Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Centrinį registratorių tenkinti pareiškėjo 2010 m. vasario 10 d. skundo reikalavimą paliko nenagrinėtą, o kitus pareiškėjo reikalavimus atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo išduotas 2008 m. rugsėjo 26 d. nekilnojamojo turto registro pažymėjimas Nr. 313534, kuriame pateikiami duomenys apie du skirtingus nekilnojamojo turto objektus – 0,0810 ha žemės sklypą ir 51,80 kv. m. gyvenamąjį namą. Registre nurodyti turto savininkai, žemės sklypo ir pastato savininkų turimos dalys nurodytos atskirai, nes tai skirtingi nekilnojamojo turto objektai. Iš registro įrašo matyti, kokia dalis žemės sklypo ir kokia dalis pastato priklauso nuosavybės teise dabartiniams tų objektų savininkams: K. J. Z. – 5/8 žemės sklypo ir 5/8 pastato, o L. Z. ir A. G. – po 3/16 žemės sklypo ir po 3/16 pastato. Visiems savininkams tokios nuosavybės teisių dalys įregistruotos paveldėjimo pagal įstatymą liudijimo pagrindu, o pareiškėjui dar ir nuosavybės teisės liudijimo pagrindu. Šie du dokumentai (jų datos ir numeriai) taip pat nurodyti registro išraše. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija, kad abiejų objektų dalys jam nustatytos teisingai, tačiau mano, kad registro duomenys turi būti dar labiau išskaidyti ir dalys registruojamos taip, kaip tai buvo nurodyta nuosavybės teisės liudijime ir paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime, kiekviename atskirai. Pareiškėjas nepaaiškino, kuo jo teises pažeidžia toks dalių įrašymas, kai nurodyta kiekvieno nuosavybės teisės objekto nuosavybės dalis, skaičiuojant nuo viso to objekto. Įrašu, kuris būtų padarytas pagal pareiškėjo skunduose, pateiktuose registratoriams, nurodytus reikalavimus, būtų neįmanoma naudotis, tai prieštarautų nekilnojamojo turto registro tikslams ir uždaviniams. Be to, tokiais įrašais jokios pareiškėjo teisės ar teisėti interesai apginti nebūtų, kadangi nuosavybės teisė pagal abu liudijimus atsirado tą pačią dieną, objektų vertė visuose dokumentuose nurodoma tokia pati, toks įrašymas nereikštų, kad pareiškėjo nuosavybė yra atskirta nuo kitų to turto savininkų dalių ir nėra dalinė nuosavybė. Skaičiuojant nuo kiekvieno nekilnojamojo daikto, kuris įregistruotas kaip atskiras vienetas, dalys nustatytos teisingai. Nuosavybės teisės liudijime, vadovaujantis Civilinio kodekso 3.88, 3.117 straipsniais, patvirtinta, kad, būnant santuokoje, pareiškėjui priklausė ½ dalis abiejų nekilnojamojo turto objektų bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Nors turto objektai buvo įregistruoti jo sutuoktinės A. Z. vardu, nekilnojamojo turto objektai įgyti būnant santuokoje. Nuosavybės teisės liudijime nurodyta, kad pareiškėjui priklauso po ½ nuo kiekvieno nekilnojamojo turto objekto. Nuosavybės teisės liudijimas registre yra registruotas. Pareiškėjui įregistruota liudijime nurodyta kiekvieno nekilnojamojo turto objekto dalis – į 5/8 nuo kiekvieno objekto įeina ir pareiškėjui nuosavybės teise pagal šį liudijimą priklausanti ½ dalis. Teismas nurodė, kad analogiškai registre įregistruotas ir paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas ir paveldėta tų pačių dviejų nekilnojamojo turto objektų dalis. Pagal paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą paveldėjimas įformintas jau tik ½ daliai nuo kiekvieno objekto, nes mirusiosios jungtinės nuosavybės dalis buvo tik ½, kuri ir paveldima pagal įstatymą. Pagal Civilinio kodekso 5.11 straipsnį, paveldint pagal įstatymą, įpėdiniai lygiomis dalimis yra: pirmosios eilės – palikėjo vaikai. Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu yra) (Civilinio kodekso 5.13 straipsnis). Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi ¼ palikimo, jeigu įpėdinių yra ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Šiuo atveju įpėdiniai buvo du – tai palikėjos vaikai A. G. ir L. Z.. Kadangi pergyvenęs sutuoktinis tokiu atveju paveldi pagal įstatymą ¼ dalį, tai vaikams lieka ¾ dalys palikimo, abiems lygiomis dalimis. Paveldėjimo pagal įstatymą liudijime būtent taip ir yra nurodyta. Tačiau šios dalys skaičiuojamos nuo ½ (t. y. palikėjai priklausiusios) turto dalies. Su abiem liudijimais pareiškėjas sutinka, nurodo, kad dalys juose nurodytos teisingai. Susumavus šias dalis, gaunama tai, kas yra įrašyta nekilnojamojo turto registre. Juridiniai faktai, t. y. du skirtingi pareiškėjo nuosavybės teisių atsiradimo pagrindai, yra įregistruoti registre ir visada yra galimybė sužinoti, kokiomis dalimis ta nuosavybė atsirado. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skundo, paduoto atsakovui, matyti, kad pareiškėjas jam pagal nuosavybės teisės liudijimą priklausančią ½ nekilnojamojo turto dalį laiko asmenine nuosavybe. Tačiau pareiškėjui niekada (pagal turimus dokumentus) minėtas nekilnojamasis turtas nepriklausė asmeninės nuosavybės teise, kaip ji suprantama Civilinio kodekso 3.89 straipsnyje. Tam, kad to turto režimas taptų būtent toks, pareiškėjui būtina nuginčyti išduotą nuosavybės teisės liudijimą ir įrodyti, kad ½ nekilnojamojo turto dalis įgyta atskirai, dar iki santuokos, dovanota, paveldėta. Kitas būdas yra atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Todėl pareiškėjas šiuo atveju nepagrįstai remiasi Civilinio kodekso 4.98 straipsniu. Jokios savininko teisės šiuo atveju nėra pažeistos. Nuosavybės teisė teisėtai ir pagrįstai tapo daline nuosavybės teise ir nekilnojamojo turto registratoriai savo veiksmais tokios padėties pakeisti negali. Todėl atsakovo 2010 m. sausio 12 d. sprendimas yra teisingas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas pirminiame skunde prašė teismo įpareigoti Centrinį registratorių tenkinti jo 2010 m. vasario 10 d. skundą ir ištaisyti klaidingą 2008 m. birželio 26 d. registro įrašą laikantis pareiškėjo 2009 m. gruodžio 21 d. prašyme nurodytų principų. Pareiškėjo 2010 m. vasario 1 d. prašymas buvo adresuotas atsakovui. Dėl šio prašymo atsakovas 2010 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Nr. IN(12.5.1.15.)-5705. Kai pareiškėjas padavė 2010 m. vasario 10 d. skundą Centriniam registratoriui, jis skundė tik atsakymą (sprendimą) dėl jo 2009 m. gruodžio 21 d. prašymo. Tada pareiškėjas dar negalėjo skųsti atsakymo (sprendimo) dėl jo antrojo skundo, nes jis priimtas tik 2010 m. vasario 19 d. Tokiu būdu antrasis pareiškėjo prašymas atsakovui nebuvo išnagrinėtas privaloma tokio pobūdžio ginčo sprendimo neteismine tvarka, kuri numatyta Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30-32 straipsniuose. Todėl pareiškėjo skundo dalis dėl nurodyto reikalavimo paliekama nenagrinėta. Kiti pareiškėjo reikalavimai atmestini, nes nėra pagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės aktų nuostatomis.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 14 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeitė: teismo sprendimo dalį, kuria paliktas nenagrinėtas reikalavimas įpareigoti Centrinį registratorių tenkinti pareiškėjo 2010 m. vasario 10 d. skundo reikalavimą, panaikino; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo 2008 m. rugsėjo 26 d. padarytais įrašais nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjo nuomone, registre nurodytos pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje) dalys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti į registrą, t. y. 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosavybės teisės liudijimo ir 2008 m. rugsėjo 17 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo. Teismas nurodė, kad nekilnojamojo turto registre 2008 m. rugsėjo 26 d. buvo padarytas įrašas, kad 5/8 žemės sklypo ir 5/8 gyvenamojo namo, esančių Versmių g. 54A, Vilniuje, nuosavybės teise priklauso K. J. Z.. Registre taip pat yra nurodyta, kad šis įrašas padarytas 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosavybės teisės liudijimo (notarinio registro Nr. NJ-4373) ir 2008 m. rugsėjo 17 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. NJ-4374) pagrindu. Kitais nurodyto nekilnojamo turto savininkais nurodyti L. Z. ir A. G., kuriems priklauso po 3/16 žemės sklypo ir 3/16 gyvenamojo namo kiekvienam. Pastarieji duomenys į registrą įrašyti 2008 m. rugsėjo 17 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. NJ-4374) pagrindu. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki 2008 m. rugsėjo 26 d. nurodyti žemės sklypas ir gyvenamasis namas buvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre A. Z. (pareiškėjo sutuoktinės) vardu. A. Z. mirus, pareiškėjui, kaip pergyvenusiam savo sutuoktinę, 2008 m. rugsėjo 17 d. buvo išduotas nuosavybės teisės liudijimas, patvirtinantis, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso ½ dalis nurodyto nekilnojamojo turto, įgyto sutuoktiniams gyvenant santuokoje. Kaip matyti iš 2008 m. rugsėjo 17 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo (notarinio registro Nr. NJ-4374), likusią minėto turto (t. y. ½) dalį paveldėjo A. Z. sutuoktinis, t. y. K. J. Z., A. Z. duktė A. G. ir A. Z. sūnus L. Z.: K. J. Z. – 1/4, o A. G. ir L. Z. – ¾ lygiomis dalimis. Registruojant K. J. Z., A. G. ir L. Z. nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre, jų paveldėtos turto dalys buvo nurodytos skaičiuojant jas nuo viso nurodyto turto, t. y. žemės sklypo ir gyvenamojo namo. Toks dalių nurodymas yra visiškai pagrįstas, kadangi nekilnojamojo turto registre, kaip įstatymų nustatyta tvarka suformuoti nekilnojamojo turto objektai, yra įregistruoti žemės sklypas ir gyvenamasis namas, kuriems ir yra suteikti unikalūs numeriai, o ne atskiros tokio žemės sklypo ar namo dalys (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Tokiu būdu registre pagrįstai padarytas įrašas, kad A. G. ir L. Z. nuosavybės teise priklauso po 3/16 viso minėto žemės sklypo ir po 3/16 viso minėto gyvenamojo namo. Susumavus pareiškėjui pagal nuosavybės teisės liudijimą priklausančią minėto turto dalį su turto dalimi, paveldėta po sutuoktinės mirties, registre pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 5/8 viso minėto žemės sklypo ir 5/8 viso minėto gyvenamojo namo. Toks duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto registrą atitinka šio registro paskirtį, numatytą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnyje. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, teritorinis registratorius patikslina ir ištaiso netikslius ir klaidingus duomenis arba papildo neišsamius duomenis, kai į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Tačiau nagrinėjamu atveju 2008 m. rugsėjo 26 d. į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti į registrą, t. y. 2008 m. rugsėjo 17 d. nuosavybės teisės liudijimą (notarinio registro Nr. NJ-4373) ir 2008 m. rugsėjo 17 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. NJ-4374). K. J. Z., A. G. ir L. Z. nuosavybės teise priklausančios nekilnojamojo turto dalys nurodytos teisingai. Todėl atsakovas 2010 m. sausio 12 d. sprendimu Nr. IN(12.5.1.15.)-891 teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir ištaisyti, pareiškėjo nuomone, padarytą klaidą. Pareiškėjas nenurodė teismui jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, kad nagrinėjamu atveju yra pažeistos kokios nors jo teisės ar įstatymų saugomi interesai. Todėl, atsižvelgiant į visus nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl nekilnojamųjų daiktų ar jų dalių, kurie nebuvo suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai, registravimo. Ginčo žemės sklypas ir gyvenamasis namas yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems yra suteikti unikalūs numeriai. Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju visiškai pagrįstai netaikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatų. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti pirmosios instancijos teismo objektyvumu ar nešališkumu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai padarė išvadą, kad naikinti skundžiamus Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos ir atsakovo sprendimus bei taisyti 2008 m. rugsėjo 26 d. įrašą nekilnojamojo turto registre nėra pagrindo.