Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Agnės Stankevičienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos G. L. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. (18.2E)I-13914 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad VSDFV 2022 m. spalio 27 d. buvo gautas pareiškėjos atstovės skundas, kuriuo prašoma atnaujinti terminą skundui pateikti bei panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. IVI_SP2-927. Taip pat grąžinti G. L. iš jos išieškotas vaiko išlaikymo išmokas – 1 297 Eur. Prašydama atnaujinti terminą, pareiškėja nurodė, jog nežinojo apie apskundimo galimybę, terminus bei sąlygas ir tik pasikreipus dėl teisinės pagalbos šie klausimai jai buvo išaiškinti. Vėliau užtruko sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos gavimas, skundo parengimas.

Nustatyta, jog VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą priėmė 2022 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. (18.2E)I-13914 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą skundui paduoti“ Nr. (18.2E)I-13914, kuriuo atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti dėl VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. IVI_SP2-927. Ginčijamu Sprendimu VSDFV taip pat konstatavo, jog VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. IVI_SP2-927, kuriuo nuspręsta nuo 2019 m. vasario 1 d. pratęsti permokos, nustatytos VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. D4-7, išieškojimą po 50 procentų iš G. L. gaunamos vaiko išlaikymo išmokos, pareiškėjai nebuvo išsiųstas, tačiau pareiškėja žinojo apie šio sprendimo priėmimą ir apie tai, kad iš jos yra išieškoma permoka. Pareiškėjos nurodytas priežastis – „nežinojo apie apskundimo galimybę, terminus bei sąlygas ir tik pasikreipus dėl teisinės pagalbos šie klausimai jai buvo išaiškinti. Vėliau užtruko sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos gavimas, skundo parengimas“ – VSDFV nelaikė svarbiomis, kurių pagrindu būtų galima atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamu Sprendimu, 2022 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teismas pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų, kuriuos įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012).

Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, skundai VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujintas.

Pažymėtina, kad svarbiomis termino skundui paduoti praleidimo priežastimis minėtos normos prasme laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis, tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/13). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-19-602/2020).

Teismo vertinimu, pareiškėja nenurodo jokių objektyvių aplinkybių, sukliudžiusių jai per įstatymų nustatytą terminą pateikti skundą VSDFV. Pareiškėja prašė atsakovės panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. IVI_SP2-927, tačiau į VSDFV kreipėsi tik 2022 m. spalio 27 d., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams nuo VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimo priėmimo. Nors pareiškėja VSDFV nurodė, kad nežinojo apie minėto VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimo apskundimo galimybę, terminus, tačiau, kaip matyti iš VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimo, jame aiškiai yra nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas VSDFV per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią pareiškėja sužinojo ar turėjo sužinoti apie sprendimo priėmimą. Atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, kad VSDFV Mažeikių skyriaus sprendime aiškiai nurodyta, jog jis pirmiausia turi būti skundžiamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, ir tik po to ginčas kali būti keliamas teisme.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog iš ginčijamo turinio matyti, kad VSDFV valdybos Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. IVI_SP2-927, kuriuo nuspręsta nuo 2019 m. vasario 1 d. pratęsti permokos, nustatytos VSDFV Mažeikių skyriaus 2018 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. D4-7, išieškojimą po 50 procentų iš pareiškėjos gaunamos vaiko išlaikymo išmokos, pareiškėjai nebuvo išsiųstas, tačiau pareiškėja žinojo apie šio sprendimo priėmimą ir apie tai, kad iš jos yra išieškoma permoka. Šias aplinkybes patvirtina toliau šiame sprendime nurodomi faktai. Kaip matyti, ginčijamame Sprendime nurodyta, jog perklausius VSDFV informacinio centro (SIC) pokalbių archyvą, VSDFV nustatė, kad 2019 m. kovo 26 d. 13:18 val. pareiškėja telefonu kreipėsi į VSDFV informacinį centrą (SIC) ir domėjosi, kodėl jai buvo išmokėta mažesnė vaiko išlaikymo išmoka. 2019 m. kovo 29 d. 10:02 pareiškėja telefonu gavo atsakymą iš SIC, kad pagal VSDFV Mažeikių skyriaus pateiktą informaciją, iš jos gaunamos vaiko išlaikymo išmokos yra išieškoma kitos vaiko išlaikymo išmokos (mokėtos kitam vaikui) permoka, kurios likutis 2019 m. balandžio 1 dieną yra 2121,42 Eur ir kuri yra nustatyta pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą dėl tėvystės nustatymo. Taigi, prieš tai nurodytos aplinkybės patvirtina, jog apie permokos išieškojimo faktą ir priežastį pareiškėja žinojo jau 2019 m. kovo 29 d.

Šiuo apsektu pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Kodėl pareiškėja tik praėjus daugiau nei trejiems metams nuo VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimo priėmimo kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo taip pat nėra paaiškinama. Kartu pažymėtina, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priimtas 2022 m. gegužės 13 d., o skundas VSDFV pateiktas tik 2022 m. spalio 27 d.

Atkreiptinas dėmesys, jog iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad pareiškėja 2022 m. rugsėjo 2 d. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams taip pat pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti VSDFV Mažeikių skyriaus 2019 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. IVI_SP2-927. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-9344-362/2022 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-01548-2022-0) pareiškėjos skundą atsisakė priimti, konstatavus, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą, nes pareiškėja nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sukliudžiusių jai per įstatymų nustatytą terminą pateikti skundą teismui. Nors pareiškėja minėtą teismo nutartį apskundė atskiruoju skundu, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-744-624/2022 Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartį paliko nepakeistą.

Atsižvelgus į išdėstytą konstatuotina, jog pareiškėjos skundas VSDFV paduotas praleidus įstatymo nustatytą apskundimo terminą dėl pačios pareiškėjos veiksmų (neveikimo), pareiškėjos veiksmai, siekiant įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, neatitiko rūpestingumo, sąžiningumo, operatyvumo ir atidumo reikalavimų, todėl konstatuotina, jog terminą skundui dėl VSDFV Mažeikių skyriaus sprendimo paduoti pareiškėja praleido ne dėl svarbių priežasčių, o dėl subjektyvių aplinkybių, todėl šis terminas pagrįstai ir teisėtai VSDFV ginčijamu Sprendimu nebuvo atnaujintinas. Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės.

Pareiškėja jokių naujų aplinkybių, kurių VSDFV būtų nevertinusi, teismui nepateikė. Teismo vertinimu, atsakovė VSDFV pareiškėjai sudarė realias galimybes pateikti įrodymus, laikėsi teisės aktuose nustatytos tvarkos, tinkamai taikė ir aiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, todėl ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas neturi pagrindo šį Sprendimą panaikinti, remdamasis pareiškėjos skunde nurodytomis aplinkybėmis.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjos

nusprendžia:

Pareiškėjos G. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.