- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-137-116-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Klavdija Kruminienė, Irena Ivanovienė
- Nuteistasis
- R. G., M. V.
- Advokatai
- Algis Staškūnas, Algirdas Juška
Teisėja S. Sakalauskienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. balandžio 30 d.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. G. ir M. V. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo:
pagal LR BK 149 str. 1 d. (už 2006 m. rugpjūčio mėn. veiką) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;
pagal LR BK 165 str. 1 d. (už 2006-10-27 veiką) areštu 15 parų;
pagal LR BK 149 str. 2 d. (už 2006-10-27 veiką) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d.1 p. bausmės (už 2006-10-27 veiką), pritaikius LR BK 65 str. 1 d.1 p. arešto bausmę pakeitus į laisvės atėmimo bausmę, apimtos ir paskirta už šią veiką subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. ir 4 d. visos paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Pritaikius LR BK 66 str. į laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2006-11-03 iki 2006-11-10 įskaitytinai.
pagal LR BK 149 str. 1 d. (už 2006 m. rugpjūčio mėn. veiką) laisvės atėmimu 6 mėnesiams;
pagal LR BK 165 str. 1 d. (už 2006-10-27 veiką) areštu 20 parų;
pagal LR BK 149 str. 2 d. (už 2006-10-27 veiką) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 5 d. 1 p. bausmės (už 2006-10-27 veiką), pritaikius LR BK 65 str. 1 d.1 p. arešto bausmę pakeitus į laisvės atėmimo bausmę, apimtos ir paskirta už šią veiką subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1metams 8 mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. ir 4 d. visos paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Pritaikius LR BK 66 str. į laisvės atėmimo bausmės atlikimo laiką įskaitytas sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2006-11-02 iki 2006-11-10 įskaitytinai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio mėn. tiksli ikiteisminio ir teisminio tyrimo data nenustatyta, naktį, apie 24 val., L. S. gyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios L. S. būkle – jos psichine būsena ir psichologiniais ypatumais, M. V. pirmam lytiškai santykiavus su L. S. prieš jos valią pavartojus smurtą, o po to, M. V. toliau būnant kitame kambaryje, kas atėmė galimybę L. S. priešintis ir leido suprasti, kad ji neturi kito pasirinkimo, R. G. lytiškai santykiavo su L. S. prieš jos valią ir taip ją išžagino.
M. V. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio mėn., ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu tikslesnė data nenustatyta, naktį, apie 24 val., L. S. gyvenamosiose patalpose adresu, (duomenys neskelbtini)., panaudodamas fizinį smurtą, tai yra pastumdamas L. S. rankomis į lovą, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusios L. S. būkle-jos psichine būsena ir psichologiniais ypatumais, bei R. G. būnant kitame kambaryje, kas atėmė galimybę L. S. priešintis ir leido suprasti, kad neturi kito pasirinkimo, M. V. lytiškai santykiavo su L. S. prieš jos valią, taip ją išžagino.
Be to, R. G. ir M. V. nuteisti už tai, kad 2006 m. spalio 27 d., apie 23-24 val., būdami neblaivūs ir veikdami bendrininkų grupėje kartu, o būtent M. V. jėga išplėšus duris ir neteisėtai, atvirai be savininkės L. S. leidimo įsibrovus į L. S. gyvenamąsias patalpas adresu, (duomenys neskelbtini), ir panaudojus fizinį smurtą prieš L. S., kuri išsigandusi pabėgo iš kambario į kiemą, M. V. pagavęs ją ir nusitempęs už rankų vėl į kambarį, bei pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusios L. S. būkle-jos psichine būsena ir psichologiniais ypatumais, R. G. būnant ir stebint lauke už lango, kas atėmė galimybę L. S. priešintis ir leido suprasti, kad neturi kito pasirinkimo, M. V. lytiškai santykiavo natūraliu būdu su L. S. prieš jos valią, o po to pro langą neteisėtai, atvirai į L. S. gyvenamąsias patalpas įsibrovė R. G. ir lytiškai santykiavo su L. S. prieš jos valią, o M. V. buvo lauke ir stebėjo pro langą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo Telšių rajono teismo 2009 m. vasario 13 d. nuosprendį panaikinti ir jį pakeisti: dėl nusikalstamos veikos epizodo, kuriame R. G. nuteistas pagal LR BK 149 str. 1 d. už L. S. išžaginimą 2006 m. rugpjūčio mėnesį bei dėl nusikalstamos veikos epizodo už įsibrovimą į L. S. gyvenamąjį bustą 2006 m. spalio 27 d. - išteisinti. R. G. veiksmus iš LR BK 149 str. 2d. nusikalstamos veikos epizode dėl L. S. išžaginimo 2007 m. spalio 27 d. perkvalifikuoti į LR BK 149 str. 1 d. ir pritaikius LR BK 92 str. paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Apeliantas skunde nurodė, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas. Teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, neteisingai paskyrė bausmę. Mano, kad už lytinį santykiavimą su nukentėjusiąją 2006 m. rugpjūčio mėnesį yra nuteistas nepagrįstai, nes lytinį aktą atliko po to, kai jį atliko E. A. ir M. V. Nors R. G. buvo kitame kambaryje, tačiau negirdėjo jokio L. S. pasipriešinimo, šaukimo ar triukšmo, kuris būtų jam leidęs suprasti, kad nukentėjusioji nenori santykiauti su kitais vaikinais. Apeliantas teigia, kad nors nukentėjusioji ir sakė, kad nenorinti santykiauti, tačiau aktyviai nesipriešino ir tik simboliškai pastūmė, o po to, be jokio priešinimosi santykiavo su R. G. ir jokių pretenzijų nereiškė. Nurodė, kad neturi lytinio gyvenimo patirties, todėl buvo įsitikinęs, kad tokie nukentėjusios veiksmai yra tik siekimas parodyti savo padorumą, o ne realus atsisakymas nuo lytinių santykių.
Taip pat, skunde R. G. nurodė, kad nukentėjusiajai negrasino, smurto prieš ją nenaudojo, jos bejėgiška būkle nepasinaudojo. Apie nukentėjusios psichikos ar psichologinius ypatumus neturėjo jokio supratimo ir galimybių tuo naudotis, nes R. G. pačiam buvo tik 16 metų. Pagal savo gyvenimišką ir seksualinę patirtį nuteistasis negalėjo suprasti, kad nukentėjusioji nenori lytinių santykių ir jiems priešinasi. Tai patvirtina ir L. S. veiksmai po šio įvykio, nes ji niekur nesikreipė ir jokių pretenzijų niekam nereiškė iki 2006 m. spalio 27 d.
Be to, skunde nurodė, kad pagal LR BK 165 str. 1 d. yra nuteistas nepagrįstai, nes pirmas į L. S. gyvenamąjį bustą įsibrovė M. V. tikslu santykiauti su nukentėjusiąja ir tai padarė savo iniciatyva, su R. G. to nesitaręs.
Be to, skunde nurodė, kad jo veiksmų kvalifikacija pagal LT BK 149 str. 2 d. yra neteisinga nes tiek R. G., tiek M. V. su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo atskirai ir savo veiksmų nederino. Teismas šiame epizode neteisingai nustatė faktines aplinkybes, nes nurodė, kad R. G. ir M. V. bendri veiksmai grupėje pasireiškė R. G. stebint už lango, kas atėmė galimybę nukentėjusiajai priešintis, o kitoje nuosprendžio dalyje jau nurodė, kad R. G. grupiniai veiksmai su M. V. pasireiškė tuo, kad nuteistieji pagrasindami V. R., kad jis dingtų ir nesikištų, taip atimdami galimybę L. S. priešintis ir pasinaudodami jos, kaip nukentėjusios bejėgiška būsena grupėje išžagino nukentėjusiąją. Akivaizdu, kad viena apkaltinamojo nuosprendžio dalis prieštarauja kitai, todėl nuosprendis neatitinka LR BK 305 str. reikalavimų. Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad R. G. niekaip negalėjo stebėti M. V. ir L. S. veiksmų, nes buvo tamsu tiek lauke, tiek kambaryje. Teismas ikiteisminio tyrimo metu pateiktą įtarimą koregavo ir įvedė naujas aplinkybes, kuriomis kaltinimas nebuvo grindžiamas. Šiuo atveju grupės požymis nustatytas, remiantis grasinimu V. R., kuris šioje byloje nėra pripažintas nukentėjusiuoju ir nenustatyta, kad šis grasiniams būtų palaužęs L. S. valią.
Be to, skunde nurodė, kad teismas paskyrė per griežtą bausmę neatsižvelgęs į tai, kad R. G. nusikaltimo padarymo metu buvo 16 metų, kad dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, yra charakterizuojamas teigiamai, tapo atsakingesnis, nukentėjusiajai neturtinę žalą atlygino, nukentėjusioji jam atleido.
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. prašo pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2009-02-13 nuosprendį: M. V. veiksmus lytinio santykiavimo su L. S. prieš jos valią 2006-10-27 epizode perkvalifikuoti iš LR BK 149 str. 2 d. į LR BK 149 str. 1 d. bei pritaikius LR BK 92 str. nuostatas sušvelninti paskirtą bausmę. Apeliantas skunde nurodė, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados ne visiškai atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, yra prieštaringos, pagrįstos prielaidomis, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai. Teismo išvada, kad lytiškai prievartauti nukentėjusiąją M. V. su R. G. susitarė iš anksto, vėliau bendrais veiksmais neteisėtai pateko į būstą ir paeiliui santykiavo, o kitas tuo metu neva stebėjęs lauke per langą yra nepagrįsta, nes šių aplinkybių bylos teisminio nagrinėjimo metu nepatvirtino nei kaltinamieji, nei liudytojai, nei pati nukentėjusioji, kuri nenurodė šios aplinkybės ir nesirėmė ja kaip įtakojusia jos galimybes priešintis. Nurodė, kad santykiavo kiekvienas savarankiškai ir atskirai. Nuosprendyje yra konstatuota, kad nukentėjusios valia buvo palaužta M. V. panaudojus jėgą, o priešintis nukentėjusioji negalėjo dėl savo psichinės ir psichologinės būklės, todėl yra akivaizdūs prieštaravimai. Teismas, vertindamas byloje surinktus kaltės šiame epizode, įrodymus, privalėjo išlikti objektyvus ir laikytis principo visus prieštaravimus traktuoti teisiamojo naudai, todėl, vykdydamas Senato nutarimo Nr. 49 nurodymus M. V. veiksmai perkvalifikuotini iš BK 149 str. 2 d. į 149 str. 1 d.
Taip pat M. V. skunde nurodė, kad nuosprendyje visiškai nepasisakyta, dėl galimybės pasiekti bausmės tikslus neatimant laisvės, t. y. taikant LR BK 92 str. nuostatas, nors byloje yra nustatytos visos aplinkybės, sudarančios pagrindą ir sąlygas taikyti M. V. atžvilgiu BK 92 str. nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes net ir padarius sunkų nusikaltimą BK 92 str. leidžia nepilnamečiui atidėti paskirtos ne didesnės kaip 4 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Be to, M. V. skunde nurodė, kad teismo išvada, jog gyvendamas viename kaime su nukentėjusiąja, M. V. turėjo žinoti apie jos negalią yra nepagrįsta, nes teismas neįvertino, kad M. V. ir nukentėjusiosios skirtingas amžius, su nukentėjusiąja nebendravo.
Be to, M. V. skunde nurodė, kad nusikalto pirmą kartą, būdamas nepilnametis, kaltę pripažįsta, nuoširdžiai gailisi, nėra linkęs nusikalsti, dalyvavimas nusikalstamoje veikoje buvo daugiau atsitiktinis, dėl gyvenimiškos patirties stokos ir nesusivokimo, kad elgiasi nusikalstamai. Yra charakterizuojamas teigiamai, gyvena su tėvais, jiems padeda, nori tęsti mokslus, mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės.
Teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė nuteistųjų skundus tenkinti iš dalies, nuteistieji R. G., M. V. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų R. G. ir M. V. apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. Teismas pagrįstai pripažino R. G. ir M. V. kaltais ir nuteisė – pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d., 165 str. 1 d. ir 149 str. 2 d.
Dėl R. G. nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 149 str. 1 d., padarymo.
Nuteistasis R. G. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti pagal 149 str. 1 d. teigdamas, kad nors nukentėjusioji L. S. ir sakė, kad nenorinti santykiauti, tačiau aktyviai nesipriešino ir tik simboliškai pastūmė, o po to, be jokio priešinimosi santykiavo su R. G. ir jokių pretenzijų nereiškė, kad nukentėjusiajai negrasino, smurto prieš ją nenaudojo, jos bejėgiška būkle nepasinaudojo ir apie nukentėjusios psichikos ar psichologinius ypatumus neturėjo jokio supratimo. Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 4 punktu, asmens nesutikimas lytiškai santykiauti gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie jo nenorą turėti lytinius santykius, šaukiant pagalbos arba kitokio pobūdžio veiksmais, tačiau bet kokiu atveju šis nesutikimas turi būti išreikštas tokiu būdu, kad kaltininkas suvoktų asmens nesutikimą. Taigi, išžaginimo atveju įstatymų leidėjas nereikalauja, jog kaltininkas žaginamo asmens atžvilgiu būtinai turi panaudoti fizinį smurtą, o prievarta buvo panaudota – nukentėjusioji sakiusi, kad R. G. eitų šalin, bandžiusi jį nustumti, bet jis lipęs ant jos ir nieko neklausęs. Iš teismo ištirtų bylos įrodymų matyti, jog nukentėjusioji L. S. savo nenorą turėti lytinius santykius išreiškė žodžiu, priešintis kitokiais būdais ji bijojusi dėl savo psichinės būsenos. Iš byloje esančios teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto matyti, kad L. S. greitai pasimeta, sutrikusi neranda išeities, lengvai pasiduoda įtakai (t.1, b. l. 73-74). Jos parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek akistatos su R. G., tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, ji nuosekliai teigė, jog su R. G. lytinių santykių nenorėjusi (t. 1, b. l. 41, 135-136, t. 2, b. l. 62). Nors nukentėjusiajai L. S. ir yra nustatytas vidutinis protinis atsilikimas (t. 1, b. l. 57), tačiau abejoti šiais jos parodymais teismas neturi jokio pagrindo, nes iš byloje esančios teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto matyti, kad L. S. padidintas polinkis fantazuoti bei nevalingai supainioti realius įvykius su vaizduotės produkcija nebūdingas ir nors nukentėjusiosios socialinio supratingumo lygis yra žemas, ji gali teisingai suvokti su ja atliktų veiksmų pobūdį ir reikšmę (t. 1, b. l. 73-74). Nukentėjusiosios parodymus iš esmės patvirtina ir paties nuteistojo R. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, bei akistatos tarp R. G. ir L. S. protokolas, kur nurodoma, jog nukentėjusioji sakiusi, kad nenorinti lytiškai santykiauti, t.y. nukentėjusioji savo nenorą turėti lytinius santykius išreiškė aiškiai ir tai suprato nuteistasis R. G. (t. 1, b. l. 135-136, 137-138, t. 2, b. l. 62) Be to, R. G., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei po to šiuos parodymus patvirtindamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog žinojo apie nukentėjusiosios L. S. psichinę negalią, nes ją kaime visi pažįsta, kaip ne pilno proto asmenį (t.1, b. l. 124-126, t. 2, b. l. 62). Visuma paminėtų įrodymų leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog R. G. kaltė įvykdžius nusikaltimą, numatytą LR BK 149 str. 1 d., pilnai įrodyta.
Kadangi pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą ir teisingą išvadą dėl R. G. kaltės įvykdžius nusikaltimą, numatytą LR BK 149 str. 1 d., išteisinti jį pagrindo nėra.
Dėl R. G. ir M. V. nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 149 str. 2 d., kvalifikavimo ir R. G. nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 165 str. 1 d., padarymo.
Nuteistieji R. G. ir M. V. apeliaciniais skundais prašo nusikalstamą veiką pagal BK 149 str. 2 d. perkvalifikuoti į 149 str. 1 d. teigdami, kad tiek R. G., tiek M. V. su nukentėjusiąja L. S. lytiškai santykiavo atskirai ir savo veiksmų nederino bei R. G. prašo jį išteisinti pagal 165 str. 1 d. teigdamas, kad pirmas į L. S. gyvenamąjį bustą įsibrovė M. V. tikslu santykiauti su nukentėjusiąja ir tai padarė savo iniciatyva, su R. G. to nesitaręs. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 15 punkte yra nurodyta, kad išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra laikomi padaryti bendrininkų grupės, kai išžaginant ar seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra išžaginimo ar seksualinio prievartavimo vykdytojai. Svarbu nustatyti patį susitarimo faktą. Iš R. G. ir M. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad nuteistieji R. G. ir M. V. jau gerdami alų buvo nusprendę, eiti pas L. S. ir su ja pasimylėti, t. y. ją išprievartauti (t. 1, b. l. 127-129, 174-175, t. 2, b. l. 62). Nuteistųjų bendras tikslas jau buvo iš anksto numatytas ir jie būtent tuo tikslu, t.y. išprievartauti ėjo pas L. S., nors ir santykiavo po vieną. Jų galutinis susitarimas ir tikslas buvo pasimylėti - išprievartauti nukentėjusią L. S.. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistieji išplėšė duris ir į L. S. gyvenamas patalpas pateko be jos sutikimo ir leidimo, prieš L. S. valią, tai yra neteisėtai ir atvirai įsibrovė į nukentėjusiosios gyvenamąsias patalpas ir tuo padarė LR BK 165 str. 1 d. numatytą veiką. Nors į nukentėjusios L. S. gyvenamąsias patalpas pirmas įsibrovė M. V., tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos visumos galima daryti išvadą, jog R. G. suprato, kad M. V. neteisėtai įsibrauna į L. S. gyvenamąsias patalpas ir tam neprieštaravo. Po to tęsdami savo veiksmus bei siekdami bendro, iš anksto sutarto tikslo jie pasikeisdami lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, būdami grupėje.
Šių duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistųjų R. G. ir M. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d., todėl nuteistųjų R. G. ir M. V. veika ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant teisme kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. teisingai ir pagrįstai.
Taip pat kolegija konstatuoja, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai nenuginčijamai patvirtina nuteistojo R. G. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., todėl nuteistojo R. G. veika bylą nagrinėjant teisme kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d. teisingai ir pagrįstai.
Dėl 92 str. nuostatų taikymo nuteistiesiems.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistiesiems R. G. ir M. V. pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik LR BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bet ir LR BK 91 str. numatytais bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumais bei ypatingą dėmesį skyrė nuteistųjų asmenybių, jų gyvenimo, auklėjimo sąlygų ir sveikatos būklės bei socialinės brandos vertinimui. Tokiu būdu, atsižvelgiant į LR BK 80 str. numatytą nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį (užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo), teisėjų kolegijos įsitikinimu teismas, atsižvelgdamas į LR BK 91 str. 3 d. nuostatą bei visas reikšmės bausmės skyrimui turinčias ir Telšių rajono apylinkės teismo 2009-02-13 nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, nuteistiesiems R. G. ir M. V. už LR BK 149 str. 1 d. numatytą nusikaltimą pagrįstai paskyrė bausmę artimą minimaliai bausmei, už BK 165 str. 1 d. numatytą nusikaltimą pagrįstai paskyrė R. G. minimalią bausmę, o M. V. artimą minimaliai bausmei, už BK 149 str. 2 d. numatytą nusikaltimą nuteistiesiems pagrįstai paskyrė mažesnę negu vidurkis bausmę.
Teismas, vykdydamas teisingumą, turi pakankamai plačias LR BK 92 str. taikymo galimybes. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad LR BK 92 str. taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl teismas, visų pirma, privalo vadovautis LR BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi ir tik esant pakankamam pagrindui manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, atidėti bausmės vykdymą. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistųjų R. G. ir M. V. apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. LR BK 41 str. 2 d. 5 p. numatyta, jog vienas iš bausmės tikslų yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Atitinkamai teisingumo principas reikalauja, kad, visų pirma, būtų ginamos pažeistos nukentėjusio asmens teisės, o kalti asmenys būtų tinkamai nubausti. Visgi pirmosios instancijos teismas, neatidėdamas bausmės vykdymo, pakankamai įvertino tai, kad nuteistieji įvykdė du sunkius ir vieną nesunkų nusikaltimus prieš labai socialiai pažeidžiamą, prieš turintį vidutinį protinį atsilikimą ir savo teisių apginti nesugebantį žmogų, o tuo netgi pasinaudodami. Be to, iš pačių nuteistųjų parodymų aišku, jog abu nuteistieji puikiai suvokė savo veiksmų neteisėtumą, nes nuteistieji gyvendami su nukentėjusiąja tame pačiame kaime, ją pažinodami ir žinodami, jog nukentėjusioji yra su psichine negalia, aktyviai siekė savo tikslo kartu elgdamiesi su nukentėjusiąja kaip su daiktu, demonstruodami savo galią. Tokiu būdu nuteistieji paniekino nukentėjusiąją, jos laisvą valią ir padarė ypatingą ilgalaikę moralinę traumą nukentėjusiajai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, Telšių rajono apylinkės teismas pagrįstai netaikė LR BK 92 str. 1 d. nuostatų, tinkamai atsižvelgė į pažeistas nukentėjusiosios teises ir valstybės pareigą jas ginti.
Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė teisingas bausmes ir jos nėra aiškiai per griežtos.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, įvertinęs įrodymus, jų patikimumą ir pakankamumą, pripažįsta, kad vertindamas įrodymus apylinkės teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,
nutaria:
nuteistųjų R. G. ir M. V. apeliacinius skundus atmesti.