Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. P. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, J. P. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, šiuo teismo nuosprendžiu J. P. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartimi J. P. paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė J. P. paskirta – laisvės atėmimas 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į J. P. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikiname sulaikyme nuo 2015 m. gruodžio 26 d. 2.00 val. iki 2015 m. gruodžio 27 d. 11.14 val. išbūtas laikas, t. y. 2 (dvi) paros.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas J. P. atidėtas 1 (vieneriems) metams ir paskirti įpareigojimai: visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį nevartoti psichiką veikiančių medžiagų; pradėti dirbti arba būti registruotam darbo biržoje, arba pradėti mokytis; visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

J. P. nuteistas už tai, kad 2015 m. gruodžio 26 d., apie 00.30 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu tyčia vieną kartą kumščiu smogė patėviui A. L. į veido sritį, dėl to pastarasis nugriuvo ant grindų, tokiais veiksmais nukentėjusiajam A. L. padarė nubrozdinimus abiejose alkūnėse ir dilbiuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pateiktu apeliaciniu skundu nuteistasis neneigia vieną kartą kumščiu smogęs nukentėjusiajam A. L. į veido sritį, tačiau teigia fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį naudojęs esant būtinosios ginties situacijai, t. y. gindamas savo motiną. Vis dėlto teisėjų kolegija, išsamiai susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, su tokiais nuteistojo J. P. apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais nesutinka ir juos, kaip neatitinkančius byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo išnagrinėtų duomenų viseto, atmeta.

BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-788/2015). Pagal susiformavusią teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012, 2K-141/2015).

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų daryti išvadą, kad J. P. tyčia vieną kartą kumščiu smogiant patėviui A. L. į veido sritį, nukentėjusysis tuo metu pavojingai kėsinosi į jo motinos – I. P. sveikatą arba gyvybę, ar kad buvo reali to grėsmė. Priešingai, kaip matyti iš paties nuteistojo parodymų, duotų apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu (153 b. l.), ir tokius jo parodymus atitinkančių jo motinos – I. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (36–37 b. l.), nuteistasis to momento, kada A. L. smurtavo prieš jo motiną I. P., nematė (jis tuo metu buvo kitame kambaryje), ir jis nukentėjusiajam trenkė jau pasibaigus judviejų (jo motinos ir patėvio) konfliktui, kai jo motina pastarajam pasakė, kad A. L. jai trenkė, po ko, kaip parodė pats apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jis „nesusivaldęs“ ir trenkė A. L. (153 b. l.). Taigi nuteistojo naudoto fizinio smurto metu pavojingas A. L. kėsinimasis prieš jo motiną I. P. jau buvo žinomai pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo ginti I. P.. Vadinasi, nuteistasis J. P. vieną kartą kumščiu smogė patėviui A. L. į veido sritį ne todėl, kad gynė motiną, o todėl, kad A. L. prieš tai buvo smurtavęs prieš jo motiną, tai ir išprovokavo smurtinį apelianto elgesį. Beje, pirmosios instancijos teismas įvertino ir paties nukentėjusiojo netinkamą elgesį – jį pripažino provokuojančiu, turėjusiu įtakos J. P. nusikalstamai veikai. Teismas tai pripažino nuteistojo atsakomybe lengvinančia aplinkybe. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistojo veiksmus lėmė ne būtinybė ginti savo motiną nuo nukentėjusiojo, bet pyktis dėl jo netinkamo elgesio su jo motina, ir jis, vieną kartą smogdamas kumščiu patėviui A. L. į veido sritį, suvokė keliantis pavojų jo sveikatai, realiai numatė, kad gali sužaloti nukentėjusįjį, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Negalima nepaminėti ir to, kad, kaip matyti iš pirminių, t. y. įvykio dieną – 2015 m. gruodžio 26 d. įtariamojo apklausos metu duotų parodymų, J. P. išvis neigė naudojęs fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, o versiją, kad fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį naudo tik gindamas savo motiną, iškėlė tik 2016 m. kovo 4 d.

Dėl to, kas paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, kad J. P. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 2 dalyje nurodyti nusikaltimo požymiai ir, esant aptartoms aplinkybėms, nuteistojo J. P. veiksmai negali būti laikomi būtinąja gintimi, todėl baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad kėsinimosi į jo motinos gyvybę ar sveikatą realumą patvirtina ikiteisminio tyrimo Nr. 05-2-00138-16 medžiaga, kuris vyko A. L. atžvilgiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, ir kuris 2016 m. kovo 24 d. prokuroro nutarimu, patvirtintu ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (149, 151 b. l.) buvo nutrauktas jo motinai I. P. ir A. L. susitaikius, teismui nustačius, kad nuteistojo naudoto fizinio smurto metu pavojingas A. L. kėsinimasis prieš jo motiną I. P. jau buvo žinomai pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo ginti I. P., nustatytų faktinių bylos aplinkybių nekeičia ir neturi įtakos apelianto veiksmų juridiniam vertinimui.

Nepagrįstai nuteistasis skunde nurodo ir tai, kad jam paskirtas įpareigojimas – visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val. – nėra adekvatus jo padarytai veikai. Iš skundžiamo nuosprendžio pirmiausia matyti, kad apeliantas vieną tyčinį nesunkų, bet smurtinį nusikaltimą įvykdė būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumui neišnykus ir neatlikus prieš tai paskirtos bausmės, pagal BK 27 straipsnį būdamas recidyvistu. Antra, nuteistajam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėnesiams, kuri buvo bendrinama ir su ankstesniu nuosprendžiu apeliantui skirta ir neatlikta bausmės dalimi, yra mažesnė nei jo padarytos nusikalstamos veikos sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Maža to, pirmosios instancijos teismui atsižvelgus į tai, kad nuteistasis yra jauno amžiaus, darbingas, jam buvo atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas 1 metams. Taigi nuteistajam buvo paskirtas trumpesnės trukmės nei vidurkis bausmės vykdymo atidėjimo terminas, o jam skirti įpareigojimai yra numatyti BK 75 straipsnio 2 dalyje. Kolegijos vertinimu, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, nuteistajam apylinkės teismo skirta bausmė ir įpareigojimai visiškai atitinka tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę, tiek bausme siekiamus tikslus. Atsakant į apelianto skunde nurodytą teiginį, kad jam skirtas įpareigojimas – visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi – trukdo susirasti darbą, pažymima, kad šis įpareigojimas yra taikomas tik tada, kai šis draudimas nėra susijęs su darbu arba mokymusi. Taigi nuteistajam susiradus atitinkamą darbą, kurį būtų privalu dirbti nuo 22 val. iki 6 val., šis draudimas apeliantui taikomas nebūtų. Ir galiausiai teisėjų kolegija pažymi tai, kad padariniai, kuriuos sukelia bausmės ir kartu su bausme paskirtų įpareigojimų taikymas, yra natūralus asmeniui keliamų nepatogumų ar suvaržymų rezultatas, be kita ko, nulemtas tik paties nuteistojo teisei priešingų veiksmų.

Esant aptartoms aplinkybėms nuteistojo apeliacinis skundas pripažįstamas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo J. P. apeliacinį skundą atmesti.