Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Dalia Kursevičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens I. T. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. T. surašytas administracinio pažeidimo protokolas už tai, kad 2016 m. lapkričio 16 d., 15.40 val., I. T., konfliktuodama su J. D., dėl naudojimosi bendru įvažiavimu į jų gyvenamąsias sodybas, J. D. dukrai M. D., gim. (duomenys neskelbtini), einant pro namą, esantį (duomenys neskelbtini), I. T. vadino ją ,,samagončike“. Taip pažemino vaiko garbę ir orumą ir pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (1996-04-14 Nr. I-1234) 10 straipsnio 2 dalies nuostatą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 181³ straipsnio 1 dalyje. Tauragės rajono apylinkės teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad byloje surinktų duomenų visuma (administracinio teisės pažeidimo protokolas, tarnybinis pranešimas, liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai, ir kt.) neabejotinai patvirtina I. T. kaltę dėl jai inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo I. T. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo nutarimą. Nesutinka su priimtu nutarimu ir mano, kad nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių jos kaltę.Nurodo, kad tarp jos ir kaimynų D. vyksta konfliktai dėl įvažiavimo. Tvirtina, jog ji J. D. dukters M. D. nevadino „samagončike“, tai tik išgalvota istorija dėl vykstančių konfliktų. Anot apeliantės, byloje J. D. ir jo sesers K. D. parodymai tarpusavyje nesutampa ir tai tik patvirtina, jog jų istorija apie dukros M. D. išvadinimą „samagončike“ yra išgalvota, siekiant jai pakenkti. Liudytojas J. D. nurodė, kad tuo metu, kai neva ji M. D. išvadino „samagončike“, sėdėjo kartu su seserimi K. D. ant suoliuko ir neva girdėjo, kaip ji šaukianti ant M. D.. Tačiau liudytoja K. D. nurodė, kad ji nežinanti kur tuo metu buvo J. D., nors pastarasis nurodė, kad kartu su ja sėdėjo ant suolelio. Liudytoja K. D. nurodė, kad ji išlydėjo M. D. į treniruotes pro duris. Anot apeliantės, nesutampa ir nukentėjusiosios parodymai. Iš pradžių ji nurodė, kad ėjo pėsčiomis, teismo posėdžio metu tvirtino, kad važiavo dviračiu. Anot apeliantės, teismas nepagrįstai rėmėsi tik šių liudytojų, kurie yra suinteresuoti apkaltinti apeliantę, parodymais. Kiti apeliacinio skundo argumentai susiję su kitais konfliktais, vykusiais tarp I. T. ir J. D..Apeliacinis skundas atmestinas.Pagal Administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį iki 2017 m. sausio 1 d. padarytas administracinis pažeidimas, kuris atitinka Administracinių nusižengimų kodekse numatyto administracinio nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. Jeigu numatyta tokia pati arba griežtesnė nuobauda, tai pažeidimas neperkvalifikuojamas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuobaudas, pagrįstai pažeidimą nagrinėjo pagal ATPK normas (Administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 str. 1 d., 2 d. 2 p.; 3 str. 8 d., 5 str. 4 d., ). ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pažeidėjos manymu teismas nepagrįstai ją pripažino kalta nesant jokių tiesioginių įrodymų.Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai jis priimtas laikantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių reikalavimų. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat išeina, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Apeliantė tvirtina, jog teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų, kurie yra nukentėjusio asmens artimi giminaičiai parodymais ir yra suinteresuoti pažeidėjos nubaudimu. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pažeidėjos kaltę padarius jai inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, rėmėsi administraciniu teisės pažeidimo protokolu, tarnybiniu pareiškimu, liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byla, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog I. T. padarė jai inkriminuotą teisės pažeidimą. Pažymėtina, kad teismas vertina ne pavienius įrodymus byloje, o visų pateiktų įrodymų visumą. Liudytojų parodymai yra vertinami su kita byloje surinkta medžiaga. Bylos medžiaga nustatyta, kad tyrimas buvo pradėtas gavus J. D. pareiškimą apie tai, kad I. T. koneveikia jo nepilnametę dukterį ir kitus šeimos narius. Buvo apklausta pati nukentėjusioji M. D., kuri patvirtino, jog 2016-11-16 I. T., jai vykstant į treniruotes, ją išvadino „samagončike“. Nurodė, kad tai nėra pirmas kartas. Savo parodymų nukentėjusioji iš esmės nekeitė ir apklausta teisme. Teismo posėdžio metu detaliau išdėstytos aplinkybės nei pirminiame paaiškinime nesudaro pagrindo jais netikėti ir vertinti kaip nenuoseklius. M. D. tiek 2016-11-23 duodama pirminius paaiškinimus, tiek teismo posėdžio metu, vienareikšmiškai nurodė, kad I. T. ją išvadino „samagončike“ tuo metu kai ji vyko pro jos namą. Ar ji ėjo pėsčiomis ar važiavo dviračiu, esmės nekeičia. Apklausta kaimynė R. V. nurodė, kad jai J. D. pasakojo, jog I. T. iškoneveikė jo dukrą. Be to, pažymėjo, kad ji dėl I. T. konfliktiško būdo pasidarė kitą įvažiavimą. Faktą, kad I. T. 2016-11-16 M. D. išvadino „samagončike“ girdėjo ir jos tėvas J. D. ir teta K. D.. Be to, M. D. motina T. D. taip pat paaiškino, jog dukra grįžusi iš treniruotės jai papasakojo, kad I. T. ją išvadino „samagončike“. Apeliantė nurodo, kad tarp liudytojų J. D. ir K. D. parodymų yra neatitikimų, todėl jais tikėti nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka ir pažymi, kad jų parodymai vertinti kartu su kitais parodymais. Jų nurodytos aplinkybės sutampa su nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis. Vien skirtingos vietos nurodymas, nepaneigia pažeidimo padarymo fakto. Be to, liudytojai galėjo suklysti, nes, kaip minėjo visi liudytojai ir nukentėjusioji, tai buvo ne pirmas kartas. Iš tyrėjo K. A. tarnybinio pranešimo taip pat galima spręsti, kad I. T. ne pirmą kartą iškoneveikia D. šeimą. Būtent pareiškimo tyrimo metu I. T. pripažino, jog anksčiau J. D. yra pavadinusi „samagončiku“. Be to, tarp I. T. ir kaimynų D. vykstantis ilgalaikis konfliktas dėl naudojimosi bendru įvažiavimu tokią išvadą tik patvirtina. Įvertinus nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismu, jog I. T. neigia nustatytas aplinkybes tik siekdama išvengti administracinės atsakomybės. Byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina, kad I. T., išvadino nepilnametę M. D. „samagončike“ ir taip pažemino jos garbę ir orumą.Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra susiję su nagrinėjamu pažeidimu, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nutarimą nepakeistą ir I. T. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.