Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas sudarė darbo sutartį su UAB „Godlena“ ir pradėjo dirbti šioje bendrovėje elektriku. 2023 m. gruodžio 4 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Sprendime yra nurodyta, kad buvo patikrinti duomenys Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, SODRA) informacinėje sistemoje. Paaiškėjo, kad pareiškėjas negavo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodyto mokėti atlyginimo, be to, atlyginimas buvo mažesnis negu Lietuvos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA), o Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad užsienietis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas darbo užmokestis, nei nurodyta tarpininkavimo rašte.

Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas yra formalus ir sukelia rimtas teisines pasekmes, nes pareiškėjas netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas netenka darbo, t. y. pagrindinio pragyvenimo šaltinio. Toks asmens teisių apribojimas turi būti objektyviai pateisinamas ir proporcingas padarytiems pažeidimams. Sprendimas priimtas pareiškėjui nepadarius jokių pažeidimų (iš esmės už tai, kad pareiškėjas pasinaudojo teise į nemokamas atostogas).

Nurodo, kad iš byloje pateiktų duomenų akivaizdu, kad UAB ,,Godlena“ suteikė pareiškėjui darbą Lietuvoje pagal pareiškėjo profesiją. Akivaizdu, kad nei pareiškėjas, nei UAB „Godlena“ neįvykdė jokių pažeidimų, neturėjo sąmoningo siekio padaryti žalos valstybei ar iškreipti darbo rinką ir konkurenciją, t. y. pareiškėjas pats prašė nemokamų atostogų dėl šeimyninių priežasčių, dėl ko Bendrovė pagrįstai sumokėjo pareiškėjui mažesnį atlyginimą negu nurodė tarpininkavimo rašte, kurį teikė Migracijos departamentui. Darbo sutartis su pareiškėju buvo sudaryta, SODRAI apie pareiškėjo įdarbinimą buvo pranešta laiku, buvo mokami ir visi reikalingi mokesčiai; taip pat pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, deklaravo Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą. Jokia žala nebuvo padaryta nei valstybės finansų sistemai, nei viešiesiems interesams ar valstybės saugumui. Priešingai, panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, sukelta neatitaisoma didelė žala tiek pareiškėjui, tiek Lietuvoje įsteigtai ir veikiančiai UAB ,,Godlena“. Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas turės išvykti iš Lietuvos, kas grubiai pažeistų jo interesus. Pareiškėjas ir jo šeima jaučia stresą ir didelę įtampą dėl pareiškėjo darbo netekimo.

Pažymi, jog pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, kur šiuo metu vyksta karas. Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas turėtų vykti į Ukrainą, t. y. į karo zoną. Migracijos departamentas viešai savo puslapyje yra skelbęs (www.migracija.lt), kad dėl karo Ukrainoje leidimai laikinai gyventi Lietuvoje Ukrainos piliečiams nebus naikinami.

Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės). Priešingai, pareiškėjas neteikė Migracijos departamentui neatitinkančių tikrovės duomenų. Pareiškėjas išėjo nemokamų atostogų dėl šeimyninių priežasčių, kurių negalėjo prognozuoti prašymo / dokumentų Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikimo metu. Pareiškėjas pažymi, kad kiekvienas asmuo turi teisę į neapmokamas atostogas, o teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, jog Įstatymo 44 straipsnio pagrindu Lietuvoje įdarbintas užsienietis privalo nepertraukiamai dirbti. Įstatymo V skirsnio nuostatos, reglamentuojančios užsieniečių darbui Lietuvoje keliamus reikalavimus, taip pat neįtvirtina draudimo Lietuvoje dirbantiems užsieniečiams naudotis teise į neapmokamas atostogas. Pareiškėjas gauna užtektinai pajamų, leidžiančių ne tik pragyventi Lietuvoje, bet ir padėti savo šeimai.

Migracijos departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas gali neatvykti į darbą dėl sveikatos sutrikimų, neapmokamų atostogų ir kitų aplinkybių, dėl ko darbo užmokestis tokiais atvejais skaičiuojamas proporcingai dirbtam laikui. Skirtumas minimalaus darbo užmokesčio ir pareiškėjo gauto darbo užmokesčio buvo neženklus, todėl neturėjo būti pagrindu pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimui. Tai, kad pareiškėjas pasinaudojo teise į atostogas ir nedirbo, atitinkamai gaudamas mažesnį darbo užmokestį, nereiškia, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas pagrindas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi.

Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui, nesikreipė nei į pareiškėją, nei į UAB „Godlena“, taip pat neprašė pateikti informacijos dėl susidariusios situacijos, tuo akivaizdžiai pažeisdamas gero administravimo principą.

2022 m. spalio 13 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. 760194977, galiojantį nuo 2022 m. spalio 20 d. iki 2024 m. spalio 20 d.

Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjui nebuvo išmokamas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis (mokėtas daug mažesnis darbo užmokestis).

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. gruodžio 8 d. ir tik tris mėnesius (2023 m. sausio, vasario ir gegužės mėn.) užsieniečiui buvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 750 Eur (pažymėtina, kad 2023 m. MMA suma buvo padidinta ir dabar sudaro 840 Eur). Taip pat nustatyta, kad užsieniečiui 2023 m. birželio, liepos, rugsėjo ir spalio mėn. buvo mokamas darbo užmokestis, kuris yra mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (255,00 – 540,91 Eur), o 2023 m. kovo, balandžio, rugpjūčio mėn. (3 mėnesius) užsieniečiui darbo užmokestis iš viso nebuvo / nėra mokamas, t. y. užsienietis šiais laikotarpiais Bendrovėje nedirbo.

Atsižvelgiant į tai, kad prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad užsieniečiui bus mokamas sulygtas darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustačius, kad užsieniečiui nei karto nebuvo išmokėtas sulygtas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Atsakydamas į pareiškėjo teiginį, kad Migracijos departamentas nevertino aplinkybės, jog asmuo turi teisę į neapmokamas atostogas, pažymi, kad panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat LVAT teisėjų kolegija nekvestionuoja pareiškėjo teisės į neapmokamas atostogas, tačiau pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr.: eA-2476-821/2022).

Taip pat pareiškėjas ginčija, jog Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas neišanalizavus situacijos individualiai, t. y. negavus paaiškinimų ir papildomų duomenų iš darbdavio (Bendrovės) ir paties pareiškėjo. Pažymi, kad Tvarkos aprašo XI skyriuje „Leidimo laikinai gyventi panaikinimas“ nėra įtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, pažymi, kad Sprendimo panaikino pagrindai nurodyti ir išsamiai aprašyti pačiame ginčijamame sprendime. Pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, negavo viso jam numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog panaikinus leidimą turės grįžti į karo zoną paaiškino, kad ginčijamu sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo klausimas. Jeigu bus sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę, bus įvertintos visos susijusios aplinkybės, nurodytos Įstatymo 128 straipsnyje. Taip pat Migracijos departamentas šiuo metu neskelbia viešame puslapyje jokios informacijos dėl atsisakymo naikinti leidimus laikinai gyventi išskirtinai Ukrainos piliečiams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo skundą prašo teismo pareiškėjo skundą tenkinti pilnai.

Pripažįsta, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 137 straipsnio 2 dalimi, teikė ne vieną prašymą suteikti jam nemokamas atostogas dėl asmeninių (šeimyninių) priežasčių. Nors paprastai specialistų atostogos Bendrovėje nėra pageidaujamos, tačiau, šiuo atveju, nurodytu laikotarpiu apmažėjus darbų mastui, norėdami išsaugoti kvalifikuotus specialistus, kurių Lietuvoje smarkiai trūksta, atliepė darbuotojo poreikius ir tenkino jo prašymus.

Pažymi, kad Bendrovė, kaip pareiškėjo darbdavys, neturi jam jokių pretenzijų dėl jo darbo kokybės ir/ar darbo drausmės laikymosi. Pareiškėjas Bendrovėje yra vertinamas kaip savo srities specialistas, kurio kvalifikacija pasitiki tiek darbdavio atstovai, tiek ir kiti Bendrovės darbuotojai.

Pareiškėjo teisė pasinaudoti tikslinėmis atostogomis (taip pat ir nemokamomis) neturėtų būti ribojama dėl jo pilietybės ir/ar tautybės. Jeigu Lietuvos Respublikos darbo kodeksas numato darbuotojo teisę su darbdavio sutikimu naudotis nemokamomis atostogomis, tai vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas trečiosios šalies piliečiu, pateikė Bendrovei prašymus suteikti nemokamas atostogas, o Bendrovė tokius prašymus tenkino, negali būti laikoma objektyviu pagrindu naikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.