- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-20
- Bylos Nr.
- I-540-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02107-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3
2019 m. kovo 20 d.
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. S. (toliau – ir E. S., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovė, ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 25 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. iki 2018 m. rugsėjo 19 d., t. y. skundo padavimo dienos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, didžiąją dalį gyvenamosios patalpos ploto užėmė baldai. Pareiškėjas tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, veisėsi pelėsis, patalpose nebuvo tinkamų ventiliacijos ir apšvietimo sąlygų, veisėsi blakės ir tarakonai, sanitariniuose mazguose trūko įrango, todėl tekdavo laukti eilėse, be to, pareigūnai naudodavosi nuteistųjų tualetu be eilės, kadangi nebuvo atskiro tualeto pataisos įstaigos personalui. Teigė, kad pataisos įstaigoje nebuvo gesintuvų, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo. Pareiškėjo nuomone, pastatas, kuriame jis atliko bausmę, buvo avarinės būklės, stogas padengtas asbestinio šiferio lakštais, kenkiančiais jo sveikatai. Apibūdintas kalinimo sąlygos pareiškėjas vertino kaip antisanitarines, kankinančias, nežmoniškas, pažeidžiančias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais išgyvenimais, fiziniu skausmu, garbės bei orumo pažeminimu, depresija, sveikatos pablogėjimu (b. l. 2-8).
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė E. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pareiškėjui nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. pataisos įstaigoje minimali tekusio vienam kalinamam bendrabučio tipo bei kamerų tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamųjų vietos būdavo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tekdavo ir daugiau. Pažymėjo kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nurodė, kad nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, o nuteistieji apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis iki 2017 m. birželio 7 d. buvo aprūpinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, o po to - vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Teigė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, jose įrengta centrinė šildymo sistema, užtikrinanti tinkamą gyvenamųjų patalpų temperatūrą šaltuoju metų periodu. Gyvenamosiose patalpose įrengtas dieninis elektros apšvietimas, perdegusios lemputės ar sugadinti šviestuvai nedelsiant keičiami naujais. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, kiekviename būryje iškabintos gaisrinės instrukcijos, gesintuvai laikomi kontrolės ir praleidimo punktuose. Teigė, kad pataisos įstaigoje nuolat naikinami buitiniai parazitai. Tvirtino, kad 2-o sektoriaus pastato, kuriame yra 7 būrys, stogo danga yra asbestinio šiferio, tačiau ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pabrėžė, kad bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos privalo įrodyti pareiškėjas. Tvirtino, kad E. S. nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, bei neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė jam žalos, vertino, kad pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais. Atsakovės atstovas tvirtino, kad pataisos įstaigoje laikomasi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose (b. l. 15-23).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
E. S. skundu prašė priteisti neturtinę žalą, kurią jis patyrė, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK nuo 2016 m. iki skundo padavimo dienos (b. l. 3). Pravieniškių PN-AK pateiktais duomenimis, pareiškėjas šioje pataisos įstaigoje laisvės atėmimo bausmę atlieka nuo 2016 m. balandžio 7 d. (b. l. 28), skundas teismui per pataisos įstaigos administraciją išsiųstas 2018 m. rugsėjo 19 d. (b. l. 9).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ( CK6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Taikomas teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Vertinant skundo teiginius, kad patalpose, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas, vienu metu gyvendavo nuo 20 iki 24 žmonių, atsižvelgiama, kad tokius tvirtinimus pagrindžiančių objektyvių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktų oficialių pažymų duomenų objektyvumu bei patikimumu ir dėl to jais neremti daromų išvadų.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. balandžio 12 d. buvo paskirtas į karantino patalpas, kurių plotas 40,69 kv. m, jose įrengta 13 gyvenamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m ploto; nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2018 m. balandžio 18 d. – į 20 būrio 2 brigadą, kurios plotas 50,05 kv. m, įrengta 16 gyvenamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,12 kv. m ploto; nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2018 m. balandžio 19 d. – į 9 būrio 3 brigadą, kurios plotas 32,34 kv. m, įrengta 10 gyvenamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,23 kv. m ploto; nuo 2018 m. balandžio 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d. – į 7 būrio 3 brigadą, kurios plotas 51,73 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,23 kv. m ploto (b. l. 15-16, 28, 29).
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, konstatuojama, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.
Vertinant pareiškėjo prašymą atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, atsižvelgiama tai, jog, vadovaujantis EŽTT (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Minėta, kad taikomi teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje yra nurodyta, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau pažymėjo, kad tai savaime nesuponuoja, jog, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).
Nustačius minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų, jam nebuvo trukdoma eiti pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su teisės į nustatytą gyvenamojo ploto pažeidimu, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad pastatai buvo avarinės būklės, pastatų stoguose buvo jo sveikatą žalojusio asbesto.
Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.
Išanalizavus atsakovės atstovo pateiktus įrodymus, sprendžiama, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė duomenų apie statinio, kuriame bausmę atliko pareiškėjas, būklę, jos stebėjimus, kasmetines statinio, atskirų jo konstrukcijų ir inžinerinės įrangos apžiūras (statinio techninės priežiūros žurnalo kopijų), t. y. duomenų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą apie avarinę statinio būklę. Tačiau vertinant teiginius apie buvusią pastatų avarinę būklę, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas jokių konkrečių atvejų, kai dėl statinio būklės buvo galimai sukeltas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, skunde nenurodė. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad jis atsakovės atstovui reiškė pretenzijas dėl prastos statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. spalio 24 d. pažymoje Nr. 88-673 patvirtino, kad pastato, kuriame yra 7 būrys, stogo danga yra asbestinio šiferio (b. l. 31). Tačiau Pravieniškių PN-AK pabrėžė, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda tik tuo atveju, kai asbestiniai statiniai, konstrukcijos ir gaminiai laužomi, ardomi ir apdorojami. Atsakovės atstovas patvirtino, kad pataisos įstaigoje darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių, ginčo laikotarpiu nebuvo vykdomi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nenustatė pagrindo abejoti nurodytais atsakovo atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Pareiškėjas skunde konkrečių duomenų apie ginčo laikotarpiu buvusius įvykius, kai dėl asbesto buvo galimai sukeltas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė. Byloje duomenų apie pareiškėjui diagnozuotus susirgimus, kuriuos tiesiogiai įtakojo asbesto dulkės, nebuvo nustatyta.
Teismas sprendžia, kad vien tik pareiškėjo nurodyti abstraktaus pobūdžio teiginiai negali būti vertinami kaip pakankamas pagrindas konstatuoti, jog Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjui teisės bausmę atlikti sveikatai saugiose gyvenamosiose patalpose, esančiose tinkamos būklės pastatuose.
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą jam sukėlė tai, jog patalpose nebuvo jokios ventiliacijos, buvo šalta, drėgna, veisėsi pelėsis, gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas tinkamas dirbtinis apšvietimas.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 39 punktas nurodo, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 7, 9 ir 20 būrių patalpos vėdinamos per langus. Teismas sprendžia, kad toks patalpų vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, užfiksuotų kompetentingų institucijų parengtuose aktuose, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas neturėjo galimybių išvėdinti gyvenamųjų patalpų per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose. Be to, byloje nėra pateikta kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, jog patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Pažymima, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį, patalpos valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio (b. l. 48-50). Taigi, kalinami asmenys, reguliariai prižiūrintys ir tvarkantys patalpas, kuriose jie apgyvendinti, išvengia nešvaros, pelėsio ir nemalonaus kvapo, o vėdindami patalpas - užkerta kelią perteklinės drėgmės kaupimuisi ir pelėsio veisimuisi.
Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
Atsakovės atstovas į bylą duomenų apie ginčo laikotarpiu gyvenamose patalpose buvusią temperatūrą nepateikė, tačiau tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK patalpose įrengta centrinė šildymo sistema, užtikrinanti tinkamą gyvenamųjų patalpų temperatūrą šaltuoju metų periodu. Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą bei 2018 m. spalio 24 d. pažymoje (b. l. 30) nurodė, kad pataisos įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, atitinkančia Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, o gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis.
Teismas nenustatė objektyvaus pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo ir temperatūros atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo ir nustatytos temperatūros nepalaikymo yra deklaratyvaus pobūdžio, jiems pagrįsti pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, todėl jie vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami.
Be to, vertinant pareiškėjo teiginius apie netinkamas patalpų vėdinimo, temperatūros, apšvietos sąlygas, teismas atsižvelgia, kad byloje, be kita ko, nepateikta visuomenės sveikatos priežiūros institucijų patikrinimo aktų apie ginčo laikotarpiu atliktus Pravieniškių PN-AK patalpų, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę, patikrinimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Vertinant bylos proceso dalyvių paaiškinimus, atsižvelgiama ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015).
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamų sąlygų gyvenamosiose patalpose atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad neturtinė žala jam buvo sukelta tuo, jog bausmės atlikimo patalpose nebuvo gesintuvų, priešgaisrinės sistemos, evakuacinių išėjimų.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, Pravieniškių PN-AK parengė ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderino personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Teismas neturi pagrindo kaip nepatikimą vertinti ir dėl to abejoti Pravieniškių PN-AK pateikta informacija, kad visų burių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuotis (b. l. 19). Pravieniškių PN-AK nurodė, kad būriuose gesintuvų nėra, kadangi juos nuteistieji piktybiškai gadina, tačiau šios pirminės gaisro gesinimo priemonės yra laikomos Kontrolės ir praleidimo punktuose Nr. 2 ir Nr. 3. T
Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais apie priešgaisrinės saugos priemones, todėl pareiškėjo argumentus dėl priešgaisrinės sistemos, evakuacinių išėjimų, gaisro gesinimo priemonių nebuvimo atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad patalpose buvo pilna tarakonų ir blakių.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).
Atsakovės atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203, sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 51-54). Teismas vertina, kad vien aukščiau nurodyta sutartis nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog patalpose būdavo buitinių kenkėjų. Atliktų darbų aktų (b. l. 55-61) bei Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo (b. l. 62-75) duomenys leidžia teigti, kad Pravieniškių PN-AK patalpose buvo nuolat užfiksuojama graužikų ir nariuotakojų.
Atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, vertinama, kad atsakovės atstovo veiksmai vykdant kenkėjų monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami, ir konstatuojama, jog Pravieniškių PN-AK netinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė dėl dušuose buvusių slidžių grindų, praustuvų, klozetų, pisuarų trūkumo atsiradę nepatogumai.
Atsakovės atstovas nurodė, jog prie dušų yra kilimėliai, ant sienų sumontuoti skysto muilo dozatoriai, nuteistųjų sulaužyti ar sugadinti purkštukai nedelsiant keičiami naujais (b. l. 19). Teismas sprendžia, kad pareiškėjo pateikti argumentai nepaneigia nurodytų Pravieniškių PN-AK paaiškinimų, be to, jie nepaneigti kitais objektyviais duomenimis. Dėl šios priežasties pareiškėjo teiginiai dėl slidžių grindų dušuose atmetami kaip nepagrįsti.
Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. 2004 m. Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos), o 2017 m. Aprūpinimo normose atitinkamai numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų.
Atsakovės atstovas atsiliepime ir 2018 m. spalio 24 d. pažymoje Nr. 88-673 nurodė, jog Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 7 būrio sanitariniame mazge įrengti 5 unitazai, 3 pisuarai, prausykloje – 6 praustuves, 2 kojų plautuvės; 9 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 unitazai, 4 pisuarai, prausykloje – 8 praustuvės, 4 kojų plautuvės; 20 būrio sanitariniame mazge įrengti 4 unitazai, 2 pisuarai, prausykloje – 3 praustuvės, 2 kojų plautuvės; karantino sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, prausykloje – 3 praustuvės, 3 dušo galvutės (b. l. 19, 31). Pateiktos 2018 m. spalio 22 d. pažymos Nr. 42-18062 duomenimis, 7 būryje bausmę atliko 55 nuteistieji, 9 būryje – 58 nuteistieji, 20 būryje – 78 nuteistieji, nuo 2016 m. balandžio 27 d. – 77 nuteistieji (b. l. 113).
Išanalizavus ir įvertinus nurodytus duomenis, daroma išvada, jog, atsižvelgus į nuteistųjų skaičių, unitazų, pisuarų ir praustuvių skaičius 20 būryje iki 2017 m. sausio 1 d. neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose numatytų materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinė žala jam buvo padaryta nepatogumais, kuriuos kėlė tai, jog Pravieniškių PN-AK personalui nebuvo įrengtas atskiras tualetas, dėl ko pareigūnai be eilės naudojosi nuteistiesiems skirtais tualetais.
Atsakovo atstovas atsiliepime ir 2018 m. spalio 24 d. pažymoje Nr. 88-673 nurodė, kad pataisos įstaigos personalui prie jų darbo vietų yra įrengti atskiri tualetai, todėl darbuotojai nuteistųjų būriams skirtais tualetais nesinaudoja.
Teismas neturi pagrindo netikėti tokiais atsakovės atstovo pateiktais duomenimis ir vertinti juos kaip neteisingus, todėl jais remiasi, o pareiškėjo argumentus dėl šių aplinkybių atmeta kaip nepagrįstus tinkamais įrodymais.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 25 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalis nurodo, kad 2 dalis nurodo, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismo pareiga yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia piniginių lėšų suma gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas; teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Be to, sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, atsižvelgiama į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, jog valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK buvo nežmoniškos ir kankinančios, dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis jautė didžiulį diskomfortą, pasitikėjimo savimi sumažėjimą, tačiau tai patvirtinančių objektyvių įrodymų nepateikė. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnyba pateiktoje pažymoje nurodė, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų sukeltų psichologinių problemų nesikreipė (b. l. 27). Todėl teismas vertina, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK galėtų būti vertintinos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (gyvenamosiose patalpose buvo parazitų, sanitariniuose mazguose iki 2017 m. birželio 8 d. trūko inventoriaus), pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgus į teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygas, nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, daroma išvada, kad, nors pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis, tačiau nesant įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas konstatuoja, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad E. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 19 d.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.