Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. N. gynėjo advokato Pauliaus Snukiškio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo Panevėžio apygardos teismo 2024 m. gegužės 17 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Į G. N. paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. balandžio 4 d. iki 2024 m. gegužės 4 d.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. N. advokato gynėjo P. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo

Baudžiamajame procese įrodymais pripažįstami duomenys, kurie yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti BPK reglamentuotais proceso veiksmais, išnagrinėti teisiamajame posėdyje bei teismo pripažinti kaip įrodymai, ir kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai keliami įrodymams yra nurodyti BPK 20 straipsnyje, pagal kurį įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. G. N. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodo byloje surinktų įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte

Kaip matyti iš nuteistojo G. N. pozicijos viso bylos proceso metu, jis iš esmės neneigė, jog 2023 m. sausio 1 d. buvo nuėjęs į namo rūsį ir matė ant laiptų sėdintį ,,bomžą“, kuris keikėsi, todėl jis trenkė tam žmogui ranka per nugarą ir šis išėjo iš rūsio. Tačiau nuteistasis kategoriškai tvirtina, kad tas rūsyje jo sutiktas žmogus, kurį įvykio dieną jis matė ne pirmą kartą ir kuriam delnu sudavė į nugarą, buvo tikrai ne nukentėjusiuoju šioje byloje pripažintas R. S.. Nukentėjusysis R. S. kategoriški nepatvirtino, jog jį sužalojęs žmogus buvo būtent nuteistasis G. N., kadangi užpultas buvo iš nugaros pusės ir įsidėmėti užpuoliko nespėjo. Faktinių duomenų, jog tuo laikotarpiu be nuteistojo G. N. ir nukentėjusiojo R. S. įvykio vietoje – daugiabučio namo rūsyje būtų buvę dar kokie nors kiti asmenys, byloje nėra. Todėl, esant aptartiems tiesioginiams įrodymams – nuteistojo G. N. ir nukentėjusiojo R. S. parodymams apie įvykio aplinkybes, t. y. nuteistajam neigiant smurto prieš R. S. vartojimo faktą, o nukentėjusiajam neįsidėmėjus užpuoliko ir negalint tiksliai įvardinti jį užpuolusio asmens, labai svarbūs nagrinėjamu atveju yra netiesioginiai, išvestiniai įrodymai – asmenų, su kuriais iš karto po įvykio bendravo tiek nuteistasis, tiek nukentėjusysis, parodymai, kaip liudytojai byloje apklaustų policijos pareigūnų parodymai, tyrimą atlikusio teismo medicinos eksperto paaiškinimai, o taip pat aplinkybės, susijusios su G. N. ir R. S. mobiliųjų telefonų praradimu.

Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, nagrinėjamu atveju nepaisant to, kad liudytojas R. J. pirmosios instancijos teisme nepatvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje R. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais rėmėsi, kadangi šie liudytojo parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Kaip liudytoja byloje apklausta nuteistojo G. N. sugyventinė I. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog 2022 m. gruodžio 31 d. G. N. pradėjo gerti alkoholį ir išėjo iš namų, sugrįžo 2023 m. sausio 4 d. Jis su savimi turėjo mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, paaiškino, kad telefoną rado, tačiau vėliau papasakojo, jog jis primušė žmogų namo rūsyje ir iš jo paėmė telefoną. Anot liudytojos, G. N. sakė „sudaužė bomžą, normaliai papylė, spardė galvą“. G. N. dar pabandė prisijungti telefonu prie Wi–Fi, o nepavykus prisijungti, telefoną padėjo į spintelės stalčių. 2023 m. sausio 14 d. atvykus policijos pareigūnams, minėtą mobiliojo ryšio telefoną ji savanoriškai pateikė (t. 1, b. l. 161–164).

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytoja I. Š. pasinaudojo teise neduoti parodymų prieš savo šeimos narį ir parodymus duoti atsisakė. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija liudytojos I. Š. parodymų ikiteisminio tyrimo metu gavimo teisėtumą, nurodo, kad prieš 2023 m. sausio 17 d. apklausą liudytojai nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narį – sugyventinį G. N., be to, 2023 m. sausio 17 d. teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokolas yra nepasirašytas pareigūno A. S., atlikusio I. Š. apklausą. Apelianto teigimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pažeista G. N. teisė į gynybą, kadangi, liudytojai I. Š. atsisakius duoti parodymus bylos teisminio nagrinėjimu metu, jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje pagal BPK 20 straipsnio taisykles. Su šiais nuteistojo gynėjo argumentais nėra pagrindo sutikti. Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistojo gynėjas, iš byloje esančio 2023 m. sausio 17 d. teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokolo matyti, jog prieš apklausą liudytojai I. Š. buvo išaiškintos ne tik BPK 81, 83 ir 163 straipsniuose nustatytos liudytojo teisės ir pareigos bei atsakomybė, bet ir, vadovaujantis BPK 82 straipsnio 2 dalimi, liudytojai išaiškinta, kad ji gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus apie savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius (t. 1, b. l. 159), o prie protokolo pridėti detalūs metaduomenys patvirtina, jog dokumentas pasirašytas galiojančiais elektroniniais parašais (t. 1, b. l. 160). Iš byloje esančio 2024 m. balandžio 8 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojos I. Š. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, t. y. priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, kaip nustatyta baudžiamojo proceso įstatyme (BPK 276 straipsnyje), ištirti (t. 3, b. l. 58–61).

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad liudytojų R. T. ir A. N. parodymai turi būti vertinami kaip neteisėti, kadangi buvo pažeisti BPK 187 ir 188 straipsnių reikalavimai, nes 2023 m. kovo 8 d. R. T. ir A. N. neturėjo jokio pagrindo sulaikyti G. N. ir kelionės iki policijos komisariato metu jį apklausti, o vėliau šios apklausos pagrindu duoti parodymus tyrėjai N. B.. Su šiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Visų pirma pažymėtina, jog baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia kaip liudytojus apklausti policijos pareigūnus – tiek pareigūnus, betarpiškai atlikusius ikiteisminio tyrimo veiksmus (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tiek ir pareigūnus, kurie jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų neatliko. Bylos duomenimis nustatyta, kad policijos pareigūnai R. T. ir A. N. pagal ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos nurodytą informaciją, jog ji negalinti išsikvieti į apklausą G. N., nuvyko patikrinti, kodėl nepavyksta jo išsikviesti. R. T. ir A. N. G. N. sutiko gatvėje ir pasiūlė jam savo noru vykti apklausai į komisariatą, o šiam sutikus, tarnybiniu automobiliu nuvežė nuteistąjį į policijos komisariatą. Pakeliui G. N. pats savo noru papasakojo, kad namo rūsyje sumušė vyriškį, panašų į benamį, supykęs už tai, jog dingsta daiktai. Jokių ikiteisminio tyrimo veiksmų R. T. ir A. N. šioje baudžiamojoje byloje neatliko: R. T. ir A. N. neatliko nei G. N. sulaikymo BPK 140 straipsnio tvarka, nei juo labiau BPK 188 straipsnyje reglamentuojamos įtariamojo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, šie pareigūnai neįteikė G. N. pranešimo apie įtarimą (BPK 187 straipsnis). Byloje nėra duomenų, tokių aplinkybių nenurodė nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas apeliaciniame skunde, kad, policijos automobiliu važiuojant į policijos komisariatą, G. N. policijos pareigūnai R. T. ar A. N. būtų darę kokį nors spaudimą, vertę pasakoti apie padaryto nusikaltimo aplinkybes, ar darę kokį nors kitokį neteisėtą poveikį nuteistajam, klaidinę jį dėl jo teisinės padėties. Priešingai, G. N. pats laisva valia papasakojo policijos pareigūnams R. T. ir A. N. apie nukentėjusiojo sumušimo aplinkybes. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas policijos pareigūnų R. T. ir A. N. duotus parodymus apie G. N. jiems papasakotas įvykio aplinkybes tinkamais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme ir jais grįsdamas nuteistojo kaltę, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

Nuteistojo gynėjas, apeliaciniame skunde ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą, jog nuteistojo G. N. kaltę patvirtina nukentėjusiojo R. S. parodymai, akcentuoja pačius pirmus, praėjus nedideliam laiko tarpui po sumušimo nukentėjusiojo R. S. liudytojai J. Š. bei policijos pareigūnams išsakytus paaiškinimus apie įvykį. Kaip matyti iš liudytojos J. Š. parodymų, 2023 m. sausio 1 d. į (duomenys neskelbtini) atėjęs labai stipriai sumuštas R. S. jai pasakė, kad jį sumušė lygtai du vyrai, minėjo (duomenys neskelbtini) gatvę, sakė, jog jo telefoną užpuolikai paėmė, o jis rado ir pasiėmė jų telefoną (t. 3, b. l. 10). Iš byloje esančio 2023 m. vasario 20 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašai ir vaizdo įraše „2023_0101_153318_020“ data ir laikas – 2023 m. sausio 1 d. 15:32:49 užfiksuota, kaip atvykusiems policijos pareigūnams paklausus R. S., kaip jis laikosi, šis atsako, jog „pakliuvo į avariją“. Tačiau kituose vaizdo įrašuose užfiksuota, kad R. S. (vaizdo įraše (laikas 15:38:51)) pasako: „paėmė telefoną“, policijos pareigūnams paklausus, kas paėmė, R. S. atsako: „aš to žmogaus telefoną turiu“; vaizdo įraše (laikas15:41:42) užfiksuota, jog policijos pareigūnui priėjus prie R. S. ir vėl paklausus apie sumušimo aplinkybes, šis pasako: „prie 22 rūsio jaunas vyras, vienas buvo, sėdžiu žemiau laiptų, sako, ką tu čia veiki, sakau nieko, žmogaus laukiu“. R. S. atsako, kad asmuo buvo apsirengęs „treningais, kažkas iš mėlyno“; vaizdo įraše (laikas 15:46:05) užfiksuota, kaip R. S. policijos pareigūnams pasako: „kai mane daužė, sakė „aš pirmam aukšte gyvenu ir tave užmušiu“; policijos pareigūnai R. S. paklausia, kieno telefonas, o R. S. atsako, jog ne jo. Iki to žmogaus atėjimo telefono nebuvo (t. 1, b. l. 52–54, 55).

2023 m. sausio 1 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad R. S. savanoriškai pateikė mobilųjį telefoną „Nokia“, kuris galimai priklausė jį sumušusiam asmeniui. (t. 1, b. l. 128–130). Bylos duomenimis nustatyta, to neginčija ir nuteistasis G. N., jog nukentėjusiojo R. S. policijos pareigūnams pateiktas mobilusis telefonas ,,Nokia“ iš tiesų priklausė nuteistajam. Tuo tarpu nuteistojo G. N. sugyventinė I. Š. policijos pareigūnams perdavė mobilųjį telefoną ,,Samsung“, kurį, kaip nurodė pats G. N., paėmė iš žmogaus, kurį sumušė namo rūsyje. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. Š. policijos pareigūnams pateiktas telefonas ,,Samsung“ iš tiesų buvo nukentėjusiojo R. S.. Ir nors, nuteistojo gynėjo manymu, aplinkybė, jog nukentėjusiojo R. S. telefonas „Samsung“ atsidūrė pas nuteistąjį, o G. N. telefonas „Nokia“ atsidūrė pas nukentėjusįjį, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad būtent G. N. sumušė nukentėjusįjį, tačiau, akivaizdu, jog toks sutapimas mažai tikėtinas. Jau aptartų faktinių duomenų visetas patvirtina, jog G. N. mobilusis telefonas pas nukentėjusįjį R. S. ir atvirkščiai – R. S. mobilusis telefonas pas G. N. atsirado ne atsitiktinai, bet būtent todėl, kad G. N. 2023 m. sausio 1 d. be jokios priežasties užpuolė daugiabučio namo rūsyje ant laiptų sėdėjusį R. S. ir sudavė jam smūgius į galvą, nuo kurių nukentėjusiajam buvo sulaužytas kaukolės pamato kaulas ir tokiu būdu sunkiai sutrikdyta R. S. sveikata. Tiek pats nuteistasis G. N., tiek jo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog R. S. telefoną nuteistasis rado atsitiktinai ir bandė ieškoti telefono savininko. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančio 2023 m. sausio 26 d. tarnybinio pranešimo, R. S. priklausantis mobilusis telefonas buvo pateiktas išjungtas. Įjungiant telefonas startuoja su pradinių nustatymų pasirinkimo (kalbos nustatymo ir t. t.) režimu, taip, kaip įjungiant pirmą kartą arba po atlikto „factory reset“ (telefono pradinių parametrų atkūrimo režimo su prieš tai buvusių duomenų sunaikinimu). Su turima specialia programine įranga dėl telefone atkurtų pradinių parametrų, iš telefono „Samsung SM–J500FN“ S/N: RV8H40NW4XB; IMEI: 358990070911219 nepavyko nuskaityti duomenų. SIM kortelės telefone nėra ( t. 1, b. l. 171–172). Šios nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės paneigia nuteistojo G. N. aiškinimus, kad jis R. S. priklausantį telefoną rado atsitiktinai ir bandė ieškoti telefono savininko, kadangi visi ankstesni duomenys iš to telefono buvo ištrinti, SIM kortelė taip pat išimta.

Galima sutikti su nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusiojo R. S. parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs, nukentėjusysis iš karto po įvykio, tik atgavęs sąmonę, J. Š. nurodė, kad jį sumušė du asmenys ir ne rūsyje, o šalia namo, atvykusiems policijos pareigūnams minėjo, jog pateko į avariją. Tačiau, viena vertus, atsižvelgiant į nustatytus nukentėjusiajam padarytus sužalojimus (sužalota buvo galva, sulaužytas kaukolės pamato kaulas), natūralu ir suprantama, kad iš karto po sąmonės atgavimo R. S. galėjo tiksliai ir neprisiminti visų įvykio aplinkybių, be to, nukentėjusysis dar buvo vartojęs ir alkoholio. Kita vertus, nukentėjusysis R. S. tiek jau atvykusiems policijos pareigūnams vėliau nurodė, jog jį sumušė vienas tamsiai apsirengęs jaunas vyras, jam sėdint ant laiptų prie (duomenys neskelbtini) namo rūsio, tiek ir apklaustas pirmosios instancijos teisme labai aiškiai ir nuosekliai nurodė sumušimo (duomenys neskelbtini) namo rūsyje aplinkybes. Ir nors nukentėjusysis R. S. kategoriškai nepatvirtino, kad jį sumušęs asmuo yra būtent nuteistasis G. N., tačiau byloje surinkti ir aptarti faktiniai duomenys – nuteistojo sugyventinės I. Š., liudytojo R. J., kaip liudytojai apklaustų policijos pareigūnų R. T., A. N., N. B. parodymai patvirtina ir leidžia daryti iš esmės abejonių nekeliančią išvadą, jog R. S. sveikatą sunkiai sutrikdė būtent nuteistasis G. N.. Byloje esančioje valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 444/2023 (01) nurodyta, kad pateiktuose medicininiuose dokumentuose R. S. nustatyti sužalojimai: galvos ir nosies nubrozdinimai, poodinės kraujosruvos akių vokuose, nosikaulių lūžiai, apatinio žandikaulio dešinės vainikinės ataugos lūžis, dešinės akiduobės šoninės ir apatinės sienelių lūžiai, dešinio skruostinio lanko lūžis, dešinio žandinio ančio lūžiai, abipusiai pleištakaulio (kaukolės pamato kaulo) ataugų lūžiai, kraujo išsiliejimas į abu žandinius ančius (t. 1, b. l. 120–124). Apklaustas pirmosios instancijos teisme tyrimą atlikęs specialistas papildomai paaiškino, jog kaukolės pamatas yra po kaklu, apsaugotas, ir kad žmogus griūdamas susižalotų ta vietą, yra labai retai. Anot specialisto, toks sužalojimas, koks padarytas R. S., galėtų būti padarytas spiriant koja. Taigi teismo medicinos specialisto išvada, jo paaiškinimai bei nurodytas R. S. padarytų sužalojimų mechanizmas, sužalojimų padarymo laikas atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas, duomenų, kad G. N. būtų turėjęs tikslą būtent sunkiai sutrikdyti R. S. sveikatą, byloje nėra. Tačiau nuteistasis, be aiškios priežasties smūgiuodamas į galvą ant laiptų sėdinčiam žmogui, galėjo suprasti ir neabejotinai suprato, jog gali jį sunkai sužaloti, bet buvo abejingas galimoms pasekmėms ir sąmoningai leido joms atsirasti, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine, neapibrėžta tyčia. Sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį, pripažįstamas padarytas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo sužalojimu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika neturi priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Bylos duomenimis nustatyta, jog G. N. ir R. S. iki įvykio nebuvo pažįstami, jų nesiejo jokie tarpusavio santykiai, G. N., įėjęs į rūsį, nieko nepaaiškinęs, puolė ant laiptų sėdėjusį R. S. ir be jokios priežasties naudojo prieš jį smurtą. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. N. sunkiai sutrikdė R. S. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Dėl bausmės

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir G. N. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje įstatymas nurodo, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Kitokia nei sankcijoje nustatyta bausmė gali būti paskirta tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, jog bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006).

G. N. padaryta nusikalstama veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje nenustatyta G. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Iš bylos duomenų matyti, jog G. N. buvo teistas 2013 metais, bet teistumas išnykęs, administracine tvarka buvo baustas už pažeidimus, susijusius su alkoholinių gėrimų vagystėmis ir pasirodymu neblaiviam viešoje vietoje, tačiau nuobaudų galiojimo terminai pasibaigę (t. 2, b. l. 142 – 144). Teigiamą nuteistojo charakteristiką pateikė jo sugyventinė I. Š., su kuria, kaip nurodoma, jis kartu gyvena beveik 17 metų ir augina jos dukrą, gim. (duomenys neskelbtini) (t. 3 t., b. l. 78). Gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai taip pat pateikė G. N. charakteristiką, kurioje nurodoma, kad G. N. yra sąžiningas, tvarkingas, paslaugus, nekonfliktiškas, maloniai ir mandagiai bendraujantis su kaimynais ir jiems padedantis (t. 3, b. l. 57).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertino BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo G. N. galimybę ir padarė išvadą, jog vis tik sąlygų ir aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio nuostatas, visumos nėra, t. y. skirti G. N. švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta BK l35 straipsnio 2 dalies 8 punkto sankcijoje, negalima. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis bausmės teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgęs į inkriminuotos veikos smurtinį pobūdį, taip pat į veikos trukmę, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną sunkinančią aplinkybę, taip pat į tai, kad inkriminuojamas BK straipsnis alternatyvių laisvės atėmimui bausmių nenumato, paskyrė G. N. bausmę, artimą sankcijoje nustatytos bausmės minimumui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo G. N. gynėjo apeliacinio skundo argumentais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi visų bausmės rūšies nuteistajam už labai sunkaus nusikaltimo padarymą parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo taisyklių. Kaip jau minėta, pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, bausmė paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas yra susijęs su konkrečiomis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, kurių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, didžiausią dėmesį skiriant aplinkybėms, apibūdinančioms kaltininko asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Šioje baudžiamojoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su G. N. padaryta nusikalstama veika ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog sankcijos ribose numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o švelnesnės bausmės, nei BK 135 straipsnio 2 dalyje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, paskyrimas reikštų teisingumą. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės: G. N. yra charakterizuojamas teigiamai, apie 17 metų faktinėje santuokoje gyvena ir kartu veda bendrą ūkį su I. Š., su kuria augina bendrą dukrą M. Š., kuri yra nepilnametė, nuteistasis rūpinasi šeima ir puoselėja šeimos santykius, G. N. laisvėje turi darbą, neturi galiojančio teistumo, yra būdingos daugeliui žmonių ir nėra kažkuo išskirtinės. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad G. N. be jokios priežasties užpuolė tiesiog ant laiptų sėdėjusį R. S., koja spardė nukentėjusiajam į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam kaukolės pamato kaulo lūžimą, be to, iš bylos duomenų matyti, jog G. N. nevykdė jam skirtų kardomųjų priemonių sąlygų, iš byloje esančių medicininių duomenų matyti, kad 2024 m. vasario 23 d. 14.48 val. G. N. buvo apžiūrėtas gydytojo ir nusiųstas tyrimams atlikti, jam suteikta būtinoji pagalba dėl priklausomybės alkoholiui ir pasireiškusio silpnumo po savaitę trukusio užgėrimo (3.1 p.), nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 34-36). Visos šios išdėstytos aplinkybės iš esmės neigiamai charakterizuoja G. N. ir leidžia daryti išvadą, jog skirti nuteistajam švelnesnę, nei nustatyta baudžiamojo įstatymo, bausmę nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę G. N., laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo bei bausmės dydžio nustatymo taisyklių, atsižvelgė į visas G. N. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei, tinkamai jas įvertinęs, nuteistajam paskyrė teisingą bausmę, atitinkančią nuteistojo G. N. padarytos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. G. N. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta bausmė, artima minimaliai baudžiamojo įstatymo nustatytai laisvės atėmimo bausmei, todėl dar labiau švelninti G. N. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. N. gynėjo advokato P. S. apeliacinį skundą atmesti.