Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-16 · Administracinė byla Nr. AS-556-808-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-16
Bylos Nr.
AS-556-808-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03012-2013-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei
Administracinė byla Nr. AS556-808/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03012-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2013 m. rugsėjo 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, ir VMI prie FM) skundas, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. SP-3 dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių fonde (toliau – ir Sprendimas).

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo Sprendimo nurodomosios dalies 2 ir 3 punktų vykdymą iki bus išspręstas ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvuojamas tuo, kad Lietuvos Respublikos finansų ministrui pradėjus vykdyti Sprendimo nurodomosios dalies 2 ir 3 punktus ir pradėjus tarnybinio nusižengimo tyrimą Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 7 skyriaus ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės), nustatyta tvarka ir pradėjus tarnybinio nusižengimo tyrimą, nebus pagrindo stabdyti pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą apskundus oficialią informaciją (t. y. Sprendimą), kurios pagrindu tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo stabdymo procedūros šiuo pagrindu (t. y. apskundus oficialią informaciją, kurios pagrindu tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas) nėra numatytos Taisyklėse, nes vienintelis reglamentuojamas tarnybinio nusižengimo tyrimo stabdymas yra galimas Taisyklių 18 punkto pagrindu – jeigu paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas; šiai institucijai atsisakius iškelti baudžiamąją arba administracinę bylą arba asmenį atleidus nuo baudžiamosios arba administracinės atsakomybės, tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas nuo atitinkamo sprendimo priėmimo (įsiteisėjimo) dienos. Be to, pradėjus tarnybinio nusižengimo tyrimą Sprendimo pagrindu, kurio teisėtumas yra skundžiamas teismui, ir jį atlikus Taisyklių nustatyta tvarka (vadovaujantis Taisyklių 11 punktu per 20 darbo dienų), pateikus Lietuvos Respublikos finansų ministrui motyvuotą išvadą apie tyrimo rezultatus (Taisyklių 13 punktas) ir Lietuvos Respublikos finansų ministrui VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais priėmus sprendimą ir galimai paskyrus valstybės tarnautojui tarnybinę nuobaudą (vieną iš numatytų VTĮ 29 straipsnio 3 dalyje, tarp kurių yra ir atleidimas iš pareigų), o teismui galimai patenkinus VMI prie FM skundą dėl sprendimo nepagrįstumo pilna apimtimi ar iš dalies, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas, nes asmeniui (valstybės tarnautojui) jau bus galbūt paskirta tarnybinė nuobauda, kurios teisėtumas taip pat taps abejotinas. Todėl gali kilti teisminiai ginčai dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo pagrįstumo, teisėtumo ir galimo neteisėto sprendimo panaikinimo pasekmės (tarp kurių yra ir finansinės) (pvz. paskyrus valstybės tarnautojui griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, ir teismui pripažinus, kad tarnybinė nuobauda skirta nepagrįstai, būtų sprendžiamas klausimas dėl A19 kategorijos valstybės tarnautojo grąžinimo į pareigas ir/ar vidutinio darbo užmokesčio priteisimą už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš pareigų dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (kas sudarytų mažiausiai kelerius metus)).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).

Teismo konstatavo, kad ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas turi įvertinti, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Taip pat net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. AS6-496/2006, Nr. AS15-622/2006, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS146-674/2011). Teismas pažymėjo, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje paprastai būna individualus. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde keliamo reikalavimo pobūdį, jo faktinį pagrindą, skundžiamo sprendimo turinį, jo įtaką kitiems asmenims bei minėtą administracinių teismų praktiką, pripažino, kad realios grėsmės, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių šioje byloje būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, nėra. Skundžiamo Sprendimo nurodomosios dalies 2 punktu Lietuvos Respublikos finansų ministras yra įpareigotas įstatymų nustatyta tvarka dėl Sprendimo dėstomojoje dalyje išdėstytų teisės aktų pažeidimų traukti pažeidimus padariusius asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn. VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Atlikus tarnybinį patikrinimą ir nenustačius tarnybinio nusižengimo sudėties tarnybinė nuobauda negali būti paskirta nepriklausomai nuo to, ar Sprendimas bus pripažintas teisėtu ir pagrįstu, ar ne. Teismo vertinimu, priėmus teismo sprendimą panaikinti pareiškėjo skundžiamą Sprendimą, iki tokio sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas nepasunkėtų arba netaptų negalimas. Atsižvelgiant į tai, teismas pareiškėjo prašymą dėl užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

III.

Pareiškėjas VMI prie FM pateikė atskirąjį skundą prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - patenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones - sustabdyti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2013 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. SP-3 nurodomosios dalies 2 ir 3 punktų vykdymą iki teismo bus išspręstas ginčas dėl šio sprendimo pagrįstumo bei panaikinimo.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas tinkamai neišanalizavo ir neįvertino VMI prie FM pateiktų argumentų ir įrodymų, neįsigilino į klausimo esmę ir esantį teisės aktų nesuderinamumą. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės. Atkreipia dėmesį, kad sprendimo nurodomosios dalies 2 punkte Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas įpareigoja Lietuvos Respublikos finansų ministrą įstatymų nustatyta tvarka traukti pažeidimus padariusius asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn, o ne tirti įtariamą tarnybinį nusižengimą, taip preziumuodamas šių asmenų kaltę. Be to, patenkinus prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bus išvengta dvigubo sprendimo vertinimo - tiek VTĮ ir Taisyklių nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos finansų ministrui atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, tiek ABTĮ nustatyta tvarka teismui vertinant VMI prie FM skundą dėl sprendimo pripažinimo nepagrįstu ir panaikinimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra nepagrįstas. Tarnybinės nuobaudos valstybės tarnautojams skiriamos VTĮ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, gavus oficialią informaciją tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. VTĮ 30 straipsnio, reglamentuojančio tarnybinių nuobaudų skyrimą, 4 dalyje nurodyta, kad paaiškėjus, jog tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdomas ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama institucijai, kompetentingai tirti ir nagrinėti atitinkamas bylas. Šie tarnybinio nusižengimo tyrimo sustabdymo pagrindai numatyti ir Taisyklių 18 punkte. Tai, kad šiuose teisės aktuose nėra pareiškėjo minimo pagrindo - apskundus oficialią informaciją (t. y. sprendimą), kurios pagrindu pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas, stabdyti pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą - nereiškia teisės aktų nuostatų nesuderinamumo. Be to, teisės aktuose nustatytas tarnybinio nusižengimo tyrimo sustabdymo pagrindų sąrašas yra baigtinis. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, bei, vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad sprendimo apskundimą ir tarnybinių nuobaudų skyrimą reglamentuojantys teisės aktai iš esmės reglamentuoja skirtingus dalykus, todėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentas dėl teisės aktų nesuderinamumo yra nepagrįstas. Pareiškėjas atskirajame skunde teismui pažymi, kad pradėjus tarnybinio nusižengimo tyrimą skundžiamo Sprendimo pagrindu ir jį atlikus Taisyklių nustatyta tvarka bei Lietuvos Respublikos finansų ministrui priėmus sprendimą paskirti tarnybinę nuobaudą (viena iš jų yra ir atleidimas iš pareigų), o teismui galimai patenkinus pareiškėjo skundą dėl Sprendimo nepagrįstumo pilna apimtimi ar iš dalies, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, nes asmeniui jau gali būti paskirta tarnybinė nuobauda. Pažymi, kad šios pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės vertintinos išimtinai kaip prielaidos, kurios, Valstybės kontrolės nuomone, negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jau yra prasidėjusios procedūros, kurios gali baigtis pareiškėjo skunde nurodomų sankcijų pritaikymu. Taigi, nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamą Sprendimą ar jo dalį, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-634/2012. Be to, atsakovas nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjas skundžia Sprendimo dalį, kurioje nustatyti įpareigojimai ne pareiškėjui, o LR finansų ministrui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1698/2010 konstatavo, kad išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą. Be to, jeigu būtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė - ginčijamo Sprendimo vykdymo sustabdymas, LR finansų ministrui būtų apsunkintas Sprendimo įpareigojimų vykdymas. VTĮ 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad gavus oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, pradedamas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tarnybinis tyrimas baigiamas motyvuota išvada apie tyrimo rezultatus, kuri pateikiama valstybės tarnautoją, įtariamą padarius tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusiam asmeniui ir šis priima sprendimą atsižvelgdamas į pateiktą išvadą (Taisyklių 13 ir 14 p.). Atsižvelgiant į minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad asmuo traukiamas tarnybos ar drausminėn atsakomybėn tik atlikus tyrimą ir tik nustačius, jog asmuo padarė tarnybinį ar drausmės pažeidimą. Taip pat pažymi, kad Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punkte įtvirtinta valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojo teisė priimant sprendimus pagal valstybinio audito ataskaitas įpareigoti audituotų subjektų ar aukštesniųjų institucijų vadovus įstatymų nustatyta tvarka traukti asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn. Todėl pareiškėjo skundo motyvas, kad Sprendimo nurodomosios dalies 2 punkte valstybės kontrolieriaus pavaduotojas įpareigoja Lietuvos Respublikos finansų ministrą įstatymų nustatyta tvarka traukti pažeidimus padariusius asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn, o ne tirti įtariamą nusižengimą, taip preziumuodamas asmenų kaltę, yra nepagrįstas. Pažymi, kad teisės aktų nustatyta tvarka gauta informacija apie galimus nusižengimus yra pagrindas LR finansų ministrui pradėti tyrimą, siekiant išsiaiškinti tikrąsias nusižengimų padarymo aplinkybes, priežastis, t. y. jis siekia kitokių nei teismas tikslų ir jo tyrimas skiriasi nuo teismo atliekamo vertinimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirojo skundo motyvas dėl dvigubo Sprendimo vertinimo yra nepagrįstas. Teismui patenkinus reikalavimo užtikrinimo priemonę - sustabdžius Sprendimo vykdymą, LR finansų ministerija negalėtų operatyviai įvykdyti Sprendimą ir siekti, kad būtų pašalinti valstybinio audito metu nustatyti teisės aktų pažeidimai. Pažymi, kad pareiškėjas ir 2013 metais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1K-213 patvirtinto 23-iojo viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standarto „Tarpinių finansinių ataskaitų rinkinys“ nuostatas, nepateikė LR finansų ministerijai mokesčių fondo 2013 metų pirmojo ketvirčio ir pusmečio tarpinių finansinių ataskaitų. Valstybės kontrolės nuomone, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl užtikrinimo priemonių taikymo, priimta tinkamai įvertinus visas reikšmingas aplinkybes bei pagrįsta teisės aktų nuostatomis, todėl jos naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. SP-3 dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių fonde. Pareiškėjas taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo akto nurodomosios dalies 2 ir 3 punktų, kuriais Lietuvos Respublikos finansų ministras įpareigojamas įstatymų nustatyta tvarka dėl sprendimo dėstomoje dalyje išdėstytų teisės aktų pažeidimų traukti pažeidimus padariusius asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn ir nustatytas sprendimo įvykdymo terminas, vykdymą iki teismo bus išspręstas ginčas dėl šio sprendimo pagrįstumo bei panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama nutartimi pareiškėjo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Atskiruoju skundu pareiškėjas VMI prie FM nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria teismas nepritaikė prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, ir nurodo, kad teismas tinkamai neišanalizavo ir neįvertino VMI prie FM pateiktų argumentų ir įrodymų, neįsigilino į klausimo esmę ir nepagrįstai atsisakė taikyti prašytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Administracinėje teisėje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą nustato ABTĮ 71 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr. pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – skundžiamo sprendimo nurodomosios dalies 2 ir 3 punktų vykdymo sustabdymo – taikymo nurodo, jog pagal ABTĮ 71 straipsnio 3 dalį reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas. ABTĮ 71 straipsnio 3 dalis įtvirtina baigtinį reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšių sąrašą. Atsižvelgus į pareiškėjo pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės turinį, į tai, kad teismas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, darytina išvada, jog pareiškėjas iš esmės prašo laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.).

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-634/2012), nagrinėdamas iš principo analogišką situaciją, pažymėjo, kad „Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamą akto dalį, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Naujų sprendimų priėmimas nėra kliūtis atkurti buvusią padėtį, jei jų priėmimo pagrindas būtų pripažintas neteisėtu. Be to, teisės aktų nustatyta tvarka gauta informacija apie galimus nusižengimus yra pagrindas pradėti tyrimą, siekiant išsiaiškinti tikrąsias nusižengimų padarymo aplinkybes, priežastis. Tai yra įprasta tokiais atvejais taikoma procedūra. Tuo atveju, jei realiai būtų patirta žala, ji galėtų būti atlyginta remiantis žalos atlyginimo instituto taisyklėmis. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą“.

Tikrinamoje administracinėje byloje taip pat nėra jokio pagrindo teiginiui, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas arba iš esmės pasunkės. Skundžiamo Sprendimo pagrindu ir jį atlikus Taisyklių nustatyta tvarka bei Lietuvos Respublikos finansų ministrui priėmus sprendimą pastarasis gali būti ir be konkrečios poveikio priemonės, o net ir galimai paskyrus poveikio priemonę ji nebūtinai būtų atleidimas iš pareigų. Taigi dabartiniu metu nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad egzistuoja bent viena iš aplinkybių numatytų ABTĮ 71 straipsnyje ir sąlygojančių atskirojo skundo tenkinimą.

Dėl išdėstytų priežasčių, atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi iš esmės pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta, todėl jos naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą, o Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius