Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo pagal ieškovės BUAB „Miega“ ieškinį atsakovams A. P., R. K., trečiajam asmeniui VSDFV Panevėžio skyriui,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų: A. P. 1‘634,91 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo prašomos priteisti sumos už kiekvieną dieną nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; iš atsakovo R. K. 6‘577,56 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo prašomos priteisti sumos už kiekvieną dieną nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; solidariai iš atsakovų 6‘175 Eur dydžio žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo prašomos priteisti sumos už kiekvieną dieną nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Miega“, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Rancas“. Atsakovė A. P. nuo 1992 m. vasario 24 d. iki bylos iškėlimo buvo bendrovės akcininkė ir iki 1996 m. gegužės 27 d. vadovė. Atsakovas R. K. bendrovės vadovu buvo nuo 1996 m. gegužės 27 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Įmonės buhalteriniai dokumentai administratoriui neperduoti.Panevėžio apygardos teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi patvirtino įmonės kreditorių sąrašą ir 8‘212 Eur kreditorinį reikalavimą. Bankroto byloje nustatyta, kad įmonė jau 1996 metais buvo nemoki, tačiau atsakovai į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neatliko savo pareigos, veikė priešingai įmonės interesams ir dėl jų kaltės įmonės būklė dar labiau pablogėjo. Įmonė neturi turto iš kurio būtų galima tenkinti įmonės kreditorių reikalavimus. Nuo 1996 metų įmonės finansinės atskaitomybė sudaroma nebuvo. Buvusiems įmonės vadovams ir akcininkei turėjo būti geria žinoma įmonės finansinė būklė, jie privalėjo sudaryti ir tvirtinti metinės finansinės atskaitomybės dokumentus. Atsakovai yra atsakingi už kreditoriams padarytą žalą bei patirtas bankroto administravimo išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės A. P. 2‘384,91 Eur žalos atlyginimą bei penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2015 m. lapkričio 6 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovo R. K. - 7‘327,56 Eur žalos atlyginimą bei penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė valstybei iš atsakovės A. P. 74,55 Eur bylinėjimosi išlaidų bei iš atsakovo R. K. 222,55 Eur bylinėjimosi išlaidų.Nustatė, kad UAB „Miega“ įregistruota 1992-02-24. Pagrindinė veikla – prekyba. Finansinę atskaitomybę įmonė teikė iki 1998 m. Registruotas įmonės vadovas nuo jos įsteigimo – atsakovė. UAB „Miega“ 2015 m. vasario 12 d. pagal trečiojo asmens pareiškimą iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Rancas“. Įmonės turtas, buhalteriniai dokumentai bankroto administratoriui neperduoti, turto įmonė neturi. Bankroto byloje patvirtintas 8‘212 Eur trečiojo asmens reikalavimas. Bankroto byloje patvirtintos šios bankroto administravimo išlaidos: 3‘500 Eur, 2‘500 Eur + PVM (t. sk. 1‘500 Eur atlyginimas administratoriui).Teismas laikė įrodytu, kad įmonės vadovo pareigas atsakovė ėjo tik iki 1996-05-27, tačiau aplinkybė, kad atsakovė nuo 1996-06-12 nebebuvo ir įmonės akcininkė, byloje neįrodyta. Atsakovės pateiktas 1996-06-12 pareiškimas įmonės direktoriui apie atsakovės akcijų perleidimą atsakovui, nėra pakankamas šiai aplinkybei pripažinti įrodyta. Nurodytame pareiškime konstatuojamo fakto apie akcijų perleidimą nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Pareiškime nėra kitos akcijų perleidimo sandorio šalies – atsakovo, parašo, kas patvirtintų, kad atsakovas iš tikrųjų sudarė atsakovės nurodytą sandorį, priėmė jam perleidžiamas akcijas. Teismas sprendė, kad UAB „Miega“ vadove nuo jos įsteigimo (1992-02-24) iki 1996-05-27 buvo atsakovė, kuri visą laikotarpį nuo įmonės įsteigimo (1992-02-24) iki bankroto bylos įmonei iškėlimo (2015-02-12) buvo ir vienintelė įmonės akcininkė. Laikotarpyje nuo 1996-05-28 iki 2015-02-12 įmonės vadovu buvo atsakovas.Nustatė, kad 1995 m. UAB „Miega“ finansinė būklė buvo sunki: įmonės nuostoliai nurodytais metais buvo 46‘257 Lt (1994 m. – 21‘532 Lt) įmonės ilgalaikiai įsipareigojimai padidėjo (nuo 122‘448 Lt 1994 m.) iki 207‘550 Lt, trumpalaikiai – (nuo 3‘072 Lt 1994 m.) iki 17‘281 Lt. Nuo 1996 m. įmonė pradėjo nebeatlikinėti privalomų įmokų VSD fondui už darbuotojus ir 1996-05-15 buvo susidariusi 5‘645 Lt (1‘634,91 Eur) skola. Tokia įmonės finansinė būklė, teismo vertinimu, buvo teikianti pagrindą bankroto bylai inicijuoti ir jai iškelti. Šiuo laikotarpiu (1995 m., 1996 m. iki gegužės 27 d.) įmonės vadovė ir vienintelė jos akcininkė buvo atsakovė. Teismas sprendė, kad nurodyta kritinė įmonės finansinė padėtis atsakovei buvo žinoma, tačiau savo kaip įmonės vadovės bei vienintelės akcininkės pareigų ji neatliko. Atsakovė nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nepriėmė sprendimų dėl įmonės likvidavimo. Tokiu būdu atsakovė sudarė sąlygas įmonės kreditorių (tame tarpe ir trečiojo asmens) reikalavimams atsirasti, didėti bei likti nepatenkintiems ir bankroto byloje, situacijai, kai įmonėje nebėra turto ar lėšų, iš kurių galėtų būti tenkinami šie kreditorių reikalavimai, sumokamos bankroto administravimo išlaidos.Pažymėjo kad, jau 1996 m. buvo akivaizdu, kad UAB „Miega“ buvo nemokumo būsenoje, kuri tęsėsi iki bankroto bylos įmonei pagal trečiojo asmens pareiškimą iškėlimo. Nurodytų pareigų kaip įmonės vadovės ir vienintelės įmonės akcininkės (nuo 1995-01-01 iki 2015-02-12) neatlikimas dėl didelio neatsargumo, pasireiškusio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo kaip įmonės vadovės ir akcininkės pareigas, kas sudarė sąlygas įmonės kreditorių (tame tarpe ir trečiojo asmens) reikalavimams atsirasti, didėti bei likti nepatenkintiems, teismo vertinimu, buvo pagrindas tenkinti atsakovės atžvilgiu ieškovo reikalavimą dėl 1‘634,91 Eur turtinės žalos iš jos priteisimo.UAB „Miega“ finansinė būklė ir toliau prastėjo: 1996 m. įmonės nuostoliai padidėjo iki 325‘681 Lt, trumpalaikiai įsipareigojimai - iki 257‘910 Lt, turtas sumažėjo nuo 456‘060 Lt (1995 m.) iki 167‘626 Lt; 1997 m. įmonė patyrė 7‘747 Lt nuostolių, turtas sumažėjo iki 117‘310 Lt, trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 215‘341 Lt. Nuo 1996 m. įmonė pradėjo nebeatlikinėti privalomų įmokų VSD fondui už darbuotojus, ir nuo 1996-06-15 iki bankroto bylos įmonei iškėlimo (2015-02-12) (atlikus tik dvi įmokas) susidarė 6‘ 577,56 Eur skola.Nuo 1998 m. įmonė finansinės atskaitomybės nebeteikė, samdomi darbuotojai joje nebedirbo, ji veiklos faktiškai nebevykdė. Tokia įmonės finansinė būklė turėjo būti vertinama kaip nemokios įmonės ir buvo pagrindas bankroto bylai inicijuoti ir jai iškelti. Šiuo laikotarpiu (nuo 1996-05-28 iki 2015-02-12) įmonės vadovu buvo atsakovas, kuris nevykdė savo pareigų kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris svarstytų klausimus dėl įmonės likvidavimo ar reorganizavimo.Tokiu būdu atsakovas dėl didelio neatsargumo, pasireiškusio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo kaip įmonės vadovo pareigas, sudarė sąlygas įmonės kreditorių (tame tarpe ir trečiojo asmens) reikalavimams atsirasti, didėti bei likti nepatenkintiems ir bankroto byloje, situacijai, kai įmonėje nebėra turto ar lėšų, iš kurių galėtų būti sumokamos ir jos bankroto administravimo išlaidos, ir tai buvo pagrindas tenkinti atsakovo atžvilgiu ieškovo reikalavimą dėl 6‘577,56 Eur turtinės žalos iš jo priteisimo.Abu atsakovai, neatlikdami savo kaip įmonės vadovų (dalyvio) pareigų, nevykdydami imperatyvių įstatymo reikalavimų, sudarė sąlygas ir žalai įmonei dėl bankroto administravimo išlaidų atsirasti, kadangi būtent dėl atsakovų veiksmų (neveikimo) įmonėje nebėra lėšų, turto, iš kurių šios išlaidos galėtų būti atlyginamos. Tuo pačiu dėl įmonės mokėtinų jos bankroto administravimo išlaidų pablogėjo įmonės turtinė padėtis, padidėjo įmonės skola. Todėl atsakovai yra atsakingi ir už šią žalą. Teismas, atsižvelgęs į kiekvieno iš atsakovo padaryto pareigų pažeidimo mastą, pareigų nevykdymo laikotarpius, sprendė, kad sąžininga ir protinga nustatyti, kad kiekvienas iš atsakovų privalo atlyginti po ½ administravimo išlaidų.Įvertinęs įstatymo nuostatą apie bankroto administratoriaus teisę gauti iš asmenų, nevykdžiusių pareigos laiku pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tik apmokėtas bankroto administravimo išlaidas, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atlyginamos gali būti tik realiai patirtos ir pagrįstos administravimo išlaidos. Jokių įrodymų apie tokias išlaidas ieškovas, nors ir įpareigotas teismo, nepateikė. Esant tokiai situacijai, teismas sprendė, kad teisinga protinga ir sąžininga pripažinti, jog atsakovų atlygintina turtinė žala dėl UAB „Miega“ patiriamų bankroto administravimo išlaidų yra tik bankroto byloje teismo nustatytas atlyginimas bankroto administratoriui – 1‘500 Eur, todėl iš atsakovų priteisė po 750 Eur šios turtinės žalos atlyginimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė A. P. prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka; panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priimti naujus įrodymus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, jog teismas netinkamai taikė proceso teisės normos, reguliuojančias šalių pareigų paskirstymą ir įrodinėjimo naštą; dėl teismo neįvykdytos pareigos visapusiškai tirti įrodymus, pažeidus jų vertinimo taisykles, tokiu būdu buvo neatskleista bylos esmė. Teismas netinkamai taikė ir išaiškino materialinės teisės normas atsakovės atžvilgiu dėl jos, kaip buvusios įmonės vadovės ir akcininkės tam tikrų pareigų (ne)buvimo, teisiniams santykiams taikydamas dabar galiojančias normas, neatsižvelgiant į santykių egzistavimo laiku galiojusias teisės normas, tiksliau tokių imperatyvų, apibrėžiančių jos pareigą pateikti informaciją, nebuvimą.Nesutinka su teismo išvada, kad ji įmonės akcininke buvo net iki 2015-02-12, t. y. iki įmonei bankroto bylos iškėlimo. Kadangi atsakovui, kaip paskutiniam įmonės vadovui teko pareiga perduoti, iškėlus bankroto bylą, administratoriui įmonės dokumentus, tai teismas turėjo perkelti įrodinėjimo pareigą atsakovui dėl dokumento pateikimo, o ne laikyti, kad atsakovė savo teiginio neįrodė.Teigia, kad pateikė įrodymą, paneigiantį jos kaltę dėl žalos kreditoriams atsiradimo, todėl kaltės prezumpcija byloje nuginčyta. Nenustatęs visų atsakovės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jos žalos atlyginimą. Pareiškimas įmonės direktoriui, turėjo būti vertintinas kaip leidžiantis daryti didesnę tikėtiną ir net įrodyta aplinkybę, kad 1996 metais, nutraukusi darbo santykius, tikrai kartu realiai perleido ir visas turėtas funkcijas ir akcijas naujajam direktoriui. Priešingu atveju, nebuvo tikslo jam tapti įmonės direktoriumi ir perimti verslo, o A. P. atsisakyti šios veiklos. Ir iki tol buvo susiklostę tokie santykiai, kad įmonė valdė tas pats asmuo - akcininkas ir direktorius. Pareiškimas „neatsirado“ šviežiai sukurtas tik iškėlus bylą, o matyti, kad buvo surašytas dar 1996 m., ir pateiktas į bylą iš archyvų trečiojo asmens darbuotojų.Elgesys, nesidomint bendrovės veikla, tik patvirtina, kad jos santykis su bendrove buvo nutrūkęs, nebuvo jokios įtakos veiklai bei bendrovės valdymui. Tai patvirtina ir jos naujai gauti duomenys apie UAB „Miega“ parduotą nekilnojamąjį turtą. Atsakovas, būdamas įmonės direktoriumi 1996 m. birželio 17 d. pardavė UAB „Miega“ nekilnojamąjį turtą fiziniam asmeniui K. J..Mano, kad teismas netinkamai išsprendė įrodymų pakankamumo klausimą ir netinkamai taikė įrodymų vertinimo procesines taisykles, priėmė neteisėtą sprendimą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.Nesutinka su teismo argumentais, jog yra nustatytos apeliantės civilinės atsakomybės ieškovei sąlygos. Teismo cituojamos bylos buvo nagrinėtos galiojant naujų redakcijų teisės aktams (ABĮ, ĮBĮ) ir naujajam kodeksui, ir jų faktinės aplinkybės yra skirtingos, todėl negali turėti prejudicinės reikšmės šios bylos išsprendimui. Teismo sprendime trumpai paminėtas tik taikytino straipsnio numeris, CK 483 str., nenurodant jo turinio ir atitikties nuo 2001-07-01 galiojančiam CK, t. y. 6.245 - 6.249, 6.263 str., todėl teismo sprendimą laiko nemotyvuotu. Bendroji norma niekaip neapibrėžia ginčo santykių ir tikrai nepakankama atsakovų atsakomybės kilimui ginčo atveju. Atsakovo atžvilgiu sprendime papildomai nurodomas teisinis pagrindas jo atsakomybei kilti CK 2.87 straipsnis „Juridinio asmens organų narių pareigos“, tačiau niekaip nepaaiškinant, kaip ši nuostata taikoma santykiams, atsiradusiems iki jų priėmimo.Siekdama suvaldyti prastą įmonės padėtį, ir stabilizuoti įmonės veiklą, A. P. perdavė įmonės akcijas ir valdymą kitam asmeniui. Ji nesudarė jokių papildomų ir/ar neteisėtų rizikingų sandorių, dėl kurių kreditoriams realiai galėjo kilti ar kilo žala. Jos veiksmuose (neveikime) nenustatyta jokių konkrečių nesąžiningų veiksmų. Todėl laiko, kad naujasis direktorius, sutikęs perimti įmonės valdymą, prisiėmė riziką dėl (ne)sėkmingo verslo, kuris perdavimo metu, kaip matyti, buvo eigoje, įmonė vykdė veiklą, turėjo darbuotojų, turto, apyvartinių lėšų. Įmonė nors dalinai nuostolingą, komercinę-ūkinę veiklą vykdė iki 1998 m. Buvo teikiamos Sodrai įmonės balanso ataskaitos, pasirašytos buhalterės. Nepasiteisinę verslo sprendimai, susidariusi nepalanki padėtis rinkoje, negali būti pripažinti nesąžiningais veiksmais. VSD fondui už darbuotojus, iki atsakovei visiškai pasitraukiant iš įmonės veiklos ir valdymo, 1996-05-15 buvo susidariusi einamoji ir kintama skola, kuri, jai būnant direktorei ir įmonei vykdant veiklą, nuolat buvo dengiama, t. y. daromos įmokos, neatsižvelgiant į kitus nuostolius. Balansų ataskaitos nebeteiktos jai išėjus iš įmonės.Nenustatyta, kad būtent dėl tariamai toliau likusios akcininkės veiksmų buvo prarastos galimybės atsiskaityti su kreditoriais, t. y. nėra nustatyta byloje priežastinio ryšio. Iki atsakovei būnant įmonės direktore, mokesčiai Sodrai už darbuotojus buvo mokami.Neteisingos teismo sprendime išvados dėl taikytų teisinių pagrindų susiklosčiusiems ginčo santykiams byloje. Atsakovė buvo nurodžiusi, kad jai 1996 metų teisinis reglamentavimas nenumatė pareigos pranešti registrui apie pareigų pasikeitimą. Teismo sprendime, iš viso niekur net neužsimenama apie aktualią būtent ginčo santykiams ABĮ redakciją ir anksčiau galiojusio civilinio kodekso normų turinį ir jų taikymą. Teismas nenustatinėjo 1996 metų kontekste atsakovės pareigų apimties, o remiasi tik šios dienos aktualia teisės aktų redakcijomis. Tokiu būdu, neteisingai retrospektyviai taikius teisės normas, neteisingai buvo išspręsta byla.Iki 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatyme nebuvo nustatyta specialių nuostatų, susijusių su įmonės administracijos vadovo ar savininko atsakomybe, kai, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, jie nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir taip padaroma įmonei ar jos kreditoriams žala. Nuo 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.Mano, kad dar didesnę žalą lėmė trečiojo asmens, pačios kreditorės Sodros veiksmai (neveikimas), nes turėdama duomenis apie tai, jog 1998 metais yra bendrovės įsiskolinimas, atlikusi patikrinimus, pati laiku nesikreipė dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo. Tokiu būdu pati padidino, „užaugino“ žalos dydį, kuri, net ir pripažinus atsakovus kaip tinkamus ir jų pareigų buvimą, įrodžius visas atsakomybės kilimo sąlygas, teismas turėtų mažinti.Be to, toks sprendimo priėmimas, taikant ne tuo metu galiojusias teisės normas laiko atžvilgiu, prieštarauja CK 1.5 str. nuostatoms, ir sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės naikintinas dėl to, kad byla išspręsta neįtraukus į bylą visų suinteresuotų asmenų, t. y. Panevėžio m. SA Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus Rejestro poskyrio, kuris yra juridinių asmenų registro tvarkytojas, kurio iniciatyva galėjo ir turėjo būti atliekamas įmonės UAB „Miega“ likvidavimas esant bent vienai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.70 straipsnyje nurodytų sąlygų.Panevėžio m. SA Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus Rejestro poskyris turėjo tiesioginę pareigą ir šią pareigą jau buvo numatęs vykdyti, kad 2008 metais įmonę „Miega“ likviduoti. Numatomas likvidavimas registro tvarkytojo iniciatyva pagal CK 2.70 straipsnį nuo 2008-10-22. Tačiau šis savivaldybės padalinys valstybės deleguotos pareigos neįvykdė. Panevėžio m. SA Ekonomikos ir turto valdymo skyrius Rejestro poskyris 2003-02-05 SODRAI buvo pateikęs duomenis apie tai, kad UAB „Miega“ paskutinius duomenis teikė apie bendrovę tik 1995-03-06. Nėra aišku, dėl kokių priežasčių tada nebuvo baigta įmonės likvidavimo procedūra. Dar 1998-03-02 Sodros iniciatyva buvo atlikti turtiniai tikrinimai ir surašyti turto neradimo faktai. Jokio turto nerasta ir 2000-12-21 bei 2001-10-23. Todėl iš šių pareigų nevykdymo kilusios pasekmės, turi būti svarstytinos ir vertintinos bendrai su kitomis aplinkybėmis. Tai būtų aplinkybės eliminuojančios atsakovo atsakomybę arba bent mažinančios jos dydį.Valstybės kompetentingų ir įgaliotų institucijų nepateisinamas delsimas ir neveikimas negali tęstis neapibrėžtą laiką. Teisinių santykių stabilumas negali būti griaunamas. Matant, kad įmonė „Miega“ laiku ir tinkamai nevykdo savo prievolių teikti duomenis, mokėti mokesčius, turėjo valstybės ir savivaldybės kompetentingos institucijos pareigą imtis priemonių dėl įmonės likvidavimo, o ne laukti neapibrėžtą laiką, daugiau nei penkiolika metų.Šiuo atveju prioritetas turėjo būti teikiamas ne ginamam interesui, galimai kreditorių žalai, bet teisinių santykių stabilumui. Nuo tariamos atsakovės pareigos neįgyvendinimo yra praėję daugiau nei 10 metų. Situacija, kai kreipiamasi į teismą dėl veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimo, ir teismas konstatuoja juos kaip teisiškai reikšmingus, sukeliančius sunkias materialines pasekmes ir civilinės atsakomybės taikymą be kaltės, negali būti vertintina kaip susiformavusių teisinių santykių stabilumas. Atsižvelgdama į tai, kad tariamo materialaus teisinio intereso gynimui buvo praleistas 10 metų senaties terminas, jokie turtiniai reikalavimai ir išieškojimai negali būti nukreipti. Atsakovė prašė taikyti bendrąją 10 m. senatį, taip pat ir delspinigių skaičiavimo - 5 m., tačiau byloje visiškai nebuvo svarstytas tam nesumokėtų prievolių išieškojimo senaties skaičiavimo, taikymo terminai.Vertinant pačios prašomos priteisti skolos ir administravimo išlaidų dydį, jos yra neprotingo dydžio ir dokumentais nepagrįstos, todėl atmestinos.Atsakovė teismui pateikė įrodymus, kurie patvirtino, jog atsakovė A. P. nuo 1996-05-27 nebebuvo UAB „Miega“ direktore ir akcininke, bei pagrįstai tikėjosi, kad tai bus pakankami ir pagrįsti įrodymai jos atžvilgiu ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. P. buvo likusi UAB „Miega“ akcininke. Todėl atsakovė su apeliaciniu skundu pateikia naujus įrodymus - 1994-08-22 potvarkį, 1996 m. birželio 17 d. pirkimo - pardavimo sutartį, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Teigia, kad nepiktnaudžiauja procesu, pateikdama minėtus įrodymus, kurių negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes apie jų egzistavimą nežinojo, todėl nėra jokio pagrindo atsisakyti priimti naujus įrodymus.Prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes taip būtų tinkamiausiai įgyvendintas teisės būti išklausytam civilinio proceso principas, taip gali teismą įtikinti, kad akcijų perdavimas iš tiesų buvo įvykęs, taip ginčas bus išnagrinėtas teisingiau ir efektyviau.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, teisingai aiškinta ir taikyta žalos priteisimą reguliuojančios teisės normos. Atsakovė nevykdė jai įstatymo numatytų pareigų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą. Apeliantės pateikti įrodymai nėra nauji įrodymai ir reikšmingi bylai. Pateikti papildomi įrodymai nepaneigia aplinkybės, jog ji ginčo laikotarpiu nebuvo UAB „Miega“ vadovė bei akcininkė. Nesutinka su apeliantės prašymu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes toks prašymas nėra pagrįstas aplinkybėmis, dėl kurių reiktų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Teismas teisingai vertino ir nustatė aplinkybes, kurių pagrindu atsiranda atsakovų civilinė atsakomybė ir pareiga atlyginti padarytą žalą ir tinkamai taikė bei aiškino įstatymines normas, reguliuojančias ginčo dalyką. BUAB „Miega“ vadovybė netinkamai atliko jai įstatymų paskirtas funkcijas, neveikė rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai ir nedarė visko kas nuo jų priklausė, kad vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonė nuo 1996 m. nemokėjo įmokų už samdomus darbuotojus. Nuo 1992-02-24 iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovė ir akcininkė buvo apeliantė, Registre apie įmonių vadovų pasikeitimą nėra užfiksuota. Teismas išsamiai vertino byloje esančius įrodymus konstatuojančius įmonės nemokumo faktą nuo 1995 m. nuo 1995 m. bei įmonės vadovų ir akcininkų neveikimą, kurie netinkamai atliko įstatymų paskirtas funkcijas, neveikė rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai ir nedarė visko kas nuo jų priklausė, kad vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.Įmonių bankroto įstatyme numatyta, jog įmonės, turinčios juridinio asmens teises, vadovybė privalo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo jei įmonės turto nepakanka finansiniams įsipareigojimams įvykdyti. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog įstatymai 1992, 1994, 1995, 1996 metais neįpareigojo jos, esant kritinei įmonės finansinei būklei kreiptis dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, įmonės likvidavimo. Taip pat kritiškai vertintinas apeliantės teiginys, jog teisinis reglamentavimas nenumatė 1996 m. pranešti VĮ Registrų centrui apie akcininkų, vadovybės pareigų bei kitų bendrovės įstatų pasikeitimus. Kadangi tai numatyta pačiame Akcinių bendrovių įstatyme. Taip nesutinka su apeliantės argumentais, jog į bylą reikėjo įtraukti Panevėžio miesto savivaldybės Rejestro tarnybos, nes tai nieko bendro neturi su byloje kilusiu ginču.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų.Byloje sprendžiamas įmonės vadovų ir akcininkų civilinės atsakomybės klausimas, kai jie laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jų vadovaujamai įmonei.Apeliantė A. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodama neteisingu faktinių bylos aplinkybių nustatymu bei teisės normų aiškinimu ir taikymu, nes akcininke ji nebuvo, o būnant įmonės direktore pradelstų įsipareigojimų kreditoriams nebuvo, todėl ji neturėjo pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliantės argumentams. Pirmosios instancijos teismas nepilnai ir iš dalies klaidingai įvertino bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą apeliantės atžvilgiu.Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Miega“ įregistruota 1992 m. vasario 24 d., jos steigėjais (akcininkais) buvo 5 asmenys: A. B., A. B., A. V., S. P. ir G. L.. Iš UAB „Miega“ balansų matyti, kad bendrovė 1994 metais turėjo 787 vnt. akcijų, o nuo 1995 – 782 vnt. Nuo 1992 m. vasario 24 d. iki 1996 m. gegužės 27 d. įmonės direktore buvo A. P. (B.), nuo 1996 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. vasario 12 d. (bankroto bylos iškėlimo) – atsakovas R. K. (1 t., b. l. 9-12, 42, 167, 174,182,190).Panevėžio apygardos teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi UAB „Miega“ iškėlė bankroto bylą, 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi patvirtino vienintelio kreditoriaus, VSDFV Panevėžio skyriaus, 8‘212 Eur finansinį reikalavimą. Teismas, iškeldamas bankroto bylą, konstatavo, kad nuo 1998 m. sausio 14 d. bendrovėje samdomų darbuotojų nėra, veikla nevykdoma, įmonė nemoki nuo 1997 metų (1 t., b. l. 11-15).Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė A. P. (B.) buvo vienintelė UAB „Miega“ akcininkė. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Panevėžio skyrius dar 1999 m. kovo 3 d. kreipėsi į UAB „Miega“ akcininkus, pranešdamas apie nesumokėtas įmokas, prašydama sušaukti akcininkų susirinkimą ir spręsti klausimą apie UAB „Miega“ tolimesnę veiklą. Siekdamas įteikti 2015 m. sausio 14 d. ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, VSDFV Panevėžio skyrius vyko tiek įmonės, tiek steigėjų registravimo adresais (1 t., b. l. 42, 57). Atsakovė 1996 m. birželio 12 d. savo turimas 359 akcijas perleido UAB „Miega“ direktoriui R. K. (1 t., b. l. 73). Duomenų, kad likusias 423 UAB „Miega“ akcijas (782-359=423) kiti akcininkai buvo perleidę atsakovei, byloje nėra. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti atsakovę vienintele UAB „Miega“ akcininke ir reikalauti šiuo pagrindu žalos atlyginimo.Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad iki 2008 m. liepos 1 d. Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nebuvo nuostatos dėl įmonės administracijos vadovo ar savininko atsakomybės, kuomet nesikreipiama į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir taip padaroma įmonei ar jos kreditoriams žala. ĮBĮ (1992 m. rugsėjo 15 d. redakcija Nr. I-2880) 3 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad įmonės bankroto bylą teismas iškelia pagal įmonės savininko (savininkų) arba jos valdymo organo, kurio kompetencijai priklauso sprendimo dėl įmonės reorganizavimo ar likvidavimo priėmimas, pareiškimą, jeigu įmonė yra nemoki ar realiai (įrodomai) laukiama jos nemokumo, arba jos turimo turto nepakanka esamiems finansiniams įsipareigojimams įvykdyti. Visos vėliau galiojusios ĮBĮ redakcijos šios įstatymo nuostatos iš esmės nepakeitė.Analizuojant teismų praktiką bylose dėl žalos atlyginimo, kai ieškinys grindžiamas būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu, pažymėtina, jog žala šiuo pagrindu priteisiama tokiais atvejais, kai įmonė pakankamai ilgą laiką nevykdo įprastos ūkinės - komercinės veiklos, tačiau prisiima naujus įsipareigojimus, dėl to didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su esamais kreditoriais arba atsiranda naujų kreditorių, su kuriais taip pat nėra galimybės atsiskaityti. Įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos kreditoriams, o jo fiduciarinių pareigų pažeidimu.Kaip minėta, atsakovė A. P. nuo 1992 m. vasario 24 d. iki 1996 m. gegužės 27 d. buvo UAB „Miega“ direktorė. Pagal 1995 metų balanso duomenis UAB „Miega“ turėjo turto už 456‘060 Lt, tame tarpe pastatą 285‘635 Lt vertės. Tuo tarpu mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai per vienerius metus ir po vienerių metų sudarė 224‘831 Lt. Kolegijos nuomone, balanso duomenys patvirtina, kad 1995 metais įmonė buvo moki, vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais, todėl atsakovė A. P., būdama UAB „Miega“ vadove, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neturėjo.Ta aplinkybė, kad UAB „Miega“ skola VSDF biudžetui susidarė 1995 m. IV ketvirtį, nepatvirtina įmonės nemokumo. Įmonė turėjo pakankamai turto, kad atsiskaitytų su esamais kreditoriai. Bendrovės finansinė padėtis pasikeitė 1996 metų II pusmetį. Naujas įmonės direktorius R. K. pardavė UAB „Miega“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), turėjo pakankamai lėšų, tačiau su biudžetu dėl nežinomų priežasčių neatsiskaitė (2 t., b. l. 13-14).Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas R. K. po 1996 m. gegužės 27 d. veikė kaip UAB „Miega“ vadovas ir akcininkas, teikė finansines apyskaitas, kitus dokumentus, disponavo įmonės turtu, jį parduodamas (1 t., b. l. 20-23, 71, 74-75, 2 t., b. l. 13-14). Nežiūrint į tai, kad atsakovė perleido akcijas R. K. nesudarydama pirkimo-pardavimo sutarties, faktinės aplinkybės patvirtina, kad R. K. buvo realus akcininkas ir įmonės direktorius, kuriam buvo gerai žinoma tikroji įmonės turtinė padėtis bei įsipareigojimai kreditoriams.Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentais, kad ieškovas praleido bendrąją 10 metų ieškinio senatį. Kaip žinia, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys).Pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą bankrutuojančios įmonės administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos pareiškia ieškinius dėl įmonės veiklos tikslams priešingų sandorių, įstatymo leidėjui laikant, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Kaip minėta, UAB „Miega“ bankroto byla iškelta 2015 m. vasario 12 d. nutartimi, todėl ieškovui senaties terminas prasidėjo tik perėmus įmonės dokumentus. Senaties termino pradžios eiga nesietina su apeliantės A. P. pareigų pasibaigimu, todėl šis skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl pateiktų papildomų įrodymų priėmimo.

Apeliantė kartu su skundu pateikė teismui naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantė pateikia dokumentus, jos teigimu, patvirtinančius, kad ji nebuvo UAB „Miega“ akcininke, negalėjo priimti jokių sprendimų, nes įmonės nekilnojamąjį turtą pardavė naujas akcininkas ir direktorius R. K.. Įrodymai nebuvo pateikti anksčiau, nes apeliantė, pateikusi turimus įrodymus apie akcijų perleidimą, tikėjosi, jog jų pakaks, kad ieškinys jos atžvilgiu būtu atmestas. Pirmosios instancijos teismas, nežiūrint į pateiktus įrodymus, nusprendė, jog ji buvo vienintelė UAB „Miega“ akcininkė. Siekdama paneigti teismo argumentus, iškilo būtinybė įrodymus pateikti kartu su apeliaciniu skundu. Įvertinusi apeliantės nurodytas aplinkybes bei susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus apeliantės įrodymus.

Dėl apeliantės prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Jos nuomone, toks procesas tinkamiausiai įgyvendintų civilinio proceso teisę būti išklausytam, o ginčas būtų išnagrinėtas teisingiau ir efektyviau.CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Būtinumą lemia tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti.Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės prašyme nurodytas aplinkybes, dėl kurių ji mano, kad skundas turi būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Todėl apeliantės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas (CPK 185 straipsnis).Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nėra teisiškai reikšmingi šalių ginčo išsprendimui.

Esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino ieškinį atsakovės A. P. atžvilgiu. Neįrodžius ir nesant atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinys jos atžvilgiu nepagrįstas ir atmestinas. Atsakovui R. K. išlieka pareiga atlyginti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu priteistą 7‘327,56 Eur žalą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes jis teismo sprendimo neskundė.Patenkinus apeliacinį skundą ir pakeitus Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą iš naujo perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio priteisimo iš atsakovės A. P. naikintina. Duomenų apie atsakovės A. P. turėtas advokato pagalbos išlaidas, nepateikta, todėl jos nepriteistinos. Apeliantė A. P. nuo žyminio mokesčio, paduodant apeliacinį skundą, atleista, todėl jos įmokėtas 71,55 Eur žyminis mokestis, grąžintinas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Iš atsakovo R. K. priteisto 220 Eur žyminio mokesčio suma mažintina iki 165 Eur, atsižvelgiant į tai, kad ieškinys buvo pateiktas teismui elektroninio ryšio priemonėmis (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 9 Eur. Žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistini iš atsakovo R. K. (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti taip:

„Bankrutavusios UAB „Miega“ ieškinį A. P. atžvilgiu atmesti.

Priteisti bankrutavusiai UAB „Miega“, JAK 147532915, iš atsakovo R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 7‘327,56 Eur (septynis tūkstančius trys šimtus dvidešimt septynis eurus 56 euro centus) žalos atlyginimą bei penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2015 m. lapkričio 6 d. (bylos iškėlimo teisme dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 165 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio ir 9 Eur (devynis eurus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.“

A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinti 71,55 Eur (septyniasdešimt vieną eurą 55 euro centus) žyminio mokesčio, įmokėto 2016 m. gegužės 4 d. SEB banko pavedimu. Mokesčio grąžinimą pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai.