- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-17
- Bylos Nr.
- A-146-47-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- J. P., M. Č.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjų J. P. ir M. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. P. ir M. Č. prašymą trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjos J. P. ir M. Č. kreipėsi į teismą, prašydamos atnaujinti įstatymo nustatytus terminus pateikti prašymą ir dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku dėl nuosavybės teisės atkūrimo į jų senelio J. Č. iki nacionalizavimo nuosavybės teise valdytą 5 dešimtinių žemės sklypą Šalčininkų miestelyje, Šalčininkų rajone (b.l. 3-4).
Pareiškėjos paaiškino, kad jų senelis J. Č. (mirė 1944 metais) iki nacionalizavimo nuosavybės teise Šalčininkų miestelyje (ankstesnis pavadinimas - Solečniki Vielkie) valdė 5 dešimtinių žemės sklypą. Šį faktą patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2007 m. rugsėjo 21 d. pažyma Nr.R4-4119, kurioje nurodyta, kad J. Č. 1925 m. ir 1928 m. turėjo 5 dešimtines skirtinės žemės.
Pareiškėjų teigimu, apie senelio nuosavybės teise valdytą žemę jos sužinojo 2007 m. balandžio mėnesį, kadangi joms lankantis Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriuje, tvarkant dokumentus dėl nuosavybės teisių į tėvo V. Č. turėtą žemę atkūrimo, Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriaus specialistas V. V. informavo, kad skyriuje yra gauti archyviniai dokumentai, patvirtinantys, jog J. Č. iki nacionalizacijos Šalčininkų miestelyje turėjo 5 dešimtines žemės, ir paklausė, kodėl jos nesikreipė dėl senelio žemės grąžinimo. Tuomet jos pradėjo ieškoti senelio J. Č. mirties liudijimo bei tėvo V. Č. gimimo liudijimo (dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį su savininku), kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą. Gavę šiuos dokumentus, 2007 m. birželio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrių su prašymais dėl nuosavybės teisių į senelio žemę atkūrimo. Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrius 2007 m. birželio 27 d. raštu Nr.7-180 informavo, kad atkurti nuosavybės teises negali, nes prašymas nebuvo pateiktas iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje numatyto termino pabaigos, t.y. 2001 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjos teigė, kad Atkūrimo įstatyme numatytus prašymo ir dokumentų pateikimo terminus praleidusios dėl svarbių priežasčių. Senelis J. Č. mirė 1944 metais, tėvas V. Č. mirė (duomenys neskelbtini). Apie senelio valdytą iki nacionalizacijos žemę nežinoję iki 2007 m. balandžio mėnesio, t.y. iki Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriaus specialisto V. V. suteiktos informacijos apie senelio turėtą žemę. Nuo 2007 m. gegužės mėnesio paaiškino kreipęsi į įvairias įstaigas dėl nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų išdavimo. Pareiškėjų teigimu, operatyviai kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo joms trukdė bloga sveikata bei garbus amžius.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjų prašymą atmetė.
Teismas konstatavo, kad 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių pataisa nustatė, kad piliečiams, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, pilietybę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Kadangi faktinis terminas prašymams bei dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teismo vertinimu, ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laikui realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Teismas nurodė, kad svarbiomis Atkūrimo įstatyme numatyto termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios objektyviai sudarė kliūtis asmeniui laiku atlikti tam tikrus veiksmus. Subjektyvaus pobūdžio priežastys (teisės aktų nežinojimas, nepagrįstas manymas ar įsitikinimai dėl teisinių pasekmių, nesikreipimas į institucijas, siekiant sužinoti tikrąją faktinę padėtį, kreipimasis ne į tas institucijas ir pan.) negali būti pripažintos svarbiomis priežastimis, pateisinančiomis įstatyme nustatytų terminų praleidimą.
Konstatuota, jog pagal skundo motyvus tiek J. P., tiek M. Č. termino praleidimo priežastis sieja iš esmės su tomis pačiomis aplinkybėmis, t.y. prasta sveikata bei tuo, kad apie turėtą žemę sužinojo iš trečiųjų asmenų. Teismų praktikoje liga svarbia įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastimi pripažįstama priklausomai nuo to, kiek ji galėjo daryti įtaką sergančiojo asmens valiai ar fizinėms galimybėms paštu ar per atstovą laiku atlikti veiksmus. Tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ji ribojo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo tinkamai atlikti veiksmų, dėl kurių prašoma atnaujinti terminą, ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, ji gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Teismas pažymėjo, jog ne bet kokie asmens susirgimai gali būti pripažinti svarbia termino atkurti nuosavybės teises praleidimo priežastimi, o tik tie, kurie pasireiškė viso ar didesnės dalies Atkūrimo įstatyme nustatyto termino eigoje bei objektyviai trukdė asmeniui pasinaudoti teise į nuosavybės teisių atkūrimą. Teismui pateikti įrodymai patvirtino, kad M. Č. dėl sveikatos problemų į gydytojus kreipėsi 2002 m. liepos 30 d., t.y. jau pasibaigus Atkūrimo įstatyme numatytam terminui paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises (b.l. 10). J. P. dėl sveikatos sutrikimų į medikus kreipėsi 1998 m. gegužės 25 d. (b.l. 21). Įvertinus minėtus įrodymus, nuspręsta, jog pareiškėjų sveikatos sutrikimai, kuriais grindžiamas Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų praleidimas, pasireiškė jau praėjus didesnei termino daliai ar pasibaigus terminui pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Be to, nepateikta įrodymų, kad susirgimų pobūdis dėl jų sunkumo objektyviai sudarė kliūtis kreiptis su atitinkamais prašymais į žemėtvarkos skyrių.
Teismas pažymėjo, jog J. P. ir M. Č., siekdamos realizuoti teises į nuosavybės teisių atkūrimą jau pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytam terminui, veikė aktyviai, t.y. iš įvairių valstybės institucijų rinko trūkstamus dokumentus, dėl termino atnaujinimo kreipėsi į teismą (b.l. 22-28). Pareiškėjos nenurodo jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog šie veiksmai, aktyviai siekiant realizuoti teises į nuosavybės teisių atkūrimą, būtų sąlygoti sveikatos pagerėjimu. Tiek J. P., tiek M. Č. skunde teismui bei teismo posėdžio metu nenurodė jokių aplinkybių, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kad nuo 1991 m. iki 2001 m. gruodžio 31 d., t.y. laiku, kai galima buvo paduoti prašymus bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jos būtų siekusios sužinoti tikrą faktinę situaciją apie senelio J. Č. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nuspręsta, kad skunde teismui nurodyta aplinkybė, jog apie senelio turėtą žemę jos atsitiktinai sužinojo iš žemėtvarkininko, yra subjektyvaus pobūdžio ir nepateisina pareiškėjų neveikimo tokį ilgą laiką. Be to, J. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad apie senelio turėtą žemę žinojo nuo vaikystės, tai prieštarauja skunde išdėstytiems motyvams, jog apie turėtą žemę buvo sužinota iš trečiųjų asmenų (b.l. 36). Kadangi termino praleidimo priežastys nelaikytos svarbiomis, prašymas netenkintas ir Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai neatnaujinti.
III.
Pareiškėjos apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - prašymą patenkinti.
Apeliančių manymu, teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepagrįstai teigė, kad jos nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, kad nuo 1991 m. iki 2001 m. gruodžio 31 d. siekė sužinoti tikrą faktinę situaciją apie senelio J. Č. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Apeliančių manymu, tai, kada jos sužinojo apie senelio J. Č. valdytą žemę, yra svarbu nagrinėjant klausimą dėl termino atstatymo. Apeliantės paaiškina, jog apie šį faktą jos sužinojo 2007 m. balandžio mėnesį, o anksčiau negalėjo siekti sužinoti apie senelio J. Č. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nes manė, kad žemę iki nacionalizacijos valdė tik jų tėvas V. Č. (tik tvarkydamos Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriuje dokumentus dėl nuosavybės teisių į tėvo V. Č. turėtą žemę atkūrimo, sužinojo apie senelio J. Č. valdytą žemę, kurios tėvas nepaveldėjo). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliantės yra garbingo amžiaus ir neturi teisinio išsilavinimo. Rašydamos prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo V. Č. valdytą žemę, apeliantės teigė tikėjęsi visos turėtos žemės grąžinimo, nežinoję, kad įstatyme kaip turto nacionalizacijos data nustatyta 1940 m. liepos 22 d., kad atsižvelgiant į tai, kas tuo metu turtą valdė, reikia teikti žemėtvarkos skyriui prašymą dėl žemės grąžinimo. Apeliančių teigimu, realiai turtas buvo nacionalizuojamas tik pasibaigus antrajam pasauliniam karui, t.y. 1947-1948 metais, todėl jos manę, kad visas turtas buvo nacionalizuotas iš tėvo (senelis J. Č. mirė 1944 m., tėvas V. Č. mirė (duomenys neskelbtini)). Apeliantės pažymi, kad senelis ir tėvas mirė žymiai ankščiau nei buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė ir priimti įstatymai dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tarybiniais laikais tėvas tik tyliai užsimindavo, kad iki nacionalizavimo nuosavybės teise turėjo žemės Šalčininkų rajone, nekonkretizavo, kiek žemės turėjo ir kam konkrečiai ji priklausė. Apeliančių manymu, tai patvirtina objektyvias priežastis, dėl kurių jos laiku nesikreipė į Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrių dėl senelio žemės grąžinimo, pateisina įstatyme nustatytų terminų praleidimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuo j a:
IV.
Pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje aiškino, kad jos apie savo senelio J. Č. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 5 dešimtinių žemės sklypą, esantį Šalčininkuose (nacionalizavimo metu - Soleczniki Wielkie), sužinojo 2007 metų balandžio mėnesį, kai lankėsi Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyriuje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo tėvo V. Č. žemę. Pasak apeliančių, jų tėvo ir senelio iki nacionalizacijos nuosavybė teise valdyti žemė sklypai yra skirtingose vietose, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvui priklausiusią žemę prašymai yra pateikti nepraleidus įstatymu nustatyto termino. Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjų skundą informacijos apie tai, ar pareiškėjos yra pateikusios prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo žemę, nepateikė. Jei pareiškėjos yra pateikę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo žemę, formuojamoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje gali būti nagrinėjamai bylai išspręsti reikalingos informacijos, todėl bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka atnaujintinas. Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrius įpareigotinas pateikti nuosavybės teisių atkūrimo bylą į V. Č. Šalčininkų rajone turėtą žemę pagal J. P. ir M. Č. prašymus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 133, 138 straipsniais
nutaria:
bylos apeliacine tvarka nagrinėjimą iš esmės atnaujinti.
Įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šalčininkų rajono žemėtvarkos skyrių pateikti nuosavybės teisių atkūrimo bylą į V. Č. Šalčininkų rajone turėtą žemę.
Nutartis neskundžiama.