Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d., bei nubaustas laisvės atėmimu 5 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. M. priteista V. B. 3 259,86 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos 29 d., apie 5.30 val., A. Č. bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu kilus konfliktui dėl telefono, gindamasis nuo neteisėtų smurtinių nukentėjusiojo E. B. veiksmų, tyčia du kartus jam dūrė peiliu į pilvą ir nugarą, dėl to E. B. nuo durtinės-pjautinės kiauryminės pilvo sienos kairės pusės žaizdos, lydimos plonžarnės pasaito, kairio inksto kraujagyslių, pilvaplėvės sienos bei užpilvaplėvinio tarpo pažeidimų, besikomplikavusių nedideliu ūmiu išoriniu ir ūmiu vidiniu nukraujavimu, šoku po nukraujavimo, 2006 m. liepos 29 d., 5.50 val., atvežtas į Telšių apskrities ligoninės priėmimo skyrių mirė. Tokiu būdu V. M. tyčia, peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudė E. B.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti:

V. M. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d. į BK 129 str. 1 d. bei paskirti laisvės atėmimo bausmę 11 m., ją atliekant pataisos namuose;

panaikinti V. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi;

aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pripažinti jo atsakomybę sunkinančia.

Prokuroras nurodo, jog nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės.

Nepagrįsta teismo išvada, kad V. M. mirtinai sužalojo E. B. ne iš asmeninių paskatų, o gindamasis nuo neteisėtų smurtinių nukentėjusiojo veiksmų.

Teismas, įvertinęs V. M. veiksmus, padarė prieštaringą išvadą: viena vertus, jo gynyba aiškiai neatitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo; antra vertus, nors nukentėjusiojo smurtas buvo gana intensyvus, tačiau nebuvo toks pavojingas, jog nuteistasis turėtų pagrindą šį smurtą vertinti kaip realiai pavojingą jo gyvybei.

Būtinosios ginties ribos peržengiamos tik tiesioginės tyčios kaltės forma ir tai yra viena iš trijų būtinų sąlygų. Taikant BK 28 str. 3 d., būtina konstatuoti, kad sunkus sveikatos sutrikdymas ar nužudymas peržengiant būtinosios ginties ribas padaryti tiesiogine tyčia, tačiau teismas nepasisakė, ar V. M., durdamas du smūgius peiliu E. B. į gyvybiškai svarbius organus, suvokė nusikalstamus padarinius ir jų norėjo. V. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog nužudyti nenorėjo ir neturėjo tikslo, o jo kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia ir veiksmų pobūdžiui, ir pasekmių atžvilgiu. Dėl to teismas, vadovaudamasis V. M. parodymais ir vertindamas juos atsietai nuo kitų surinktų bei ištirtų įrodymų viseto, esmingai suklydo, spręsdamas subjektyviojo elemento – tyčios turinio ir pobūdžio jo nusikalstamuose veiksmuose klausimą.

Nuteistasis bei nukentėjusysis buvo pažįstami, abu jauno amžiaus, kartu tą dieną su kitais asmenimis girtavo. Byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad tarp V. M. ir nukentėjusiojo E. B. kilo žodinis konfliktas dėl telefono, kuris vėliau peraugo į smurto pavartojimą bei susistumdymą. Nukentėjusysis pirmas sudavė prabudusiam, bet dar gulinčiam nuteistajam keletą smūgių į krūtinę ir veidą. Vėliau V. M. atsistojo, ir konfliktas tarp jų vyko, stovint vienas prieš kitą, t. y. kažkiek laiko (keletą minučių) smurto veiksmai buvo nutraukti, vyko tik apsižodžiavimas, barimasis. Jokios grėsmės V. M. gyvybei ar sveikatai nebuvo. Tai rodo E. B. kėsinimąsi nebuvus pavojingą, nes suduodamas smūgius jis nenaudojo jokių įrankių, negrasino nužudyti ar kitaip susidoroti. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog nebuvo būtinosios ginties situacijos, o smurtas prieš nukentėjusįjį pavartotas dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, bet ne ginantis nuo pastarojo pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, jis turi būti akivaizdus bei realus. To nebuvus nuosprendyje patvirtino ir teismas. V. M. situaciją įvertino nepakankamai adekvačiai, nurodęs, kad buvo išsigandęs dėl patirtų smūgių į krūtinę ir veidą, tačiau specialisto išvadoje Nr. G 233/06 (07) nenustatyta sužalojimo požymių jo veido ar galvos srityje. Be to, V. M. du kartus peiliu dūrė nukentėjusiajam: vieną kartą į pilvo sritį, o kitą – į nugarą. Tai patvirtina, jog jeigu ir buvo koks nors kėsinimasis, tai jis buvo pasibaigęs ir būtinosios ginties situacija išnykusi. Nukentėjusiajam padarytas sužalojimas krūtinės ląstos kairės pusės užpakalinėje sienoje. Tai rodo, kad nuteistasis ne gynėsi nuo E. B., bet jį puolė ir net iš nugaros. Dėl to teismas neteisingai įvertino faktines veikos padarymo aplinkybes, nepagrįstai konstatavo, jog V. M. nužudė E. B., peržengęs būtinosios ginties ribas. Jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 129 str. 1 d. kaip paprastas tyčinis nužudymas.

Netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, teismas nepagrįstai perkvalifikavo veiką ir paskyrė per švelnią bausmę, nesivadovavęs BK 41, 54, 61 str. nuostatomis.

V. M. prisipažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi teismas be pagrindo pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, ir tai turėjo įtakos bausmės rūšies parinkimui. Jis niekada nepripažino visų kaltinime inkriminuotų veiksmų, t. y. dviejų dūrių peiliu nukentėjusiajam. Jis nurodė dūręs kažkokiu įrankiu neįvardindamas, kad tai buvo peilis. Jis pripažino dūręs E. B. tik vieną kartą, o tai akivaizdžiai prieštarauja specialisto išvadai Nr. M 196/06 (07) dėl nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų. V. M. pripažino savo kaltę tik iš dalies ir nenuoširdžiai, todėl nėra pagrindo tokio prisipažinimo laikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Be to, teismas nepagrįstai nepripažino V. M. girtumo atsakomybę sunkinančia aplinkybe motyvuodamas tuo, jog jis nuo 24 val. iki 5 val. miegojo ir, pagal jo parodymus, įvykio metu nesijautė girtas, o byloje nėra duomenų, kad V. M. būsena po išgertuvių turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti. Būsenos po išgertuvių įtaka nusikalstamai veikai padaryti yra vertinimo dalykas, tačiau prieš užmigdamas buvęs stipriai išgėręs neneigia pats V. M. Tai patvirtina faktą, jog po keleto valandų miego jis nebuvo visiškai išsiblaivęs, tuo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o tai yra pagrindas šią aplinkybę pripažinti atsakomybę sunkinančia.

Taigi visapusiškai įvertinus visas aplinkybes, atsižvelgus į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkią nusikalstamą veiką, sukėlusią negrąžinamus padarinius – žmogaus mirtį ir ypatingą žalą visuomenei, tris kartus teistas, nusikalto nepraėjus nė trims mėnesiams po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos ir per tą laiką padarė administracinį teisės pažeidimą, neatlygino nusikaltimu padarytos žalos, patenkinamai charakterizuojamas, niekur nesimoko ir nedirba, nusikalstamą veiką padarė netiesiogine, neapibrėžta tyčia, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o pripažintina atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, V. M. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė, didesnė negu įstatymo numatytas už padarytą nusikaltimą bausmės vidurkis.

Teismo posėdyje prokurorė prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėja prašo skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas nešališkai, tačiau nepakankamai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus ne visiškai laikėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės, dėl to remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V. M. 2006 m. liepos 29 d., apie 5.30 val., A. Č. bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui dėl telefono nužudė E. B., tyčia du kartus jam durdamas peiliu į pilvą ir nugarą bei padarydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus sužalojimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog priešingai, negu nurodyta skundžiamame nuosprendyje, V. M. nusikaltimo metu nebuvo būtinosios ginties būklėje.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 str. nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y. kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

BK 28 str. 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju nužudymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo mirtį, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi, jo nuomone, nuosekliais V. M. parodymais.

Tačiau priešingai, negu nustatė teismas, nuteistojo parodymai nėra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios.

Apklausiamas kitą dieną po nusikaltimo (t. 1, b. l. 126-128) V. M. parodė, jog pabudo nuo kalbų, kad reikia parduoti jo telefoną. Pamatė, jog jo telefoną turi E. B., ir pasakė, kad jo neparduos. Po šių žodžių E. B. puolė jį gulintį ant sofos ir kumščiu tris kartus sudavė į krūtinę. Tada jis pašoko nuo sofos, tuo metu E. B. kumščiais ėmė jam smūgiuoti į krūtinę, šonus.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 134-136) V. M. parodė, jog pabudo nuo to, kad E. B. iš jo kelnių kišenės ištraukė telefoną. Jam gulint ant sofos, E. B. sudavė pora kartų į krūtinę. Po suduotų smūgių jis pašoko iš lovos, ir nukentėjusysis jam sudavė tris-keturis smūgius į galvą bei nugarą.

Pirmosios instancijos teisme V. M. jau teigė, jog pabudo nuo E. B. jam suduoto smūgio. Jam atsikėlus iš lovos, E. B. sudavė kelis smūgius į veidą ir krūtinę.

Analogiškai V. M. parodė apeliacinės instancijos teisme.

Iš išdėstytų nuteistojo parodymų matyti, kad parodymai dėl jam suduotų smūgių aplinkybių, jų skaičiaus, lokalizacijos yra prieštaringi.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog nuteistojo V. M. parodymus, kad įvykio metu E. B. prieš jį vartojo intensyvų smurtą, patvirtino liudytojų L. K. ir O. K. parodymai.

Liudytoja L. K., mačiusi tik įvykio pradžią, teisme patvirtino, jog V. M. pabudo nuo to, kad E. B. ištraukė iš jo kišenės telefoną. Tada E. B. sėdinčiam lovoje V. M. sudavė kelis smūgius. Liudytoja mėgino juos raminti, tačiau šie pradėjo stumdytis.

Tolesnių įvykių liudytoja nematė, nes išėjo namo.

Liudytojo O. K., vienintelio mačiusio E. B. sužalojimo faktą, parodymai nenuoseklūs.

Liudytojas O. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 93-95) parodė, jog E. B., išgirdęs, kad V. M. nesutinka parduoti telefono, jam besikeliančiam sudavė kelis smūgius ranka į veidą, krūtinę. E. B. atsitraukus, V. M. atsikėlė iš lovos gintis. V. M. kažką pagriebė nuo sekcijos ir trenkė nukentėjusiajam. Kiek kartų sudavė, neprisimena.

Svarstant klausimą dėl suėmimo skyrimo (t. 1, b. l. 100) O. K. teigė, jog E. B. jam pasiūlė paimti V. M. telefoną, ką jis ir padarė. Nukentėjusysis sudavė kumščiu V. M. kokius tris smūgius. Tada pastarasis trenkė E. B.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 117-118) O. K. parodė, kad E. B. rankomis smūgiavo V. M. į galvos sritį. Sudavė gal kokius tris smūgius. V. M. pavykus atsistoti, E. B. dar gal kokius du ar tris kartus sudavė V. M. į galvos, kaklo sritį. V. M. smūgiais neatsakė, tik bandė gintis. E. B. sudavė smūgius į veidą gana stipriai.

Pirmosios instancijos teisme liudytojas O. K. tvirtino matęs, kaip nukentėjusysis sudavė V. M. kelis smūgius į veidą, o, pastarajam atsikėlus iš lovos ir susiginčijus su E. B., nukentėjusysis dar sudavė vieną smūgį į pilvą.

Atsižvelgusi į liudytojo O. K. nenuoseklumą duodant parodymus, jo draugiškus ryšius su V. M., teisėjų kolegija liudytojo parodymus vertina kaip bandymą padėti nuteistajam ir jo parodymais remiasi tiek, kiek jie atitinka įrodymų visetą.

Liudytojo O. K. ir nuteistojo V. M. parodymus dėl prieš pastarąjį pavartoto stipraus smurto paneigia objektyvūs įrodymai.

Iš specialisto išvados Nr. G 233/06 (07) duomenų (t. 1, b. l. 120) matyti, jog, praėjus dviem dienom po įvykio, specialistas apžiūrėjo V. M. ir nustatė, kad kraujosruvos kakle jam padarytos kietais bukais daiktais, galimai ant kaklo esančia grandinėle, smaugimo ar tempimo pasėkoje ne mažiau kaip dviejų trauminių faktorių poveikyje ir galėjo atsirasti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis bei metu.

Apeliacinės instancijos teisme ekspertas R. R., atsakydamas į teismo klausimą, ar galėjo taip atsitikti, jog V. M. buvo smarkiai mušamas į galvą, veidą, o po dviejų dienų nebuvo matyti objektyvių išorinių sužalojimo požymių, paaiškino, kad dėl galvos plaukuotosios dalies, šiuo atveju pakaušio, jis kategoriškai pasakyti negali, nes vizualiai trukdo patys plaukai; apžiūros metu nei patinimo, nei paraudimo, nei gumbo, nei pačios poodinės kraujosruvos nesimatė ir nebuvo nustatyta; veide sužalojimų taip pat nebuvo arba buvo suduoti tokie smūgiai, kurie nepaliko jokių žymių. Ekspertas padarė išvadą, jog, jeigu būtų buvę suduoti rimti smūgiai, jie tikrai būtų užsifiksavę, bent jau veido srityje. Sužalojimai kakle galėjo būti padaryti, grandinėlę ant kaklo patraukiant per drabužius arba patraukiant drabužius, tempiant vienas kitą už drabužių. Sužalojimai galėjo atsirasti ir nuo pačių marškinėlių apykaklės, už jos patraukus. Kakle padarytos poodinės kraujosruvos negalėjo atsirasti, suduodant smūgius.

Teisėjų kolegija neabejoja, kad E. B. vartojo smurtą prieš nuteistąjį, tačiau pastarajam suduoti smūgiai negalėjo būti stiprūs, nes jokių jų pėdsakų nei veide, nei galvoje, nei krūtinėje ar kitoje kūno dalyje neužfiksuota.

Įvertinus tai ir aplinkybę, jog visi buvo girti, V. M. nebuvo pagrindo labai susijaudinti, išsigąsti ar pasimesti dėl tokio nukentėjusiojo elgesio.

Specialisto išvada Nr. M 196/06 (07) įrodo, kad E. B. mirė nuo durtinės-pjautinės kiauryminės pilvo sienos kairės pusės žaizdos, lydimos plonžarnės pasaito, kairio inksto kraujagyslių, pilvaplėvės užpakalinės sienos bei užpilvaplėvinio tarpo pažeidimų, besikomplikavusių nedideliu ūmiu išoriniu ir ūmiu vidiniu nukraujavimu, šoku po nukraujavimo. Taip pat E. B. kūne rasta durtinė-pjautinė krūtinės ląstos užpakalinės sienos kairės pusės akla žaizda. Abi žaizdos padarytos nuo keliolikos iki keliasdešimties minučių iki mirties (t. 1, b. l. 20-23).

Nuteistasis V. M. niekada nepripažino sudavęs dar vieną smūgį peiliu nukentėjusiajam į nugarą, nors apklausiamas tuoj po įvykio parodė, jog nuo spintelės pagriebė kažkokį daiktą ir juo keletą kartų smogė E. B. Vėliau jis kategoriškai tvirtino sudavęs tik vieną smūgį į pilvo-šono sritį. Pirmosios instancijos teisme jis jau nebuvo toks kategoriškas ir aiškino, kad galėjo atsitiktinai brūkštelėti peiliu nukentėjusiajam per nugarą.

Tačiau šią nuteistojo versiją paneigė apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas R. R. paaiškinęs, jog, atsitiktinai brūkštelėjus, tokia žaizda nugaroje negalėjo būti padaryta, buvo suduotas smūgis.

Nukentėjusiajam padarytas sužalojimas krūtinės ląstos kairės pusės užpakalinėje sienoje rodo, kad nuteistasis ne gynėsi nuo E. B., bet jį puolė ir net iš nugaros.

Be šių durtinių-pjautinių žaizdų, E. B. padaryti daugybiniai sužalojimai, nurodyti minėtos specialisto išvados Nr. M 196/06 (07) 4.3 punkte. Apeliacinės instancijos teisme ekspertas R. R. paaiškino, jog šie sužalojimai galėjo būti padaryti grumtynių metu. Sužalojimų gausumas rodo, kad vyko grumtynės, buvo daug kontaktų. Vien į galvą buvo mažiausiai penki kontaktai. Sužalojimai padaryti skirtingose pusėse, įvairiose vietose ir srityse. Visi sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip aštuoniolikos trauminių poveikių pasėkoje, neskaitant dūrių peiliu.

Taigi nuteistajam ir nukentėjusiajam padaryti sužalojimai yra neadekvatūs savo sunkumu. Tai rodo, jog žuvusiojo E. B. kėsinimasis nebuvo pavojingas, todėl nebuvo ir būtinosios ginties situacijos. Bylos aplinkybės rodo, kad tai buvo dviejų apsvaigusių nuo alkoholio asmenų abipusės grumtynės, kurias išprovokavo žuvusysis savo veiksmais.

Pats nuteistasis bei liudytojai L. K. ir O. K. teisme neneigė, jog vyko grumtynės.

Jau aptarti įrodymai įrodo buvus grumtynes, todėl aptartoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 233/06 (07) nurodyti V. M. padaryti sužalojimai įrodymų viseto kontekste vertinami kaip konflikto padarinys, o ne kaip užpuolimo pasekmė.

Antra vertus, net ir konstatavus, kad grumtynės vyko, tai nereiškia, jog V. M. turėjo pagrindą gintis peiliu.

Kėsinimasis turi būti pavojingas ir realus, t. y. egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Be to, jis turi būti akivaizdus, o būtent, pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms ir pan.

Liudytojas O. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 93-95) parodė, kad V. M. atsikėlęs kažką pagriebė nuo sekcijos ir trenkė E. B., kai šis jau buvo atsitraukęs.

Liudytoja L. K. teisme parodė, jog nuteistasis ir nukentėjusysis stumdėsi, po E. B. smūgių barėsi.

Taigi šiame nuosprendyje išdėstyti įrodymai neginčijamai įrodo, kad V. M. nebuvo reikalo gintis peiliu, nes nuteistasis ir nukentėjusysis, nors pastarasis ėmė smurtauti pirmas, buvo vienodoje konfliktinėje situacijoje. Nuteistojo veiksmai buvo ne gynyba, o reakcija į suduotus smūgius, kurie nekėlė pavojaus jo gyvybei ar sveikatai. Nesant būtinosios ginties, negali būti ir jos ribų peržengimo.

Beje, pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje taip pat patvirtino, jog kėsinimasis nebuvo pavojingas ir nekėlė realaus pavojaus V. M. gyvybei.

Be to, būtina atkreipti dėmesį, kad būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tiesioginės tyčios kaltės forma.

Pirmosios instancijos teismas iš viso nepasisakė dėl tyčios formos, tačiau iš nuteistojo V. M. parodymų matyti, jog jis viso bylos ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu teigė E. B. nužudyti nenorėjęs ir tokio tikslo neturėjęs.

Nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, nes suvokė pavojingą savo veikos pobūdį ir nors kilusių padarinių nenorėjo bei nesiekė, sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str. 3 d.).

Dėl šiame nuosprendyje išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės: naikinamas BK 28 str. 3 d. nuostatų taikymas, V. M. veikos kvalifikavimą paliekant tik pagal BK 129 str. 1 d. kaip nužudymą, padarytą netiesioginės tyčios kaltės forma; panaikinus aplinkybę, turėjusią esminės reikšmės bausmės dydžiui, paskirta bausmė griežtinama.

V. M. teistas tris kartus (t. 1, b. l. 162-164), teistumas neišnykęs; aptariamą nusikaltimą jis padarė, nepraėjus nė trims mėnesiams po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos; jis baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 164).

Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi, nes nuteistasis nepripažino esminių teismo nustatytų bylos aplinkybių.

Viena iš BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Iš bylos medžiagos matyti, jog V. M. viso bylos proceso metu davė tik iš dalies teisingus parodymus. Jis prisipažino dūręs E. B. kažkokiu įrankiu neįvardindamas, kad tai peilis, tik vieną kartą, nors jau minėtos specialisto išvados Nr. M 196/06 (07) duomenys įrodo, jog nukentėjusiajam suduoti du smūgiai peiliu. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nuteistasis taip pat neigė sudavęs nukentėjusiajam du smūgius peiliu ir aiškino, kad galėjo jam brūkštelėti atsitiktinai per nugarą. Beje, nuteistasis nepripažino nukentėjusiajam smogęs būtent peiliu ir vartojo sąvoką ,,kažkokiu daiktu“, nors normalaus intelekto žmogus negalėtų nesuprasti rankoje laikąs didelį peilį, kurio bendras ilgis daugiau kaip 25 cm (t. 1, b. l. 35-37).

Toks nuteistojo prisipažinimas nelaikomas nuoširdžiu. Be to, iš nuteistojo parodymų matyti, jog jis linkęs menkinti savo kaltę ir atsakomybę, dėl visko kaltina nukentėjusįjį, taip bandydamas sušvelninti savo padėtį ar išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai taip pat nerodo jo nuoširdaus gailėjimosi.

Pripažinus, kad V. M. neveikė būtinosios ginties būklėje ir todėl nėra jos ribų peržengimo, ši lengvinanti aplinkybė, kurią nustatė pirmosios instancijos teismas, taip pat šalinama iš nuosprendžio.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo E. B. elgesys, ir šią aplinkybę pripažįsta nuteistojo V. M. atsakomybę lengvinančia (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Sprendžiant, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis sąmoningai skatino nuteistąjį pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai pasireiškė smurtu prieš nuteistąjį ir iš esmės suformavo pastarojo vidines paskatas padaryti nusikaltimą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo nusikalstama veika buvo atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Tačiau aptariamos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimas jokiu būdu nereiškia, kad tuo yra pateisinamas nuteistojo elgesys.

Beje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prokuroras taip pat prašė šią aplinkybę pripažinti atsakomybę lengvinančia.

Pirmosios instancijos teismas taip pat be pagrindo nepripažino V. M. girtumo kaip jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės motyvuodamas tuo, jog jis nuo 24 val. iki 5 val. ryto miegojo ir, pagal jo parodymus, įvykio metu nesijautė girtas, o byloje nėra duomenų, kad V. M. būsena po išgertuvių turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Su tokia teismo išvada negalima sutikti.

Apsvaigimas nuo alkoholio kaip vartojusio alkoholį asmens būsena nustatinėjama pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles kaip ir bet kuri kita aplinkybė, nes BPK nenumato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Apsvaigimo nuo alkoholio faktas gali būti nustatytas, ištyrus asmens kraują, atlikus specialų tyrimą neblaivumo (girtumo) būsenai nustatyti, asmenų parodymais, kitais duomenimis, kuriais apibūdinami klinikiniai girtumo požymiai.

Šiuo atveju aplinkybė, jog, darydamas nusikalstamą veiką V. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nustatyta paties nuteistojo ir liudytojų O. K. bei L. K. parodymais. Liudytojai parodė, kad jie visi, neišskiriant ir nuteistojo, buvo girti. Pats nuteistasis niekada neneigė, jog prieš užmigdamas buvo stipriai girtas. Duodamas parodymus kardomosios priemonės skyrimo metu (t. 1, b. l. 147) jis teigė, kad atsibudęs nieko nesuprato, nes buvo išgėręs. Beje, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 134-136) jis parodė, jog nuėjo miegoti ne 24 val., kaip teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, bet apie 1-2 val.

Taigi išdėstyti motyvai patvirtina faktą, kad po keleto valandų miego V. M. įvykio metu negalėjo būti visiškai blaivus, t. y. jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

Dėl to aplinkybę, jog V. M. nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, teisėjų kolegija pripažįsta nuteistojo atsakomybę sunkinančia, nes ji turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).

Įvertinus bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę ir kitas bausmės dydžiui turinčias reikšmės aplinkybes, nuteistajam laisvės atėmimo bausmė padidinama iki vidutinės trukmės, t. y. dešimties metų.

V. M. pakeista bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1, 2, 3 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2007 m. kovo 15 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. M. pritaikyta BK 28 str. 3 d.;

panaikinti V. M. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi bei tai, kad veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas;

V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys;

V. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinti, kad jis veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui;

V. M. pagal BK 129 str. 1 d. padidinti laisvės atėmimo bausmę iki 10 (dešimties) metų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.