- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-22
- Bylos Nr.
- 1A-311-383/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-51-3-00007-2016-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė, Gytis Večerskas, Valdas Vitunskas
- Nuteistasis
- A. R., S. R.
- Nukentėjusysis
- J. K.
- Kaltinamasis
- S. R., A. R.
- Advokatai
- Gintaras Česnulevičius, Stasė Jovaišienė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
nuteistųjų A. R. ir S. R. gynėjui advokatui Gintarui Česnulevičiui, nukentėjusiojo J. K. gynėjai advokatei Stasei Jovaišienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R. ir S. R. apeliacinius skundus dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1dalį ir nuteistas 10 MGL 380 (trijų šimtų aštuoniasdešimt) eurų bauda, bei vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir 3 dalimi jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 352 straipsnio 1 dalimi nustatytas 4 (keturių) mėnesių terminas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti baudą savanoriškai.
S. R. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 10 MGL 380 (trijų šimtų aštuoniasdešimt) eurų bauda, bei vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu ir 3 dalimi jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas per 5 (penkis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Vadovaujantis BPK 352 straipsnio 1 dalimi nustatytas 4 (keturių) mėnesių terminas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti baudą savanoriškai.
Priteista solidariai iš kaltinamųjų S. R. ir A. R. nukentėjusiajam J. K. - 374,30 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista solidariai iš kaltinamųjų S. R. ir A. R. nukentėjusiajam J. K. 700 eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Priteista iš kaltinamųjų S. R. ir A. R. nukentėjusiajam J. K. po 400 (keturis šimtus) eurų turėtų advokato teisinės pagalbos (proceso) išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. R. ir S. R. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie veikdami bendrininkų grupėje ir smurtaudami nežymiai sužalojo žmogų, o būtent: 2016 m birželio 12 d. apie 01 val. (duomenys neskelbtini), veikdami iš asmeninių paskatų, A. R. pagriovė ant žemės nukentėjusįjį J. K. ir su koja sudavė smūgį į veidą, pribėgęs S. R. įspyrė su koja į galvą, o po to A. R. ir S. R. sudavė ne mažiau šešis smūgius kojomis nukentėjusiajam į galvos sritį, tuo padarydami nukentėjusiajam J. K. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos kaktos dešinėje pusėje, virš dešinio antakio, dešinės akies vokuose, viršugalvio srityje, odos nubrozdinimų juosmens kairėje pusėje, dešinės plaštakos delniniame paviršiuje, dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, I kandinio danties viršutiniame žandikaulyje iš kairės, sumušimų.Apeliaciniame skunde nuteistieji A. R. ir S. R. prašė panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 2 d. nuosprendį dalyje, kurioje A. R. buvo pripažintas kaltu ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti. Priteisti iš J. K. A. R. pirmosios instancijos teisme patirtas išlaidas. Pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl bausmės paskyrimo S. R. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Atitinkamai sumažinti nukentėjusiajam J. K. priteistos turtinės bei neturtinės žalos dydžius.Skunde nurodė, jog bylą nagrinėjęs Varėnos rajono apylinkės teismas nevisapusiškai ištyrė surinktus įrodymus, nepilnai ir nepakankamai kruopščiai išnagrinėjo įvykio situaciją bei jo aplinkybes dėl ko padarė neteisingas išvadas, kas lėmė, kad netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neišsamiai ir netinkamai išnagrinėjo baudžiamąją bylą.Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiojo J. K. parodymais, o S. R. ir A. R. parodymus vertino netinkamai, nepagrįstai spręsdamas, jog jie vertintini tik kaip gynybinės pozicijos vienam siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o kitam siekiant sušvelninti savo atsakomybę. Byloje yra duomenys apie tai, kad S. R., A. R., liudytojai T. K. bei T. P. išėjo į kiemą sudrausminti nakties metu viešoje vietoje alkoholinius gėrimus vartojusių ir triukšmavusių nukentėjusiojo draugus. Tačiau teismas padarė jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstą išvadą, jog S. R. ir A. R. pasitelkę T. K. ir T. P. ėjo prie pavėsinės aiškintis savo priešiškų santykių su E. P. dėl buvusio anksčiau S. R. konflikto su E. P., kadangi būtent E. P. į pavėsinę ėjo jau būdamas pasiruošęs provokuoti konfliktą, nes su savimi atsinešė plastikinį vamzdį, kuriuo pirmasis ir sudavė du smūgius S. R.. Apeliaciniame skunde pažymima, jog A. R. nuo pat pradžių nuosekliai aiškino, jog nukentėjusiojo J. K. jis nemušė, jam nei vieno smūgio nesudavė. Aplinkybių, kad A. R. būtų bent kartą sudavęs nukentėjusiajam nepatvirtino nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų, tačiau priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien tik nukentėjusiojo parodymais, vertindamas juos kaip vienintelius teisingus. Pats A. R. taip pat patvirtino, jog tą vakarą jis pakėlė ant žemės sėdėjusį nukentėjusįjį, paėmė nukritusią jo kepurę, palydėjo jį link namų. A. R. teigimu, nukentėjusysis J. K. sunkiai orientavosi aplinkoje, nuo jo jautėsi stiprus alkoholio kvapas. Taip pat A. R. nurodė, jog su J. K. priešiškuose santykiuose anksčiau nebuvęs, mokykloje kartu žaisdavę tenisą salėje. Todėl ir smurtauti prieš nukentėjusįjį neturėjo jokio pagrindo. A. R. manymu, nukentėjusysis J. K. netinkamai įvertino aplinkybes dėl savo girtumo. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog byloje buvo nustatyta, kad bebėgdamas J. K. nugriuvo ant asfalto. Būtent tuo metu ir galėjo atsirasti daugelis nubrozdinimų ant nukentėjusiojo kūno, tačiau šios aplinkybės teismas visiškai netyrė bei nevertino. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog S. R. savo kaltę visiškai pripažino ir nurodė, kad kartu su broliu A. R. nusivijo prieš jį prie pavėsinės smurtavusį E. P.. Pastarojo nepavijęs sustojo ir pamatė link savęs atbėgantį nukentėjusįjį J. K.. manydamas, kad pastarasis taip pat nori prieš jį smurtauti, sudavė jam vieną smūgį, nuo kurio nukentėjusysis nugriuvo. Daugiau prieš jį fizinės jėgos nenaudojo. Tačiau Varėnos rajono apylinkės teismo nuomone, aplinkybę, kad nukentėjusiajam būtų buvęs suduotas tik vienas smūgis aiškiai paneigia teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai. Šią teismo nuomonę apeliantų įsitikinimu, visiškai paneigia aplinkybė, jog nukentėjusysis bebėgdamas griuvo ant asfalto, ir kad analogiški sužalojimai, kaip kelio nubrozdinimas, sumušimas priekiniame delniniame plaštakos paviršiuje ir pan., yra būdingi būtent griuvimui ant kietos kelio dangos. Tačiau šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį, nevertino.Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog nukentėjusysis pateiktais įrodymais pagrindžia jo nurodomą jam padarytą 374,30 Eur turtinę žalą. Tačiau, kodėl būtent tokio dydžio turinė žala priteistina, teismas nepateikė jokio paaiškinimo, todėl nesuprantama, kas sudaro priteistiną turtinės žalos atlyginimą. Atkreipiamas dėmesys, kad jokių sutarčių, kad nurodytu nedarbingumo laikotarpiu nukentėjusysis turėjo darbo užsakymų, nebuvo pateikta. Kadangi A. R. nusikalstamos veikos prieš J. K. nėra padaręs, o S. R. nukentėjusiajam sudavęs tik vieną smūgį, nuo kurio pastarasis nugriuvo, iš A. R. nukentėjusiojo prašoma neturtinė žala neturėtų būti priteista, o iš S. R. priteistos neturtinės žalos dydis turėtų būti mažintinas.Skunde nurodoma, jog Varėnos rajono apylinkės teismui buvo pateiktas kaltinamojo S. R. motinos N. R., kuri yra pripažintina asmeniu, vertu teismo pasitikėjimo prašymas perduoti sūnų S. R. jos atsakomybei. Be to, S. R. atitinka visas sąlygas ir yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato - jis visiškai pripažino padaręs nusikalstamą veiką, gailisi dėl jos padarymo, įsipareigoja atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę bei neturtinę žalą, pasižada laikytis įstatymų bei nedaryti nusikalstamų veikų. Atkreipiamas dėmesys, jog S. R. visiškai pripažino savo įvykdytą nusikaltimą, t.y. objektyviai suduotą vieną smūgį link jo bėgusiam nukentėjusiajam J. K. Kiti sužalojimai nukentėjusiajam įvykio metu atsirado pastarajam bėgant paskui S. ir A. R., nugriuvus ant asfalto ir susižalojus pačiam. Apeliantų manymu, kadangi baudžiamajame procese, inicijuotame pagal privataus kaltintojo J. K. skundą, A. R. ir S. R. patyrė proceso išlaidų, nutraukus baudžiamąją bylą A. R. atžvilgiu, jam iš J. K. priteistinos visos proceso metu patirtos išlaidos, o patenkinus apeliacinį skundą S. R. atžvilgiu, jam iš J. K. priteistinos apeliaciniame procese patirtos išlaidos.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistųjų gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti,. Nukentėjusiojo atstovė prašė nuteistųjų apeliacinį skundą atmesti. Nuteistųjų A. R. ir S. R. apeliacinis skundas atmetamas.Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. R. ir S. R. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra įrodyta. Pripažindamas A. R. ir S. R. kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu A. R. ir S. R. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistųjų apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. R. ir S. R. kaltės.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis A. R. nesutinka su veikos kvalifikavimu, teigdamas jog jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kadangi jis nukentėjusiojo J. K. nemušė ir jam nei vieno smūgio nesudavė. Apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistųjų skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. R. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jog nors A. R. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė gynybinio pobūdžio pasirinkta pozicija bei siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai rėmėsi nuosekliais bei bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nukentėjusiojo J. K. parodymais. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu J. K. parodė, kad 2016 m. birželio 11 d. nuo 18 val. buvo pas savo draugą E. P. (duomenys neskelbtini), kur padėjęs remontuoti butą. Kartu dar buvo R. G., D. J. ir M. K.. Jau po vidurnakčio, apie 01 val. išėję į kiemą, sėdėję pavėsinėje, esančioje netoli (duomenys neskelbtini) namo. Buvo išgėręs alaus, todėl kiek apsvaigęs, bet nestipriai, nes gėręs tik alų, per visą laiką (nuo šeštos valandos vakaro) buvo išgėręs 5 butelius alaus. Jiems sėdint pavėsinėje, maždaug po 5-10 minučių, pamatė iš netoliese esančio daugiabučio namo laiptinės išeinančius keturis vaikinus: S. R., A. R., T. P. ir T. K.. Jie pasuko link jų ir eidami švietė tiesiai į juos žibintuvėliais. Suprato, kad bus kažkas negero, nes du iš jų – S. R. ir T. K. ėjo tiesiai prie E. P., šaukdami „ateik čia“. E. P. atsikėlė ir atbulas atsitraukinėjo atgal. Vienu metu S. R. ir T. K. pradėjo bėgti link E. P., tuomet šis apsisuko ir pradėjo bėgti nuo jų. Supratęs, kad jie nori E. P. ir juos sumušti, pasileido bėgti paskui. Prie jo iš šono pribėgo A. R. ir pagriovė ant žemės. Kokiu būdu jis tai padarė – pastumdamas, pakišdamas koją ar kaip kitaip, net nesuprato. Kai pradėjo keltis nuo žemės, A. R. spyrė jam koja į veidą. Nuo smūgio vėl nukrito ir trumpam apsvaigo. Atsitokėjęs pamatė, kad A. R. vilko jį žeme link pavėsinės, iš nosies tekėjo kraujas. Atitempęs netoli pavėsinės A. R. sustojo, pats bandė keltis, bet negalėjo, nes A. R. laikė prispaudęs prie žemės. Girdėjo, kaip jis šaukė „pagavau“. Greitai pribėgo S. R., spyrė į galvą, po ko pradėjo spardyti abu. Kad spardė abu, sprendžiantis iš to, kad smūgiai buvo iš abiejų pusių, t.y. iš tos, kur pribėgo ir pirmą spyrį sudavė S. R., ir iš priešingos pusės, kur jį laikydamas prispaustą prie žemės, buvo A. R.. Bandė dengtis galvą rankomis, tačiau iki prisidengiant gavo ne mažiau šešių smūgių, gal net apie dešimt. Užsidengus galvą rankomis, spardymas liovėsi. Tuomet S. paėmęs už plaukų pakėlė galvą nuo žemės ir paklausė „šitas?“, A. atsakė „šitas ne prie ko“, ir jie abu atsitraukę nuo jo. Dar kurį laiką pagulėjo ant žemės norėdamas atsigauti, paskui pasikėlė, einant prie jo priėjo A. R. ir pasakė: “eik namo, žinau, kad buvai ne prie ko“. Kai grįžo namo, bendravo tik su mama, ji matė, kad jis buvo sumuštas, klausė kas sumušė, pasakė, kad R. Grįžus namo jautė galvos skausmą ir svaigimą. Ryte pasikėlus svaigo galva, pykino, vėmė. Galva, o ypač veido dešinė pusė buvo sutinusi. Galvoje matėsi kraujosruvos, skaudėjo ir klibėjo priekinis dantys, buvo nubrozdintas dešinės kojos kelis, dešinė plaštaka. Tą pačią dieną, t. y. 2016 m. birželio 12 d. kreipėsi medicininės pagalbos į Varėnos ligoninę (b. l. 71-72). Kaip matyti iš byloje esančio nutarimo, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį, tas pačias aplinkybes nukentėjusysis J. K. buvo nurodęs ir jį apklausiant ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 8-14). Netikėti nukentėjusiojo parodymais nei apylinkės teismas, nei apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo, kadangi jo parodymai yra nuoseklūs. Byloje nėra duomenų, kad jis dėl kokių tai priežasčių siektų melagingai apkalbėti baudžiamojon atsakomybėn patrauktą A. R. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų A. R. jis šiek tiek pažinojo, o S. R. žinojo tik iš matymo, jokių santykių ir nieko bendro su jais neturėjo. Tai, kad J. K. sumušė būtent broliai A. R. ir S. R. patvirtino ir pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta nukentėjusiojo mama V. K., kuri nurodė, kad birželio 11 d. vakare sūnus išėjo pas draugus. Į namus grįžo naktį. Sūnaus veidas buvo kruvinas, kelnės suplėšytos, striukė kruvina, skruostas ištinęs. Jis sakė, kad sumušė broliai R., jog spardė į galvą, tampė po asfaltą. Matėsi, kad sūnaus galva visa buvo raudona. Dėl ko prieš jį pavartojo smurtą, jis sakė, kad nesuprato. Sakė, kad jį pradėjo mušti pavėsinėje atėjusi kompanija. Sūnui pradėjus bėgti iš pavėsinės, jis buvo sumuštas, pargriautas ir spardytas. Po sūnaus sumušimo kitą rytą sode pamačiusi A. R. ir T. K. paklausė dėl sūnaus sumušimo, tai A. R. pripažino, kad J. buvo sumuštas bei pasakė „išėjo taip, kaip išėjo“. Ji supratusi, kad nebuvo už ką sumušti sūnų (b. l. 72-73). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas E. B., nors tiesiogiai ir nematė kaip buvo sumuštas J. K., tačiau nurodė, kad ilgai sėdėjo pavėsinėje, kai atėjo A. R., S. R., T. ir T. Pats tuo metu jau ėjo namo, beeinant matė, kaip P. nusivijo A. R. ir S. R.. Prie savo namų girdėjo šurmulį, muštynes pavėsinėje, todėl telefonu iškvietęs policiją. Girdėjo, kaip prie pavėsinės kažką mušė. Buvo garsai, riksmai, bet nematęs tamsoje, nes buvo jau prie pat savo namų. Garsas buvo toks, lyg kažką į pavėsinę trenktų, duslus garsas. Kai K. skambinęs, tai jam jau kažkas iki to buvo parašęs žinutę, kad J. sumuštas. Prieš skambinant policijai buvo gavęs žinutę, kad bėgtume prie „Aibės“, nes J. sumuštas. Kai visi susirinko prie senosios „Aibės“, J. ten nebuvo. Vėliau J. matęs tik po kelių dienų. Kalbėję apie tas muštynes, tai J. sakė, kad jį sumušė S. R. ir A. R. (b. l. 75-76). Nors nuteistasis A. R. neigia smurtavęs prieš nukentėjusįjį, o nuteistasis S. R. pripažįsta sudavęs tik vieną smūgį, tačiau kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje, tai, kad nukentėjusiajam būtų buvęs suduotas tik vienas smūgis aiškiai paneigia teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 593/2016 (06), kurioje nurodoma, kad J. K. nustatyta poodinės kraujosruvos kaktos dešinėje pusėje, virš dešinio antakio, dešinės akies vokuose, viršugalvio srityje, odos nubrozdinimai juosmens kairėje pusėje, dešinės plaštakos delniniame paviršiuje, dešinio kelio sąnario priekiniame paviršiuje, I kandinio danties viršutiniame žandikaulyje iš kairės sumušimo, sužalojimai galėjo būti padaryti kieto buko daikto poveikyje, galimai nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių ir laiko, sužalojimas vertintinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (b. l. 6-7). Apeliacinio skundo argumentai, jog sužalojimai nukentėjusiajam įvykio metu atsirado jam nugriuvus ant asfalto, teisėjų kolegijos vertinimu yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusysis J. K. netinkamai įvertino įvykio aplinkybes dėl savo girtumo. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis patvirtino tas aplinkybes, jog įvykio dieną, jis per ilgą laiko tarpą t.y. nuo 18 val. iki 24 val. išgėrė penkis 0,5 talpos, 4 laipsnių stiprumo alaus butelius. Apsvaigęs nebuvo ir viską atsimeną puikiai (b. l. 72). Liudytoju apklaustas E. B., taip pat nurodė, jog J. K. lyg ir negėrė išvis, arba atrodė mažiausiai išgėręs (b. l. 75). Tai, kad J. K. nebuvo apsvaigęs nurodė ir liudytoju apklaustas E. P. Jis patvirtino, jog nukentėjusysis išgėrė gal 4-5 butelius alaus, tačiau nesimatė, kad jis būtų buvęs girtas (b. l. 96). Teisėjų kolegijos nuomone, vertinti nukentėjusiojo J. K. parodymus kritiškai, nėra jokio pagrindo. Apeliaciniame nuteistųjų skunde taip pat keliamas klausimas, jog teismas priteisdamas padarytą nukentėjusiajam 374,30 Eur turtinę žalą, nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl būtent tokio dydžio turinė žala priteistina. Taip pat skunde nurodoma, jog iš A. R. nukentėjusiojo prašoma neturtinė žala neturėtų būti priteista, kadangi jis nusikalstamos veikos nepadarė, o iš S. R. priteistos neturtinės žalos dydis turėtų būti mažintinas.. Pagal civilinį įstatymą turtinė žala – tai asmens turto netekimas arba sugadinimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nukentėjusysis buvo pareiškęs civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš A. R. ir S. R. priteisti jam 413,30 eurų turtinės žalos atlyginimą dėl jo patirtų išlaidų apmokėti už teismo medicinos specialisto apžiūrą, kelionės išlaidas pas teismo medicinos specialistą, vaistų pirkimą, važinėjimą 6 kartus į Varėną (pas gydytojus, policiją, advokatą) dėl ko patyręs tiesioginių 54,30 Eur išlaidų. Be to, negalėjęs dirbti iki 2016 m. birželio 22 d., nes gydęsis, todėl negavęs 320 Eur pajamų. Be to, įvykio metu buvo įskeltas jo telefono dangtelis ir jo remontas kainuotų 39 Eur (b.l. 2-4, 92). . Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo pateiktas civilinis ieškinys dėl jam padarytos 374,30 Eur turtinės žalos yra visiškai pagrįstas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertinęs nukentėjusiojo pateiktus įrodymus (b.l.15,18-20) pagrįstai tenkino civilinį ieškinį iš dalies ir priteisė iš nuteistųjų A. R. ir S. R. 374,30 Eur turtinei žalai atlyginti. Kadangi nukentėjusysis nepateikė duomenų, kad būtų remontavęs telefoną ir patyręs jo nurodomas 39 Eur išlaidas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo reikalavimą dėl šios turtinės žalos dalies priteisimo paliko nenagrinėtu, paliekant nukentėjusiajam teisę dėl šios žalos priteisimo kreiptis civilinio proceso tvarka. . Taip pat apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog iš A. R. nukentėjusiojo prašoma neturtinė žala neturėtų būti priteista, o iš S. R. priteistos neturtinės žalos dydis turėtų būti mažintinas. Šie apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo mažinti neturtinės žalos atlyginimo dydį.. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu, iš dalies tenkindamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteisdamas nukentėjusiajam J. K. 700 eurų sumą neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgė į tai, kad dėl nuteistųjų pavartoto smurto jo atžvilgiu, nukentėjusysis patyrė negatyvius dvasinius išgyvenimus, dėl to jautęs nepatogumus prieš bendraamžius. Teismas įvertino tai, jog nukentėjusysis prieš įvykį nesielgė kaip nors netinkamai nuteistųjų atžvilgiu ir turėjo pagrindą tikėtis, kad ir jie laikysis visuotinai priimtų elgesio normų. Nuteistųjų panaudotas smurtas - smūgių sudavimas nukentėjusiajam, turėjo aiškios nepagarbos kitam asmeniui pobūdį, pagal savo pobūdį buvo įžūlus elgesys. Nors nukentėjusiajam buvo sužalotas veidas ir galva bei jis dėl to patyrė tam tikrus nepatogumus, tačiau pirmosios instancijos teismas vertino, jog padaryti sužalojimai kokių tai sunkesnių pasekmių ar trukdžių tiek jo darbinei veiklai, tiek kasdieniam gyvenimui nesukėlė. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, jog iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog nukentėjusysis jau birželio 17 d. dalyvavo Alytaus miesto šventėje, bei tuo metu ant jo veido jau nebuvo likę kokių nors ryškesnių sužalojimo požymių, todėl teismas nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į šias aplinkybes ir sprendė, jog pakankama suma neturtinei žalai atlyginti būtų 700 eurų, ir šią sumą priteisė solidariai iš nuteistųjų.. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo ir įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, visapusiškai vertino nagrinėjamą situaciją ir teismo priimtas sprendimas iš nuteistųjų A. R. ir S. R. priteisti J. K. 700 eurų neturtinei žalai atlyginti, atitinka įstatymo reikalavimus, protingumo ir teisingumo kriterijus bei teismų praktiką panašiose bylose, todėl keisti nuosprendį šiuo klausimu ir mažinti priteistą neturtinę žalą, nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame nuteistųjų skunde teigiama, jog nuteistasis S. R. atitinka visas numatytas sąlygas ir yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, kadangi jis visiškai pripažino padaręs nusikalstamą veiką, gailisi dėl jos padarymo, įsipareigoja atlyginti nukentėjusiajam padarytą turtinę bei neturtinę žalą, pasižada laikytis įstatymų bei nedaryti nusikalstamų veikų.Pažymėtina, jog BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, apibūdinančios nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką. Pagal šias sąlygas asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo S. R. atleisti pagal laidavimą, kadangi jis neatitinka BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų, kurios sudaro formalųjį pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje, atmesdamas nuteistojo S. R. prašymą perduoti jį pagal laidavimą be užstato laiduotojui jo motinai N. R., nors S. R. anksčiau ir nebuvo padaręs nusikalstamų veikų, tačiau daug kartų buvo baustas administracine tvarka, tame tarpe du kartus už girto pasirodymą viešoje vietoje. Jis savo kaltę pripažįsta tik iš dalies, nėra nei kiek atlyginęs žalos nukentėjusiajam ar pasirašęs susitarimo dėl žalos atlyginimo. Nors nuteistasis S. R. apeliaciniame skunde teigia, kad jis visiškai pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi dėl jos padarymo, tačiau pažymėtina jog tais atvejais, kai kaltininkas duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Be to, visų faktinių bylos aplinkybių nepripažįsta, neigdamas kito nuteistojo A. R. dalyvavimą nusikaltimo padaryme.Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes matyti, jog pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu S. R. davė parodymus tik iš dalies pripažindamas faktines bylos aplinkybes bei nurodydamas, kad nusikalstamą veiką padarė vienas, o ne su kaltinime nurodytu A. R., be to pripažino, jog nukentėjusiajam sudavė tik vieną smūgį. Šią versiją, kuri buvo paneigta surinktų įrodymų visuma, S. R. iškėlė tik teisiamojo posėdžio metu, kai jau buvo susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir po visų liudytojų bei nukentėjusiojo apklausos. Aukštesniojo teismo vertinimu S. R. parodymai, visų surinktų įrodymų kontekste, skamba visiškai neįtikinamai ir vertinama kaip siekis nustatytas faktines aplinkybes paaiškinti sau ir bendrininkui A. R. naudinga linkme. Nuteistojo S. R. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai visiškai neatskleidžia nusikaltimo padarymo aplinkybių, toks neva S. R. prisipažinimas, negali būti vertinamas kaip savanoriškas. Apeliacinio skundo argumentas, jog savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos nuteistasis S. R. pripažįsta visiškai, nuoširdžiai gailisi jį įvykdęs, atmetamas kaip nepagrįstas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nors visų BK 40 straipsnyje išdėstytų būtinų sąlygų egzistavimas sudaro formalųjį pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Tai yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (92K-99/2013).Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų A. R. ir S. R. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jų kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti nuteistųjų apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.Nukentėjusiojo atstovė advokatė pateikė išlaidų kvitą, kuris patvirtina, kad nukentėjusysis J. K. yra sumokėjęs du šimtus eurų. LR BPK 106 str. 2 dalyje numatyta, kad nukentėjusiojo patirtos išlaidos susijusios su jo atstovavimu teisme yra priteisiamos iš kaltų asmenų. Todėl nukentėjusiajam J. K. yra priteisiamos jo turėtos atstovavimo išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistųjų A. R. ir S. R. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš A. R. ir S. R. po vieną šimtą eurų nukentėjusiajam J. K. turėtas atstovavimo išlaidas.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.