Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-519-49/2005 pagal ieškovų I. Š. , T. P. , B. P. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus kapitalinė statyba“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl sandorių panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai I. Š. , B. P. , T. P. su ieškiniu ir jo papildymais kreipėsi į teismą ir prašė: panaikinti M. Š. vardu atliktą nuosavybės teisių registraciją į gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, esančius Pakraščio g. 40, Vilniuje; panaikinti M. Š. vardu atliktą asmeninės nuosavybės teisinę registraciją į 606/1449 dalis žemės sklypo, esančio Pakraščio g. 40, Vilniuje; panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1994 m. gegužės 12 d. potvarkio Nr. 911V 1 punkto dalį ir priedėlio Nr. 2 dalį, kuria ne aukciono tvarka leista parduoti žemės sklypą, esantį Pakraščio g. 40, Vilniuje; įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę skirti ieškovams trijų kambarių butą pagal Vilniaus miesto tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 150 ir jo priedėlį Nr. 2, kuriuo buvo nuspręsta skirti gyvenamojo namo, esančio Pakraščio g. 40, gyventojams skirti butus dėl namo nugriovimo. Ieškovė I. Š. nurodė, kad su sutuoktiniu V. P. ir dviem jų vaikais, šioje byloje esančiais ieškovais, B. P. ir T. P. gyveno Pakraščio g. 40, Vilniuje. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1986 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 150 įpareigojo Sąjunginio mažų elektros mašinų projektavimo, konstravimo ir technologijos mokslinio tyrimo instituto Vilniaus skyrius (vėliau jo teisių perėmėjas Elektromechanikos AB „Litektra“, toliau tekste EAB „Litektra“) nugriauti gyvenamąjį namą, esantį Pakraščio g. 40 ir įpareigojo skirti butus griaunamo namo gyventojams bei sumokėti jiems kompensaciją. EAB „Litektra“ Vilniaus miesto tarybai pervedė lėšas griaunamų namų gyventojų naujų butų statybai. EAB „Litektra“ 1997 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 30/130 patvirtino, kad išmokėta kompensacija ir paskirti keturi butai iš griaunamo namo iškeliamų gyventojų šeimoms, tame tarpe ir ieškovų šeimai. Vilniaus miesto valdyba 1990 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu Nr. 79V skyrė tris butus, tačiau ketvirtas butas ieškovų šeimai nebuvo skirtas, nors už jį EAB „Litektra“ buvo sumokėjusi. Kadangi atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė neskyrė buto, nors už jį apmokėta, todėl jis įpareigotinas skirti trijų kambarių butą pagal Vilniaus miesto tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 150 ir jo priedėlį Nr. 2. Ieškovės vyras V. P. mirė 2002 m. birželio mėnesį. Tvarkant paveldėjimo dokumentus paaiškėjo, jog M. Š. nuosavybės teises į pastatą Pakraščio g. 40 padovanojo atsakovams M. S. ir G. Š. . Dovanojimo sutartis yra niekinė, nes M. Š. padovanojo medinį namą, kuris jau buvo nugriautas ir jo nebebuvo, o mūrinio namo ji neturėjo teisės dovanoti, nes jos nuosavybės teisės buvo pasibaigusios gavus piniginę kompensaciją ir vieno kambario butą. Be to M. Š. , G. Š. ir M. S. neteisėtai ne aukciono tvarka įgijo prie namų valdos esančią žemę, nes M. Š. turtą buvo įgijusi remiantis fiktyviu sandoriu, todėl realiai ji neturėjo nekilnojamojo turto, esančio adresu Pakraščio g. 40, Vilnius, nuosavybės teisių. Tokiu būdu ir atsakovų paveldėjimo liudijimai, kuriais jie įgijo nuosavybės teises į dalį gyvenamojo namo ir žemę yra neteisėti, todėl naikintini.

Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 150 2.2. punktu, nugriauti gyvenamąjį namą, esantį Pakraščio g. 40 ir jo gyventojams suteikti butus bei sumokėti kompensacijas buvo įpareigotas EAB „Litektra“, todėl pareigą suteikti butą turi EAB „Litektra“, o ne apeliantas. Vilniaus miesto valdybos 1990 m. rugsėjo 28 d. potvarkis Nr. 79V patvirtina, kad buvo suteikti 3 butai gyventojams iškeldinamiems iš griaunamo namo, esančio Pakraščio g. 40, tačiau sąraše nėra ieškovų šeimos. Byloje nėra įrodymų, kad butas ieškovų šeimai nebuvo suteiktas dėl atsakovo kaltės. Ieškovai neįrodė, kad EAB „Litektra“ suteikė butą ieškovo šeimai bei kad sumokėjo už butą skiriamą ieškovo šeimai. Nėra pateikta įrodymų, kad EAB „Litektra“ būtų priėmusi sprendimą dėl buto suteikimo ieškovų šeimai ir jį pateikusi patvirtinti Vilniaus miesto valdybai, taigi atsakovas nėra pažeidęs ieškovų teisių.Teismo posėdžių metu klausimas dėl 67 m² ploto skolos nebuvo akcentuojamas ir atsakovas nebuvo pateikęs šios skolos likvidavimą pagrindžiančių įrodymų, todėl šie įrodymai pateikiami kartu su apeliaciniu skundu. Iš pateiktų papildomų įrodymų matyti, kad teismo nurodyta 67 m² neišskirto ploto skola yra likviduota ir kad EAB „Litektra“ gavo visą jiems pagal limitus priklausantį gyvenamąjį plotą ir nesuteikto gyvenamojo ploto likučio 1991 m. sausio 1 d. nebėra. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 150 2 punktu nuspręsta skirti apie 0,4 ha sklypą statybai, tačiau 26 punktu numatyta, kad 2 punktas dėl sklypo skyrimo netenka galios, jei statybos darbai nebus pradėti per 5 metus. EAB „Litektra“ 2002 m. gegužės 3 d. rašte ieškovei I. Š. nurodė, kad 1991 metais Elektrotechnikos ministerija atsisakė finansuoti statybas, t.y. statybos darbai nebuvo pradėti. Kadangi statybos darbai nebuvo pradėti, todėl minėto sprendimo 2 punktas dėl sklypo skyrimo neteko galios, namas Pakraščio g. 40 nebuvo nugriautas ir liko savininkės M. Š. nuosavybėje. EAB „Litektra“ ieškovų šeimos iš namo Pakraščio g. 40 nekeldino, neįregistravo šio namo bendrovės nuosavybe, todėl nesuteikė ieškovės šeimai buto ir ieškovės šeima šiame name gyveno iki 2003 metų. Buvęs ieškovės sutuoktinis, mirus jo motinai M. Š. (minėto namo savininkei), turėjo teisę paveldėti namo dalį, todėl atsakovai G. Š. ir M. S. sutiko sudaryti taikos sutartį su ieškovais ir sumokėti jiems 36 000 Lt kompensaciją. Teismo sprendimas, įpareigojantis skirti butą ieškovams nuosavybės teisėmis butą yra be teisinio pagrindo, nes ieškovai jau yra gavę iš atsakovų 36 000 Lt kompensaciją, t.y. ieškovai praturtėtų be teisinio pagrindo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, nes atsakovas neveikė tinkamai. Minėta, kad pareigą suteikti butą ieškovų šeimai turėjo ne atsakovas, o EAB „Litektra“. Be to teismas nesivadovavo Butų kodekso 25 straipsniu nustatančiu, jog butų skirstymą atlieka įmonių ir organizacijų administracija, o ne Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas. Teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžią sieja su Vilniaus miesto savivaldybės 2002 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. Š-715/2090, nes teismas turėjo vadovautis civilinių santykių atsiradimo metu galiojusiu įstatymu (CK 1964 m. redakcija) – CK 84 straipsniu nustatančiu 3 metų senaties terminą bei CK 86 straipsniu, nustatančiu, jog ieškinio senaties termino eiga pradedama skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo dienos kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo pažeistą teisę. Vilniaus miesto valdybos 1990 m. rugsėjo 28 d. potvarkiu Nr. 79V buvo patvirtinti įmonių ir organizacijų sprendimai dėl butų suteikimo, tame tarpe buvo suteikti 3 butai iš Pakraščio g. 40 iškeliamoms šeimoms, o ieškovų šeimai butas nebuvo suteiktas. Šeimos, kurioms suteikti butai išsikraustė 1991 metais, todėl ieškovams buvo žinoma, jog jiems butas nebuvo suteiktas, tačiau dėl savo teisių jie niekur nesikreipė 12 metų. Ieškovės teiginys, kad jai buvo žadama suteikti butą nepagrįstas jokiais įrodymais. Todėl teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senaties terminą.

Apelianto argumentai, kad ne atsakovas, o EAB „Litektra“ privalėjo suteikti butus gyventojams, neparemti jokiais įrodymais. Atsakovas išdavinėjo orderius butams, todėl negalima teigti, kad EAB „Litektra“ skirstė butus (Butų kodekso 49 str.). Pagal Butų kodekso 91 ir 136 straipsnius, butai buvo suteikiami valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose. Apelianto nurodoma Butų kodekso 25 straipsnio norma neskirta reguliuoti atvejams, kai butai suteikiami vietoje numatomų nugriauti namų ir joje nenurodoma, kad tokiu atveju butus skirsto daliniame statybos finansavime dalyvavusių subjektų - organizacijų administracijos.Atsakovas laiku nevykdė savo pareigos paneigti ieškovo byloje įrodinėjamus faktus, pateikti įrodymai nesusiję su ginčo dalyku, todėl teismas neturi priimti naujai pateikiamų įrodymų. Apelianto argumentai, kad neskyrus lėšų statybos nebuvo pradėtos, kad namas nebuvo nugriautas, kad savininkė M. Š. gavo kompensaciją ir vieno kambario butą, neturi reikšmės bylai, nes EAB „Litektra“ jokių reikalavimų nei M. Š. , nei jos turto paveldėtojams nereiškė. Argumentai dėl nepagrįsto praturtėjimo nei faktiškai, nei teisiškai nepagrįsti. Atsakovas nurodo, kad nepaisant suteiktų butų namo savininke liko M. Š. . Kadangi jos palikimo nespėjo gauti V. P. , todėl tėvo dalį paveldėjo vaikai, šioje byloje dalyvaujantys ieškovais. Apelianto nurodomi asmenys sumokėjo kompensaciją ieškovams bylos dalyje dėl paveldėjimo santykių, todėl tas faktas neturi nieko bendro su šia ginčo dalimi. Apelianto argumentai dėl senaties termino taikymo yra nepagrįsti, nes ieškovas nepateikė jokio įrodymo, patvirtinančio, jog ieškovams buvo aiškiai pranešta, kad ieškovų šeimai butas nebus skiriamas. Teismas teisingai nustatė, kad ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2002 m. rugsėjo 26 d. gavę raštą iš atsakovo, todėl senaties terminas skaičiuotinas nuo šios datos ir nėra praleistas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Pirmos instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalį prievoliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki naujojo CK įsigaliojimo taikomas senasis (1964 m.) CK. Pagal to paties straipsnio 4 dalį prievolių pabaigą reglamentuoja naujasis (2000 m.) CK, nepaisant jų atsiradimo momento.

Pagal CK 166 straipsnį (1964 m. red.) prievolės atsiranda iš sutarčių ir pagrindų nurodytų CK 4 straipsnyje. CK 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte (1964 m. redakcija) nustatyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda ir iš administracinių aktų. Prievolės pasižymi autonomijos principu, t.y. jos saisto tik prievolės šalis ir neįtakoja trečiųjų asmenų teisių ar pareigų. Pagal Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 25 d. sprendimo (I t., b.l. 51-55) Nr. 150 2.2. papunkčio, buvo nutarta nugriauti gyvenamąjį namą, esantį Pakraščio g. 40 ir EAB „Litektra“ buvo įpareigotas nugriauto namo gyventojams suteikti butus bei sumokėti kompensacijas. Todėl apeliantas pagrįstai teigia, kad pareigą suteikti butą turėjo EAB „Litektra“, o ne apeliantas.

Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 150 2 punktu nuspręsta skirti apie 0,4 ha sklypą statybai, tačiau 26 punktu numatyta, kad 2 punktas dėl sklypo skyrimo netenka galios, jei statybos darbai nebus pradėti per 5 metus. Iš šio punkto matyti, kad prievolės nustatytos 2 punkte ir su juo susijusiuose papunkčiuose buvo sąlyginės. Prievolės sąlyga atidedamoji. Kadangi prievolė sąlyginė, todėl jos atsiradimas siejamas su tam tikra atsirasiančia ar neatsirasiančia aplinkybe. Šiuo atveju – statybos darbų pradėjimu. Tame punkte buvo nustatytas ir sąlygos galiojimo terminas – 5 metai. Per 5 metus nepradėjus vykdyti statybos darbų, minėto sprendimo Nr. 150 2 punktas neteko galios sprendimas dėl sklypo skyrimo ir prievolės neatsirado.

Šią išvadą dalinai patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Byloje nėra įrodymų, kad EAB „Litektra“ būtų pervedusi pinigus apeliantui už ieškovams suteiktiną butą. Iš pateikto miesto įmonių ir organizacijų, kurioms suteikti butai už dalinio dalyvavimo tvarka perduotas lėšas 1990 m. sąrašo (IV t., b.l. 47-49) matyti, kad Visasąjunginio mažųjų elektros mašinų MTI Vilniaus filialo gyvenamojo ploto statybos lėšų likučio 1991 m. sausio 1 d. nėra. Todėl ieškovų tvirtinimas, kad atsakovui buvo sumokėta už ieškovams suteiktiną butą, nepagrįstas.

Ieškovai savo teises kildina iš jų turėtų teisių į gyvenamąją patalpą, esančią Pakraščio gt. 40, Vilniuje. Pačių ieškovų teigimu, prievolės suteikti jiems butą pobūdis yra kompensacinis, kompensuojant jų praradimus į gyvenamąją patalpą, esančią Pakraščio gt. 40. Tačiau atsisakius griauti šį pastatą ir namo savininkams išsaugojus į jį visas teises, ieškovai taip pat išsaugojo visas turėtas teises į šią gyvenamąją patalpą, taigi, prievolė kompensuoti už gyvenamosios patalpos praradimus neatsirado. Tai patvirtina ir ieškovų parodymai. Ieškovės šeima name, esančiame Pakraščio gt. 40 viena gyveno iki ieškovės vyro V. P. mirties 2002 m. Iš namo išsikėlė tik V. P. brolių reikalavimu. Todėl atsakovas neatliko jokių veiksmų įtakojusių ieškovų teisinį ar faktinį naudojimąsi gyvenamąja patalpa.

Iš Paveldėjimo teisės liudijimų (I T., b.l. 94-96) Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (I T., b.l. 97-98) matyti, kad pastatas, už kurio nugriovimą ieškovai prašo skirti gyvenamąją patalpą, yra savininkų, pretendavusių gauti gyvenamąsias patalpas ir kompensacijas, nuosavybėje. Ta aplinkybė, kad kai kurios šeimos gavo butus iš EAB „Litektra“, nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, todėl teismas dėl to nepasisako. Ieškovai kaip pretendentai į paveldimą nekilnojamą turtą buvo pareiškę ieškinį atsakovams M. S. ir G. Š. . Buvęs ieškovės sutuoktinis, mirus jo motinai M. Š. (namo savininkei), turėjo teisę paveldėti namo dalį, todėl G. Š. ir M. S. sudarė taikos sutartį su ieškovais (III t., b.l. 229-231). Šia taikos sutartimi ieškovai atsisakė nuo savo reikalavimų į gyvenamąją patalpą. Už tai, pagal taikos sutartį, M. S. ir G. Š. sumokėjo ieškovams 36 000 Lt (Taikos sutarties 1 p.). Be kitų reikalavimų ieškovai atsisakė reikalavimo pripažinti teisę gyventi ir naudotis namų valda, esančia Pakraščio gt. 40 (Taikos sutarties 12 p.). Šis aplinkybės patvirtina patvirtina, kad ieškovai patys atsisakė visų savo teisių į gyvenamąją patalpą.

Ieškovai nepateikė įrodymų, kad iki 2002 m. būtų kreipęsi į atsakovą su reikalavimu suteikti butą. Ieškovams buvo žinoma, jog jiems butas nebuvo suteiktas, tačiau dėl savo teisių jie niekur nesikreipė 1986 m. iki 2002 m. Tai patvirtina, kad jie nemanė atsakovą turint pareigą suteikti jiems butą. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį naujojo CK ieškinio senaties terminai taikomi, jei jie nėra pasibaigę iki naujojo CK įsigaliojimo. Pagal CK 84 straipsnio 1 dalį (1964 m. redakcija) taikytinas trejų metų senaties terminas, kuris buvo pasibaigęs iki naujojo CK įsigaliojimo. Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos išvada, kad nepraleistas ieškinio senaties terminas.

Vertindama aukščiau nurodytas aplinkybes kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas ir ieškinys atmetamas.

Iš ieškovų priteistinos 195,30 Lt (I T., b.l. 1; IV T., b.l. 57) bylinėjimosi išlaidos valstybei (CPK 92 str., 93 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės I. Š. 195,30 Lt (vienas šimtas devyniasdešimt penki litai ir 30 ct) pašto išlaidų valstybei.