarimo 2.1. punkte nustatytos judėjimo per sieną ir šalies viduje sąlygos. Nutarimo 2.1.2 papunktyje nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, kad valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Šio draudimo išimtys nurodytos Nutarimo 2.1.2.1 – 2.1.2.18 papunkčiuose.

Bylos nagrinėjamu atveju aktuali yra šios išimties nuostata, kuri numatė, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką netaikomas Europos ekonominės erdvės valstybių, Šveicarijos Konfederacijos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės, Andoros Kunigaikštystės, Monako Kunigaikštystės, San Marino Respublikos ir Šventojo Sosto (Vatikano Miesto Valstybės) piliečiams ir šiose valstybėse teisėtai gyvenantiems asmenims (Nutarimo 2.1.2.1 papunktis).

Europos Parlamento ir Tarybos 2016-03-09 reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 2 straipsnio 16 punkte apibrėžti leidimai gyventi: a) visi leidimai gyventi, išduoti valstybių narių laikantis vienodos formos, nustatytos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1030/2002, ir leidimų gyventi šalyje kortelės, išduotos laikantis Direktyvos 2004/38/EB; b) visi kiti dokumentai, išduoti valstybių narių trečiųjų šalių piliečiams, kuriais leidžiama būti jų teritorijoje, apie kuriuos buvo pranešta ir kurie yra atitinkamai paskelbti laikantis 39 straipsnio, išskyrus: i) laikinus leidimus, išduotus nagrinėjant pirmąjį prašymą dėl leidimo gyventi, kaip nurodyta a papunktyje, arba prieglobsčio prašymą, ir ii) vizas, išduotas valstybių narių laikantis vienodos formos, nustatytos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1683/95.

Europos Parlamento ir Tarybos 2009-07-13 reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas), 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad viza – valstybės narės išduotas leidimas: a) vykti tranzitu per valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, kurio bendra trukmė neviršija trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį nuo pirmo atvykimo į valstybių narių teritoriją datos; b) vykti tranzitu per valstybių narių oro uostų tarptautines tranzito zonas.

UTPĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos Reglamento (ES) 2018/1806, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams tas reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – ir Vizų režimo reglamentas), nuostatos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Vizų režimo reglamento nustatytais atvejais gali taikyti vizų režimo išimtis. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Pagal UTPĮ 11 straipsnio 4 dalį užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių išduotą Europos Sąjungos leidimo gyventi kortelę, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos ne ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį. Užsienietis, kuris nenurodytas šio straipsnio 4 dalyje, bet turi kitos Šengeno valstybės išduotą leidimą gyventi ar nacionalinę vizą, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos galiojimo metu turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti Lietuvos Respublikoje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį (UTPĮ 11 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.