Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 25S55617, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja 2024 m. spalio 24 d. pateikė prašymą Nr. 2410-LLG-0262 išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Elixus“ pagrindu. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. 760417853, galiojantį nuo 2025 m. sausio 27 d. iki 2027 m. sausio 27 d.

Migracijos departamentas, nustatęs, jog su pareiškėja nebuvo sudaryta darbo sutartis, o jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėja šiuo metu nedirba, 2025 m. vasario 25 d. priėmė sprendimą Nr. 25S55617, kuriuo panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat su asmeniu nebuvo sudaryta darbo sutartis.

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento priimtu sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Užimtumo tarnyba nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas paaiškėjus, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Aptariamo straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

UTPĮ 62 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas) 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „Elixus“ pagrindu. Patikrinimo metu Migracijos departamentas nustatė, kad UAB „Elixus“ darbo sutarties su pareiškėja nesudarė, o jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėja šiuo metu taip pat nedirba. Pažymėtina ir tai, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nėra duomenų apie asmens darbą Lietuvoje.

Leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinami, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Be kita ko, ginčijame sprendime nustatyta, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus leidimo laikinai gyventi panaikinamo pagrindas, kai nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nebuvo sudaryta.

Kaip jau minėta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja ginčijamo sprendimo priėmimo metu nedirbo jokioje Lietuvos Respublikoje registruotoje įmonėje. Pažymėtina, kad pareiškėja skunde nurodo, jog ji iš savo pusės ėmėsi visų reikiamų veiksmų siekdama įsidarbinti, tačiau, jos teigimu, UAB „Elixus“ nesilaikė prisiimtų įsipareigojimų. Dėl šių aplinkybių, pareiškėjos nuomone, ji buvo nubausta nepagrįstai. Visgi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog darbo sutartis su pareiškėja faktiškai nebuvo sudaryta ir dėl šios aplinkybės atsirado UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas imperatyvus pagrindas leidimui laikinai gyventi panaikinti. Svarbu pažymėti, kad net jei pareiškėja darbo santykių nesusiklostymą sieja su darbdavio neveikimu ar įsipareigojimų nevykdymu, ši aplinkybė nepaneigia objektyvių duomenų – jog sprendimo priėmimo metu darbo sutartis nebuvo sudaryta, todėl atsakovo sprendimas grindžiamas teisingai nustatytu faktiniu pagrindu.

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis). Teismas sutinka, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Migracijos departamentą.

Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad darbo sutarties ji nesudarė dėl darbdavio kaltės ir tikėjosi, kad Migracijos departamentas jai iš anksto praneš apie leidimo panaikinimą, tokiu būdu suteikiant pareiškėjai galimybę susirasti kitą darbdavį. Teismas pažymi, jog toks skundo argumentas nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui. Kaip jau buvo nurodyta, leidimų laikinai gyventi išdavimas ir panaikinimas yra viešosios teisės srities klausimas, kuriame pareigą laikytis teisės aktų turi tiek užsienietis, tiek Migracijos departamentas. Leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra imperatyvus Migracijos departamento veiksmas, kai nustatomos teisės aktuose numatytos sąlygos, todėl šiuo atveju nėra reikšminga, dėl kieno veiksmų ar neveikimo darbo sutartis faktiškai nebuvo sudaryta – svarbu tai, jog darbo santykiai nesusiklostė ir užsienietis faktiškai neatitiko leidimo išdavimo sąlygų (UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Be to, nei UTPĮ, nei Aprašas nenumato pareigos Migracijos departamentui iš anksto įspėti užsienietį apie ketinimą panaikinti leidimą. Sprendimas dėl leidimo panaikinimo turi būti priimtas per 14 kalendorinių dienų nuo pagrindo paaiškėjimo dienos, užtikrinant proceso operatyvumą ir teisėtumą (Aprašo 130 punktas). Be to, Migracijos departamentas, priėmęs sprendimą, jį pareiškėjai įteikė, nurodydamas apskundimo tvarką, todėl pareiškėjos teisė į gynybą nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta, o pareiškėja nesiėmė aktyvių veiksmų siekiant išsiaiškinti savo teisinę situaciją ar informuoti kompetentingą instituciją apie pasikeitusias aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog Migracijos departamento sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi buvo nepagrįstas ar pažeidžiantis proporcingumo, teisėtų lūkesčių ar gero administravimo principus.

Be to, pareiškėjos teiginiai, jog jis iš savo pusės viską atliko tinkamai, o darbdavys nesilaikė savo įsipareigojimų, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Vien deklaratyvus kaltės perkėlimas darbdaviui nepašalina pareiškėjo kaip darbuotojo pareigos laikytis teisės aktų bei sutartinių įsipareigojimų. Be to, pareiškėja neįrodė, kad būtent darbdavio veiksmuose pasireiškė nesąžiningumas, kuris būtų tiesiogiai nulėmęs neigiamas pasekmes jai. Atsakomybė darbuotojui taikoma už jo pažeidimus, o ne už darbdavio elgesį, todėl pareiškėjos teiginys, kad ji buvo nubausta už darbdavio nesąžiningumą, neturi pagrindo nei faktiniu, nei teisiniu aspektu.

Pareiškėja skunde taip pat akcentuoja, kad Migracijos departamento išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas be jokių išankstinių pranešimų ar įspėjimų. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos argumentus, pažymi, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017). Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjos teisių būti išklausytai tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėja turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2024 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2394-575/2024).

Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėja skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes ji būtų nurodžiusi bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikusi. Migracijos departamento sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas prieš priimdamas sprendimą turėjo papildomai apklausti pareiškėją.

Atkreiptinas dėmesys, kad nei Migracijos departamentas, nei kitos atsakingos institucijos nėra įgaliotos garantuoti darbo sutarties sudarymo pareiškėjos vardu – tai yra pareiškėjos ir darbdavio tarpusavio susitarimo klausimas. Pareiškėja, žinodama apie savo pareigą pradėti dirbti pagal kvietimą ir laikytis leidimo išdavimo sąlygų, privalėjo imtis aktyvių veiksmų, kad darbo sutartis būtų sudaryta nedelsiant po atvykimo. Taigi akivaizdu, jog pareiškėja ne tik turėjo realias galimybes sudaryti darbo sutartį, bet ir pati nepakankamai rūpinosi savo pareigų įgyvendinimu, dėl ko susidarė situacija, lėmusi leidimo laikinai gyventi panaikinimą.

Pasisakant dėl pareiškėjos šeiminių, ekonominių ar socialinių ryšių, nustatyta, jog pareiškėjai leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760417853 išduotas pirmą kartą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja turėtų asmeninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Nurodyti duomenys patvirtina, jog pareiškėją su Lietuvą sieja tik išskirtinai trumpalaikiai darbo ekonominiai santykiai. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja nenurodė, jog jai kyla grėsmė ar pavojus, dėl kurių ji negalėtų gyventi savo kilmės šalyje.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2025 m. vasario 25 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 25S55617, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Nr. 760417853, galiojantį iki 2027 m. sausio 27 d., todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėja skundu taip pat prašė atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjos skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalimi 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo E. Y. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.