Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ch. (M. Ch. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ch. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 str. 2 d., 260 str. 3 d. ir nuteistas:

pagal BK 199 str. 2 d. - laisvės atėmimu 6 metams;

pagal BK 260 str. 3 d. – laisvės atėmimu 12 metų.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos, griežtesne apimat švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė M. Ch. paskirta laisvės atėmimas 12 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 str. 2 d. 2 p., konfiskuotas M. Ch. priklausantis automobilis „Mitsubishi Eclipse“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), saugomas Lietuvos policijos Logistikos centro sandėliuose, esančiuose Vilniaus rajone, Nemenčinės II kaime.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Ch. nuteistas už tai, kad iki 2006 m. liepos 27 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, už Lietuvos Respublikos ribų, tiksliai nenustatytoje vietoje, iš tyrimo metu nenustatyto šaltinio, neteisėtai įgijo 3009,39 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 2212,96 g heroino, t. y. labai didelis kiekis narkotinės medžiagos ir 2006 m. liepos 27 d., nuo 11 val. 31 min. iki 11 val. 38 min., šią narkotinę medžiagą, neturėdamas leidimo, nepateikdamas muitinės kontrolei – slėpdamas savo automobilio „Mitsubishi Eclipse“, (Rusijos Federacijos valst. Nr. duomenys neskelbtini) prietaisų skydelio bloko oro pagalvei skirtoje ertmėje ir už prietaisų skydelio gaubto esančioje ertmėje, taip pat bandydamas šios kontrolės išvengti – pareikšdamas Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams, kad į Lietuvos Respubliką neveža jokių gabenti draudžiamų daiktų, neteisėtai laikė ir gabeno iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Smėlynės pasienio kontrolės postą, esantį Zarasų rajone, Smėlynės kaime, t. y. šiais savo veiksmais M. Ch. padarė nusikalimus, numatytus BK 199 str. 2 d., 260 str. 3 d.

Pagrįsdamas savo poziciją, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nurodo, kad ant automobilyje rastų pakuočių nebuvo nustatyti jo pirštų pėdsakai; jis nematė pakuočių turinio, juo nesidomėjo, kadangi buvo įsitikęs, jog veža vaistus „Mumijo“. Teigia, kad krovinys buvo įdėtas jam nematant, jis neklausė, kiek yra pakuočių, kokia krovinio spalva, konsistencija, svoris ar kaina. Anot apelianto, tai, jog pakuotes sudėjęs asmuo planavo jas išsiimti, patvirtina apelianto parodymų teisingumą. Tvirtina, kad pakuotės nebuvo slepiamos, jos tiesiog buvo sudėtos anksčiau išsiskleidusios oro pagalvės ertmėje, uždengtos oro pagalvės dangteliu, nuimamu ir uždedamu rankomis, nenaudojant jokių specialių įrankių, t. y. ši oro pagalvė buvo naudojama kaip antra dėtuvė. Pažymi paketo turiniu nesidomėjęs, pats niekada nėra vartojęs narkotikų, todėl nežino, kaip jie atrodo.

Kategoriškai nesutinka su teismo išvada „byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad M. Ch. buvo pasamdytas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną pargabenti itin draudžiamą krovinį“ ir nurodo, jog įrodymai šiai išvadai pagrįsti nuosprendyje neaptariami ir nevertinami. Pabrėžia byloje nesant duomenų, jog jis „buvo pasamdytas pergabenti itin draudžiamą krovinį“. Nelogiškais vadina teismo motyvus, kad jis gabeno ne vaistus, ką esą, anot teismo, paneigia medžiagos įpakavimas, kiekis, specifinių užrašų nebuvimas, t. y. jis krovinio nepakavo ir apskritai nematė pakuočių.

Pasisakydamas dėl išimtų mobiliojo ryšio telefonų ir pirštų atspaudų, nurodo turėjęs ir naudojęsis tik vienu mobiliojo ryšio telefonu, o kitą jam paliko Fiodoras. Nežino, iš kur mašinoje atsirado trečiasis telefonas, to nesiaiškino ir teismas. Apeliantas mano, kad jį mašinoje galėjo palikti pareigūnai, tą, anot jo, patvirtina teisme kaip liudytoju apklausto V. G. , dalyvavusio jį sulaikant bei apžiūrint jo automobilį, parodymai. Ne mažiau svarbi ta aplinkybė, kad vienu jo automobilyje rastu mobiliojo ryšio telefonu lietuvių kalba buvo siunčiamos SMS žinutės į Lietuvą. Daro kategorišką išvadą, kad šis telefonas buvo gautas kartu su operatyvine informacija ir padėtas jo automobilyje. Ginčija, jog atliekant asmens kratą, iš jo buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas ir pažymi, pareigūnams liepus, nuvaręs automobilį į apžiūros aikštelę, taip pat pareigūnų nurodymu padėjęs telefoną į automobilį, daugiau į jį įlipęs nebuvo ir nieko, nedalyvaujant pareigūnams, iš jo nepaėmė. Teigia, jog ant prietaiso skydelio išorinės pusės rastas piršto atspaudas negali būti laikomas įrodymu, kadangi 1) ikiteisminio tyrimo metu netirta aplinkybė, ar piršto atspaudas skydelio išorinėje pusėje galėjo likti neišardžius skydelio; 2) norint visapusiškai ir objektyviai ištirti šią aplinkybę, teismas privalėjo atlikti eksperimentą; 3) ant pakuočių nebuvo jo piršto pėdsakų, todėl jie negalėjo likti ir ant prietaisų skydelio, kurio jis neardė.

Nelogiškomis ir nepagrįstomis vadinamos teismo išvados dėl jo pravardžių „Miša Piterskij“, „Sipak“, sulaikytas kaip „Piterska Merga“, pabrėžiant, kad šios pravardės yra išgalvotos. Pažymi, kad jo parodymų teisingumą patvirtina tai, kad jis iš anksto buvo laukiamas, buvo turimos visos žinios apie jo atvykimą: aštuoni Policijos departamento pareigūnai – skyriaus viršininkas, tyrėjai, ekspertai ir net vertėja į Smėlynės kontrolės postą atvyko po 15 minučių.

Nesutinka su teismo teiginiu, kad jo parodymai nėra nuoseklūs (esą jis iš pradžių teigė nieko nežinantis apie automobilyje rastus paketus, vėliau gynybos poziciją pakeitė ir davė tokius parodymus, kaip ir teisiamojo posėdžio metu). Apelianto manymu, jo parodymų, duotų 2006-07-28 iškart po jo sulaikymo, negalima laikyti apklausa, nes tai buvo ne jo, o kitų apklausoje dalyvavusių pareigūnų parodymai. Tada jam buvo siūloma bendradarbiauti, atpažinti rodomus asmenis, taip pat aiškinta, kad bendradarbiavimo atveju jam bus skirta 3-4 metų laisvės atėmimo bausmė, priešingu atveju – praleis ilgus metus kalėjime. Skunde teigia pareigūnams pateikęs informaciją apie Fiodorą, nurodęs jo pavardę, galimas buvimo vietas, tačiau jo taip ir nebuvo ieškota.

Paskutinėje apeliacinio skundo dalyje dėstomi argumentai dėl BK 260 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Nesupranta, kokiais motyvais vadovaudamasis teismas atmetė jo parodymus apie tai, kad jis žinojo vežantis ne vaistus, o narkotikus, jei to nepatvirtina nei liudytojų parodymai, nei jokie byloje surinkti dokumentiniai duomenys. Pabrėžia tikrai nežinojęs, jog pakuotėse yra narkotikai, jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios intelektualinio ir valinio elementų, t. y. nebuvo tiesioginės tyčios. Teigia, kad jo parodymus patvirtina skunde pacituoti liudytojo A. Z. parodymai ir pažymi, jog natūralu, kad sužinojęs tikrąjį vežto krovinio turinį jis susijaudino, nes tik tada suprato, į kokią situaciją pateko. Atkreipdamas dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 37 17 punktą, kuriame nurodoma, jog minėtos veikos padaromas esant kaltininko tiesioginei tyčia, kategoriškai tvirtina net bendrais bruožais nesuvokęs, kad gabenamos medžiagos yra narkotikai, jis buvo įsitikinęs vežantis vaistus „Mumijo“. Apelianto įsitikinimu, jo teiginius pagrindžia ta aplinkybė, jog jam buvo pažadėtas 1500 eurų atlygis, t. y. jis tik norėjo užsidirbti. Mano, kad jo veiksmai kvalifikuotini pagal BK 199 str. 2 d., nes jis gabeno vaistų kontrabandą. Neneigia žinojęs, kad juos privalo pateikti muitinės kontrolei, tačiau kategoriškai neigia suvokęs, jog tai yra narkotikai. Taip pat pažymi, kad jam skirta bausmė yra per griežta, nurodo tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2007 m. kovo pabaigoje vedęs, balandžio mėn. turi gimti kūdikis.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė nuteistojo M. Ch. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis M. Ch. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. Ch. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistojo M. Ch. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tokios teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. M. Ch. įvykdytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 199 str. 2 d. ir 260 str. 3 d.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad nuteistasis iš esmės nesutinka su tomis teismo išvadomis, kuriomis konstatuojama, kad M. Ch. suvokė, jog paketuose yra draudžiamos disponuoti medžiagos. Apelianto teigimu, jis nežinojo, kad pakuotėse yra narkotikai, jo veikoje nebuvo tiesioginės tyčios, manė vežantis vaistus. Vis dėlto tokia nuteistojo pozicija pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo ir išdėstė tokį sprendimą pagrindžiančius motyvus. Kolegija sutinka su apygardos teismo atliktu M. Ch. veiksmų įvertinimu, jų teisiniu kvalifikavimu ir kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais bandoma įrodyti nežinojus vežamo krovinio turinio.

Iš bylos medžiagos matyti, kad patikrinus apelianto automobilį „Mitsubishi Eclipse“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), t. y. nuėmus priekinės panelės keleivio oro pagalvės gaubtą, buvo rasti margoje medžiagoje įvynioti penki plastikiniai maišeliai su gelsvos smėlinės spalvos į granules susikristalizavusiais milteliais bei vienas maišelis po prietaisų skydeliu, kurių bendras svoris apie 3500 g (t. 1, b. l. 5-17). Atlikus specialisto išvadą paaiškėjo, kad šešiuose rastuose maišeliuose yra 2212,961 g narkotinės medžiagos – heroino (t. 1, b. l. 22-24). Apeliantas, per Smėlynės pasienio postą iš Latvijos Respublikos įvažiuodamas į Lietuvos Respubliką, nepateikė šio krovinio muitinės kontrolei, paklaustas nurodė nevežantis jokių gabenti draudžiamų daiktų. Tad tokie nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 199 str. 2 d., 260 str. 3 d. Apeliaciniame skunde M. Ch. neginčija, jog šio krovinio jis sąmoningai nepateikė muitinės kontrolei, tačiau aktyviai įrodinėja nežinojęs, kad vežė narkotines medžiagas. Apelianto teigimu, jo pažįstamas Fiodoras paprašė į Kaliningradą nuvežti vaistus, o jam sutikus, būtent Fiodoras vaistus, kaip jis tuo metu manė, nunešė į mašiną. Pats M. Ch. nematė nei kaip atrodo tariamų vaistų pakuotės, nei koks jų svoris ar kaina, jis prie to krovinio net neprisilietė, žinojo, kad veš vaistus, pavadinimu „Mumijo“, be to, neneigia, kad už tai jam buvo pažadėtas 1500 eurų atlygis. Apeliantas teisingai pažymi, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 260 str. 3 d. būtina įrodyti tiesioginės tyčios buvimą, ir nors jis kategoriškai neigia ją buvus, kolegija laiko šį nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį įrodytą ir nekeliantį jokių abejonių.

Iš tiesų BK 260 str. 3 d. numatytas nusikaltimas yra padaromas esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas suvokia neteisėtai disponuojantis labai dideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir nori tą daryti. Pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir remiantis byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. Kolegijos manymu, bylos įrodomoji medžiaga, nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina apygardos teismo išvadą, kad M. Ch. suvokė tiek vežantis disponuoti draudžiamą medžiagą, tiek ir tai, kad ši medžiaga sudaro didelį kiekį.

Iš baudžiamojo proceso metu duotų M. Ch. parodymų matyti, kad jie nebuvo nuoseklūs, priešingai – nuteistasis pradžioje nurodęs vienas aplinkybes, vėliau jas pakeitė iš esmės skirtingomis. Štai 2006-07-28 pirmąkart apklausiamas kaip įtariamasis M. Ch. aiškino rastus paketus matantis pirmą kartą, tikino nieko nežinantis, kaip jie atsirado automobilyje (t. 1, b. l. 49-50). Po kelių savaičių jis buvo apklaustas papildomai, tačiau ir tąkart nenurodė, kaip rasti paketai su narkotinėmis medžiagomis atsirado jo automobilyje (t. 1, b. l. 56-57). Ir tik praėjus daugiau nei trims mėnesiams įtariamojo papildomos apklausos metu M. Ch. iškėlė versiją apie tai, jog tai jo pažįstamas Fiodoras paprašė į Kaliningradą nuvežti vaistus „Mumijo“, pats to negalėjo padaryti, kadangi kažkas negerai buvo su jo užsienio pasu. Anot M. Ch. , po kelių dienų Fiodoras atvažiavo į viešbutį, buvo vėlu, daugmaž vidurnaktis, todėl jis (apeliantas) davė automobilio raktelius, kad Fiodoras padėtų tariamus vaistus. Taip pat parodė, kad pažįstamas jam minėjo, jog vaistus būtų gerai paslėpti, nes kitaip juos reikės deklaruoti pasienyje, be to, jiems reikalingas medicininis sertifikatas. M. Ch. teigimu, jo pažįstamas grįžo daugmaž pu pusvalandžio, atidavė automobilio raktelius, pasakė, kur padėjo vaistus, nurodė, jog už nuvežimą jam buvo pažadėtas 1500 eurų atlygis (t. 1, b. l. 140-141). Panašias aplinkybes nuteistasis nurodė ir apklausiamas teisme, t. y. jis laikėsi paskutinės įtariamojo apklausos metu iškeltos versijos, kurią papildė dar keliomis detalėmis (pavyzdžiui, nurodė, kad Fiodoras jo automobilyje paliko ir telefoną, kuriuo pastarasis esą turėjo paskambinti) (t. 2, b. l. 50-55). Tad akivaizdu, kad nuteistasis iš pradžių apskritai neigęs, jog yra susijęs su automobilyje rastomis medžiagomis, vėliau savo parodymus pakeitė ir aiškino tik nežinojęs, koks iš tikrųjų buvo gabenamo krovinio turinys. Ta parodymų dalis, kuria jis tvirtina nematęs, kaip atrodė Fiodoro atneštas krovinys, nežinojo, kas jame iš tiesų buvo, pagrįstai įvertinta kaip gynybinė nuteistojo pozicija, siekiant išvengti atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 3 d., padarymą, tuo pačiu kolegija kaip nepagrįstą atmeta nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomą teiginį, jog nenustatytas jo tariamas pažįstamas.

BPK 20 str. 5 d. nustato, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti motyvai, kuriais remiantis konstatuota, jog M. Ch. suvokė, kokį krovinį gabena ir koks buvo to krovinio kiekis. Kolegija su šiais argumentais sutinka, todėl jų iš naujo neaptars, o išskirs tik pagrindines aplinkybes.

Štai apeliantas skunde akcentuoja, jog jis nematė, kaip atrodė pakuotės, jų spalva, konsistencija, koks buvo jų svoris, ant pakuočių nerasti jo pirštų antspaudai, be to, krovinys nebuvo paslėptas, o tik sudėtas anksčiau išsiskleidusių oro pagalvių ertmėje, kuri atliko dėtuvės funkciją. Su tokiais nuteistojo teiginiais sutikti negalima, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti. Iš įvykio vietos apžiūros matyti, kad nuteistojo automobilyje rastas krovinys buvo supakuotas į plastikinius maišelius, įvyniotus į margą audinį-medžiagą bei apsuktus juodu polietilenu, be to, krovinys buvo padėtas ne įprastoje automobilio vietoje, o paslėptas (t. 1, b. l. 5-17). Iš anksčiau išdėstytos medžiagos matyti, kad apeliantas dėl šio krovinio atsiradimo davė iš esmės skirtingus parodymus, t. y. iš pradžių teigęs nieko nežinantis apie rastus paketus, vėliau tvirtino, kad juos vežė paprašytas pažįstamo Fiodoro ir manė, kad juose yra vaistai. Bandydamas pašalinti susidariusius prieštaravimus ir įtvirtinti vėliau iškeltą versiją, M. Ch. apeliaciniame skunde aiškina, kad jo pirminių parodymų negalima laikyti apklausa, kadangi pirmos apklausos metu jis buvo verčiamas bendradarbiauti, atpažinti rodomus asmenis ir pan. Tačiau toks nuteistojo teiginys negali būti laikomas pagrįstu. Iš bylos medžiagos matyti, kad visų apklausų, tarp jų ir pirmosios, taip pat ir vėlesnių apklausų metu, dalyvavo gynėjas, atstovavęs M. Ch. teisėms ir teisėtiems interesams, visi protokolai apeliantui buvo išversti, jis pats savo ranka patvirtino, kad iš jo žodžių protokolai surašyti teisingai, todėl nėra pagrindo abejoti šių apklausų teisėtumu.

Automobilyje rastų paketų, dydis, svoris, ypatingai jų įpakavimas nedavė jokio pagrindo manyti esant juose vaistus. Ant pakuočių nebuvo jokių apelianto įvardintų vaistų „Mumijo“ užrašų, jų išorinis vaizdas apskritai nepriminė vaistų pakuotės. Juodame polietilene susukti paketai neturėjo jokių etikečių, užrašų ar kitų vaistams būtinų žymėjimo ženklų. Nors apeliantas aiškina, kad tai ne jis, o jo pažįstamas padėjo tuos paketus į mašiną, tačiau visiškai nelogiška, kad naktį, apie 00 val., atvykusiam ne itin geram pažįstamam (negalėjo nurodyti nei jo tikslios pavardės, nei kur konkrečiai gyvena) M. Ch. būtų davęs mašinos raktelius, kad ten pastarasis padėtų vaistus. Netikėtina, kad prieš važiuodamas apeliantas net nebūtų pažiūrėjęs, kur yra padėti tariami vaistai, kaip jie atrodo, net nebūtų pasidomėjęs, ką jis veža, juolab, kad neneigia žinojęs, jog teks juos nuslėpti nuo muitinės kontrolės. Be to, už tariamų vaistų nuvežimą jam buvo pažadėtas net 1500 eurų atlygimas, kuris yra visiškai neadekvatus tokiai paslaugai, kurią tvirtina daręs apeliantas. Teisme M. Ch. aiškino, kad tokia pinigų suma jam jokio įtarimo nesukėlė, kadangi tai nebuvo eilinė paslauga (t. 2, b. l. 68). Vadinasi, apeliantas suvokė privalėsiantis atlikti neteisėtus veiksmus, todėl netikėtina, kad jis nebūtų bent minimaliai išsiaiškinęs (apžiūrėjęs), ką jam teks vežti, o lengvabūdiškai patikėjęs mažai pažįstamu asmeniu, kuris naktį į jo automobilį padėjo anksčiau nematytą krovinį. Be to, nelogiškas aiškinimas, jog minimas pažįstamas pats tariamų vaistų negalėjo vežti, kadangi buvo nesklandumų su jo užsienio pasu. Nesuprantama, kaip apelianto nurodomas asmuo, kuris, kaip aiškinama, turėjo sunkumų kertant sieną, jo (M. Ch. ) jau būtų laukęs Kaliningrade. Tvirtinimas, kad pastarasis skrido lėktuvu, nė kiek nepaaiškina, kaip buvo išspręsti su pasu susiję nesklandumai.

Nors, kaip pabrėžia apeliantas, ant pačių pakuočių ir nebuvo rasti jo pirštų antspaudai, tačiau specialisto išvada Nr. 7046 nustatė, kad ant prietaisų skydelio užfiksuotas rankų pėdsakas priklauso M. Ch. , t. y. yra paliktas jo dešinės rankos nykščiu (t. 1, b. l. 38-40). Ginčydamas, kad ši aplinkybė turi įrodomąją reikšmę, nuteistasis teigia, jog antspaudas galėjo likti neišardžius skydelio, tačiau tokį argumentą paneigia liudytojo A. B. parodymai. Šis Kriminalistinių tyrimų centro specialistas teisme parodė, jog užfiksuotas pirštas buvo tinkamas identifikacijai ir, posėdžio metu susipažinęs su pateiktomis pėdsakų nuotraukomis, patvirtino, jog pagal pėdsako išsidėstymą jį buvo galima palikti tik nuėmus skydą, t. y. jis galėjo būti paliktas tik ardant automobilį (t. 2, b. l. 65-66). Šie specialisto parodymai paneigia nuteistojo versiją, jog paketai gulėjo lengvai prieinamoje vietoje, naudojamoje kaip antra dėtuvė, į kurią patenkant nereikia naudoti jokių papildomų pastangų, įrankių ar priemonių. Tuo pačiu paneigiama ir tai, kad mažai pažįstamas asmuo svetimoje mašinoje, be to, nakties metu, per pusvalandį (tiek, apelianto teigimu, užtruko Fiodoras) būtų išardęs automobilį, t. y. nuėmęs priekinės panelės keleivio oro pagalvės gaubtą, taip pat priekinės panelės prietaisų skydelio gaubtą, padėjęs šiose vietose paketus, o po to vėl sustatęs ir uždėjęs nuimtas dalis į savo vietas.

Tad kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, taip pat nuosprendyje aptartus kitus motyvus, pilnai sutinka su apygardos teismo išvada, kad M. Ch. bent jau bendrais bruožais suvokė, kad jo gabentuose paketuose yra ne vaistai, o narkotinės medžiagos. Nors apeliantas teigia nevartojantis narkotikų, nežino, kaip jie atrodo, tačiau akivaizdu, kad suaugęs, gyvenimišką patirtį turintis asmuo, pamatęs (kolegija paneigė apelianto versiją esą paketų jis nematė) taip supakuotą krovinį, t. y. atskirus, polietilenu apvyniotus paketus, atsižvelgdamas į jų svorį, pavidalą (konsistenciją), tai, kad ant paketų nebuvo jokios informacijos apie juose esantį turinį, gabenimo būdą, pažadėtą atlygį, tikrai turėjo suvokti, jog tai nėra vaistai. Kiekvienam suaugusiam asmeniui tokios aplinkybės turi sukelti įtarimų ir pagrįstų manymų apie disponuoti draudžiamas medžiagas. M. Ch. žinojo tikrąjį savo kelionės tikslą, žinojo plastikiniuose maišeliuose vežąs ne vaistus ir pagal visas bylos aplinkybes, gyvenimišką patirtį žinojo ar bent bendrais bruožais suvokė, jog tokiu būdu paslėptas veža narkotines ar psichotropines medžiagas, nors konkrečiai kokias, galėjo ir nežinoti. Atsižvelgiant į paketų kiekį ir svorį, bent bendrais bruožais suvokė per valstybės sieną gabenamos medžiagos kiekį. Šios išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002-06-21 nutarimo Nr. 37 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas” 17 punkto išaiškinimą, kad nusikaltimai, nurodyti BK 232¹, 232², 232⁵, 232¹⁰ straipsniuose – psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimas, šių medžiagų ar pirmos kategorijos jų pirmtakų (prekursorių) gaminimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas, padaromi esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Už šių veiksmų padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės arba pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakai (prekursoriai), taip pat suvokė, koks yra jų kiekis, ir kt. Taigi kaip nepagrįstas atmetamas nuteistojo M. Ch. prašymas išteisinti jį dėl nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 3 d.

Skunde nuteistasis nurodo turėjęs tik vieną telefoną ir kategoriškai neigia, jog automobilyje rasti dar du mobiliojo ryšio telefonai priklauso jam. Teigia, jog vieną tų telefonų paliko minėtas pažįstamas Fiodoras, o apie trečią jis apskritai nieko nežino, spėja, kad jį galėjo padėti pareigūnai. Be to, pasak jo, byloje melagingai nurodoma, kad asmens kratos metu iš jo buvo paimtas mobiliojo ryšio telefonas ir aiškina pareigūnų paliepimu tą telefoną padėjęs automobilyje. Tačiau iš byloje esančio asmens kratos protokolo akivaizdžiai matyti, kad atliekant M. Ch. asmens kratą be kitų daiktų buvo paimtas telefono aparatas (t. t. 1, b. l. 44), o atliekant įvykio vietos apžiūrą iš automobilio paimti dar du telefonai (t. 1, b. l. 5-9). Teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti šiuose protokoluose užfiksuotais duomenimis, jų teisingumą patvirtino minėtų veiksmų atlikime dalyvavę asmenys. Pats M. Ch. atsisakė pasirašyti asmens kratos protokolą, paimti jo nuorašą, tačiau jokių nusiskundimų ar abejonių nei iš karto, nei vėliau nepareiškė. Aiškindamas, kam priklauso automobilyje rasti telefonai, apeliantas nebuvo nuoseklus. Tik apklausiamas teisme jis parodė, jog vieną telefoną paliko Fiodoras „aš Fiodorui sakiau, kad kelionės metu man daug kas skambina, kad reikės papildyti mano sąskaitą. Jis pasakė, kad bus paprasčiau, jei jis duos savo telefono aparatą < ... > kai aš nuvyksiu į Kaliningradą, jis turėjo man paskambinti į tą telefoną“ (t. 2, b. l. 52), t. y. aplinkybė, kad telefoną paliko Fiodoras, jis nurodė tik teisme, nors ikiteisminiame tyrime buvo apklausiamas ne vieną kartą. Be to, neaišku, kam apskritai buvo reikalinga palikti telefoną, jei apeliantas turėjo savo, į kurį, nepaisant to, ar naudotojo sąskaita yra pilna, ar tuščia, galima paskambinti. Tuo tarpu trečiojo telefono atsiradimo aplinkybių jis iš viso negalėjo paaiškinti – teisme tvirtino nežinantis, iš kur jis atsirado jo automobilyje, o apeliaciniame skunde dėsto nepagrįstas spėliones esą jį padėjo policijos pareigūnai. Teisme apklausti pareigūnai (V. G. ) paliudijo, kad automobilyje buvo rasti telefonai, jie buvo įjungti, gulėjo prie pavarų svirties (t. 2, b. l. 61-64). Teiginys, kad vieną telefoną, padėjo pareigūnai yra deklaratyvus, spėjamojo pobūdžio, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Akivaizdu, kad M. Ch. stengiasi teismą įtikinti, kad automobilyje rasti telefonai yra ne jo, tačiau nepateikia jokių įtikinančių argumentų, be to, šios aplinkybės neturi esminės reikšmės konstatuojant jo kaltę pagal BK 199 str. 2 d., 260 str. 3 d. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta visus tris mobiliojo ryšio telefonus grąžinti nuteistojo žmonai ir šios nuosprendžio dalies M. Ch. neginčija, nepateikia nė vieno prieštaraujančio argumento, kas irgi netiesiogiai patvirtina, kad jo aiškinamos aplinkybės apie atsitiktinai automobilyje rastus telefonus, tėra bandymas klaidinti teismą ar sukelti nereikalingas abejones.

Skunde nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jis pasienio poste buvo iš anksto laukiamas, jo atvykimas buvo žinomas, tačiau neaišku, kaip ši apelianto nurodyta aplinkybė galėtų paneigti jo kaltę. Iš tiesų policijos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos apie tai, kad Rusijos Federacijos pilietis M. Ch. , susitaręs su bendrininkais, kontrabandos būdu į Lietuvos Respublikos teritoriją neteisėtai įveža didelius kiekius narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti. Atsižvelgiant į turimą operatyvinę informaciją, buvo suorganizuota slapta policijos operacija, kurios metu Smėlynės kontrolės punkte ir buvo sulaikytas M. Ch. , o jo vairuojamame automobilyje rasta apie 3500 g narkotinės medžiagos-heroino. Atsižvelgiant į nagrinėjamą apeliacinį skundą ir jame išdėstytus nuteistojo prašymus, plačiau analizuoti šias aplinkybes nėra pagrindo.

Apygardos teismas, skirdamas M. Ch. bausmes, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus BK 54 str., t. y. į tai, kad padarytas vienas sunkus ir vienas labai sunkus nusikaltimai (BK 11 str. 5 d., 6 d.), nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, disponuota labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, nusikaltimai baigti, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis (dirba, charakterizuojamas teigiamai, suėmime vedė, pakankamų duomenų apie teistumą Rusijos Federacijos nėra, o Lietuvos Respublikoje jo atžvilgiu apkaltinamųjų nuosprendžių priimta nebuvo, t. y. neteistas) ir už abu nusikaltimus skyrė bausmes, savo dydžiu šiek tiek mažesnes už straipsnio sankcijose numatytų bausmių vidurkį. Kolegijos manymu. M. Ch. paskirtos bausmės yra teisingos ir ne per griežtos, jas švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. Ch. apeliacinį skundą atmesti.