- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-01
- Bylos Nr.
- 2A-162-278/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualdas Januška (pirm.), Zina Mickevičiūtė, Birutė Valiulienė (pran.)
- Atsakovas
- Ž. P., S. S.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-162-278/2011
2011 m. kovo 1 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Ž. P. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2250-736/2010 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams S. S. ir Ž. P. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras nurodė, kad 2006-05-31 dėl S. S., vairavusio Ž. P. priklausančią transporto priemonę V. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta A. R. priklausanti transporto priemonė O. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu S. S. civilinė atsakomybė, vairuojant transporto priemonę V. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nurodė, kad UAB „BTA Draudimas“, vykdydama 2002-03-29 Paslaugų teikimo sutarties Nr. 6 nuostatas bei veikdama ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl O. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo ir atlygino A. R. transporto priemone V. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą, išmokėdama 11 551 Lt draudimo išmoką. Ieškovas kompensavo UAB „BTA Draudimas“ išmokėtą 11 551 Lt draudimo išmoką ir kreipėsi į bendraatsakovus dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau su ieškovu nebuvo atsiskaityta. Prašė teismą priteisti iš atsakovų solidariai 11 551 Lt nuostolių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas nustatė, kad eismo įvykio metu žala trečiajam asmeniui buvo padaryta nedraustu, atsakovei Ž. P. priklausančiu automobiliu V. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriai kaip registre įregistruoto automobilio savininkei yra pareiga sudaryti draudimo sutartį. Konstatavo, jog atsakovė, būdama automobilio savininkė, neturėjo teisės leisti atsakovui S. S. naudotis neapdraustu automobiliu ir perduodama neapdraustą automobilį naudotis, pažeidė LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus ieškovui. Nurodė, jog atsakovės teiginiai apie tai, kad minėtas automobilis pirktas už buvusio sugyventinio S. S. lėšas, tai, jog ji neturėjo vairuotojo pažymėjimo, neatleidžia atsakovės, kaip automobilio savininkės, nuo pareigos privalomai naudojamą automobilį apdrausti. Pagal minėtą Įstatymo 4 str. 2 d. normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jos valdytojas S. S.. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Nurodė, jog automobilio savininkės Ž. P. atsakomybė ieškovui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovų Ž. P. ir S. S. solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. reikalavimų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė Ž. P. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškovės patirtą 11 551 Lt turtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas priteisti iš bendraatsakovo S. S. bei priteisti jai iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog atsakovė, kaip transporto priemonės savininkė, neapdrausdama transporto priemonės ir perduodama neapdraustą automobilį naudotis bendraatsakovui, atliko neteisėtus veiksmus, neįvertino visų pateiktų įrodymų, todėl padarė klaidingas išvadas. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad transporto priemonė faktiškai atsakovei nepriklausė, ją nuolat valdė bendraatsakovas S. S., kuris, bendraatsakovams pradėjus gyventi atskirai, minėtą transporto priemonę, dokumentus, pasiliko sau. Šis faktas leidžia konstatuoti, kad transporto priemonės bendraatsakovui ji neperdavė, automobilis nuo jo įsigijimo momento buvo ir liko faktine bendraatsakovo nuosavybe, ir bendraatsakovas, turėdamas ir valdydamas transporto priemonę privalėjo pats sudaryti automobilio draudimo sutartį. Teigia, jog tuo, kad transporto priemonė nebuvo apdrausta, ji nesukėlė žalos nei trečiajam asmeniui, nei ieškovui, kaip žalą regreso tvarka išsiieškančiam subjektui. Nurodo, kad, priteisdamas iš atsakovės ir bendraatsakovo solidariai atlyginti turtinę žalą, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas. Pagal LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d., jeigu Transporto priemonių draudikų biurui šio Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. pagrindu sumoka nukentėjusiajam trečiajam asmeniui išmoką, jis turi teisę reikalauti grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą pinigų sumą iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, arba iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį. Teigia, jog iš minėtos nuostatos turinio ir joje vartojamo jungtuko „arba“ matyti, kad ieškovas regreso tvarka prašyti žalos atlyginimo gali pasirinktinai tik iš vieno iš nurodytų subjektų. Įstatyme nėra kalbama apie solidariąją atsakomybę, todėl darytina išvada, kad tokios atsakomybės formos įstatymas ir nenumato. Atsakovė mano, kad šiuo atveju ieškovo patirta žala turi būti priteisiama tik iš bendraatsakovo S. S., kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, tiesiogiai sukėlusio žalą. Tokia išvada darytina ir pagal CK 6.270 str. 1 d. nuostatas, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavoju aplinkiniams privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atsakovas tokiu atveju yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t.y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu, todėl išsiieškoti regreso tvarka turėtas išlaidas ieškovas turi tik iš vieno asmens - iš bendraatsakovo S. S. ir kaip iš faktinio transporto priemonės savininko, ir kaip iš jos valdytojo, tiesioginiais kaltais savo veiksmais sukėlusio žalą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovės Ž. P. apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad VĮ „Regitra“ duomenimis V. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė 2006-05-31 įvykusio eismo įvykio metu buvo Ž. P., todėl ji, o ne transporto priemonės valdytojas turėjo pareigą apdrausti jai priklausančią transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovas nesutinka su apeliantės teiginiais, kad LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo įstatymas nenumato solidariosios transporto priemonės savininko ir eismo įvykio kaltininko atsakomybės už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą ir tai jog tarp jos neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos nėra priežastinio ryšio. Nurodo, kad LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio nuostatomis pareiga atlyginti ieškovui nuostolius kyla žalą padarant vairuojant transporto priemonę ir žalą padarant neapdrausta transporto priemone. Nurodo, kad ieškovo nuostoliai dėl išmokos mokėjimo atsirado eismo įvykį sukėlus S. S. vairuojant transporto priemonę V. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei transporto priemonės savininkei Ž. P. neapdraudus minėtos transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Įstatymo 4 straipsnio 2 d.. Vadovaujantis aukščiau minėto įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi ieškovas įgyja teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Minėta įstatymo nuostata įtvirtina solidarią transporto priemonės savininko ir eismo įvykio kaltininko atsakomybę. Nurodo, kad atsakomybė dėl žalos padarymo automobilio savininkei Ž. P. atsirado ne dėl tiesiogiai eismo įvykio metu padarytos žalos, bet dėl to, kad ji neapdraudė transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pažeisdama Įstatymo 4 straipsnio nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad 2006-05-31, Vilniaus r., Vilnius –Švenčionys-Zarasai kelio 40 km., įvyko eismo įvykis, kurio metu dėl atsakovo S. S. kaltės, jo vairuojama transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nepadrausta transporto priemonė V. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti savininkei Ž. P., apgadino transporto priemonę O. M., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 3-5). UAB „BTA Draudimas“, vykdydama su ieškovu sudarytą 2002-03-29 paslaugų teikimo sutartį Nr. 6, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir ją atlyginimo nukentėjusiajam A. R., išmokėdama 11 551 Lt draudimo išmoką (b.l.5-27). Ieškovas kompensavo UAB „BTA Draudimas“ draudimo išmoką, išmokėtą eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui.
Teismų praktikoje nagrinėjamu klausimu pripažįstama, kad LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - Įstatymo) tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek jas naudojančių asmenų turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, atsižvelgtina į tai, kad naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.). Transporto priemonė, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant. Pagal Įstatymo 4 str., Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės ir kurių įprastinė vieta yra Lietuvos Respublikoje, privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol jos yra įregistruotos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, kuris negali naudotis pats ir leisti naudotis kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę (Įstatymo 4 str. 2-3 d.). Byloje esantys VĮ „Regitra“ duomenys patvirtina, kad automobilis V. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise eismo įvykio metu priklausė Ž. P., todėl apeliantės teiginiai, kad automobilio savininkas yra eismo įvykio kaltininkas S. S., yra atmestini. Iš bylos dokumentų matyti, kad eismo įvykio metu apeliantė ne tik nebuvo įvykdžiusi įstatymu nustatytos pareigos apdrausti jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, bet ir sudarė galimybę šia neapdrausta transporto priemone naudotis atsakovui S. S., todėl bylos faktinius duomenis atitinka išvada, kad paminėti kalti atsakovės veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su ieškovui atsiradusia pareiga kompensuoti UAB „BTA Draudimas“ išmokėtą 11 551 Lt draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui.
Įstatymo 23 str. 1 d. nustato, kad transporto priemonių draudikų biurui sumokėjus draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai kaltininkas padarė žalą naudodamas neapdraustą transporto priemonę, biuras įgyja teisę reikalauti, kad asmuo, atsakingas už žalos padarymą, tiek ir asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 str.). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 str. 3 d. ir 6.279 str. 1 d., kurios numato, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Šioje byloje keliamas solidariosios atsakomybės taikymas ne dėl žalos padarymo bendrais veiksmais, bet dėl solidariosios atsakomybės taikymo įstatymo pagrindu. CK 6.6 str. 1 d. nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Nustatydamas solidariąją atsakomybę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Įstatymo 4 str. ir 23 str. 1 d. nuostatomis, pagal kurias ieškovas turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti sumokėtą išmoką tretiesiems asmenims, t. y. taikyti subrogaciją. Tokia įstatymo nuostata nenustatyta dalinė atsakomybė. Vertinant, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) taikoma tuo atveju, kai yra reikalavimas, susijęs su žalos atlyginimu, atsakomybės taikymo pagrindą sudaro konkrečių veiksmų įvertinimas. Įstatymo 23 str. 1 d. nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatymo formuluotės aiškinimas kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Dėl paminėto, automobilio savininkės Ž. P. atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad ji neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju atsakovų solidarioji atsakomybė atsiranda iš minėto Įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008 ir kt.). Kadangi tiek automobilio savininkė, tiek jo valdytojas pažeidė Įstatymo 4 str. draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus, ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala Biurui, pirmosios instancijos teismas jų atžvilgiu pagrįstai taikė solidariąją atsakomybę.
Dėl paminėto naikinti ar keisti pagrįstą sprendimą nėra pagrindo.
Išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš atsakovės (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 10d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės Ž. P. (a.k(duomenys neskelbtini) 4,15 Lt (keturis Lt 15 ct) išlaidų, susijusių su procesiniu dokumentų įteikimu valstybės naudai (įmokos kodas 5660)