Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Algirdo Gailiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas civilinėje byloje Nr. 2-1657-104/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Invaida“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas dėl lizingo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas be pagrindo nurodė, kad Lizingo sutarties priedo 1 punktu ieškovas iš anksto atsisakė teisės ginti savo teises ir ginčyti Lizingo sutarties nutraukimą, nes nei viename iš procesinių dokumentų nėra teigiama, kad ieškovas neturi teisės kvestionuoti Lizingo sutarties nutraukimo teisėtumą. Priešingai, minėto 1 punkto tikslas ir esmė buvo šalių sutarimu nustatyti papildomą Lizingo sutartyje nenumatytą atvejį, kuomet jis įgyja teisę vienašaliai ją nutraukti. Be to, šioje nuostatoje yra įtvirtinta, kad visas šalių sudarytas lizingo sutartis jis gali nutraukti tik ieškovui iš esmės pažeidus bet kurią iš lizingo sutarčių (CK 6.217 str. 5 d.).Teismas teisingai nustatė, kad Lizingo sutarties 6.2 punktu ir Priedo prie jos 2 punktu ieškovas atsisakė nuo CK 6.55 straipsnyje nustatytos skolininko teisės pareikšti, kokią skolą grąžina, tačiau tokio atsisakymo įstatymas nedraudžia ir nėra pagrindo teigti, kad tai pažeidžia protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus.Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Lizingo sutartis ir Priedas sudaryti pagal standartines sąlygas prisijungimo būdu (CK 6.185 str.), nes sutarties dalykas, terminas, palūkanų norma ir kitos sąlygos buvo aptartos individualiai. Tai, jog prieš sudarant Sutartį ieškovas neinicijavo derybų dėl sąlygų pakeitimo, patvirtina, kad visos Sutarties bei Priedo sąlygos jam buvo suprantamos ir priimtinos. Be to, individualaus pobūdžio Lizingo sutarties priedas buvo sudarytas vėliau ir juo buvo keičiamos Sutarties sąlygos. Teismas be pagrindo sprendė, kad neįvykdyta įstatyme nustatyta pareiga supažindinti su sutarties sąlygomis. Pagal CK 6.185 straipsnio 3 dalies 1 punktą tuo atveju, kai abi sutarties šalys yra įmonės, laikoma, kad ši pareiga yra įvykdyta tinkamai, jei sutarties standartines sąlygas parengusi šalis jas įteikia kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo arba ją pasirašant. Šiuo atveju, visos sąlygos yra aiškiai parašytos sutartyje, o ieškovas, kaip verslininkas, turėjo pareigą veikti apdairiai, protingai ir rūpestingai. Dėl to nepagrįsta išvada, kad ginčo sąlygos laikytinos siurprizinėmis ieškovui (CK 6.186 str.). Be to, teismas neįvertino to, kad šalių valia dėl šioje byloje ginčijamų sutartinių sąlygų buvo išreikšta tiek keturiose su ieškovu sudarytose lizingo sutartyse, iš jų ginčo Lizingo sutartyje ir priede prie jos. Teismas neteisingai sprendė, kad ieškovas nepadarė esminio Lizingo sutarties pažeidimo, todėl ji buvo neteisėtai vienašaliai nutraukta. Visų pirma, teismas nepagrįstai rėmėsi CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais, nes šalys buvo aiškiai susitarusios, kas yra laikoma esminiu sutarties pažeidimu (Sutarties 12.3.2 p.). Antra, teismas nustatė, kad ieškovas buvo skolingas 13 439,09 Lt. Trečia, Sutarties priede buvo nurodyta, kad esminiu sutarties pažeidimu laikomas netinkamas įsipareigojimų vykdymas pagal bet kurią iš lizingo sutarčių, o ieškovas neginčija kitų 3 sutarčių nutraukimo teisėtumo. Ketvirta, ieškovo finansinė padėtis buvo sunki, o teismas be pagrindo rėmėsi aplinkybėmis, atsiradusiomis po Sutarties nutraukimo (ieškovas kreipėsi į jį, prašydamas atnaujinti sutartinius santykius). Penkta, teismas neįvertino to, kad jis sutiko atnaujinti sutartinius santykius su ieškovu, tačiau dėl padidėjusios rizikos prašė papildomai užtikrinti prievolę, su kuo šis nesutiko. Šešta, bankroto bylos iškėlimas nesuteikia ieškovui daugiau teisių nei jų turėjo iki bankroto bylos iškėlimo.

Apeliantas teisingai nurodo, kad Priedo 1 punkto sąlyga neprieštarauja imperatyvioms teisės normos, tačiau teismas teisingai nurodė, jog ji suteikia perdėtą pranašumą atsakovui, nes ieškovui analogiškos teisės sutartyje nėra numatytos (CK 6.228 str.).Apeliantas be pagrindo teigia, kad Sutarties 6.2 punkto ir Priedo 2 punkto sąlygomis nepažeisti protingumo, sąžiningumo, teisingumo principai, nes šios nuostatos suteikė atsakovui laisvę savo nuožiūra manipuliuoti įmokomis savo nuožiūra, todėl atsakovas įgijo perdėtą pranašumą jo atžvilgiu.Teismas padarė teisingą išvadą, kad jis prisijungė prie atsakovo parengtų sąlygų ir negalėjo protingai tikėtis galimybės derėtis dėl Lizingo sutarties sąlygų.Teismas pagrįstai sprendė, kad neteisėtas ir prieštarauja protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams vienašalis Sutarties nutraukimas, kai yra sumokėta 518 539,88 Lt iš privalomos sumokėti 542 533,13 Lt įmokų sumos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti ne tik faktinį, bet ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 320 str.).

Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus įrodymus, nustatė visas bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai išaiškino bei pritaikė nagrinėjamu klausimu aktualias tiek bendrąsias, tiek specialiąsias civilinio kodekso normas, taikytinas civilinio proceso teisės normas ir, patenkindamas ieškovo BUAB ,,Invaida“ (lizingo gavėjas) ieškinį, pareikštą atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ (lizingo davėjas), ir, pripažindamas negaliojančiomis 2003-12-24 sudarytos lizingo sutarties Nr. LT003894 (toliau Lizingo sutartis, Sutartis) 6.2 punkto, 2005-12-28 priedo prie lizingo sutarčių Nr. LT003894 bei Nr. LT026939 „Susitarimas dėl lizingo sutarčių vykdymo ir pagrindų nutraukti lizingo sutartis papildymo“ (toliau Lizingo sutarties priedas, Priedas) 1 punkto dalies ir 2 punkto sąlygas, taip pat pripažindamas neteisėtu vienašalį Sutarties nutraukimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip minėta, ieškovas BUAB ,,Invaida“ yra likviduojama dėl bankroto bendrovė, todėl nagrinėjamas ginčas yra susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, todėl, kaip ne kartą savo sprendimuose yra pažymėjęs kasacinis teismas, tokiose bylose yra viešasis interesas, sudarantis CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytą pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010).

Dėl Lizingo sutarties ir jos Priedo sąlygų

Kaip buvo nurodyta, ginčijamoje Lizingo sutarčių priedo 1 punkto dalyje nustatyta, kad šalys sutinka, jog, atsiradus pagrindui nutraukti bent vieną lizingo sutartį, lizingo davėjas turi teisę, neatsižvelgdamas į tai, ar yra pagrindas, ar jo nėra, nutraukti visas lizingo sutartis arba pasirinktinai nutraukti atskiras lizingo sutartis vienašaliu sprendimu be jokių papildomų formalumų ar motyvų ir tam neturi reikšmės likutinė neišpirkto turto vertė ir kitos aplinkybės. Ginčijamame Lizingo sutarties 6.2 punkte įtvirtina nuostata, kuri yra pakartota Lizingo sutarčių priedo 2 punkte, jog lizingo gavėjas sutinka, kad tuo atveju, jeigu jis nevykdo (netinkamai vykdo) lizingo sutartis, lizingo davėjas turi teisę savo nuožiūra iš įmokėtų ar mokėtinų lėšų dengti įsiskolinimą pagal bet kokią sutartį, neatsižvelgiant į tai, ką mokėdamas nurodo lizingo gavėjas.

Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Sutarčių priedo 1 punkto nuostatos, jog lizingo davėjas turi teisę pirma laiko vienašaliai nutraukti visas su lizingo gavėju sudarytas sutartis, atsiradus pagrindui nutraukti bent vieną iš jų, turėjo pagrindą išvadai, jog šia sąlyga lizingo davėjui suteikiamas nepagrįstas, perdėtas pranašumas, ji akivaizdžiai pažeidžia šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principą, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams (CK 1.5 str. 1 d., 6.4 str., CPK 185 str.).

Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ savo apeliaciniame skunde teisingai nurodo, jog ginčo sutartys yra sudarytos tarp dviejų pelno siekiančių juridinių asmenų (verslininkų), kad kiekvienas asmuo, pasirašydamas sutartį, tuo labiau verslininkas, veikdamas savo rizika, yra laisvas ir privalo būti atidus, apdairus, protingas, rūpestingas, išsamiai išsiaiškinti, kokius padarinius gali sukelti vienos ar kitos sutarties sąlygos taikymas, o to negalėdamas suprasti – konsultuotis su teisininkais arba susilaikyti nuo sutarties pasirašymo. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, ši aplinkybė nepaneigia teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju sutarties šalys nėra lygiavertės, nes viena iš jų – atsakovas, yra finansų įstaiga, kuri, kaip žinia, užima ženklią šio verslo rinkos dalį mūsų valstybėje. Šiai įstaigai finansų, lizingo veikla, yra profesionali veikla, kitaip nei ieškovui, kuris neužsiima tokia veikla, ir yra tik vienas iš daugelio atsakovo klientų. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne viename savo sprendime yra pasisakęs dėl profesionalia veikla užsiimančių asmenų atliekamų veiksmų, sandorių ir kt. vertinimo, nurodydamas, kad tokiems asmenims yra nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, negu paprastai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-645/2002; 2006 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2006). Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas UAB ,,Invaida“ (lizingo gavėjas) sutartiniuose teisiniuose santykiuose su profesionalia finansų bendrove pagrįstai laikytas mažiau informacijos, patirties turinčia sandorio šalimi (CK 6.163, 6.193, 6.228 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, pagrindą daryti tokią išvadą, be kita ko, suteikia jau vien ginčijamos sutartinės nuostatos lingvistinė išraiška: ,,lizingo davėjas turi teisę, neatsižvelgdamas į tai, ar yra pagrindas, ar jo nėra, nutraukti visas lizingo sutartis arba pasirinkus nutraukti atskiras lizingo sutartis vienašaliu sprendimu be jokių papildomų formalumų ar motyvų ir tam neturi reikšmės likutinė neišpirkto turto vertė ir kitos aplinkybės“, kuri akivaizdžiai paneigia kitos sutarties šalies lygiateisiškumą.

Teisėjų kolegija mano, jog apeliantas turi pagrindą teigti, kad vien jau tai, jog teisme yra nagrinėjamas šis ginčas, leidžia spręsti, jog iš tiesų sutartimi nebuvo apribota lizingo gavėjo teisė gintis teisme. Tačiau, priešingai nei tvirtina apeliantas, teismas iš esmės teisingai sprendė, kad tokia sutartinė nuostata iš esmės apribojo jo teisę gintis nuo lizingo davėjo ketinimų vienašaliai nutraukti kitas sutartis CK 6.217, 6.574 straipsniuose nustatytomis priemonėmis, palikdama vienintelį kelią – teisminį ginčo nagrinėjimą, o tai, kaip žinoma, yra susiję su papildomomis laiko, lėšų ir kt. sąnaudomis. Be to, tai lizingo davėjui gali sukelti papildomus itin didelius nuostolius, nes, kaip žinia, tokiu būdu dėl vienos sutarties sąlygų pažeidimo, jis netenka teisės į turtą, lizinguojamą pagal visas sutartis, netenka visų jau sumokėtų įmokų, be to, jam gali būti reiškiamas lizingo davėjo reikalavimas dėl nuostolių pagal visas nutrauktas sutartis atlyginimo ir kt. (CK 6.193 str., CPK 185 str.). Kaip nurodyta Sutarties 12.4.2. punkte, vienašaliai pirma laiko nutraukęs tokias sutartis lizingo gavėjas susigrąžina turtą, turi teisę pareikalauti, kad lizingo gavėjas sumokėtų visas likusias mokėti palūkanų įmokas, kurias jis būtų sumokėjęs, jeigu sutartis būtų tinkamai įvykdyta, apmokėtų išlaidas, kurias sukėlė pirmalaikis sutarties nutraukimas, kompensuotų sumažėjusios turto rinkos vertės bei neišpirktos turto vertės skirtumą, atsiradusį dėl turto eksploatacijos arba kitų priežasčių.

Apeliantas UAB „Swedbank lizingas“ teigia, jog inkorporuojant minimą sąlygą, tik buvo pasinaudota CK 6.217 straipsnio 5 dalyje numatyta teise ir rašytiniu susitarimu nustatyta, kad esminiu visų sutarčių pažeidimu taip pat yra laikomas bet kurios iš lizingo sutarčių esminis pažeidimas, todėl šis susitarimas be pagrindo laikytas neteisėtu ir negaliojančiu. Taigi Susitarimo 1 punktu šalys, pasinaudodamos CK 6.217 straipsnio 5 dalimi suteikta teise rašytiniu susitarimu nustatė, kas yra laikoma esminiu lizingo sutarties pažeidimu. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu atsakovo argumentu, nes, visų pirma, ginčijamoje sąlygoje nenurodyta, kad ši norma taikytina tik esant esminiam sutarties pažeidimui. Priešingai, ji numato, kad ši norma gali būti taikoma tiesiog atsiradus pagrindui nutraukti bent vieną Sutartį. Tuo tarpu Sutarties 12.3 punktas, reglamentuojantis pirmalaikį sutarties nutraukimą, tam numato 8 pagrindus, o į 12.4 punktą, kuriame nustatyta, kokie sutarties pažeidimai gali būti traktuojami kaip esminiai, įtraukti 24 pagrindai. Antra, ginčijama nuostata akivaizdžiai prieštarauja apelianto paminėto CK 6.217 straipsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimą, esmei, nes pagal šio straipsnio nuostatas, sprendžiant ar sutarties nevykdymas arba netinkamas įvykdymas yra esminis sutarties pažeidimas, lemiamą reikšmę turi būtent šios sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo aplinkybėmis. Tai yra, kiekvienu atveju ginčijant vienašalį sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo, tai yra sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio sutarties pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios sutarties šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio partnerio veiksmų, ar ir dėl kitų priežasčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teismų praktiką šiuo klausimu, ne viename savo sprendime yra nurodęs, jog net tuo atveju, kai nustatomas sutarties pažeidimas, tačiau sutartį pažeidusiai šaliai įrodžius, kad ši šalis geranoriškai rengėsi įvykdyti sutartį, ruošdamasi tam turėjo didelių išlaidų, sutarties nutraukimas gali būti labai nuostolingas, nes visos pasiruošimo vykdyti sutartį išlaidos jai nebus atlygintos, – sutarties pažeidimas neturėtų būti pripažintas esminiu. Priešingu atveju sutarties nutraukimas prieštarautų CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo principams ir pažeistų šalių interesų pusiausvyrą. Tokį esminio sutarties pažeidimo kategorijos aiškinimą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutartyje Nr. 3K-P-346/2004 pateiktas teisės aiškinimas šiuo klausimu. Nors šios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos bylos bei apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, minėtoje nutartyje kasacinis teismas pateikė bendro pobūdžio šioje byloje aktualių teisės normų aiškinimą, kuris yra naudingas analizuojant esminio sutarties pažeidimo klausimus.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl teismo išvadų, susijusių pripažinimu negaliojančia ginčijamos Lizingo sutarties 6.2 punkto nuostatos, kuri pakartota Lizingo sutarčių priedo 2 punkte, jog lizingo gavėjas sutinka, kad tuo atveju, jeigu jis nevykdo (netinkamai vykdo) lizingo sutartis, lizingo davėjas turi teisę savo nuožiūra iš įmokėtų ar mokėtinų lėšų dengti įsiskolinimą pagal bet kokią sutartį, neatsižvelgiant į tai, ką mokėdamas nurodo lizingo gavėjas (CPK 185 str.).

Apeliantas, sutikdamas su teismo išvada, kad ieškovas tokiu būdu atsisakė CK 6.55 straipsnyje nustatytos skolininko teisės pareikšti, kokią skolą grąžina, teigė, jog laisvai disponuodamas savo teisėmis jis galėjo atsisakyti bet kurios iš jų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjimo ginčo aplinkybes, sutarties šalių nelygiavertiškumą turėjo pagrindą išvadai, kad ši sąlyga suteikė atsakovui visišką laisvę naudoti ieškovo įmokas, mokamas pagal visas su juo sudarytas lizingo sutartis, tai yra jas skirstyti savo nuožiūra, sau naudingu būdu, tuo įgydamas perdėtą pranašumą, pažeidžiant sutarties šalių interesų pusiausvyros principus, o tai, kaip žinia, prieštarauja protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams (CK 1.5 str. 1 d., 6.4 str.).

Bylos medžiaga taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad Lizingo sutartys (Susitarimas) buvo sudarytos pagal standartines lizingo bendrovės paruoštas bendrąsias sąlygas prisijungimo būdu, tuo tarpu apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada šiuo klausimu, apeliacinei, tai yra fakto instancijai, nepateikė jokių papildomų įrodymų (CPK 314 str., CK 6.185 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, šią išvadą iš dalies patvirtina jau pati sutarties struktūra, kai dėl konkretaus sutarties dalyko – konkretaus turto, susitariama pasirašant sutarties specialiąsias sąlygas bei priedą prie sutarties, tai yra turto specifikaciją. Tuo tarpu minimas Priedas prie lizingo sutarčių, pasirašytas 2005-12-28, kai jau beveik dvejus metus ieškovas nuomojo atsakovo turtą ir jam be jokių uždelsimų jau buvo sumokėjęs ženklias įmokas (50 b. l.). Remiantis pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais, taip pat atmetami skundo motyvai, jog ieškovas, kaip potencialus klientas, neinicijavo derybų, nesikreipė į lizingo bendrovę, prašydamas pakeisti atskiras Sutarties sąlygas, todėl tik jam ir turi tekti visa rizika, susijusi su sudarytomis sutartimis (CPK 185 str.).

Dėl vienašalio Lizingo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai patenkino ieškovo BUAB ,,Invaida“ ieškininį reikalavimą pripažinti neteisėtu Lizingo sutarties Nr. LT003894 vienašalį nutraukimą. Visų pirma, remiantis pirmiau paminėtais motyvais, atmetami apelianto teiginiai, kad teismas, spręsdamas šį klausimą, be pagrindo rėmėsi CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais sutarčių pažeidimo vertinimo kriterijais. Atsakovas teigia, kad sutarties šalys buvo susitarusios dėl atsakovo teisės vienašaliai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 5 d.). Pagrįsdamas šiuos teiginius, apeliantas remiasi pirmiau paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarties išaiškinimu (civilinė byla Nr. 3K-P-346/2004). Iš tiesų, šis teismas nurodė, jog CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. aptarus sutartyje konkrečius jos nutraukimo pagrindus, ir kad ši norma suteikia šalims galimybę vienašališkai nutraukti sutartį taip pat tais atvejais, kai sutarties pažeidimas nėra esminis.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamame kontekste, minimos kasacinio teismo nutarties išaiškinimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, nes, kaip nurodo pats apeliantas, Sutartis buvo nutraukta dėl joje aptarto esminio sutartinės prievolės pažeidimo, tai yra savalaikio periodinių įmokų nesumokėjimo (Sutarties 12.4.2 p.). Todėl sistemiškai aiškinant CK 6.217 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, privalėjo patikrinti ir įvertinti, ar šis sutarties nutraukimo pagrindas atitinka įstatyme numatytus tokio pažeidimo kriterijus. Buvo nurodyta, kad teismas nustatė, jog pagal Sutartį lizingo gavėjas privalėjo sumokėti lizingo davėjui 542 533,13 Lt, jos nutraukimo dieną buvo sumokėta 518 539,88 Lt, o likusi nesumokėta dalis – 13 439,09 Lt. Šių faktinių aplinkybių apeliantas neginčija. Taigi teismas turėjo pagrindą išvadai, kad atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ gavo didžiąją dalį to, ką turėjo teisę tikėtis gauti pagal šią sutartį, tai yra jam buvo sumokėta visa lizinguojamo turto vertė bei didžioji dalis palūkanų (CK 6.217 str. 2 d. 1 p.). Be to, teismas teisingai sprendė, jog esminį sutarties pažeidimą paneigia ir kita aplinkybė – tai, kad ieškovas iš karto po sutarties nutraukimo kreipėsi į atsakovą, prašydamas atnaujinti sutartis, siūlydamas peržiūrėti bendradarbiavimo galimybes, sumokėti likusias palūkanas pagal sutartis, atidėti turto išpirkimo mokėjimą ir leisti išsipirkti ginčo patalpas (30-34 b. l.). Taigi teismas teisingai sprendė, kad šios faktinės aplinkybės, kurių buvimo apeliantas taip pat neneigia, atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatą, nes atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ neturėjo pagrindo nesitikėti, kad ši Sutartis nebus įvykdyta.

Nesutikdamas su šiais teismo argumentais apeliantas teigia, kad be pagrindo remtasi aplinkybėmis, kurios atsirado po Sutarties nutraukimo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais teiginiais, nes, visų pirma, prievolių teisėje įtvirtintas sutarties šalių sąžiningo bendradarbiavimo principas įpareigoja šalis elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 6.158, 6.4 str.). Kaip matyti bylos medžiagos, lizingo sutartiniai santykiai šalis siejo nuo 2003 m., o pagal atsakovo pateiktą pažymą apie UAB ,,Invaida“ įsipareigojimus 2010-07-29 ši bendrovė iki 2008 m. pabaigos pagal šią sutartį iš viso neturėjo įsiskolinimų (6, 50 b. l.). Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad turėdamas galimybę Sutartį vykdyti ieškovas nevykdė jos tyčia, nesąžiningai, to neteigia ir pats atsakovas (CK 6.217 str. 2 d. 3 p.).

Kaip minėta, ginčo Lizingo sutartis vienašaliai buvo nutraukta 2009-03-03, tai yra tuo metu, kai bendrovių ūkinė-finansinė padėtis iš esmės pablogėjo dėl apyvartinių lėšų sumažėjimo ir sutrikusių tarpusavio atsiskaitymų. Kaip žinoma, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pasaulinė ir atitinkamai nacionalinė finansinė ekonominė krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios net nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 1 p., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010, 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Taigi atsakovas, kaip finansinė institucija, šias aplinkybes nagrinėjamu atveju turėjo įvertinti tiek spręsdama dėl Sutarties nutraukimo, tiek svarstydama paminėtus ieškovo prašymus bendradarbiauti jau po sutarties nutraukimo (įstatymas nedraudžia šalių susitarimu atnaujinti sutartis) (CK 6.4 str.). Tuo labiau, kad atsakovas 2009-05-07 pareiškime ieškovui nurodė, jog lizingo sutarčių nutraukimo dieną ieškovas pagal visas keturias sutartis jam buvo skolingas 125 796,35 Lt (84 b. l.). Be to, lizingo bendrovei jos interesų apsaugai pagal ginčo Sutarties sąlygas buvo suteiktos itin plačios teisės sutarties galiojimo metu sekti lizingo gavėjo ūkinę-finansinę būklę, tai yra reikalauti pateikti auditoriaus patvirtintą metinį ar ankstesnio ketvirčio balansą, pelno (nuostolio) ataskaitą, kitus finansinius dokumentus, įrodymus, kad vykdo bei vykdė savo įsipareigojimus kitoms kredito bei finansų įstaigoms ir kt., o už šių įpareigojimų neįvykdymą buvo numatyta bauda (Sutarties 5.3.9, 5.4 p.). Pagal Sutartį lizinguojamas turtas turėjo būti apdraustas (Sutarties 12.3.6 p.). Pažymėtina tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 17 d. nutartimi UAB „Invaida“ iškėlus bankroto bylą, bendrovės administratorius, atstovaudamas tiek pačios įmonės, tiek kreditorių interesams, nuosekliai siūlo sumokėti sutartinę skolą ir perimti šį turtą. Teigia, jog priešingu atveju dėl nesumokėtos nežymios skolos būtų neproporcingai pažeistos įmonės kreditorių teisės ir atitinkamai viešasis interesas (CK 6.217 str. 2 d. 5 p.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, šios bendrovės kreditorių sąraše 2010-12-31 buvo 33 kreditoriai, pareiškę 2 488 740, 57 Lt finansinių reikalavimų, tarp jų buvę bendrovės darbuotojai (pirmoji eilė), VSDFV Vilniaus skyrius, VMI Vilniaus apskrities (antroji eilė) ir kt.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes akivaizdu, kad atsakovas nesiėmė visų įmanomų priemonių ilgalaikei sutarčiai išsaugoti, sutartį nutraukė nesant tam pakankamo pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai šiuos veiksmus pripažino neteisėtais (CK 6.4, 6.158, 6.200 str., 6.217 str. 2 d.).

Esant aukščiau paminėtam, atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.