Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

dalyvaujant pareiškėjos Vilniaus Senamiesčio bendruomenės atstovei ir Vilniaus Senamiesčio seniūnijos Pylimo seniūnaitei A. M. B., pareiškėjai Vilniaus bendruomenių asociacijai, jos atstovui S. G., pareiškėjos Žvėryno bendruomenės atstovei J. M., pareiškėjos Užupio bendruomenės atstovei R. B., atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovui Arūnui Umbrasui, atsakovės Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atstovei Sigutei Pučienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Vilniaus bendruomenių asociacijos, Užupio bendruomenės, Senamiesčio bendruomenės, A. M. B., Žvėryno bendruomenės patikslintą skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Byloje ginčijamais Kultūros paveldo departamento ir Kultūros ministerijos sprendimais nuspręsta informacijos nesuteikti, nes Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos (tvarkymo) specialusis planas nėra toks sprendimas, kuriam taikytina Orhuso konvencija.

Paaiškina, kad Orhuso konvencija tiesiogiai neapibrėžia aplinkos sąvokos, tačiau susieja šią apibrėžtį su „informacijos apie aplinką“ apibrėžtimi, nustatyta Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje. Vilniaus senamiestis atitinka šią apibrėžtį pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre esantį Vilniaus senamiesčio aprašą.

Specialusis planas rengiamas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymą (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas). Kadangi teritorijos yra aplinkos dalys, specialiojo planavimo vykdymas Vilniaus senamiestyje tiesiogiai įrodo, kad Kultūros paveldo departamentas laiko Vilniaus senamiestį teritorija, taigi aplinkos dalimi. Be to, veiklos, kurias numatoma reglamentuoti šiuo planu, yra tiesioginio ir netiesioginio materialaus (fizinio) poveikio aplinkai veiklos, kadangi pagal Teritorijų planavimo įstatymą specialusis teritorijų planavimas yra teritorijų planavimas tam tikroms veikloms reikalingų teritorijų ir saugomų teritorijų naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemonėms nustatyti. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad planuojamos veiklos apims didelę teritoriją (iš viso 2 264,33 ha) ir bus didelės apimties.

Teismo posėdyje Vilniaus Senamiesčio seniūnijos Pylimo seniūnaitė, Vilniaus bendruomenių asociacijos atstovas, Žvėryno bendruomenės atstovė, Užupio bendruomenės atstovė palaikė patikslinto skundo motyvus ir jais vadovaudamiesi prašė skundą patenkinti.

Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. ĮV-587 yra nustatyta Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano sprendinių viešinimo pradžia – 2015 m. lapkričio 5 d. Minėtą dieną Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano sprendiniai paviešinti Departamento tinklalapyje. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2015 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. S2-2888 „Dėl Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumento viešinimo“ pavedė Kultūros paveldo departamentui nustatyti, kad tvarkymo plano projektas bus viešinamas ne trumpiau kaip 50 darbo dienų ne tik Kultūros paveldo departamento interneto svetainėje, bet ir Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriuje bei Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūroje.

Teismo posėdyje atsakovo Kultūros paveldo departamento atstovas palaikė atsiliepimo į patikslintą skundą motyvus ir jais vadovaudamasis prašė patikslintą skundą atmesti.

Nesutinka su pareiškėjų reikalavimais Kultūros ministerijai, nes ji atsakė į pareiškėjų 2015 m. liepos 15 d. prašymą, o 2015 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. S2-2888 tinkamomis vidinio administravimo priemonėmis jau įpareigojo Kultūros paveldo departamentą pateikti pareiškėjų prašomą informaciją, į kurią buvo atsižvelgta (tai matyti iš Kultūros paveldo departamento informacinio pranešimo internete, paminėto ankstesnėje atsiliepimo pastraipoje). Paaiškino, kad Kultūros ministerija jokios pareiškėjų prašomos informacijos neturi, todėl ir negali jos pateikti.

Teismo posėdyje atsakovės Kultūros ministerijos atstovė palaikė atsiliepimo į patikslintą skundą motyvus.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas skundas tenkintinas iš dalies.

Likusi administracinės bylos dalis nutrauktina.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. liepos 15 d. su prašymu „Dėl informacijos apie rengiamus Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumentus pateikimo“ pareiškėjai kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą. Nurodė, kad, vadovaudamiesi Orhuso konvencijos 4 straipsnio 1 dalimi, 6 straipsnio 4 dalimi, prašė Kultūros paveldo departamentą per Orhuso konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą (ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos) pateikti suinteresuotai visuomenei (pareiškėjams) su Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumentu susijusią informacija ir dokumentus, konkrečiai: a) visus su planavimo tikslų nustatymu susijusius sprendimus ar kitus dokumentus (įskaitant ir išduotas planavimo sąlygas); b) visus specialiojo planavimo proceso parengiamojo etapo metu priimtus sprendimus, gautus ir / ar patvirtintus dokumentus, surinktą, parengtą, suderintą patvirtintą ir / ar kitaip įformintą informaciją, visus kitus šio planavimo etapo rezultatus, kuriuos sudaro: numatyta planuojama teritorija, patvirtinta planavimo darbų programa (su konkrečiais planavimo uždaviniais, sprendinių alternatyvomis, reikalingais atlikti tyrimais, galimybių studijomis, teritorijos vystymo koncepcija, numatytu jos nepriklausomu profesiniu vertinimu), visi atlikti ar numatyti atlikti tyrimai, galimybių studijos, strateginis pasekmių aplinkai vertinimas (SPAV), šiame planavimo etape atliktų darbų rezultatai, kt.; c) specialiojo planavimo proceso rengimo etapo kiekvienoje iš stadijų (esamos būklės įvertinimas, bendrųjų sprendinių formavimas, sprendinių konkretizavimas) priimtus sprendimus ir / ar patvirtintus dokumentus, bet kokią kitą surinktą, parengtą, suderintą patvirtintą ir / ar kitaip įformintą informaciją, visus kitus šio planavimo etapo rezultatus, kt.; d) specialiojo planavimo proceso baigiamojo etapo kiekvienoje iš jau įvykdytų ar tebevykdomų stadijų priimtus sprendimus, gautus ir / ar patvirtintus dokumentus, bet kokią kitą surinktą, parengtą, suderintą patvirtintą ir / ar kitaip įformintą informaciją, visus kitus šio planavimo etapo rezultatus; e) teberengiamo Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumento (-ų) projekto (-ų) (Vilniaus senamiesčio paveldotvarkos projekto, kt.) naujausią versiją (visą ir išsamią, t. y. visą, kuri yra faktiškai parengta) su tikslia informacija apie šių dokumentų rengimo etapą ir stadiją, planuojamus atlikti darbus, preliminarius jų terminus; f) kitą informaciją ar dokumentus, kurie nėra nurodyti, tačiau yra susiję su rengiamu Vilniaus senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo planavimo dokumentu.

2015 m. rugpjūčio 5 d. Kultūros ministerija rašte Nr. S1-218 atsakė pareiškėjams, kad Kultūros paveldo departamentas remiantis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1267 patvirtintais Visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai) turi pareigą teikti informaciją ir įtraukti į sprendimų priėmimo procesus visuomenės atstovus. Kultūros ministerija pasiūlė Kultūros paveldo departamentui į darbo grupės veiklą įtraukti ir Vilniaus bendruomenių atstovus, kurie šiame rengimo etape galėtų tiesiogiai pateikti savo pastabas ir siūlymus, išklausyti specialiojo plano rengėjų argumentus ir specialistų bei ekspertų nuomones.

2015 m. rugpjūčio 20 d. Kultūros paveldo departamento sprendime Nr. (7.12)2-1990 pareiškėjams nurodyta, kad viešai skelbiamame dokumente – Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2008 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. Į-440 „Dėl Vilniaus senamiesčio (nekilnojamosios kultūros vertybės unikalus kodas 16073, buvęs kodas U1P) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano rengimo“ 2.1 punkte nustatytas Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano planavimo tikslas – užtikrinti Vilniaus senamiesčio ir jo teritorijos išsaugojimą bei taikomų paveldosaugos reikalavimų įteisinimą, 2.2 punkte nustatytas planavimo uždavinys – nustatyti paveldosaugos reikalavimus ir konkrečių tvarkymo priemonių sistemą Vilniaus senamiesčio teritorijoje ir apsaugos zonoje.

Kultūros paveldo departamento nuomone, Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos „informacijos apie aplinką“ sąvokos aspektu paveldosaugos reikalavimų ir konkrečių tvarkymo priemonių nustatymas ir įteisinimas kultūros paveldo vietovėje – Vilniaus senamiestyje – nėra susijęs su veikla, veiksniais arba priemonėmis, išdėstytomis Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje, todėl pareiškėjų prašomu atveju Orhuso konvencija netaikytina. Kultūros paveldo departamentas taip pat rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad fiziniai ir juridiniai asmenys ar jų padaliniai, ar kitos organizacijos ar jų padaliniai turi teisę susipažinti su jau parengtais teritorijų planavimo dokumentais ar jų dalimis, gauti brėžinių kopijas už Vyriausybės nustatyto dydžio atlygimą, kuris nustatomas apskaičiavus išlaidas, susijusias su šių dokumentų parengimu (kopijavimu, leidyba ir kita). Paaiškino, kad Vilniaus senamiesčio tvarkymo planas prašymo nagrinėjimo metu yra sprendinių konkretizavimo procese, periodiškai svarstomas Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. Į-66 „Dėl darbo grupės sudarymo Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano sprendinių peržiūrėjimui“ sudarytos darbo grupės ir nuolat koreguojamas.

Pareiškėjams paaiškino, kad jie turi teisę teikti konkrečius pasiūlymus planavimo organizatoriui – Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriui, kurie kartu su planavimo dokumento rengėju būtų svarstomi Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymu sudarytoje darbo grupėje. Taip pat informavo pareiškėjus, kad Kultūros paveldo departamento direktoriaus įsakymu sudarytai darbo grupei baigus specialiojo plano – Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano – sprendinių konkretizavimo stadiją, vykdys specialiojo plano viešinimo procedūras, sudarydamas sąlygas nuodugniai susipažinti su parengtu Vilniaus senamiesčio tvarkymo planu.

Orhuso konvencija ratifikuota 2001 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos įstatymu dėl Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais ratifikavimo ir Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 2002 m. balandžio 28 d. Šios konvencijos preambulės septintoje konstatuojamojoje dalyje pripažįstama, kad kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, privalo individualiai ir kartu su kitais saugoti aplinką bei gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės. Siekdamos sudaryti galimybes ginti šią teisę ir vykdyti nustatytas pareigas, Orhuso konvencijos šalys įsipareigojo užtikrinti teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje (Orhuso konvencijos 1 straipsnis).

Europos Sąjunga, siekdama užtikrinti tinkamą teisės į aplinką įgyvendinimą ir apsaugą, bendrajame žmogaus teisių apsaugos kontekste priėmė dvi direktyvas, skirtas Orhuso konvencijos nuostatoms įgyvendinti: 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/4/EB dėl visuomenės galimybės susipažinti su informacija apie aplinką, panaikinančią Tarybos direktyvą 90/313/EEB (toliau – ir Direktyva 2003/4/EB); 2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/35/EB, nustatančią visuomenės dalyvavimą rengiant tam tikrus su aplinka susijusius planus ir programas ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/337/EEB ir 96/61/EB dėl visuomenės dalyvavimo ir teisės kreiptis į teismus (toliau – ir Direktyva 2003/35/EB).

Priimdamas Direktyvą 2003/4 Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti, kad Europos Sąjungos teisė būtų suderinta su Orhuso konvencija, ir numatė bendrąją sistemą, skirtą užtikrinti, kad bet kuris valstybės narės fizinis ar juridinis asmuo, nenurodydamas savo intereso, turėtų teisę susipažinti su valdžios institucijų turima arba joms skirta informacija apie aplinką (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo Fish Legal ir Shirley, Nr. C-279/12, EU:C:2013:853, 36 punktas).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių ginčas kilo dėl 2015 m. rugpjūčio 5 d. Kultūros ministerijos rašto Nr. S1-218 ir 2015 m. rugpjūčio 20 d. Kultūros paveldo departamento sprendimo Nr. (7.12)2-1990 teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar pagal Orhuso konvenciją Kultūros paveldo departamentas turėjo pareiškėjams suteikti 2015 m. liepos 15 d. prašyme nurodytą informaciją.

Atsakovas Kultūros paveldo departamentas ginčijamame rašte nurodo, kad, jo nuomone, Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos informacijos apie aplinką sąvokos aspektu paveldosaugos reikalavimų ir konkrečių tvarkymo priemonių nustatymas ir įteisinimas kultūros paveldo vietovėje – Vilniaus senamiestyje – nėra susijęs su veikla, veiksniais arba priemonėmis, išdėstytomis Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje.

Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad informacija apie aplinką yra bet kokia rašytinė, vaizdo, garso, elektroninė ar kitokia materialia forma saugoma informacija apie: aplinkos elementų, tokių kaip oras ir atmosfera, vanduo, dirvožemis, žemė, kraštovaizdis ir gamtinės vietovės, būklę, biologinę įvairovę ir jos sudedamąsias dalis, įskaitant genetiškai modifikuotus organizmus, bei šių elementų sąveiką (a punktas); veiksnius, tokius kaip cheminės medžiagos, energija, triukšmas ir radiacija, bei veiklą arba priemones, įskaitant administracines priemones, susitarimus aplinkos srityje, politikos kryptis, įstatymų leidybą, planus ir programas, turinčius arba galinčius turėti poveikį a punkte išvardytiems aplinkos elementams, taip pat išlaidų ir rezultatų bei kitą ekonominę analizę ir prielaidas, naudojamus priimant sprendimus aplinkos srityje (b punktas); žmonių sveikatos ir saugos būklę, gyvenimo sąlygas, kultūrinių vietovių ir statinių būklę, kai jiems daro arba gali daryti įtaką aplinkos elementų būklė arba per šiuos elementus b punkte išvardyti veiksniai, veikla arba priemonės (c punktas).

Aiškinant Orhuso konvencijos nuostatas galima atsižvelgti į šios konvencijos aiškinamuosius dokumentus, t. y. Orhuso konvencijos įgyvendinimo gaires (toliau – ir Įgyvendinimo gairės; angl. The Aarhus Convention: An Implementation Guide, prieiga per internetą http://www.unece.org/env/pp/acig.html, anglų k.).

Taigi, Įgyvendinimo gairės laikytinos aiškinamuoju dokumentu, į kurį prireikus galima atsižvelgti greta kitų reikšmingų dalykų. Jų reikšmę yra akcentavęs tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-520-211-13, Administracinė jurisprudencija, 2013, 26, p. 271–301), tiek ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (2012 m. vasario 16 d. Teisingumo Teismo (ketvirtoji kolegija) sprendimas byloje C-182/10 Marie-No?lle Solvay ir kt. prieš Région wallonne).

Įgyvendinimo gairėse pripažįstama, kad Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalies informacijos apie aplinką sąvoka yra ypatingos reikšmės taikant šios konvencijos 4 ir 5 straipsniuose įtvirtintą teisę į informaciją. Įgyvendinimo gairėse taip pat paaiškinama, kad aplinkos elementų sąrašas konvencijoje nėra baigtinis ir nurodomi elementai („oras ir atmosfera, vanduo, dirvožemis, žemė, kraštovaizdis ir gamtinės vietovės“) tėra pavyzdžiai. Pabrėžiama, kad kraštovaizdžio ir gamtinių vietovių apsauga yra svarbi dėl daugelio priežasčių, įskaitant estetinį patrauklumą, istorinių ir kultūrinių vietų apsaugą (žr. Įgyvendinimo gairių 36 psl.). Kraštovaizdžiu laikytinas žemės paviršiaus gamtinių (paviršinių uolienų, pažemio oro, paviršinių ir gruntinių vandenų, dirvožemio, gyvųjų organizmų) ir (ar) antropogeninių komponentų (archeologinių liekanų, statinių, inžinerinių įrenginių, žemės naudmenų bei informacinio lauko), susijusių medžiaginiais, energetiniais ir informaciniais ryšiais, teritorinis junginys (žr., pvz., Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalį).

Taigi, teismo nuomone, atsakovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju paveldosaugos reikalavimų ir konkrečių tvarkymo priemonių nustatymas Vilniaus senamiesčiui nepatenka į Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą taikymo sritį, yra formalus ir nepagrįstas.

Paveldosauga yra neatsiejamai susijusi su kraštovaizdžiu. Vilniaus istorinis centras (Senamiestis) 1994 m. įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, o 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu paskelbtas kultūros paminklu. Vilniaus istorinis centras (Senamiestis) yra pasaulio paveldo vietovė ir prima facie turi ypatingą istorinę ir kultūrinę vertę, todėl sukuria unikalų kraštovaizdį šioje vietoje gyvenantiems ir besilankantiems asmenims. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas tai pripažino ir 2015 m. lapkričio 5 d. Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano sprendiniuose, viešai paskelbtuose jo svetainėje http://www.kpd.lt, todėl konstatuotina, kad Vilniaus senamiestis laikytinas aplinka Orhuso konvencijos prasme.

Pagal Teritorijų planavimo įstatymą specialusis teritorijų planavimas yra skirtas tam tikroms veikloms reikalingų teritorijų ir saugomų teritorijų naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemonėms nustatyti. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas ginčijamame sprendime nurodė, kad Vilniaus senamiesčio tvarkymo plano planavimo uždavinys yra, inter alia, nustatyti konkrečių tvarkymo priemonių sistemą Vilniaus senamiesčio teritorijoje ir apsaugos zonoje. Taigi, Vilniaus senamiesčio specialusis teritorijų planavimas pagal savo teisinę paskirtį gali turėti poveikį Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalyje a punkte išvardytiems aplinkos elementams – Vilniaus senamiesčio kraštovaizdžiui.

Orhuso konvencijos 4 straipsnis nustato, kad turi būti užtikrinta, jog valstybės institucijos, atsakydamos į prašymą suteikti informaciją apie aplinką ir vadovaudamosi nacionalinės teisės aktais, suteiks tokią informaciją neprašydamos nurodyti prašymo sumetimų (1 dalies a punktas), pateikdamos informaciją pageidaujama forma, nebent valstybės institucijai priimtiniau pateikti informaciją kita forma; šiuo atveju nurodomos informacijos pateikimo kita forma priežastys arba informacija jau viešai prieinama kita forma (1 dalies b punkto i–ii papunkčiai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija apie aplinką teikiama kaip galima greičiau, bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos, išskyrus atvejus, kai dėl informacijos kiekio ir sudėtingumo šį laikotarpį galima pagrįstai pratęsti iki 2 mėnesių nuo prašymo pateikimo dienos. Prašymą pateikusiam asmeniui pranešama apie bet kokį šio laikotarpio pratęsimą ir jį pateisinančias priežastis (2 dalis).

Orhuso konvencijos 4 straipsnio 3 ir 4 dalys nustato, kada galima atsisakyti suteikti informaciją. Atsisakymo pagrindai yra jei valstybės institucija, kuriai pateiktas prašymas, neturi prašomos informacijos apie aplinką (4 straipsnio 3 dalies a punktas); prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas arba labai nekonkrečiai suformuluotas (4 straipsnio 3 dalies b punktas); arba prašymas susijęs su dar rengiama medžiaga arba valstybės institucijų vidaus korespondencija, kai tokia išimtis nustatyta nacionalinės teisės aktuose arba įprastinėje praktikoje, atsižvelgiant į viešąjį interesą, kurį tenkintų tokios informacijos paskelbimas (4 straipsnio 3 dalies c punktas). Prašymas suteikti informaciją apie aplinką taip pat gali būti atmestas, jeigu tokios informacijos paskelbimas darytų neigiamą poveikį valstybės institucijų darbo slaptumui, kai tokį slaptumą užtikrina nacionaliniai įstatymai (4 straipsnio 4 dalies a punktas); tarptautiniams santykiams, krašto gynybai arba visuomenės saugumui (4 straipsnio 4 dalies b punktas); teisingumo vykdymui, asmens teisei į teisingą bylos nagrinėjimą arba valstybės institucijos sugebėjimui vykdyti baudžiamąjį arba drausminį tyrimą (4 straipsnio 4 dalies c punktas); komercinės ir pramoninės informacijos slaptumui, kai teisėtų ekonominių interesų apsaugos sumetimais tokį slaptumą saugo teisės aktai. Šiuo atveju su aplinkos apsauga tiesiogiai susijusi informacija apie teršalų išmetimą į aplinką visuomenei yra teikiama (4 straipsnio 4 dalies d punktas); intelektinės nuosavybės teisėms (4 straipsnio 4 dalies e punktas); asmens duomenų ir (arba) dokumentų bylų, susijusių su fiziniu asmeniu, slaptumui, kai atitinkamas asmuo remdamasis tokį slaptumą užtikrinančiais nacionalinės teisės aktais nėra davęs sutikimo skelbti tokią informaciją visuomenei (4 straipsnio 4 dalies f punktas); trečiosios šalies interesams, kai trečioji šalis pateikė prašomą informaciją nebūdama teisiškai įpareigota tai daryti arba jos tai daryti negalima įpareigoti ir kai ši trečioji šalis neduoda sutikimo skelbti informaciją (4 straipsnio 4 dalies g punktas); aplinkai, apie kurią būtų atskleista informacija, pavyzdžiui, apie retųjų rūšių dauginimosi vietoves (4 straipsnio 4 dalies h punktas). Nurodytos atsisakymo teikti informaciją priežastys aiškinamos siaurai atsižvelgiant į viešąjį interesą, kurį tenkina tokios informacijos atskleidimas, ir tai, ar prašoma informacija yra susijusi su teršalų išmetimu į aplinką. Kai valstybės institucija neturi prašomos informacijos apie aplinką, ji kaip galima greičiau informuoja prašymą pateikusį asmenį apie valstybės instituciją, į kurią, jos manymu, galima kreiptis dėl reikiamos informacijos arba perduoda prašymą tai institucijai ir atitinkamai informuoja apie tai prašymą pateikusį asmenį.

Taigi, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į Orhuso konvencijos 4 straipsnio nuostatas, nustačius, kad prašoma informacija atitinka Orhuso konvencijos 2 straipsnio 3 dalies informacijos apie aplinką sąvoką, Kultūros paveldo departamentas turėjo pareigą patenkinti pareiškėjų prašymą ir informaciją suteikti vadovaudamasis anksčiau išdėstytomis Orhuso konvencijos 4 straipsnio nuostatomis. Kaip matyti iš 4 straipsnio nuostatų, atsisakymas suteikti prašomą informaciją gali būti grindžiamas tik pagrindais, nustatytais 4 straipsnio 3 ir 4 dalyse.

Kultūros paveldo departamentas nepagrįstai remiasi Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis. Pirmiausia pažymėtina, kad Orhuso konvencija, Direktyva 2003/4/EB ir Direktyva 2003/35/EB nėra įgyvendinamos Teritorijų planavimo įstatymu. Orhuso konvenciją ir minėtas direktyvas įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 22 d. nutarimas Nr. 1175 „Dėl Informacijos apie aplinką Lietuvos Respublikoje teikimo visuomenei tvarkos (Dėl Informacijos apie aplinką Lietuvos Respublikoje teikimo visuomenei tvarkos aprašo patvirtinimo)“ (toliau – ir Aprašas). Šiame nutarime yra iš esmės pakartotos Orhuso konvencijos nuostatos, o ginčui aktualus Orhuso konvencijos 4 straipsnis yra perkeltas Aprašo 6–20 punktuose. Orhuso konvencija yra Lietuvos Respublikos ratifikuota tarptautinė sutartis, taigi jeigu ji nustato kitokias normas negu kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, yra taikomos Orhuso konvencijos nuostatos (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis) ir atitinkamai Aprašas (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 12 straipsnio 1 dalis).

Kaip matyti iš Orhuso konvencijos objekto ir tikslo, taip pat anksčiau nurodytų konvencijos aiškinamųjų dokumentų, teismui nekyla jokių abejonių, kad Orhuso konvencija suteikia teisę suinteresuotai visuomenei, t. y. šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjams, gauti visą informaciją bet kokioje teritorijų planavimo stadijoje iš valstybės įstaigų apie galimą poveikį jų gyvenamajai aplinkai – Vilniaus istoriniam centrui (Senamiesčiui).

Dėl anksčiau išdėstytų priežasčių teismas daro išvadą, kad Kultūros paveldo departamento 2015 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. (7.12)2-1990 savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismo manymu, nors dalis pareiškėjų prašomos informacijos yra paviešinta internete ir teismo posėdyje jie nurodė, kad iki šiol nėra gavę tik aplinkos vertinimo ataskaitos ir planavimo sąlygų, tačiau pareiškėjų Orhuso konvencijos 4 straipsnyje įtvirtinta teisė gauti informaciją apie aplinką turi būti visiškai apginta ir Kultūros paveldo departamentas įpareigotinas pareiškėjams pateikti jų 2015 m. liepos 15 d. prašyme nurodytą informaciją tiek, kiek iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebuvo pateikta.

Pareiškėjai taip pat prašo panaikinti Kultūros ministerijos 2015 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. S1-218, nustatyti atsakovams konkretų, bet ne trumpesnį nei 3 mėnesių laikotarpį nuo tos dienos, kai pareiškėjai iš atsakovo Kultūros paveldo departamento gaus visą prašytą informaciją, per kurį galėtų susipažinti su gautąja informaciją ir pateikti atsakovams ir kitoms susijusioms valdžios institucijoms savo pastabas bei siūlymus. Taip pat prašo įpareigoti atsakovus Kultūros paveldo departamentą ir Kultūros ministeriją laikytis nustatyto termino ir įpareigoti per šį terminą nepriimti jokių sprendimų, kurie sudarytų teisinį pagrindą visiškai arba iš dalies įteisinti Vilniaus senamiesčio specialųjį planą

Teismas pažymi, kad pagal Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatus, patvirtintus Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. sausio 1 d. įsakymu Nr. ĮV-116 „Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų patvirtinimo“, Kultūros paveldo departamento uždaviniai yra įgyvendinti Seimo, Vyriausybės ir Kultūros ministerijos suformuotą nekilnojamojo kultūros paveldo ir kilnojamųjų kultūros vertybių, įrašytų į Kultūros vertybių registrą, apsaugos nacionalinę politiką bei atlikti nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos funkcijas (Nuostatų 5.1 ir 5.2 punktai). Pagal Nuostatų 6.15 punktą, Kultūros paveldo departamentas organizuoja ir finansuoja teritorijų planavimo dokumentų, įgyvendinančių Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimus, rengimą, o departamento vadovybė (direktorius, jam nesant jo pavaduotojas ar kitas kultūros ministro įsakymu paskirtas valstybės tarnautojas).

Iš Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1469 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos nuostatų patvirtinimo“, matyti, kad svarbiausi Kultūros ministerijos veiklos tikslai yra formuoti valstybės politiką tose valdymo srityse, kurios yra pavestos ministrams Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“, taip pat, pagal Kultūros ministerijos nuostatų 8.4 punktą, formuoti valstybės politiką kultūros paveldo srityje ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą. Taigi, Kultūros ministerija nėra atsakinga už teritorijų planavimo dokumentų, įgyvendinančių Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo reikalavimus, rengimą, tai yra Kultūros paveldo departamento kompetencija. Iš to išplaukia, kad Kultūros ministerija negali priimti sprendimų, kurie pagal kompetenciją yra priskirti Kultūros paveldo departamentui. Aplinkybė, kad Kultūros paveldo departamentas nepriima sprendimo ar priima nepriimtiną pareiškėjams sprendimą, nesudaro pagrindo Kultūros ministerijai perimti Kultūros paveldo departamento funkcijas. Įstatymai nagrinėjamu atveju taip pat nenustato ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros.

Nors pareiškėjai prašo panaikinti Kultūros ministerijos 2015 m. rugpjūčio 5 d. raštą Nr. S1-218 ir įpareigoti Kultūros ministeriją pateikti jų prašomą informaciją, tačiau teismas šią administracinės bylos dalį nutraukia, kadangi šis Kultūros ministerijos raštas pareiškėjams teisinių pasekmių nesukelia ir ginčo tarp šalių iš esmės nėra. Ginčijamame Kultūros ministerijos rašte nėra valdingų patvarkymų pareiškėjų atžvilgiu, jame iš esmės tiesiog palaikoma pareiškėjų pozicija pasiūlant Kultūros paveldo departamentui įtraukti suinteresuotų asmenų atstovus į darbo grupę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, neatsižvelgiant į tų aktų formą, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas, tokiu atveju skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net skundą patenkinus asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš išdėstytų argumentų, subjektinė procesinė teisė kreiptis į teismą visų pirma siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu. Teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliai bylinėjantis. Administracinės bylos nagrinėjimo dalykas gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio išsprendimas vienaip ar kitaip modifikuotų ginčo teisinius santykius.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčas Kultūros ministerijos atžvilgiu inicijuotas dėl teisinių pasekmių nesukeliančio akto ir įpareigojimo atlikti veiksmus, kuriuos Kultūros ministerija nėra kompetentinga atlikti, todėl ši administracinės bylos dalis nutrauktina remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu.

Byloje ginčas tarp šalių yra kilęs tik dėl to, kad buvo nepateikta informacija. Taigi ši pareiškėjų skundo dalis tenkinama, tačiau pažymėtina, kad tarp šalių dar nėra kilęs ginčas dėl likusių pareiškėjų reikalavimų, t. y. atsakovai nėra atsisakę atlikti pareiškėjų pageidaujamus veiksmus. Nesant atsakovų atsisakymo atlikti tam tikrus veiksmus, negalimas tokių reikalavimų nagrinėjimas teisme, kadangi ginčo įstatymo prasme nėra (ABTĮ 3 str.), todėl likusi bylos dalis nutrauktina remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, ir 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų Vilniaus bendruomenių asociacijos, Užupio bendruomenės, Senamiesčio bendruomenės, A. M. B. ir Žvėryno bendruomenės patikslintą skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti 2015 m. rugpjūčio 20 d. Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos sprendimą Nr. (7.12)2-1990.

Įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pareiškėjams pateikti jų 2015 m. liepos 15 d. prašyme nurodytą informaciją tiek, kiek iki teismo sprendimo priėmimo dienos nebuvo pateikta.

Likusią administracinės bylos dalį nutraukti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.