Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1586-823/2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-05-14
Bylos Nr.: 2A-1586-823/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-07234-2011-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Antanas Rudzinskas, Vytautas Zelianka, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Ieškovas: S. P.
Atsakovas: A. P.

Kategorijos

75.8pavadinimo nepavyko patikrinti
78.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1586-823/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-07234-2011-6Procesinio sprendimo kategorijos: 75.8; 78.2.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės,

kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko ir Vytauto Zeliankos,sekretoriaujant Margaritai Armalienei,dalyvaujant apeliantui S. P., apelianto atstovui advokatui Mindaugui Paukštei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. P. ir atsakovės A. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovei dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei bei kitų, susijusių su santuokos nutraukimu, reikalavimų, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas S. P. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas santuoką su atsakove A. P. nutraukti, pripažįstant, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės, po santuokos nutraukimo palikti atsakovei pasirinktą pavardę, nepilnamečio sūnaus L. gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu, o nepilnamečio sūnaus L. – su motina, priteisti iš atsakovės L. 300 Lt dydžio išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Nurodė, kad šalių santuoka įregistruota 1980 m. rugsėjo 5 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 3455). Santuokoje sutuoktiniai susilaukė keturių vaikų, iš kurių du - dvyniai L. ir L., gimę 1996 m. rugsėjo 30 d., yra nepilnamečiai. 2007 metais ieškovas tapo neįgalus, nepajėgė kaip anksčiau dirbti ir materialiai išlaikyti šeimos, ir dėl to pasidarė atsakovei nereikalingas. 2010 metų liepos mėnesį atsakovė slapta su L. išvyko gyventi į Didžiąją Britaniją, palikusi ligotą sutuoktinį ir kitą nepilnametį sūnų, o ieškovas su L. liko gyventi šeimai priklausančiame name Vilniuje. Atsakovė neslaugo neįgalaus sutuoktinio, nesidomi jo sveikata, žinodama, kad jis yra netekęs 60 procentų darbingumo ir gauna tik pensiją, nepadeda materialiai išlaikyti L.. Santuokoje šalys jokio bendro nekilnojamojo turto neįgijo – žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovo asmeninė nuosavybė, nes buvo suteiktas sumažinus ieškovo giminaičio M. J. sklypą, vėliau ieškovui leista šį sklypą išsipirkti. Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje pirkėju nurodytas ieškovas, už sklypą sumokėta 8000 rublių iš ieškovo asmeninės investicinės taupomosios knygelės. Ant žemės sklypo ieškovui 1989 m. išduotas leidimas vykdyti individualią statybą, gyvenamasis namas ieškovo pastatytas per metus laiko, statybos išlaidos padengtos iš ieškovo motinos skirtų lėšų.

Atsakovė A. P. sutiko su ieškovo reikalavimu santuoką nutraukti, tačiau dėl santuokos iširimo prašė kaltu pripažinti ieškovą, po santuokos nutraukimo prašė palikti jai pavardę P., sutiko, kad nepilnamečio sūnaus L. gyvenamoji vieta būtų nustatyta su tėvu, prašė padalinti nekilnojamąjį turtą sutuoktiniams lygiomis dalimis, sutiko padengti kartu su ieškovu skolas, susidariusias dėl bendro turto išlaikymo bei pagerinimo. Ieškovė nurodė, kad santuokinis gyvenimas niekada nebuvo darnus, nes sutuoktinis buvo ūmaus būdo, linkęs smurtauti, žeminti atsakovę. Visa namų buitis teko atsakovei, atsakovės uždarbio nepakako penkių asmenų šeimai, šeimą nuolat materialiai rėmė pilnametė dukra Brigita, jau anksčiau išvykusi gyventi į Londoną. Dėl nuolatinio pinigų stygiaus 2010 metų vasarą atsakovė išvyko pas dukrą. Apie ketinimą išvykti ji sakė abiems nepilnamečiams sūnums, tačiau kartu panoro važiuoti tik Laurynas. Atsakovė apie išvykimą nesakė sutuoktiniui, nes jo bijojo. Ieškovės teigimu, ji negali mokėti 300 Lt išlaikymo L., nes pati Didžiojoje Britanijoje yra socialiai remtina. Nekilnojamas turtas santuokoje įgytas iš bendrų lėšų, namas pastatytas santuokoje pragyvenus 19 metų, gimus visiems vaikams. Ieškovas nepaneigė sutuoktinių turto bendrumo prezumpcijos.

Išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad tarp tėvų nėra ginčo dėl nepilnamečių sūnų gyvenamosios vietos, ji pasirinkta atsižvelgiant į kiekvieno iš nepilnamečių norus. Pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus turi vykdyti abu tėvai, išlaikymą turi mokėti ieškovas sūnui L., o atsakovė – sūnui L..

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. spalio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) šalių santuoką nutraukė, pripažino kaltais dėl santuokos iširimo abu sutuoktinius; 2) paliko atsakovei pavardę P.; 3) nustatė nepilnamečio L. P. gyvenamąją vietą su tėvu, o nepilnamečio L. P. gyvenamąją vietą su motina; 4) priteisė iš ieškovo sūnui L. P. išlaikymą po 100 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos, t.y. 2011 m. gegužės 3 d., iki sūnaus pilnametystės, priteisė iš motinos sūnui L. P. išlaikymą po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki sūnaus pilnametystės; 5) priteisė 2/3 nekilnojamojo turto (adresu (duomenys neskelbtini): žemės sklypo (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini)); pastato-gyvenamojo namo (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini)); kitų statinių (inžinerinių) – kiemo statinių (unikalus Nr.: (duomenys neskelbtini))) ieškovui (iš viso turto už 557 267 Lt), 1/3 – atsakovei (iš viso turto už 278 633 Lt); 6) pripažino finansinius įsipareigojimus kreditoriams Vilniaus valstybinei mokesčių inspekcijai, UAB „Vilniaus vandenys“, UAB „Domera“ solidariomis ieškovo ir atsakovės prievolėmis; 7) priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 760 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidas, 180 Lt žyminį mokestį ir 18 Lt pašto išlaidas; 8) priteisė iš ieškovo 180 Lt bylinėjimosi išlaidas atsakovei. Sprendimą išlaikymo priteisimo dalyje teismas nukreipė vykdyti skubiai.

Teismas nustatė, kad ieškovas žiauriai elgėsi su sutuoktine ir dukra Brigita, o atsakovė paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus ja nesirūpina, todėl abu sutuoktiniai yra kalti dėl santuokos iširimo. Konstatavus abipuses santuokos iširimo priežastis, nenustatomas vieno ir kito sutuoktinio kaltės laipsnis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2006). Byloje nekilo ginčo dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 300 Lt išlaikymą L., atsakovė bylos nagrinėjimo metu sutiko teikti 200 Lt išlaikymą. Ieškovas paaiškino, kad maitina sūnų nukainotu maistu, L. nesportuoja, niekur nesilanko, nes tam nėra pinigų. Atsakovė uždirba 3500 Lt per mėnesį, su ja gyvenantis sūnus L. lanko baseiną, nueina į kiną. Ieškovas yra netekęs 60 procentų darbingumo, gauna 762,67 Lt pensiją. Teismas nurodė, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai, o taip pat užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, todėl, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį, iš ieškovo sūnui L. P. priteisė 100 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis o iš atsakovės sūnui L. P. - po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Teismas nustatė, kad šalys po santuokos sudarymo įgijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini): žemės sklypą, kurio vidutinė rinkos vertė 195 000 Lt; pastatą-gyvenamąjį namą, kurio vidutinė rinkos vertė 628 000 Lt; kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, kurių vidutinė rinkos vertė 12 900 Lt, iš viso turto už 835 900 Lt. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 1999 m. liepos 2 d., o pastatas - gyvenamasis namas ir kiti statiniai pastatyti 1991 metais. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio nuostatomis, turtas sutuoktinių įsigytas santuokos metu turi būti pripažįstamas bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jis įsigytas abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo turto kaina, todėl nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad turtas yra jo asmeninė nuosavybė. Nors pagal Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio nuostatas turtas, gautas santuokos metu kaip dovana, buvo laikomas kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe, tačiau ieškovo pateikta pinigų dovanojimo sutartis pagal jos sudarymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 282 straipsnį turėjo būti notariškai patvirtinta, o reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas tokią sutartį daro negaliojančia. Be to, šioje sutartyje yra tik vieno dovanotojo parašas, nors pinigus sūnui perdavė abu tėvai. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuginčyti atsakovės paaiškinimai, kad šalys nuomojosi būstą, taupė pinigus, iš kurių 1991 metais pasistatė gyvenamąjį namą. Apie piniginių lėšų dovanojimą ieškovui ji nežinojusi. Teismo nuomone, nukrypimas nuo sutuoktinių lygių dalių principo yra būtinas užtikrinti ieškovui su nepilnamečiu sūnumi L. ir pilnamečiu sūnumi M., studijuojančiu aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje, tinkamas gyvenimo sąlygas, taip pat būtina atsižvelgti į ieškovo sveikatos būklę ir turtinę padėtį, nes ieškovas turi mažesnes galimybes užsidirbti negu užsienyje dirbanti atsakovė, jos teigimu, dar gausianti valstybės išmokas. Visos šalių skolos yra bendros, nes susijusios su bendro turto pagerinimu, namų ūkio išlaikymu, nesumokėtu žemės mokesčiu.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė A. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo dydžio ir turto padalijimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: 1) priteisti iš ieškovo išlaikymą sūnui L. P., o iš atsakovės – išlaikymą sūnui L. P. po 200 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) padalinti santuokoje įgytą turtą sutuoktiniams lygiomis dalimis; 3) pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovė teismui pateikė duomenis ne tik apie savo pajamas, bet ir apie išlaidas, tačiau pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į pajamas. Atsakovė kas mėnesį moka 802 svarų sterlingų (Nuomos sutarties pasirašymo dieną (2011 m. rugsėjo 19 d.) pagal Lietuvos banko nustatytą kursą – 3159,32 Lt) už gyvenamosios patalpos nuomą, todėl atsakovės grynosios pajamos sudaro 340,68 Lt (3500 – 3159,32), taigi ieškovo turtinė padėtis yra geresnė už atsakovės. Atsakovei šiuo metu pragyventi padeda dukra. Atsakovė, susitvarkiusi dokumentus, bus socialiai remtina. Ji negali mokėti 500 Lt išlaikymo Liutaurui. Teismas neatsižvelgė į skirtingą Anglijos ir Lietuvos pragyvenimo lygį. Sūnus Laurynas, gaudamas 100 Lt išlaikymą, Londone gyvens žemiau skurdo ribos. Ieškovui nustatytas 40 procentų darbingumo lygis nuo 2010 m. gegužės 27 d. iki 2012 m. gegužės 26 d. – laikinai. Teismas nesiaiškino, kokia liga ieškovas serga, ar gali dirbti dabar, ar galės po 2012 m. gegužės 26 d. Atsakovės žiniomis, ieškovas stovi eilėje dėl dubens kaulo operacijos, po jos jis gali tapti visiškai darbingas. Pirmosios instancijos teismo motyvai nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo nepagrįsti. Ieškovo pajamos sudaro 762,67 Lt, atsakovės – 340,32 Lt. Ieškovas nereikalavo išlaikymo pilnamečiui sūnui M., tai, kad šis gyvena su tėvu, nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Ieškovo sveikatos būklė gali pagerėti po operacijos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas S. P. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1) Atsakovė klaidina teismą – teigia, kad išvyko iš Lietuvos dėl pinigų stygiaus, užsidirbti, tačiau kartu teigia, kad negali užsienyje pragyventi iš gaunamų pajamų. Teigia, kad neišsižada Lietuvoje likusių vaikų, tačiau nuo išvykimo visiškai nesidomi ir nebendrauja su jais, ignoruoja, taigi netinkamai vykdo motinos pareigas. Neaišku, kaip dukra B., kuri turi du mažamečius vaikus, būdama socialiai remtina ir nedirbdama, gali padėti motinai. Atsakovės pateikta nuomos sutartis kelia abejonių, ji sudaryta jau prasidėjus skyrybų procesui, 800 svarų sterlingų nuomos mokestis turėtų būti mokamas ne už 1 kambario butą, o už gerą gyvenamąjį namą. Tokios išlaidos nėra būtinos, todėl negali būti vertinamos kaip nekvestionuotinos. Iš Jungtinėje Karalystėje gaunamų socialinių pašalpų asmenys visiškai apsirūpina pragyvenimui. Tuo tarpu ieškovas gauna tik nedarbingumo pašalpą, iš kurios turi išlaikyti save ir du sūnus.

2) Dar 2007 m. ieškovui buvo nustatytas 50 procentų nedarbingumas, o po metų – 60 procentų nedarbingumas, kuris nepasikeitė iki šiol. Ieškovo sveikatos būklė blogėja, ieškovas vartoja įvairius vaistus, beveik nevaikšto, naudojasi vežimėliu. Ieškovui reikalingos kelios operacijos, tačiau jų Valstybinė ligonių kasa nekompensuoja, operacijų pasekmės neaiškios, po jų gali būti didelis atsakovo specialiųjų poreikių lygis.

3) Nekilnojamasis turtas negali būti padalintas sutuoktiniams lygiomis dalimis, nes jis yra ieškovo asmeninė nuosavybė, gyvenamasis namas pastatytas tėvų dovanotomis lėšomis, žemės sklypas gautas testamentu ir išpirktas investiciniais čekiais.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas S. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimo dalį dėl turto padalijimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti nekilnojamąjį turtą ieškovo asmenine nuosavybe. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovas neginčija, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tačiau atsakovės ir dukros Brigitos teiginiai, kad ieškovas žiauriai elgėsi su žmona ir dukra, nepagrįsti. Atsakovė Brigitą palenkė į savo pusę, tačiau B. neseniai suteikė ieškovui įgaliojimą tvarkyti jai priklausančią sodybą Alytaus rajone. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nekilnojamąjį turtą sutuoktinių bendrąja, o ne ieškovo asmenine nuosavybe. Notarinė forma buvo privaloma tik nekilnojamojo turto dovanojimo sutartims, o ne lėšų dovanojimo sutartims (1964 m. CK 282 ir 255 straipsniai), todėl ieškovo motina J. P. galėjo jam 1989 m. liepos 14 d. dovanojimo sutartimi dovanoti 54000 rublių. Tai, kad sutartį pasirašė tik motina, nereikšminga, nes tai buvo bendri tėvų pinigai, dovanojant dalyvavo abu tėvai ir sesuo. Atsakovės teiginiai, kad gyvenamąjį namą šalys pasistatė iš savo sutaupytų, o ne ieškovui padovanotų lėšų, niekuo nepagrįsti. Tuo metu (1989-1990 m.) 54000 rublių visiškai pakako namo statybai ir įrengimui. Tokių lėšų šalys patys susitaupyti neturėjo iš ko.1989 m. giminaičiui M. J. skirtą namų valdą adresu (duomenys neskelbtini), leista padalinti, ji skirta ieškovui ir kitam giminaičiui R. J. namo statybai – čia ieškovas ir pasistatė namą. Be to, pagal 1989 m. kovo 16 d. testamentą (kuris per klaidą nebuvo pateiktas pirmosios instancijos teismui) ieškovas su R. J. lygiomis dalimis paveldėjo M. J., kuris, kaip minėta, anksčiau perleido dalį savo sklypo ieškovui, sodybą (duomenys neskelbtini). Paveldėtas turtas laikomas asmenine nuosavybe. Pagal 1999 m. liepos 2 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį ieškovas išpirko žemės sklypą už savo investicinius čekius.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė A. P. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, ieškovo pateiktą testamento nuorašą atsisakyti priimti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

54000 rublių dovanojimo sutartis jos sudarymo dieną turėjo būti notarinės formos, vadovaujantis tuo metu galiojusia 1964 m. CK 282 straipsnio redakcija. Ieškovas nepagrįstai remiasi 1994 m. įstatymo redakcija. Be to, vadovaujantis 1989 m. galiojusio SŠK 21 straipsniu, sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu. Tačiau ieškovo tėvo sutikimo dėl 1989 m. pinigų dovanojimo sutarties nėra. 1989 m. kovo 16 d. testamento nuorašas nieko neįrodo, nes yra dėl turto adresu Dubingių g. 38, Vilniuje. Be to, apeliacinis teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmos instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Kadangi nei viena šalis apeliacine tvarka neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta abiejų sutuoktinių kaltė dėl santuokos iširimo (ieškovo apeliaciniame skunde aiškiai akcentuojama, kad ši sprendimo dalis nėra skundžiama – b.l. 166), kolegija neanalizuoja ir nepasisako dėl apelianto S. P. argumentų, susijusių su pirmosios instancijos išvadų dėl jo smurto prieš sutuoktinę nepagrįstumu, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai. Laikydamasi apeliaciniais skundais nustatytų ribų apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl apeliantų ginčijamų pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo

Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo apeliacine tvarka ginčija abi šalys: ieškovas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino santuokos metu įgyto turto jo asmenine nuosavybe, ir atsakovė, teigdama, kad teismas be pagrindo nukrypo nuo sutuoktinių lygių dalių principo.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad šalys po santuokos sudarymo yra įgijusios šį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, pastatą-gyvenamąjį namą, kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini). 1989 m. gegužės 19 d., t.y. jau šalims esant santuokoje, M. J. pasirašė sutikimą dėl jo naudojamo žemės sklypo sumažinimo tikslu statyti gyvenamąjį namą (b.l. 21). 1989 m. birželio 14 d. Vilniaus m. Lenino rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 238 ieškovui buvo suteiktas apie 400 kv. m. sklypas individualinei statybai vykdyti (b.l. 22), 1989 m. liepos 7 d. su ieškovu pasirašyta Žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualinei statybai sutartis (b.l. 24). Gyvenamasis namas baigtas statyti 1991 m., priimtas naudoti 2000 m. balandžio 3 d. aktu (b.l. 15). 1999 m. birželio 25 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 1925-01 nuspręsta parduoti (duomenys neskelbtini)esantį 408 kv.m. žemės valdos sklypą ieškovui (b.l. 75), Valstybinės žemės (miško) pirkimo pardavimo sutartis sudaryta 1999 m. liepos 2 d. Ieškovo teigimu, nurodytas nekilnojamasis turtas yra jo asmeninė nuosavybė, nes žemės sklypas įgytas atidalijus dalį jo giminaičiui priklausiusio sklypo, jį privatizuojant sumokėta ieškovo asmeninėmis lėšomis, o gyvenamasis namas pastatytas už ieškovui jo motinos dovanotas lėšas (b.l. 81).

Tiek SŠK 21 straipsnis, tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina principą, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės instituto tikslas yra dvejopas. Pirma, šiuo institutu siekiama užtikrinti sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą - nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indėlio sukuriant turtą, preziumuojama, jog jų dalys yra lygios. Tokia nuostata leidžia apginti turtinius interesus ekonomine prasme silpnesnio sutuoktinio, kuris dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, vaikų gimdymo ir priežiūros, ligos ir pan., įnešė mažesnį indėlį, sukuriant turtą. Be to, CK 3.123 straipsnis leidžia, esant rimtoms priežastims, nukrypti nuo lygių dalių principo ir priteisti vienam iš sutuoktinių didesnę turto dalį. Ši teisė taip pat patvirtina, kad sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės institutas skirtas prioritetiškai apginti ekonomiškai ir socialiai silpnesnio sutuoktinio interesus. Antra, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės institutas skirtas apginti sutuoktinių nepilnamečių vaikų turtinius interesus, nes, dalinant bendrą sutuoktinių turtą, kartu yra apsaugomi ir nepilnamečių vaikų interesai (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Aptarti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės instituto tikslai reikalauja kiekvieną konkrečią situaciją spręsti taip, kad šie tikslai būtų pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2001). Turto, įsigyto santuokos metu, teisinis statusas priklauso nuo jo įsigijimo momento - jeigu jis įsigytas gyvenant santuokoje, preziumuojama, jog jis yra bendroji jungtinė nuosavybė. Tiek darbo užmokestis, tiek pensija, tiek investiciniai čekiai, gauti gyvenant santuokoje, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Todėl ir daiktas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002). Be to, netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 449/2003).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas santuokos metu šalių įgytą nekilnojamąjį turtą bendrąja sutuoktinių nuosavybe, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos šios kategorijos bylose. Byloje nustatyta, kad tiek žemės sklypo suteikimas namo statybai, tiek namo statyba vyko šalims esant santuokoje jau devynerius metus, gimus 2 iš 4 šalių vaikų. Iki santuokos nutraukimo namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), buvo naudojama kaip pagrindinė šeimos gyvenamoji vieta. Taigi gyvenamasis namas buvo statomas tikslu jame gyventi ieškovo ir atsakovės šeimai. Apelianto S. P. teigimu, pagrindas pripažinti gyvenamąjį namą jo asmenine nuosavybe yra tai, jog jis statytas iš jo motinos tam tikslui dovanotų lėšų. Kolegija pažymi, kad net ir neginčijamai įrodžius piniginių lėšų dovanojimo faktą, tai nebūtų pakankamas pagrindas pripažinti, kad už šias lėšas pastatytas namas yra asmeninė ieškovo nuosavybė, kadangi dovanojimo būdu gautos lėšos, o ne šiomis lėšomis sukurtas nekilnojamasis daiktas, pagal įstatymą pripažįstamas asmenine vieno sutuoktinių nuosavybe. Asmeninėmis lėšomis santuokos metu įgytas (sukurtas) turtas, kaip jau minėta, pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tada, kai turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Nagrinėjamos bylos atveju lėšos buvo naudojamos šeimos gyvenamojo būsto statybai, šalims esant santuokoje, taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad lėšos ieškovui buvo perduotos jo asmeninėms reikmėms ir panaudotos sukurti nekilnojamajam daiktui, aiškiai išreiškiant valią šį daiktą įgyti asmeninėn nuosavybėn. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į bylą pateiktos piniginių lėšų dovanojimo sutarties formos trūkumus. Kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą, pagal sutarties sudarymo metu galiojusią 1964 m. CK 282 straipsnio redakciją dovanojimo sutarčiai, kurios suma didesnė kaip vienas tūkstantis rublių, buvo privaloma notarinė forma, todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad notarinė forma buvo privaloma tik nekilnojamojo turto dovanojimo sandoriams. Žemės sklypo nuosavybė buvo įgyta ne iš ieškovo giminaičio M. J., pastarajam pasirašant 1989 m. gegužės 19 d. sutikimą dėl jo naudojamo sklypo dalies atidalijimo, o iš valstybės 1999 m. liepos 2 d. sutartimi, kadangi M. J., nebūdamas žemės sklypo savininku, jo nuosavybės perleisti ieškovui negalėjo. Žemės sklypo privatizavimo metu šalys gyveno gyvenamajame name kaip šeima, todėl žemės sklypas buvo privatizuotas būtent šeimos reikmėms, o ne atsakovo asmeniniams poreikiams tenkinti. Tai, kad ieškovė nepasirašė susitarimo pirkti ginčo žemės sklypą ir jo privatizavimui nebuvo panaudotos jos asmeninės lėšos, neturi teisinės reikšmės, kadangi šalių santuokos metu galiojo ir piniginių lėšų bendrumo prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 449/2003).

Kolegija neanalizuoja apelianto argumentų, susijusių su M. J. testamentu, kadangi nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), šioje byloje nebuvo dalijamas kaip bendras sutuoktinių turtas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl santuokos metu įgyto turto pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe yra teisėta ir pagrįsta, nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada nėra teisinio pagrindo.

Vadovaujantis CK 3.123 straipsniu, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje priteisdamas ieškovui didesnę turto dalį, paminėtas įstatymo nuostatas taikė tinkamai ir pagrįstai. Byloje nustatyta, kad ieškovo sveikatos būklė yra labai bloga, jo darbingumo lygis mažėja ir iki 2012 m. gegužės 26 d. nustatytas 40 proc. darbingumas (b.l. 205-207). Duomenų apie tai, kad ieškovo darbingumas ateityje galėtų būti atstatytas byloje nėra. Ieškovo turtinė padėtis yra bloga. Atsakovė, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, yra darbinga, jos galimybės užsidirbti yra didesnės nei ieškovo. Nors atsakovė nurodo, kad jos gaunamos grynosios pajamos mažesnės nei ieškovo, šis argumentas negali būti pripažintas pagrįstu, kadangi atsakovės pragyvenimo išlaidos iš dalies yra nulemtos pačios atsakovės poreikių ir jos valios. Įstatyme nepateikiamas baigtinis sąrašas aplinkybių, į kurias teismas gali atsižvelgti nukrypdamas nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, todėl atsakovės argumentas, kad šalių pilnamečio sūnaus M. interesai negalėjo būti tokia priežastimi pripažintinas nepagrįstu. Kolegijos nuomone, atsižvelgtina ir į tai, kad santuokos metu įgytas nekilnojamasis turtas yra ieškovo ir šalių nepilnamečio sūnaus nuolatinė gyvenamoji vieta, vienintelis būstas, tuo tarpu atsakovė gyvena ir dirba užsienyje. Taigi, pagal byloje surinktus įrodymus akivaizdu, kad ieškovas yra ekonomiškai ir socialiai silpnesnis sutuoktinis, kurio interesai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo ginami prioritetiškai. Kolegija, įvertinusi atsakovės apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo šią ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį naikinti kaip nepagrįstą.

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo

Atsakovė ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, nurodydama, kad nėra pajėgi mokėti 300 Lt per mėnesį išlaikymo nepilnamečiam sūnui Liutaurui, o iš ieškovo nepilnamečio sūnaus Lauryno išlaikymui priteista suma yra per maža.

Įstatymų leidėjas nėra nustatęs išlaikymo dydžio minimalios ar maksimalios ribos, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija numato visuotinai pripažįstamą kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 straipsnis, 3.198 straipsnio 1 dalis reglamentuoja tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus taip, kad būtų sudarytos tinkamos vystymosi sąlygos, būtinos patenkinti vaiko poreikiams maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Išlaikymo pareiga tenka abiems vaiko tėvams, tačiau ji priklauso nuo kiekvieno iš tėvų turtinės padėties ir nebūtinai tenka abiems iš tėvų lygiomis dalimis. Sutuoktinis, kurio turtinė padėtis yra geresnė, turi didesne dalimi prisidėti prie vaikų išlaikymo, nei sutuoktinis, kurio turtinė padėtis dėl objektyvių aplinkybių yra prastesnė. Sprendžiant dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad tų pačių sutuoktinių vaikams teikiamas išlaikymas neproporcingai nesiskirtų, nesant tam objektyvių priežasčių (skirtingo vaikų amžiaus, sveikatos būklės ir pan.), kadangi taip prieštarautų vaikų lygiateisiškumo principui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, paminėtus principus taikė tinkamai.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad atsakovė yra darbinga, gauna 3500 Lt siekiantį atlyginimą, tuo tarpu atsakovas yra netekęs 60 proc. darbingumo, jo pajamas sudaro 762,67 Lt pensija. Taigi atsakovės turtinė padėtis ir jos galimybės papildomai užsidirbti savo ir vaikų išlaikymui yra akivaizdžiai didesnės nei ieškovo, be to, ieškovui dėl jo sveikatos būklės būtinos papildomos išlaidos sveikatos priežiūrai bei vaistams. Atsakovės argumentai, kad sumokėjus už būsto nuomą jai lieka mažiau pinigų nei gauna ieškovas, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, kad nurodytos būsto nuomos išlaidos yra būtinos ir pagrįstos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad su motina gyvenantis šalių nepilnametis sūnus turi geresnes gyvenimo sąlygas nei su tėvu gyvenantis sūnus, ir pagrįstai šalims tenkančią vaikų išlaikymo pareigą padalino šalims nelygiomis dalimis.

Kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad šalių nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymo dydis yra skirtingas. Kaip jau minėta, šalių išlaikymo pareiga tenka abiems tėvams, atsižvelgiant į tėvų turtines galimybes, taigi tiek L., tiek L. skirtas išlaikymo dydis yra vienodas (po 600 Lt), tačiau ieškovas ir atsakovė turi prisiimti nevienodą vaikų išlaikymo dalį (atitinkamai po 500 Lt ir 100 Lt) atsižvelgiant į jų sveikatos būklę ir gaunamas pajamas. Apeliantės argumentai dėl skirtingo pragyvenimo lygio Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje kolegijos atmetami pirmiausia dėl to, kad į bylą nepateikti šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai. Antra, ieškovė gyvenamąją ir darbo vietą renkasi laisva valia, ir šis pasirinkimas neturėtų neigiamai įtakoti šalių nepilnamečių vaikų interesų.

Apeliantės argumentai, kad ieškovo sveikatos būklė ateityje gali gerėti, kolegijos taip pat atmetami kaip neįrodyti. Be to, vadovaujantis CK 3.201 straipsniu, iš esmės pasikeitus vieno iš tėvų turtinei padėčiai vaiko išlaikymo dydis gali būti teismo keičiamas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (b.l. 214) iš šalių priteisiamos lygiomis dalimis. Šalių turėtos teisinės pagalbos išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo S. P. ir atsakovės A. P. po 13, 30 Lt (trylika litų trisdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Kolegijos pirmininkė Goda Ambrasaitė-BalynienėTeisėjai Antanas RudzinskasVytautas Zelianka