Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-47-719/2017

Teisėjas Algirdas Švedavičius Proceso Nr. 1-01-1-62568-2015-8

2017 m. balandžio 25 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Algirdo Gapučio,

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei ir Daivai Liandzbergienei

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. K. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

- S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 45 parų areštu;

- A. V. pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi nustatyta subendrinta bausme (pagal du Biržų rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 7 d. nuosprendžius ir vieną 2016 m. birželio 3 d. nuosprendį) ir A. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams.

Taip pat skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas P. G., tačiau apeliaciniai skundai dėl to nebuvo paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. S. K. ir A. V. nuteisti už tai, kad jie 2015 m. lapkričio 12 d., apie 0.15 val., veikdami bendrininkų grupėje su P. G., įsibrovė į nukentėjusiosios A. P. namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė bendros 932 eurų vertės nukentėjusiosios turtą.

4. Teismo posėdyje nuteistasis A. V. ir gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliaciniai skundai atmetami.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje nuteistieji S. K. ir A. V. ginčija savo kaltę dėl jiems inkriminuotos veikos padarymo, todėl neišeidamas už apeliacinių skundų ribų apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumo kitoje dalyje netikrina.

7. Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

8. BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

9. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris, be kita ko, pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą. Svetimas turtas suprantamas kaip daiktai, turintys vertę bei atitinkamus fizinius parametrus, kurie jų pagrobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Šių daiktų pagrobimas yra tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas jų užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę disponuoti jam priklausančiu turtu. Teismų praktikoje įsibrovimas suprantamas kaip slaptas arba atviras neteisėtas (be patalpos savininko leidimo ar sutikimo) patekimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją nepriklausomai nuo patekimo į šią patalpą būdo, t. y. įsibrauti galima tiek įveikiant tam tikras kliūtis (pavyzdžiui, išlaužiant duris, išdaužiant lango stiklą ir pan.), tiek ir patenkant į patalpą be kliūčių (pavyzdžiui, atrakinant duris raktu).

10. Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pripažindamas nuteistuosius S. K. ir A. V. kaltais pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jų kaltės dėl jiems inkriminuoto nusikaltimo konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

11. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistųjų S. K. ir A. V. kaltė visiškai įrodyta byloje esančiais duomenimis. Nuteistasis P. G. nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu pripažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir nuosekliai nurodė, kad jis aptariamą nusikalstamą veiką padarė kartu su nuteistaisiais S. K. ir A. V., pakankamai smulkiai papasakojo nusikaltimo padarymo aplinkybes, nurodė nusikaltimo padarymo iniciatorių ir priežastis, dėl kurių buvo inicijuotas nusikaltimas (nusikaltimo iniciatoriui S. K. buvo reikalingi pinigai tam, kad galėtų parsivežti savo brolį po bausmės atlikimo), taip pat tai, kad A. V. surado pavogtų daiktų pirkėjus, sumokėjo jam dalį už vogtus daiktus gautų pinigų, kad įvykio vietos jis nežinojo ir anksčiau ten nėra buvęs, o kelią jam rodė nuteistasis S. K. (1 t., 157–159, 163–164 b. l.). Tokius savo parodymus nuteistasis P. G. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 166–176 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis P. G. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 167–168 b. l.), teisiamojo posėdžio metu atliktų akistatų metu dar kartą patvirtino savo parodymus (2 t., 167–168 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. G. parodė, kad 2015 m. lapkričio mėnesį, tikslios dienos nepamena, naktį jos vyras parvežė į namus daiktų, kurie, jos supratimu, buvo pavogti (1 t., 105 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu ši liudytoja patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir papildė, kad prieš pat įvykį nuteistasis P. G. jai pasakė, jog važiuoja susitikti su nuteistuoju S. K. ir tą vakarą buvo kartu su juo (2 t., 170–171 b. l.). Iš byloje esančių kratos ir daiktų apžiūros protokolų matyti, kad dalis aptariamo įvykio pavogtų daiktų buvo surasti pas liudytoją K. S. (1 t., 40–42, 47–56 b. l.). Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog pas jį rastus vogtus daiktus įsigijo nuteistojo A. V. pasiūlymu iš nuteistojo P. G.. Pastarojo telefono numerį susisiekimui jam atsiuntė nuteistasis A. V. (1 t., 102 b. l.). Tokius savo parodymus minėtas liudytojas patvirtino teisiamojo posėdžio metu (2 t., 170 b. l.). Vertinant minėtų proceso dalyvių parodymus pažymėtina, kad nuteistasis P. G. nuteistuosius S. K. ir A. V. pažinojo gerai, liudytoja V. G. nuteistąjį S. K. pažinojo iš dalies, nuteistojo A. V. nepažinojo, o liudytojas K. S. nuteistąjį P. G. pažinojo iš dalies, su nuteistuoju A. V. gyveno tame pačiame kaime, nuteistojo S. K. nepažinojo. Byloje nėra, o ir apeliaciniuose skunduose nuteistieji S. K. ir A. V. nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų duomenų, kad minėti proceso dalyviai iki įvykio būtų buvę susipykę su jais ir būtų suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti apeliantus, kaltinant juos nusikaltimo padarymu. Paminėtų proceso dalyvių parodymai iš esmės yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti tokiais nuteistojo P. G. bei liudytojų V. G. ir K. S. parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.

12. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis S. K. taip pat prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką kartu su nuteistaisiais P. G. ir A. V.. Šių apklausų metu nuteistasis S. K. smulkiai papasakojo nusikaltimo padarymo aplinkybes, nurodė, kad būtent jis pasiūlė P. G. apvogti savo buvusio klasioko namus, taip pat jo pasiūlymu nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo ir A. V., kad kelią iki buvusio klasioko namų parodė jis, kad pavogtus daiktus laikė pas nuteistąjį P. G., kad už pavogtus daiktus iš nuteistojo A. V. gavo pinigų ir nurodė kitas aplinkybes, kurios sutapo su nuteistojo P. G. parodymais bei kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis. Negalina nekreipti dėmesio į tai, kad abiejose nuteistojo S. K. apklausose ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo jo gynėjas, kuris iš esmės užtikrino, kad savo parodymus nuteistasis S. K. tyrėjui davė niekieno neverčiamas, laisva valia ir šių apklausų metų nuteistojo S. K. teisės pažeistos nebuvo. Be to, antroji nuteistojo S. K. apklausa buvo atlikta po pirmosios praėjus daugiau kaip 2,5 mėnesio, tačiau nuteistasis S. K. antrosios apklausos metu puikiai prisiminė visas nusikaltimo padarymo aplinkybes ir visas jas smulkiai bei nuosekliai nurodė apklausos metu (2 t., 1–3, 6–7 b. l.). Abejoti tokiais nuosekliais ir kitiems byloje esantiems duomenims neprieštaraujančiais nuteistojo S. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais nėra jokio pagrindo.

13. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis S. K. savo poziciją pakeitė iš esmės ir neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes nuteistasis P. G. siūlė jam už prisipažinimą 70 eurų (2 t., 168–169 b. l.). Be to, nuteistasis A. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė dalyvavęs šioje byloje jam inkriminuotoje vagystėje (2 t., 58–59, 65–66, 169 b. l.). Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuteistasis A. V. ir teisiamojo posėdžio metu nuteistasis S. K. nebuvo nuoseklūs ir tokie jų parodymai prieštarauja tarpusavyje, o taip pat kitiems byloje esantiems duomenims. Antai, ikiteisminio tyrimo metu per pirmąją apklausą nuteistasis A. V. parodė, kad jam skambino nuteistasis S. K. ir siūlė pirkti plovimo įrenginį, tačiau antrosios apklausos metu nuteistasis A. V. nurodė, kad nuteistasis S. K. jam siūlė pirkti ne tik plovimo įrenginį, bet ir pakrovėją. Tuo tarpu nuteistasis S. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad vagystės metu buvo namuose ir iš esmės neigė žinojęs apie vagystę bei jos metu pavogtus daiktus. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. V. nurodė, kad jam vogtus daiktus įsigyti siūlė nuteistasis S. K., teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad jam vogtus daiktus įsigyti siūlė kažkuris iš kaltinamųjų, o savo apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. jau tvirtina pats siūlęs liudytojui K. S. įsigyti vogtų daiktų. Nuteistasis A. V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pas nuteistąjį P. G. nuvykęs nebuvo, tačiau pasak nuteistojo P. G. minėtas nuteistasis buvo atvykęs pas jį ir netgi davė jam pinigų. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nuteistasis S. K. anksčiau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat jis ne kartą buvo pripažintas kaltu ir nubaustas už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Turėdamas kriminalinės patirties jis puikiai suvokė, ką reiškia jo prisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu, todėl neįtikėtina, kad jis dėl 70 eurų galėjo prisiimti kaltę už nusikaltimą, kurio nepadarė. Be to, jeigu nuteistasis S. K. iš tiesų nebūtų dalyvavęs nusikaltimo padaryme, vien tik pagal nuteistojo P. G. pasakojimą jis nebūtų galėjęs smulkiai atkartoti nusikaltimo padarymo aplinkybių per jo apklausas ikiteisminio tyrimo metu. Įvertinus tai tikėti nenuosekliomis ir kitiems byloje esantiems duomenims prieštaraujančiomis nuteistojo S. K. teisiamojo posėdžio metu ir nuteistojo A. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iškeltomis versijomis nėra jokio pagrindo.

14. Būtina paminėti, kad paskutinio žodžio metu nuteistasis P. G. nurodė, kad nuteistieji S. K. ir A. V. vagystėje nedalyvavo. Tačiau įvertinęs tai, kad nuteistasis P. G. prieš tai nuosekliai tvirtino atvirkščiai, kad parodymus teisiamojo posėdžio metu pirmasis davė nuteistasis P. G. ir tik po to jis sužinojo apie pasikeitusią nuteistojo S. K. poziciją, kad tokį teiginį P. G. išsakė po daugiau kaip 20 dienų trukusios teisiamojo posėdžio pertraukos. Be to, atlikus įrodymų tyrimą ir apklausus P. G. apeliacinės instancijos teisme, šis patvirtino, jog pirmosios instancijos teisme davė teisingus parodymus, o paskutinio žodžio metu nurodė neteisingus duomenis, nes taip jį padaryti įkalbėjo S. K. ir A. V.. Todėl tikėti nuteistojo P. G. per paskutinį žodį pirmosios instancijos teisme išsakytu teiginiu nėra jokio pagrindo.

15. Pirmiau paminėtų įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas leidžia apeliacinės instancijos teismui nustatyti nuoseklią ir nepertraukiamą įvykių seką, kuri patvirtina, jog visi nuteistieji kartu padarė jiems inkriminuotą vagystę, sutarė dėl daiktų saugojimo ir jų realizavimo ir pardavę dalį pagrobtų daiktų pasidalino pinigus. Tokia nuteistųjų veika visiškai atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl apylinkės teismas šiuo atveju absoliučiai teisingai, be kita ko, nuteistųjų S. K. ir A. V. veiką kvalifikavo pagal nurodytą teisės normą.

16. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmių individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino nuteistųjų S. K. ir A. V. asmenybes, kitas svarbias aplinkybes ir paskyrė apeliantams bausmes, atitinkančias jų asmenybių bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas BK reikalavimų nepažeidė.

17. Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas sprendimas iš esmės atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino nuteistuosius S. K. ir A. V. kaltais padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl naikinti tokį nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų S. K. ir A. V. apeliacinius skundus atmesti.