Vilniaus apygardos teismo nutartis

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad inkriminuotų veiksmų atlikimo metu A. M. dirbo Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijos (duomenys neskelbtini) pareigose, t. y. buvo valstybės tarnautojas, tačiau bendraudamas su S. S. dėl mobiliojo ryšio telefono aparatų gavimo testavimui ir jų panaudojimo, vėliau palikdamas vieną mobiliojo ryšio telefono aparatą namuose jis nevykdė jokiais teisės aktais įtvirtintų Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijos (duomenys neskelbtini) tarnybinių funkcijų, nesinaudojo sau suteiktais įgalinimais ir apskritai šioje srityje neturėjo jokių atitinkamų teisės aktais apibrėžtų įgalinimų. Jam inkriminuotu laikotarpiu aktualiame Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašyme nebuvo numatyta jokių įgalinimų ar funkcijų vykdant A internetinių svetainių testavimą, taip pat A laikinai perduotų materialinių vertybių naudojimą. Net iš kaltinimo ir nuosprendžio formuluočių akivaizdu, kad jis nevykdė nei vienos (duomenys neskelbtini) funkcijos, įgalinimo. Pasak A. M., skundžiamame nuosprendyje nurodyti neva jo pažeisti teisės aktai, kuriuose yra įtvirtinti bendriausi valstybės tarnybos principai ir nuostatos, kurių pažeidimas, juos vertinant atsietai, gali būti pritaikytas bet kuriam valstybės tarnautojui bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje. Tas faktas, jog teismas nenustatė šioje byloje jokio konkretaus teisės akto, reglamentuojančio Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijos, jos (duomenys neskelbtini) veiklą, pažeidimo, rodo, jog apeliantas savo veiksmais nepadarė jokios žalos teisės aktais ginamoms vertybėms. Jeigu jis šioje situacijoje būtų veikęs kaip valstybės tarnautojas, tai būtų inkriminuota kaltinime nurodant konkrečius Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijos (duomenys neskelbtini) kompetencijai priklausančius veiksmus, įtvirtintus konkrečiuose teisės aktuose, kuriuos jis atliko ar neatliko. Šiuo atveju teismas siejo specialiojo subjekto požymį tik su A. M. užimtomis pareigomis, bet ne su Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijos (duomenys neskelbtini) įgalinimų ir funkcijų realizavimu atliekant inkriminuotą veiką, kas taip pat neatitinka piktnaudžiavimo sudėties požymių aiškinimo. Pagal nuosprendžio formuluotę, piktnaudžiavimas pasireiškė tuo, jog jis ir S. S. suplanavo neatlygintiną mobiliojo ryšio telefono aparatų įgijimą ir įgijo juos. Tačiau pagal tokią formuluotę aptariama veika turėtų būti vertinama kaip turto vagystė ar pasisavinimas, bet ne kaip piktnaudžiavimas. Jokių Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijos (duomenys neskelbtini) įgalinimų „suplanuojant neatlygintiną telefonų įgijimą“ bei A gaunant telefonus jis neįgyvendino. Byla dalyje dėl galimo turto pasisavinimo nutraukta. Teismas, teigdamas, jog nei A. M., nei S. S., kaip privatiems asmenims, privati bendrovė nebūtų davusi mobiliojo ryšio telefono aparatų, kas rodo, jog jie pasinaudojo tarnybine padėtimi, bando sustiprinti įspūdį, jog apeliantas veikė kaip kompetentingas valstybės tarnautojas. Kita vertus, apeliantas pastebi, jog UAB „B“ neperdavė jam nei vieno mobiliojo ryšio telefono aparato, jis nebuvo bendravęs su bendrovės atstovais jokia forma, bendrovės atstovai net nežinojo, jog keli tokie aparatai bus perduoti jam, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini). Tai patvirtino G. U. ir V. V.. A darbuotojui H. Š. gaunant mobiliojo ryšio telefono aparatus iš privataus ūkio subjekto, A. M. neveikė jokia forma kaip Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) ir jo užimamos pareigos neturėjo jokios įtakos privačios bendrovės atstovams nusprendžiant perduoti mobiliojo ryšio telefonų aparatus A. Apeliantui nėra inkriminuota, jog jis būtų kurstęs valstybės tarnautoją S. S. ar kitus asmenis piktnaudžiauti. Taigi byloje liko nenustatytas ir neįrodytas vienas iš būtinųjų piktnaudžiavimo sudėties požymių - subjektas. Be to, nuosprendyje iš viso nenagrinėtas priežastinis ryšys tarp A. M. atliktų veiksmų ir atsiradusių pasekmių Lietuvos Respublikos BK 228 str. prasme, t.y. nėra įvardinta, kaip esminiai valstybės tarnybos principų pažeidimai tiesiogiai sąlygojo neva kilusias pasekmes - Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijos ir jos (duomenys neskelbtini) autoriteto sumenkinimą.

Nurodo, kad teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, kai kuriuos įrodymus vertindamas kaip patikimus ar nepatikimus, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, dalies įrodymų, tiesiogiai susijusių su nagrinėjama veika ir paneigiančių kaltinimo pateiktą įvykio versiją, apskritai nevertino arba be pagrįstų motyvų vertino kritiškai. Teismas išimtinę reikšmę suteikė vieninteliam įrodymų šaltiniui - operatyvinių veiksmų metu užfiksuotiems garso įrašams, kurie neva paneigia visus kitus įrodymų šaltinius. Be to, šie garso įrašai bei jų fragmentai buvo subjektyviai interpretuoti. Toks įrodymų vertinimas laikytinas kaip Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimų pažeidimas.

Teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog dalis užfiksuotų pokalbių apskritai nėra susiję su byloje nagrinėtomis aplinkybėmis. Tiek apeliantas, tiek S. S. teisiamajame posėdyje nuosekliai paaiškino, jog tam tikri pokalbiai yra susiję su kitomis aplinkybėmis. Jau net iš pačių pokalbių turinio ir pokalbiuose vartojamų terminų yra akivaizdu, jog dalis jo ir S. S. bei jo ir R. M. pokalbių yra ne apie mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“, bet apie planšetinius kompiuterius „iPad“ ir su jais susijusius priedus, nors planšetinių kompiuterių įsigijimo ir naudojimo aplinkybės šioje byloje nenagrinėtos. Tokie pokalbiai įvyko 2010-05-11, 16.13 val., 2010-09-03, 10.31 val., 2010-10-27, 8.22 val., 2010-11-08, 17.32 val., 2010-11-22, 21.14 val. Šie pokalbiai negali būti vertinami kaip atitinkantys įrodymų sąsajumo principą, tačiau teismas, remdamasis jais, vis tiek grindė savo išvadas. Be to, nemaža dalis pokalbių yra fragmentiški, mažai informatyvūs. Teismas rėmėsi selektyviai atrinktomis pokalbių frazėmis, jas gretindamas su iš kitų pokalbių atrinktomis frazėmis, aiškino atskiras frazes ar žodžius kaltinimui naudinga linkme, tačiau tai nereiškia, jog būtent teismo atrinktos frazės ar atskiri žodžiai yra teisingas pokalbių aiškinimas, atitinkantis tikrąją pokalbių prasmę jų vykimo metu. Tiek apeliantas, tiek R. M. teisiamajame posėdyje nuosekliai parodė, kad jis buvo pažadėjęs nupirkti sutuoktinei baltos spalvos mobiliojo ryšio telefoną „iPhone“, kurio ieškojo, tačiau neradus leido laikinai pasinaudoti vienu nuteistojo iš S. S. gautu mobiliojo ryšio telefono aparatu, kurį buvo palikęs namuose. Todėl dalis įrašytų A. M. ir R. M. pokalbių yra susiję būtent su baltos spalvos mobiliojo ryšio telefono aparatu, kurio jis ieškojo pirkti, o ne su iš S. S. gautu mobiliojo ryšio telefono aparatu. Tokie pokalbiai vyko 2010-09-20, 17.46 val., ir 2010-10-07, 13.56 val. Teismas nevertino šių nuteistojo ir R. M. parodymų be pagrindo teigdamas, jog tokie parodymai yra tik gynybinė versija, nors minėti parodymai objektyviais duomenimis nėra paneigti.

Pažymi, kad tik apeliantas ir kitas tiesioginis pokalbio dalyvis gali žinoti tikrąjį pokalbio turinį, ypač jei yra kalbama neišsamiai, užuominomis. Tuo pačiu laikotarpiu, kuriuo buvo užfiksuoti pokalbiai, A. M. su žmona, S. S. ir J. T. ne kartą bendravo ir kitoje aplinkoje, kur pokalbiai nebuvo fiksuojami, ir šių susitikimų metu aptartų aplinkybių tam tikri aspektai atsispindi užfiksuotuose pokalbiuose. Teismui ir prokurorui nežinant kitų pokalbių ir susitarimų konteksto bei remiantis vien tik užfiksuotais pokalbiais ar jų dalimis, neatsiskleidžia visas bendravimo kontekstas, todėl užfiksuotų pokalbių frazės yra klaidingai siejamos išimtinai su kaltinimu, o ne su kitais realiai buvusiais įvykiais, apie kuriuos ir buvo kalbama. Pavyzdžiui, tiek A. M., tiek jo žmona parodė, jog po 2010-10-01, 19.53 val., įvykusio pokalbio jis, grįžęs į Kėdainius, paaiškino žmonai, jog tai ne jai skirtas mobiliojo ryšio telefonas ir ji gali tik laikinai pabandyti. Šie parodymai nėra paneigti jokiais bylos duomenimis. Taip pat nurodo, kad asmenų pokalbiai iš tikrųjų yra ne objektyvaus, o subjektyvaus pobūdžio įrodymas, kadangi pokalbiuose dalyvaujantys asmenys gali sąmoningai perduoti neteisingą informaciją. A. M. teisiamajame posėdyje logiškai parodė, kad 2010-10-01, 19.53 val., vykusio telefoninio pokalbio metu į R. M. klausimą, ar tai jos telefonas, jis sąmoningai atsakė neteisingai „taip“, nes nenorėjo telefoninio pokalbio metu plačiau aiškinti, iš kur gautas šis telefonas ir tai, jog jis gautas tik laikinam testavimui. Po šio telefoninio pokalbio jis, grįžęs namo, paaiškino žmonai tikrąją padėtį. Šiuos parodymus patvirtina objektyviai atlikti veiksmai, t. y. nors R. M. rado namuose mobiliojo ryšio telefono aparatą dar 2010-10-01, tačiau nesinaudojo šiuo aparatu iki 2010-10-11, nes laukė, kol apeliantas nupirks jai baltą mobiliojo ryšio telefono aparatą. Šioje byloje užfiksuoti pokalbių įrašai vertintini kaip netiesioginiai įrodymai, o dėl pokalbių neišsamumo ir daugiaprasmiškumo juos vertinant lemiamą reikšmę įgauna ne objektyvūs duomenys, bet pokalbio turinio subjektyvi interpretacija, kuria negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Dėl paminėtų aplinkybių operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuoti pokalbių garso įrašai ir atitinkami protokolai negali būti vertinami kaip absoliučiai objektyvus, dominuojantis ir teismo išvadas lemiantis įrodymų šaltinis, paneigiantis visus kitus įrodymų šaltinius. Tik tais atvejais, kai tiesioginis pokalbių turinys, o ne pokalbio interpretacija, paneigia kaltinamųjų ar liudytojų parodymus, parodymus galima vertinti kritiškai. Šiuo atveju to daryti negalima. Teismas vertino kritiškai kaltinamųjų ir liudytojų parodymus dėl kaltinamųjų ir liudytojų vienokių ar kitokių tarpusavio santykių. Tačiau liudytojų parodymai gali būti vertinami kritiškai tik tuo atveju, jeigu jie yra objektyviai paneigti kitais abejonių nekeliančiais bylos įrodymais. Šioje byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris paneigtų UAB „B“ vadovų G. U. ir V. V., taip pat H. Š. ir V. L. parodymus dėl mobiliojo ryšio telefonų perdavimo laikinam naudojimui testavimo tikslais. G. U. ir V. V. taip pat parodė, kad toks įrangos perdavimas testavimui yra normali ir įprastinė verslo praktika, dažnai perduodama kur kas didesnės vertės įranga, o tokiu atveju įrangos nuvertėjimas yra vertinamas kaip įprastinė verslo rizika. Visus šių liudytojų parodymus teismas bandė paneigti ne objektyviais bylos įrodymais, o subjektyviais pamąstymais. Be to, skundžiamame nuosprendyje daugelis išvadų buvo grindžiamos tuo faktu, jog nebuvo laiku surašyti visi reikalingi dokumentai - nebuvo rašytinio A prašymo duoti mobiliojo ryšio telefono aparatus testavimui, nebuvo laiku pasirašytas priėmimo-perdavimo aktas, gauti aparatai nebuvo apskaityti A buhalteriniuose dokumentuose. Kita vertus, toks formalizavimas nėra realizuojamas versle, kur nemaža dalis sandorių yra sudaroma ir realizuojama žodinių susitarimų pagrindu, remiantis tarpusavio pasitikėjimu, ir tik vėliau tie sandoriai bei verslo santykiai yra įforminami formaliais dokumentais. Natūralu, kad tokio dydžio bendrovei, kaip UAB „B“, penkių mobiliojo ryšio telefono aparatų perdavimas laikinam naudojimuisi yra itin mažos apimties ir vertės sandoris, kuris gali būti atliekamas ir žodinio verslo partnerio prašymu, o jis bus įformintas tada, kai tam bus rasta laisvo laiko. Šios bendrovės vykdomo verslo apimčių atžvilgiu mobiliojo ryšio telefono aparatų nuvertėjimas ar galimas jų apgadinimas, praradimas yra itin menko dydžio nuostoliai, į kuriuos nebūtų kreipiamas dėmesys. Teismas savo motyvuose vartoja frazes „teismui kelia abejonių“, „nesuprantama“, „neįtikinama“ ir kitas frazes, kuriomis yra dėstomas tik teismo subjektyvus vertinimas dėl nustatytų aplinkybių. Yra pagrindas manyti, bandant sustiprinti subjektyvų prielaidų teisingumo įspūdį, teismas priėmė ir sprendimą įvertinti liudytojų R. M. ir J. T. parodymus kaip galimai melagingus, nors objektyvūs įrodymai nepaneigia jų parodymų. Todėl naikinant apkaltinamąjį nuosprendį, turėtų būti panaikinta ir nuosprendžio dalis, kurioje konstatuotas minėtų liudytojų parodymų galimas melagingumas. Visi nurodyti procesiniai pažeidimai vertintini kaip esminiai, suvaržę įstatymų garantuojamas kaltinamojo teises ir sukliudę teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Dėl operatyvinės veiklos metu gautų duomenų leistinumo apeliaciniame skunde nurodoma, jog atliekant operatyvinius veiksmus jų teisinis pagrindas buvo Šiaulių apygardos teismo 2009-10-21 nutartis, 2009-01-20 nutartis ir 2010-07-20 nutartis. Pagrindiniai duomenys dėl šioje byloje jam inkriminuoto kaltinimo buvo surinkti laikotarpiu nuo 2010-08-30 iki 2010-10-07, operatyviniai veiksmai buvo atliekami 2010-07-20 nutarties pagrindu. Pastarosios nutarties 1-me lape nurodyta, jog prokuroro teikimą nagrinėjo Šiaulių apygardos teismo pirmininkas B. Kalainis, tačiau šio teisėjo parašo nutartyje nėra. Antrame lape yra įrašyta teismo pirmininko pavaduotojos I. Ivanovienės pavardė ir jos parašas, tačiau iš pačios nutarties nėra aišku, ar tai yra tos pačios nutarties antras lapas, ar tai lapas iš kitos nutarties, kurią priėmė I. Ivanovienė. Apeliantas nesutinka, kad tai, jog 2010-07-20 nutartis, kuria sankcionuotas pasiklausymas, surašyta vieno asmens, o pasirašyta kito asmens vardu, yra techninė klaida, nes B. Kalainis 2010-07-20 atostogavo. Nutartis yra teismo priimamas oficialus dokumentas, kurio forma ir turinys turi atitikti visus oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus. Nutarties privalomosios struktūrinės dalys - įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė - turi sudaryti vientisą aktą, turi būti tarpusavyje neprieštaringos, leidžiančios neabejotinai nustatyti tiek šį procesinį sprendimą priėmusį, tiek pasirašiusį pareigūną. Ypač tai aktualu būtent nagrinėjamos nutarties atžvilgiu, nes tokio pobūdžio nutartis galėjo priimti ne visi teisėjai, o tik labai ribotas jų skaičius. Be to, nutarties formai ir turiniui keliami iš esmės tie patys oficialumo ir teisėtumo reikalavimai, kaip ir teismo nuosprendžiui. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tais atvejais, kai nuosprendis yra nepasirašytas bent vieno iš teisėjų kolegijos narių, yra vertinama ne kaip techninė klaida, o kaip esminis Lietuvos Respublikos BPK pažeidimas, lemiantis besąlygišką nuosprendžio panaikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-691/2001, 2K-265/2009). Šioje byloje nagrinėjamos Šiaulių apygardos teismo nutarties teisėtumo klausimas turi būti vertinamas pagal analogiją su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl nuosprendžių pasirašymo tvarkos. Nutartimi leisti naudoti technines priemones specialiąja tvarka yra didele apimtimi ribojama žmogaus teisė į privatų gyvenimą, todėl bet koks teisėtumo reikalavimų, ir net formalių, pažeidimas laikytinas esminiu pažeidimu, eliminuojančiu tokio įrodymo šaltinio leistinumą. Todėl pripažintina, kad 2010-07-20 nutartis dėl esminių formos ir turinio trūkumų buvo neteisėta bei negaliojanti nuo pat jos priėmimo momento, o dabartinėje proceso stadijoje jokie papildomi dokumentai, neva parodantys techninę klaidą, negali ištaisyti šios nutarties neteisėtumą. Neteisėto procesinio sprendimo pagrindu taikytos procesinės prievartos priemonės metu surinkti duomenys taip pat neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, todėl turi būti eliminuojami iš leistinų įrodymų sąrašo.

Nuteistojo teigimu, byloje surašytas kaltinamas aktas, kurio tekstas buvo perkeltas į nuosprendžio konstatuojamąją dalį, turi esminių trūkumų, dėl kurių teismas apskritai negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio. Pagal byloje suformuotą kaltinimą, nėra įmanoma suprasti, kieno turtas buvo pasisavintas, kas pasisavino turtą ir kam perėjo nuosavybė, taip pat neįmanoma suprasti, kodėl už analogiškų veiksmų atlikimą dalis asmenų buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, o kitų asmenų atsakomybės klausimas procesiškai nebuvo išspręstas. Iš esmės netinkamas inkriminuoto nusikaltimo faktinių aplinkybių ir sudėties požymių aprašymas atėmė kaltinamiesiems teisę tiksliai žinoti kaltinimo turinį ir ribas, kartu atėmė ir galimybę tinkamai gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokiu būdu byloje turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis arba byla turėjo būti perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad piktnaudžiavimas pasireiškė tuo, jog A. M. ir S. S. suplanavo bei pasisavino jiems nepriklausančius mobiliojo ryšio telefono aparatus pasinaudodami tarnybine padėtimi. Iš nuosprendžio konstatuojamosios dalies formuluotės lyg galima spėti, jog buvo pasisavintas A turtas, tačiau byloje minimų mobiliojo ryšio telefono aparatų nuosavybės teise A niekada neturėjo. Taigi, nei nuteistasis, nei S. S. negalėjo iš A pasisavinti mobiliojo ryšio telefono aparatų. Teoriškai jie galėjo pasisavinti tik UAB „B“ priklausantį turtą, tačiau jie nebuvo kaltinami ir nuteisti dėl to. Be to, šios bendrovės atstovai nurodė, jog joks jai priklausantis turtas nebuvo pasisavintas, bendrovė buvo perdavusi mobiliojo ryšio telefono aparatus laikinam naudojimui ir būtų atgavusi juos pasibaigus sutartam terminui. Kadangi nei UAB „B“, nei A turtas nebuvo pasisavintas ir negalėjo būti pasisavintas, todėl nėra ir esminį piktnaudžiavimo elementą sudarančios veikos. Kitas esminis nuosprendžio motyvas konstatuojant, jog buvo padarytas piktnaudžiavimas, yra mobiliojo ryšio telefono aparatų neatlygintinio įgijimo suplanavimas bei įgijimas. Tačiau iš byloje ištirtų įrodymų visumos yra akivaizdu, jog A. M. ir S. S. neturėjo jokių galimybių paversti šiuos aparatus savo nuosavybe. Jie ir liudytojai H. Š., V. L., J. T. patvirtino, jog žinojo dėl laikino mobiliojo ryšio telefono aparatų testavimo. Liudytojai G. U. ir V. V. teisiamajame posėdyje kategoriškai patvirtino, jog jie žinojo, jog mobiliojo ryšio telefono aparatai bus grąžinti. G. U. taip pat nurodė, jog jie nebūtų perdavę mobiliojo ryšio telefono aparatų A, jei žinotų, jog šie aparatai nebus grąžinti. Nesant pagrindo korupciniam atlygiui, yra nerealu, kad privati bendrovė šiaip sau padovanotų mobiliojo ryšio telefonų aparatus valstybinei institucijai. Tai, jog mobiliojo ryšio telefono aparatai kaip buvo, taip ir liko UAB „B“ nuosavybėje, patvirtina ir prokuroro 2011-07-28 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą sprendimas grąžinti mobiliojo ryšio telefono aparatus bendrovei. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai nesulaukė termino, kada mobiliojo ryšio telefono aparatai, pasibaigus testavimo laikotarpiui, turėjo būti grąžinti UAB „B“, ir paėmė juos 2010-11-30 procesinių veiksmų atlikimo metu. Tik tokiu atveju, jei pas nuteistuosius ir kitus asmenis mobiliojo ryšio telefono aparatai būtų paimti 2011 m. kovo ar balandžio mėn., t. y. jau pasibaigus testavimo laikotarpiui, būtų galima daryti išvadą, jog šie aparatai buvo faktiškai pasisavinti ir kad nuo pat pradžių tai buvo planuojama padaryti. Iš byloje esančių telefoninių pokalbių taip pat negalima daryti išvados, jog A. M. ir S. S. ruošėsi negrąžinti mobiliojo ryšio telefono aparatų UAB „B“ po testavimo pabaigos, nes telefoniniuose pokalbiuose apie tai nekalbama. Telefoninių pokalbių įrašai tik patvirtina, kad mobiliojo ryšio telefono aparatai buvo gauti, jog apeliantas leido laikinai vienu šiuo aparatu pasinaudoti savo žmonai. Todėl nuosprendžio teiginiai, jog buvo suplanuota pasisavinti mobiliojo ryšio telefono aparatus ir jie buvo pasisavinti, kartu buvo ir piktnaudžiaujama tarnybinėmis pareigomis, yra pagrįsti prielaidomis, bet ne objektyviais ir abejonių nekeliančiais duomenimis, kurie įrodytų išankstinę nuteistųjų tyčią atlikti tokius veiksmus.

Dar vienas kaltinamojo akto ir iš jo perrašyto nuosprendžio konstatuojamosios dalies formulavimo trūkumas yra tai, kad neaišku, kas ir kieno naudai pasisavino visus mobiliojo ryšio telefono aparatus. Jeigu teismas vertina, kad vienas mobiliojo ryšio telefono aparatas buvo perduotas J. T., kuris žinojo, jog jis gavo mobiliojo ryšio telefono aparatą ne testavimui, o siekdamas jį padovanoti dukrai, t. y. asmeniniams poreikiams tenkinti, tai šioje byloje bendrakaltinamasis turėjo būti ir J. T., tačiau jam nebuvo pareikštas pranešimas apie įtarimą. Ta pati situacija ir dėl V. L. - jei S. S. gavo visus penkis mobiliojo ryšio telefono aparatus ne A reikmėms, o asmeniniams poreikiams tenkinti, vadinasi ir V. L. turi būti šio nusikaltimo bendrininku. O jeigu V. L. mobiliojo ryšio telefonas buvo perduotas ne asmeninėms reikmėms tenkinti, bet testavimui, tai paneigia teismo teiginius, jog testavimo nebuvo rengiamasi vykdyti ir jis nebuvo vykdytas. Mobiliojo ryšio telefono aparatų įgijimo ir išdalinimo procese aktyviausią vaidmenį atliko H. Š., todėl jeigu šių aparatų įgijimo veiksmai buvo nusikalstami, jis taip pat turi būti vertinamas kaip bendrininkas. Nei kaltinamajame akte, nei nuosprendyje ar kituose procesiniuose dokumentuose nėra pateikta jokių motyvų, kurie leistų suprasti, kodėl vieni tokius pačius veiksmus atlikę asmenys yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o kiti ne. Teismas, nusprendęs, kad visi mobiliojo ryšio telefonų aparatai buvo įgyti asmeniniam poreikių tenkinimui, Lietuvos Respublikos BPK 257 str. nustatyta tvarka privalėjo informuoti prokurorą apie kitų asmenų galimai padarytas nusikalstamas veikas, bet to nepadarė.

Paminėtos kaltinamojo akto ir nuosprendžio formuluotės laikytini kaip esminiai procesiniai pažeidimai, šie procesiniai dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 str. ir 305 str. reikalavimų.

Nuosprendyje nurodyta, kad S. S. 2010-10-25 gavo iš H. Š. antrą dalį mobiliojo ryšio telefono aparatų, o 2010-10-27 prieš tai neįdėjus jokios kitos kortelės, juo pradėjo naudotis apelianto sutuoktinė A. S.. Teismas padarė išvadą, kad A. S. naudojosi mobiliojo ryšio telefonu nuo pat jo gavimo pradžios, kas tuo pačiu paneigia versiją, kad S. S. naudojosi mobiliojo ryšio telefonu ir tik nustatęs, kad A internetinėmis svetainėmis naudotis nėra patogu, leido mobiliojo ryšio telefonu naudotis A. S.. Pasak apelianto, tokia teismo išvada padaryta neteisingai interpretuojant jo parodymus. A. S. pradėjo naudotis mobiliojo ryšio telefonu ne iš karto, o praėjus dviem paroms po jo gavimo. Nuteistasis yra davęs parodymus, jog jis gavo mobiliojo ryšio telefono aparatus iš H. Š. 2010-10-25, tačiau nėra nurodęs, jog naudojosi jais. Tokio poreikio paprasčiausiai nebuvo, nes apeliantas turėjo kitą nuolat naudojamą mobiliojo ryšio telefono aparatą. Po to per dvi dienas pokalbio su H. Š. metu jis sužinojo, jog A vidiniai bei išoriniai informaciniai portalai vis dar nėra suderinti, todėl mobiliojo ryšio telefono aparatų panaudojimas testavimo tikslais yra vis dar negalimas. Norint tuo įsitikinti, S. S. nebuvo jokio reikalo pačiam bandyti naudotis mobiliojo ryšio telefono aparatu ar įdėti į jį kokią nors kortelę. Beje, norint patikrinti, ar testavimą galima pradėti, apskritai nebūtina įjungti mobiliojo ryšio telefono aparatą, kaip ir nėra reikalinga į jį įdėti kortelę. Pažymi, kad ne tik byloje aptariamo, bet ir kitokios įrangos testavimo pradžioje A vidiniai bei išoriniai informaciniai portalai paprastai dar nebūdavo suderinti. Labai retais atvejais įdiegiant informacines sistemas, jų paruošimas ir suderinimas su tam tikrais įrenginiais įvykdavo tuo pačiu metu. Tokiam suderinimui visuomet būdavo reikalinga atlikti tam tikras procedūras, kuriomis užsiimdavo konkrečią sritį kuruojantys A darbuotojai, tačiau ne apeliantas, nes jo darbo pobūdis buvo visai kitoks. Mobiliojo ryšio telefonų aparatų paėmimas testavimui iš konkrečios bendrovės ir A informacinių sistemų testavimui paruošimas - tai du skirtingi procesai, kurie nebūtinai vyksta tuo pačiu laiku. Taigi, jis nenustatinėjo, kad A internetinėmis svetainėmis naudotis nėra patogu, pats mobiliojo ryšio telefono aparatu nesinaudojo ir sutuoktinei jį perdavė ne iš karto po gavimo. Byloje nėra surinkta jokių įrodymų, paneigiančių jo parodymus, jog suderinus informacinių sistemų išorinius ir vidinius portalus, visi kaltinime nurodyti mobiliojo ryšio telefono aparatai ateityje būtų naudojami testavimui.

Pasak S. S., nuosprendyje jo tariama kaltė taip pat įvardinama aptariant mobiliojo ryšio telefono aparatų neįtraukimo į A apskaitą aplinkybes, tačiau įrangos ir kitų materialinių vertybių priėmimas, atidavimas, apskaita teisės aktais priskirti įvairiems A struktūriniams padaliniams ir tarnautojams, kas nėra jo, kaip vadovo, tiesioginės funkcijos. Kaip vėliau paaiškėjo, mobiliojo ryšio telefono aparatai iš tikro nebuvo įtraukti į apskaitą dėl informacijos trūkumo apie tokių atvejų buhalterinį įforminimą. Be to, šis buhalterinės apskaitos pažeidimas jau buvo įvertintas, kai administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas kaltas asmuo - H. Š.. Apelianto nuomone, nelogiška jam inkriminuoti kaip nusikalstamos veikos fragmentą tuos pačius veiksmus, kurie jau buvo įvertinti.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras - apeliacinius skundus atmesti.

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje apklaustų liudytojų parodymus, kurie patvirtina nuteistųjų parodymus. Šiame kontekste pasakytina, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo byloje apklaustų liudytojų parodymais dalyje savaime ne vien dėl to, jog jie vienokiais ar kitokiais santykiais yra susiję su apeliantais, tačiau kadangi jų parodymai prieštarauja byloje surinktiems kitiems įrodymams ir neatitinka nustatytų aplinkybių. Skundžiamame nuosprendyje pateikti aiškūs ir išsamūs motyvai, kodėl nebuvo vadovaujamasi byloje vieno ar kito liudytojo duotais parodymais.

Šioje byloje apklausti liudytojai davė tokius parodymus:

liudytoja R. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad ji 2010 m. rudenį paprašė savo vyro A. M. nupirkti jai mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“. Vieną dieną namuose rado dėžutę su telefonu. Paskambinusi A. M., ji išsiaiškino, kad tai buvo jai. A. M. sakė, kad baltos spalvos telefono, kokio liudytoja norėjo, prekyboje nebuvo, o jos rastas telefonas yra apelianto tarnybinis. Tada ji įsidėjo telefono SIM kortelę į juodą mobiliojo ryšio telefono aparatą ir naudojosi juo 2-3 mėn. Apeliantas žinojo ir matė, kad ji naudojosi telefonu. Atsakydama į A. M. gynėjo klausimus, R. M. taip pat parodė, kad vyras sakė, jog tai valdiškas telefonas keliems mėnesiams pabandyti, o vėliau reikės grąžinti. A. M. turėjo dar vieną telefoną, jis siuntėsi programas, susijusias su žemės ūkiu. Jei tas telefonas būtų skirtas liudytojai, tai ji iš karto būtų įsijungusi telefoną, ji vis laukė balto telefono, tačiau jo nebuvo. Tada R. M. norėjo pabandyti, ar liudytoja sugebės naudotis juo. Vėliau vyras nupirko jai mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“ (t. 7, b.l. 9-10);

liudytoja R. M. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nepamena, kada jos vyras A. M. parvežė į namus mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“. Ji matė, kad vyras naudojosi mobiliojo ryšio telefono aparatu „iPhone“, šis laikė telefono aparatą ant savo darbo stalo. A. M. parodė jai, kaip veikia mobiliojo ryšio telefono aparatas, bet nebuvo leidęs juo naudotis. Liudytoja buvo įsidėjusi į šį telefono aparatą savo telefono SIM kortelę, kurios numeris (duomenys neskelbtini), 3-4 pabandymui, naudojosi juo savo asmeniniais tikslais. A. M. to nematė ir nežinojo. Kam priklauso mobiliojo ryšio telefono aparatas „iPhone“, vyras nepasakojo (t. 2, b.l. 51-52). Liudytoja R. M., papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad ji naudojasi telefono numeriu (duomenys neskelbtini) apie 6-10 metų. Kitiems asmenims savo telefono numerio su SIM kortele niekada nėra davusi. Naudodamasi mobiliojo ryšio telefono aparatu „iPhone“, R. M. dažniausiai skambindavo savo vyrui ir sūnums, naudojosi šiuo telefono aparatu ne tik namuose, bet ir išeidama iš namų. Jos telefono SIM kortelė netilpo į mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“, nes buvo per didelė, todėl su manikiūro žirklėmis apkirpo ir sumažino iki reikiamo dydžio. Apkarpyti savo telefono SIM kortelę ji sugalvojo pati ir niekas nepatarė tai daryti (t. 2, b.l. 53-54);

liudytoja A. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2010 m. rudenį ji pamatė namuose gulintį naują mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“. Ji paprašė savo vyro S. S., kad jis leistų šiuo telefono aparatu jai pasinaudoti. Apeliantui sutikus trumpam pasinaudoti, ji į šį telefono aparatą įsidėjo savo SIM kortelę ir naudojosi juo apie vieną mėnesį. Ji su S. S., kiek pamena, neaptarinėjo, iš kur šis telefono aparatas ir kodėl ji gali juo naudotis tik ribotą laiką. Nors mobiliojo ryšio telefono aparatu naudojosi ji, tačiau matė, kad S. S. su šiuo telefono aparatu irgi kažką darydavo. Vyras nesakė, kam priklauso šis mobiliojo ryšio telefono aparatas (t. 7, b.l. 10-11);

liudytoja A. S. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, iš kur ji gavo mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“ (t. 2, b.l. 74-75). Liudytoja A. S., papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad ji savo namuose matė nenaudojamą mobiliojo ryšio telefono aparatą. Savo vyro pasiteiravo, ar ji gali panaudoti šį telefono aparatą. S. S. atsakė, kad gali trumpam. Daugiau vyras nieko nepasakojo apie šį telefono aparatą, o ji nieko neklausinėjo. Liudytoja įsidėjo į mobiliojo ryšio telefono aparatą savo telefono SIM kortelę ir kartais naudojosi juo. Apie šio telefono aparato atsiradimo aplinkybes, nieko nežino (t. 2, b.l. 88-89). Liudytoja A. S., dar kartą papildomai apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad ji buvo įsidėjusi į mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“ savo telefono SIM kortelę numeriu (duomenys neskelbtini). Liudytoja naudojasi minėtu numeriu gana ilgą laiką, nekeitė telefono numerio, tačiau tam tikrais laikotarpiais naudojosi kitu telefono numeriu. Ji naudojosi mobiliojo ryšio telefono aparatu „iPhone“ ir savo reikmėms. Nepamena, ar ji išbandė kokias nors programas (t. 2, b.l. 91-92);

liudytojas V. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis 2010 m. dirbo A, tuo metu buvo skiriamas dėmesys ryšiams, buvo kalbėta apie mobilių aplikacijų, skirtų mobiliems įrenginiams, kūrimą. Testavimui iš H. Š., dirbančio informacinių technologijų departamente, jis gavo mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“. Pamena, kad už gautą šį telefono aparatą jis niekur nepasirašė, įsigijimo dokumentų jam niekas nerodė, instrukcijų kartu su telefono aparatu negavo. Kaip jis suprato, mobiliojo ryšio telefono aparatas buvo duotas laikinam naudojimui, o būtent testavimui, informacinių sistemų išbandymui, o maždaug po 3-4 mėnesių jis turėjo grąžinti mobiliojo ryšio telefono aparatą. Žinojo, kad jų įstaigai iš viso buvo skirti 4-5 tokio tipo telefono aparatai, kas naudojosi ir testavo kitus telefono aparatus, jis nežinojo. Šiuo mobiliuoju įrenginiu jis naudojosi darbo tikslais: jungėsi prie A interneto svetainės, prie „DVS“ programos, ieškojo informacijos, vizavo dokumentus ir pan. Testavimo laikotarpiui nepasibaigus, mobiliojo ryšio telefono aparatas iš jo buvo paimtas, tačiau nepaisant to, tiek su S. S., tiek su H. Š. buvo aptarti testavimo rezultatai, jo metu iškilusios problemos. Nurodė, kad jis pažįsta A. M., kadangi tuo metu būdamas (duomenys neskelbtini) jis kuravo paramos skyrimo klausimus. A. M. dalyvaudavo jų A informacinių technologijų departamento pasitarimuose, inicijavo svetainės „Parama kaimui“ sukūrimą (t. 7, b.l. 11-12);

liudytojas V. L. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės tokius pačius parodymus kaip ir bylos teisminiame nagrinėjime. Kita vertus, liudytojas savo ranka papildė parodymus nurodydamas, kad jis, teigdamas, jog H. Š. paėmė 5 mobiliojo ryšio telefono aparatus testavimui, turėjo mintyje, kad V. L. sužinojo tokią informaciją ne mobiliojo ryšio telefono aparato atidavimo metu (spalio mėn.), tačiau gruodžio mėn. pirmomis dienomis. Kad keturi mobiliojo ryšio telefono aparatai buvo atiduoti A (duomenys neskelbtini), jam taip pat tapo žinoma gruodžio pradžioje (t. 2, b.l. 95-97). Liudytojas V. L., papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad H. Š., duodamas mobiliojo ryšio telefono aparatą, pasakė jam naudoti šį telefono aparatą tarnybiniais tikslais. Praėjus kuriam laikui po mobiliojo ryšio telefono aparato gavimo, H. Š. pasakė, kad šiuo telefono aparatu V. L. ištestuotų A programinę įrangą. 2011 m. pradžioje liudytojas pateikė informaciją H. Š., kad A informacinės sistemos iš esmės gali būti naudojamos šiais mobiliojo ryšio telefono aparatais. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai atlikus kratas ir paėmus mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“, H. Š. atėjo pas V. L. ir pateikė priėmimo-perdavimo aktą, kurį liudytojas pasirašė (t. 2, b.l. 98-99);

liudytojas H. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis dirba A. 2010 m. A vyko daug pokyčių informacinių sistemų srityje, buvo kuriami nauji portalai, tobulinamos esamos informacinės sistemos diegiant naujoves, buvo jaučiamas poreikis sistemas adaptuoti mobiliems įrenginiams. Todėl nuo 2010 m. vasaros pasitarimų metu buvo nuspręsta per mobilius įrenginius pradėti testavimus. Jo iniciatyva iš UAB „B“ pabandymo tikslais buvo gauti 5 mobiliojo ryšio telefonų aparatai „iPhone“, sutartys nebuvo pasirašytos su minėta bendrove šiuo klausimu. Šiuos telefonų aparatus jam per du kartus perdavė V. V., su kuriuo buvo kalbėta, kad mobiliojo ryšio telefonų aparatai po 3 mėnesių bus grąžinti. Mobiliojo ryšio telefono aparatai buvo gauti per du kartus. Jis pirmą kartą perdavė šiuos telefono aparatus S. S., o antrą kartą nelabai pamena. Liudytojas sakė S. S., kad mobiliojo ryšio telefono aparatus reikės grąžinti. H. Š. neįformino jokiais dokumentais mobiliojo ryšio telefono aparatų perdavimo fakto. Jau po mėnesio laiko paaiškėjo, kad minėti telefonų aparatai testavimui netinka, kad vienas portalas mobiliaisiais telefonais buvo nepasiekiamas, kitais naudotis buvo nepatogu. 2010 m. gruodžio mėnesį, nepasibaigus testavimo terminui, mobiliojo ryšio telefono aparatai buvo paimti. Pažymėjo, kad yra buvę atvejų, kada A ir iš kitų bendrovių skolinosi įrangos, tačiau niekam tai neužkliuvo. Pripažįsta, kad jis padarė klaidą nefiksuodamas mobiliojo ryšio telefono aparatų apskaitoje, tačiau pažymėjo, kad jokių nurodymų iš S. S. dėl to nebuvo gavęs. A iš UAB „B“ ankščiau buvo pirkusi kompiuterius, tačiau A nebuvo suteikusi šiai bendrovei jokių neteisėtų paslaugų (t. 7, b.l. 13-16);

liudytojas H. Š. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pirkimo-pardavimo sutartis dėl mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ pasirašyta nebuvo, tačiau jis paėmė iš UAB „B“ 5 šiuos telefono aparatus pabandymui-testavimui dėl darbo su A interneto informacinėmis sistemomis. Liudytojas nepasirašė dokumentų dėl telefono aparatų paėmimo iš bendrovės. Poreikį dėl mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ testavimo ar pabandymo gauti išreiškė S. S.. H. Š. dėl mobiliojo ryšio telefono aparatų testavimo kalbėjosi su UAB „B“ darbuotoju V. V., kuris po kažkiek laiko pasakė, jog yra 2 vienetai, o vėliau dar duos 3 vienetus pabandymui. Liudytojas nuvyko į bendrovės biurą ir V. V. padavė jam 2 vienetus mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“, o po dviejų savaičių - dar 3 vienetus tokių telefono aparatų. Už šiuos telefono aparatus nebuvo sumokėti pinigai, kadangi buvo tariamasi, kad jie skirti pabandymui nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. Vieną mobiliojo ryšio telefono aparatą pasiėmė V. L., o keturių paprašė S. S.. Atiduodamas tuos telefono aparatus, H. Š. nepildė jokių dokumentų, nes telefono aparatai nebuvo A apskaitoje. Apie paimtus 5 mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“ jis A niekam nepasakojo (t. 2, b.l. 39-42). H. Š. papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad S. S. prašė jo paimti A, o tiksliau testavimo tikslams 5 mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“. (duomenys neskelbtini) sakė, kad šie aparatai reikalingi A portalų ir svetainių pasiekiamumui per mobiliuosius įrenginius. H. Š. perdavė vieną mobiliojo ryšio telefono aparatą V. L., o keturis - S. S.. Iš pastarojo sužinojęs kam buvo išdalinti perduoti mobiliojo ryšio telefono aparatai, H. Š. pasakė, kad tai yra negerai, nes šie aparatai išdalinti be perdavimo akto. Jis iš karto surašė priėmimo-perdavimo aktus, kad H. Š. perduoda 4 mobiliojo ryšio telefono aparatus S. S., o vieną - V. L.. Liudytojas su V. V. niekada neaptarinėjo testavimo rezultatų, nepamena, ar kalbėjo su S. S. apie testavimo rezultatus, tačiau mano, kad ne (t. 2, b.l. 44-45);

liudytojas V. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis 2010 m. dirbo UAB „B“. Į jį kreipėsi A atstovas H. Š. dėl 5 mobilių įrenginių suteikimo testavimui. Jų bendrovė sutiko ir 2010 m. lapkričio mėnesį H. Š. per du kartus buvo perduoti 5 mobiliojo ryšio telefono aparatai. Apie testavimą žinojo bendrovės (duomenys neskelbtini) K. T., taip pat G. U.. Dėl skubėjimo priėmimo-perdavimo aktai buvo pasirašyti maždaug po mėnesio laiko. Pažymėjo, kad perduoti telefono aparatai išliko bendrovės nuosavybė, jie A nedovanojo šių telefono aparatų. Dėl mobiliojo ryšio telefono aparatų perdavimo bendrovė nepatyrė jokios žalos, be to, šiuo metu šie aparatai jiems grąžinti. Teigė, kad įvairios technikos davimas nemokamai testavimo tikslais jų bendrovėje yra įprasta praktika. Tarp UAB „B“ ir A yra sudarytos kelios sutartys (t. 7, b.l. 16-17). Liudytojas V. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė iš esmės tokias pačias aplinkybes kaip ir bylos teisminiame nagrinėjime. Be to, liudytojas nurodė, kad jis klausė H. Š., ar A nupirks mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“, šis atsakė, kad jei testavimo rezultatai bus geri, gal ir nupirks. V. V. asmeniškai atspausdino priėmimo-perdavimo aktą Nr. 11/1, o pasirašė G. U.. Mobiliojo ryšio telefono aparatai buvo duoti nemokamai nuo 2010-11-02 iki 2011-02-14. Kokie buvo testavimo rezultatai, liudytojas nežino, nes tokios informacijos jam niekas neteikė (t. 2, b.l. 100-103, 105-106);

liudytojas G. U. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis dirba UAB „B“, kuri su A bendradarbiauja apie 10 metų, teikia duomenų bazės priežiūros paslaugas. Pamena, kad V. V. pasakė, jog A reikia 5 mobiliojo ryšio telefono aparatų testavimo tikslams. G. U. užsakė juos ir per du kartus perdavė V. V.. Mobiliojo ryšio telefono aparatai buvo perduoti 3-4 mėnesiams, vėliau turėjo būti grąžinti. Priėmimo-perdavimo aktas jam buvo grąžintas kiek vėliau, jame buvo nurodyta, kad mobilieji įrenginiai duodami laikinam naudojimui. Pažymėjo, kad kompiuterinės technikos perdavimas klientams testavimo tikslais yra normalus dalykas (t. 7, b.l. 28-29).

liudytoja A. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2010 m. iš jų namų buvo paimtas mobiliojo ryšio telefono aparatas, kurį jos vyras J. T. davė dukrai L. T.. Pamena, kad J. T. buvo žadėjęs dukrai padovanoti mobiliojo ryšio telefono aparatą gimimo dienai. Jis padovanojo vėliau kitą mobiliojo ryšio telefono aparatą. Pagarsinus A. T. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja parodė, kad ji nežinojo, ar čia tas mobiliojo ryšio telefono aparatas. Paklausus dukra pasakė, kad šį telefono aparatą davė jos tėvas (t. 7, b.l. 17-18). Liudytoja A. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010 m. jos vyras J. T. padovanojo dukrai mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“, nes žadėjo gimtadienio proga padovanoti būtent tokį telefono aparatą. Liudytoja nesigilino, kada ir kur vyras pirko šį telefono aparatą, tačiau žino, kad jis yra visiškai naujas. Nematė mobiliojo ryšio telefono aparato „iPhone“ pirkimo sutarties (t. 2, b.l. 62-63);

liudytojas J. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad jam, kaip (duomenys neskelbtini), A (duomenys neskelbtini) S. S. davė naują baltos spalvos mobiliojo ryšio telefono aparatą. Sakė, kad šis telefono aparatas skirtas tam, kad jis išbandytų naujas A informacinėse sistemose diegiamas programas. S. S. minėjo jam, kad mobiliojo ryšio telefono aparatas duodamas laikinai. Gavęs mobiliojo ryšio telefono aparatą, jis, dukros padedamas, bandė išmokti naudotis telefono aparatu. J. T. nebuvo įdėjęs savo telefono SIM kortelės į mobiliojo ryšio telefono aparatą. Pasinaudoję telefono aparatu, jį išjungdavo ir padėdavo į dėžutę. Liudytojas nežinojo, kad L. T. buvo įdėjusi savo telefono SIM kortelę į mobiliojo ryšio telefono aparatą ir naudojosi juo. Nepavykus naudotis mobiliojo ryšio telefono aparatu, jis paliko šį telefono aparatą namuose ir nežino, ar kas nors naudojosi juo. Pasak liudytojo, jis nedovanojo L. T. mobiliojo ryšio telefono aparato, nes jos gimtadienis birželio mėnesį, o telefono aparatą gavo tik rudenį. Pažymėjo, kad jis neprašė S. S. mobiliojo ryšio telefono aparato ir su A. M. nekalbėjo apie šį telefono aparatą (t. 7, b.l. 18-19);

liudytojas J. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010 m. pradžioje jam, kaip (duomenys neskelbtini), A (duomenys neskelbtini) S. S. pabandymo tikslais davė mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“ ir paaiškino, kad diegiamos naujos programos A ir mobiliojo ryšio telefono aparatas duodamas šioms programoms išbandyti. S. S. nenurodė konkretaus pabandymo ir grąžinimo laiko, bet jis pasakė, kad pasibaigus bandomajam laikotarpiui, mobiliojo ryšio telefono aparatą reikės grąžinti. Jam buvo perduotas dėžutėje supakuotas mobiliojo ryšio telefono aparatas ir buvo pasakyta, jog dokumentus pasirašys vėliau. Šis telefono aparatas buvo namuose ir jo dukra galėjo paimti bei naudotis juo, liudytojas nedraudė to. J. T. nežino, ar dukra naudojosi mobiliojo ryšio telefono aparatu tik namuose ar išsinešdavo ir į mokyklą. J. T. nedovanojo dukrai mobiliojo ryšio telefono aparato „iPhone“ (t. 2, b.l. 67-68);

liudytoja L. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2010 m. rudenį jos tėvas J. T. parsinešė į namus naują mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“ ir pasakė, kad ji išmoktų juo naudotis, o paskui išmokytų ir tėvą. Sakė, kad mobiliojo ryšio telefono aparatas yra tik laikinam naudojimuisi, vėliau jį reiks grąžinti. Pamena, kad L. T. ankščiau savo tėvams buvo sakiusi, kad nori tokio telefono aparato, tačiau nežinojo, kad J. T. gaus jį. Kadangi jos telefono SIM kortelė į mobiliojo ryšio telefono aparatą netilpo, tai A. T. apkirpo ją. Nuo to laiko liudytoja mobiliojo ryšio telefono aparatą visuomet turėjo su savimi, tik vakarais kartais mokydavo J. T., parodė jam, kaip siųsti žinutes, naršyti internete. J. T. matė, kad ji naudojasi mobiliojo ryšio telefono aparatu „iPhone“ (t. 7, b.l. 19-21);

liudytoja L. T. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010 m. rudenį jos tėvas davė jai mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“ ir pasakė, kad išmoktų naudotis šiuo telefono aparatu, o po to išmokytų ir jį. Liudytoja įdėjo į mobiliojo ryšio telefono aparatą telefono SIM kortelę numeriu (duomenys neskelbtini) ir naudojosi maždaug nuo 2010 m. spalio mėn. iki lapkričio mėn. pabaigos. Ji išmokė tėvą naudotis internetu ir elektroniniu paštu. Naudodamasi mobiliojo ryšio telefono aparatu „iPhone“, L. T. skambindavo, rašydavo žinutes, klausydavosi muzikos, žaidė telefoninius žaidimus, o daugiau technologijų neišbandė. Tėvas nesinaudojo šiuo telefono aparatu, nes nemokėjo naudotis juo. Liudytoja išsinešdavo mobiliojo ryšio telefono aparatą ir į mokyklą, ir į miestą. L. T. nežino, kam priklauso mobiliojo ryšio telefonas, ir neklausinėjo tėvo, iš kur jį gavo (t. 2, b.l. 72-73);

liudytoja B. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad A nuo 2009 m. pradėjo veikti internetinių svetainių priežiūros grupė. Iki 2011 m. vidurio ji vadovavo šiai maždaug iš 5 asmenų susidedančiai grupei. Iš pradžių jie kūrė specialias internetines svetaines, o 2012 m. buvo nuspręsta sukurti mobiliąsias aplikacijas, tinkančias mobiliesiems įrenginiams, tarp jų ir mobiliojo ryšio telefono aparatams „iPhone4“. Nebuvo sprendžiamas klausimas dėl konkrečių įrenginių įsigijimo, taip pat nebuvo svarstoma, kam bus skirti mobilieji įrenginiai išbandyti. Nei S. S., nei A. M. nebuvo darbo grupės nariai, jie dalyvaudavo tik pristatymuose. Pažymėjo, kad darbo grupė techninių klausimų nesprendė, todėl ji nežino, kaip buvo įsigyti mobiliojo ryšio telefonai „iPhone4“. Šios grupės idėjiniai kuratoriai buvo S. S. ir V. L.. Be to, aktyviai domėjosi ir A. M., jam buvo rengiami tarpiniai pristatymai, teikiamos ataskaitos, jis pats siūlė įvairias idėjas. Sukūrus tiek internetines svetaines, tiek ir mobiliąsias aplikacijas, jos buvo testuojamos vidaus ir išorės vartotojų (t. 7, b.l. 26-28).

Tiek A. M., tiek S. S. baudžiamajame procese laikosi pozicijos, kad mobiliojo ryšio telefono aparatai „iPhone“ buvo gauti iš UAB „B“ laikinam naudojimui siekiant įvertinti darbo su A interneto informacinėmis sistemomis galimybes. Visų pirma pasakytina, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tuo metu, kai H. Š., kaip A darbuotojas, gavo iš UAB „B“ 5 mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“, A oficialiai buvo nuspręsta atlikti testavimą su A interneto informacinėmis sistemomis, t. y. A (duomenys neskelbtini) ar kitas jo įgaliotas darbuotojas nepriėmė jokio oficialaus dokumento, kurio pagrindu būtų apibrėžti minėto testavimo tikslai, testavimo būdai ir atlikimo laikotarpis, pagal kokius kriterijus parinktinos testavimo priemonės, kokie asmenys turėtų atlikti testavimą ir kiti svarbūs klausimai. Operatyvinių veiksmų atlikimo metu gautuose garso įrašuose taip pat neužfiksuota, kad asmenys (A. M., S. S., J. T.) pokalbių metu bent užsimintų apie A interneto informacinių sistemų testavimą minėtais telefono aparatais. Byloje yra A 2011-02-24 susitikimo dėl telefonų testavimo rezultatų aptarimo protokolas Nr. 1, kuriame užfiksuotas A internetinės svetainės naudojimo testavimo su mobiliojo ryšio telefono aparatais ir planšetiniais kompiuteriais, taip pat jų panaudojimo darbui su A vidiniais portalais testavimo aptarimas bei atitinkamų išvadų suformulavimas (t. 3, b.l. 75-80). Atkreiptinas dėmesys, kad minėtas protokolas buvo surašytas jau tuo metu, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl A. M. ir S. S. galimai padarytų nusikalstamų veikų. Be to, šiame pasitarime dalyvavo tik A darbuotojai (S. S., V. L., H. Š.), kurie yra susiję su mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ gavimu, naudojimu ar perdavimu naudotis tretiesiems asmenims. S. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2010 m. spalio mėn., kai jis buvo nedarbingumo atostogose dėl traumos, jo namuose vyko pokalbis su H. Š., kuris pasiūlė išbandyti mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“ minėtam tikslui įgyvendinti (t. 2, b.l. 28). Tokius jo parodymus vienareikšmiškai paneigia operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-14-472 užfiksuotas dar 2010-09-13, 16.45 val., pokalbis tarp A. M. ir S. S., kurio metu buvo kalbama apie mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ gavimą ir jų kiekį (t. 1, b.l. 39-42). S. S. teisiamajame posėdyje jau parodė, kad jis vasarą kalbėjo su H. Š. dėl mobiliojo ryšio telefono aparatų paėmimo (t. 7, b.l. 32). H. Š. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai parodė, kad S. S. išreiškė poreikį gauti mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“ testavimui ar pabandymui (t. 2, b.l. 41). Be to, papildomoje apklausoje liudytojas nurodė, kad S. S. paprašė, jog H. Š. paimtų būtent penkis tokius telefono aparatus (t. 2, b.l. 44). Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, jog S. S. kartu su A. M. bendru sutarimu nusprendė, kiek mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ reikia gauti. Šiuo aspektu taip pat pasakytina, kad byloje nenustatyta, jog H. Š. turėjo kokį nors interesą gauti būtent mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“, nes jam pačiam nebuvo duotas šis telefono aparatas neva atlikti testavimą, o liudytojas vykdė tik S. S., kaip A (duomenys neskelbtini), nurodymą.

Byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, jog apie A interneto informacinių sistemų testavimą mobiliojo ryšio telefonais „iPhone“ be S. S., V. L. ir H. Š. žinojo kiti A darbuotojai. H. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis A niekam nepasakojo apie tai, jog buvo paimti 5 mobiliojo ryšio telefono aparatai „iPhone“ (t. 2, b.l. 42). Liudytoja B. M., nagrinėjamu laikotarpiu buvusi A sukurtos internetinių svetainių priežiūros grupės vadovė, teisiamajame posėdyje parodė, kad priežiūros grupė nieko nežinojo dėl minėtų telefono aparatų įsigijimo. Ši liudytoja apskritai nenurodė kokių nors konkrečių aplinkybių dėl A interneto informacinių sistemų testavimo mobiliojo ryšio telefonais „iPhone“. Pasak liudytojos, sukūrus tiek internetines svetaines, tiek ir mobiliąsias aplikacijas, jos buvo testuojamos vidaus ir išorės vartotojų, tačiau šie parodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu toks testavimas buvo atliekamas su mobiliojo ryšio telefonais „iPhone“. Informacijos apie mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ naudojimą testuojant A interneto informacines sistemas nesakymas kitiems A darbuotojams nėra logiškas, kadangi A buvo sukurta internetinių svetainių priežiūros grupė, o pasak liudytojos B. M., šios grupės veikloje buvo aktyvūs apeliantai. Be to, jeigu iš tiesų buvo atliekamas minėtas testavimas mobiliojo ryšio telefono aparatais „iPhone“, nenustatyta priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas nesakyti tokios informacijos, tuo labiau, kad tokia informacija nepripažintina kaip slapta.

Priešingai nei teigia apeliantai, liudytojų H. Š. ir V. L. parodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu laikotarpiu realiai buvo atliekamas A interneto informacinių sistemų testavimas. Liudytojas H. Š. pats asmeniškai nedalyvavo A interneto informacinių sistemų testavime, o tai, kad jis gavo mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“ šiam tikslui, neįrodo tokio testavimo, nes, kaip minėta, jis gavo tokius telefono aparatus S. S. nurodymu. Liudytojas V. L. baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoseklus nurodydamas priežastį, dėl kurios jis gavo mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“. Liudytojas V. L. pirminėje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu savo ranka papildė parodymus parašydamas, kad jis, teigdamas, jog H. Š. paėmė 5 mobiliojo ryšio telefono aparatus testavimui, turėjo mintyje, kad V. L. sužinojo tokią informaciją ne mobiliojo ryšio telefono aparato atidavimo metu (spalio mėn.), tačiau gruodžio mėn. pirmomis dienomis. Kad keturi mobiliojo ryšio telefono aparatai buvo atiduoti A (duomenys neskelbtini), jam taip pat tapo žinoma gruodžio pradžioje (t. 2, b.l. 97). Be to, šis liudytojas papildomoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad H. Š., duodamas mobiliojo ryšio telefono aparatą, pasakė jam naudoti šį telefono aparatą tarnybiniais tikslais. Praėjus kuriam laikui po mobiliojo ryšio telefono aparato gavimo, H. Š. pasakė, kad šiuo telefono aparatu V. L. ištestuotų A programinę įrangą (t. 2, b.l. 99). Liudytojas V. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis gavo mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“ (t. 7, b.l. 11). Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių liudytojas V. L. būtų suinteresuotas apkalbėti save ar duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Įvertinus byloje surinktų objektyvių įrodymų visumą, pripažintina, kad liudytojo V. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, laikytini patikimais ir atitinkančiais tikrovę.

Tiek liudytojų H. Š. ir V. V. bei G. U. parodymais, tiek bylos rašytine medžiaga nustatyta, kad H. Š. per du kartus iš UAB „B“ gavo 5 mobiliojo ryšio telefono aparatus. Byloje nėra jokių rašytinių dokumentų, patvirtinančių, jog A oficialiai kreipėsi į minėtą bendrovę dėl šių telefono aparatų gavimo testavimo su A interneto informacinėmis sistemomis tikslais. UAB „B“ priklausančių mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ perdavimo A metu nebuvo surašytas priėmimo-perdavimo aktas. Liudytojas V. V., UAB „B“ darbuotojas, teisiamajame posėdyje parodė, kad dėl skubėjimo priėmimo-perdavimo aktai buvo pasirašyti maždaug po mėnesio laiko (t. 7, b.l. 16). Byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių bendrovės atstovai negalėjo sudaryti mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ priėmimo-perdavimo akto jų perdavimo metu Akivaizdu, kad tokio dokumento surašymas neužima daug laiko. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, kadangi šie telefono aparatai buvo perduoti H. Š. per du kartus, priėmimo-perdavimo akto nesurašymas nepripažintinas kaip atsitiktinumas. Priėmimo-perdavimo aktu Nr. 11/1 UAB „B“ 2010-11-02 perdavė A, atstovaujamai H. Š., 5 mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“ (t. 2, b.l. 104). Beje, H. Š. pasirašė šį priėmimo-perdavimo aktą tik 2010-12-02 (t. 3, b.l. 44). Taigi, šis dokumentas buvo sudarytas tik pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ galimai neteisėto disponavimo. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 5 mobiliojo ryšio telefono aparatai „iPhone“ nebuvo įtraukti į A buhalterinę apskaitą. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011-06-08 rašte Nr. ((6.3-01)-5K-1115190)-6K-6K-1105584) nurodyta, kad valstybės nuosavybės teise įsigytas materialusis turtas biudžetinė įstaigos apskaitoje turėtų būti registruojamas balansinėse materialiojo turto sąskaitose. Gavus materialųjį turtą pagal panaudos, nuomos, pasaugos ar kitas sutartis laikinai naudoti, turtas apskaitoje turėtų būti registruojamas biudžetinės įstaigos (gavėjo) nebalansinėse sąskaitose (t. 3, b.l. 30). H. Š. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad A iš UAB „B“ pagal priėmimo-perdavimo aktą, kuriame nėra telefono aparatus priėmusio Įstaigos atstovo parašo, priėmė penkis mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“. Ši ūkinė operacija į Įstaigos buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukta (t. 2, b.l. 47-50). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministro 2003-01-22 įsakymu Nr. 3D-17 (inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu galiojusi redakcija) patvirtintų A nuostatų 28 p., už A buhalterinę apskaitą ir atskaitomybę yra atsakingas A (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, H. Š. gavo mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“ S. S. nurodymu. Nėra pagrindo abejoti, kad apeliantas žinojo, jog šie telefono aparatai turėjo būti tinkamai įforminti A buhalterinėje apskaitoje. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-14-474 užfiksuoto 2010-09-30, 11 val. 48 min., pokalbio metu A. M. darbo kabinete A. M. ir S. S. kalbėjo apie mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“, S. S. perdavė A. M. šiuos telefono aparatus ir sakė, kad „nei čia finansininkė nieks mūsų nežino“ (t. 1, b.l. 47). Tai patvirtina, kad S. S. buvo žinoma, jog mobiliojo ryšio telefono aparatai „iPhone“ nebuvo įforminti A buhalterinėje apskaitoje, ir jis siekė to. Taigi, šie telefono aparatai nebuvo įforminti A buhalterinėje apskaitoje su S. S. žinia. Tokios išvados nepaneigia pastarojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog įrangos ir kitų materialinių vertybių priėmimas, atidavimas, apskaita teisės aktais priskirti įvairiems A struktūriniams padaliniams ir tarnautojams, kas nėra jo, kaip vadovo, tiesioginės funkcijos. Kita vertus, kaip minėta, pagal A nuostatų 28 p., už A buhalterinę apskaitą ir atskaitomybę yra atsakingas A (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju S. S. betarpiškai yra susijęs su mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ gavimu, todėl apeliantas turėjo domėtis, kad šie telefono aparatai atsispindėtų A finansiniuose dokumentuose, kad neiškiltų neaiškumų. Be to, akivaizdu, kad A oficialiai atliekant testavimą su mobiliojo ryšio telefono aparatais „iPhone“, nebūtų pagrindo jų neįforminti A buhalterinėje apskaitoje. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad mobiliojo ryšio telefono aparatai „iPhone“ nebuvo apskaityti A finansiniuose dokumentuose tikslingai, t. y. siekiant, kad apie jų gavimą iš UAB „B“ nesužinotų kiti asmenys. Tą rodo ir faktas, jog S. S. nereikalavo iš H. Š., kad mobiliojo ryšio telefonų „iPhone“ perdavimas apeliantui būtų kaip nors įformintas. Pasak S. S., nustatytas buhalterinės apskaitos pažeidimas jau buvo įvertintas, kai administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas H. Š., todėl nelogiška S. S. inkriminuoti kaip nusikalstamos veikos fragmentą tuos pačius veiksmus, kurie jau buvo įvertinti. Pažymėtina, kad mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ neapskaitymą A finansiniuose dokumentuose yra reikšminga vertinant visumoje aplinkybių ir sprendžiant klausimą dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Be to, S. S. nuteistas ne už minėtų telefono aparatų neapskaitymą A apskaitoje, o už Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą.

2010-12-02 A kompiuterinės įrangos perdavimo ir priėmimo aktais H. Š. perdavė vieną mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“ V. L. testavimui ir bandymui iki 2010-12-31, o S. S. - keturis tokius telefono aparatus (t. 3, b.l. 43, 46), iš kurių du tą pačią dieną S. S. perdavė A. M. ir vieną 2010-12-06 - J. T. (t. 3, b.l. 45, 47). Minėti dokumentai taip pat buvo surašyti tik pradėjus ikiteisminį tyrimą šioje byloje. Vertinant visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad tai buvo padaryta siekiant parodyti, kad mobiliojo ryšio telefono aparatai „iPhone“ buvo naudojami teisėtai, t. y. A tikslais. S. S. apeliaciniame skunde teigia, kad neaišku, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog jis gavo penkis mobiliojo ryšio telefono aparatus, nors iš bylos medžiagos matyti, jog jo žinioje buvo keturi vienetai tokių aparatų. Kaip minėta, H. Š. paėmė penkis mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“ S. S. nurodymu. H. Š., kaip A darbuotojas, neturėjo intereso nustatinėti, kokį skaičių šių telefono aparatų reikia gauti ir kam juos perduoti. Todėl nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog S. S. per H. Š. gavo UAB „B“ visus penkis mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“. Tokiai išvadai daryti nėra būtina nustatyti, kad apeliantas realiai disponuotų visais mobiliojo ryšio telefono aparatais, o užtenka konstatuoti, jog jis buvo išreiškęs savo valią gauti tokį šių telefono aparatų skaičių.

Visuma minėtų aplinkybių patvirtina, kad H. Š., kaip A darbuotojas, neoficialiai gavo iš UAB „B“ penkis mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“. Anksčiau aptarti A ir UAB „B“ dokumentai leidžia daryti išvadą, kad jais buvo siekiama įtvirtinti teisėtą mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ gavimą A naudai, nors realiai to nebuvo. A. M. apeliaciniame skunde siekia pateisinti rašytinių dokumentų, susijusių su mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ testavimu dėl A interneto informacinių sistemų, neįforminimą laiku teigdamas, kad tokio dydžio bendrovei, kaip UAB „B“, penkių mobiliojo ryšio telefono aparatų perdavimas laikinam naudojimuisi yra itin mažos apimties ir vertės sandoris, kuris gali būti atliekamas ir žodinio verslo partnerio prašymu, o jis bus įformintas tada, kai tam bus rasta laisvo laiko. Šiuo aspektu būtina pasakytina, kad rašytinių dokumentų įforminimas yra svarbus pačiai A, kaip biudžetinei įstaigai, nes joje turi būti griežtai laikomasi teisės aktų reikalavimų, susijusių su ne jai priklausančio turto naudojimu.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad S. S. perdavė A. M. du mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“. To neneigia ir patys nuteistieji. Atkreiptinas dėmesys, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-14-472 užfiksuota, jog A. M. su S. S. dar 2010-09-13, 16.45 val., pokalbio metu aptarinėjo dėl mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ spalvų, modelio (vyriško ar moteriško) (t. 1, b.l. 39-42). Akivaizdu, kad A interneto informacinių sistemų testavimui neturi jokios įtakos mobiliojo ryšio telefono aparato spalva arba modelis. Nelogiška aptarinėti tokio pobūdžio klausimų turint tikslą tik atlikti minėtą testavimą. Byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų priežastis, dėl kurių A. M. reikėtų dviejų mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ atlikti testavimą su A interneto informacinėmis sistemomis, kaip nurodo apeliantai. A. M., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip specialusis liudytojas, savo ranka papildė duotus parodymus nurodydamas, kad to reikėjo siekiant patikrinti, ar įmanoma vienu metu iš dviejų mobiliojo ryšio telefono aparatų prisijungti prie A duomenų bazių bei operatyviai gauti ir įvesti informaciją (t. 2, b.l. 38). Kita vertus, apeliantas teisiamajame posėdyje apskritai nenurodė tokios aplinkybės. Priešingai, A. M. jau teigė, kad kartu su S. S. buvo sutarta, jog vieną iš A. M. duotų mobiliojo ryšio telefono aparatų šis perduos socialiniams partneriams (G (duomenys pakeisti)) (t. 7, b.l. 32). Byloje nėra įrodymų, kad A. M. dėl kokių nors objektyvių aplinkybių negalėjo atlikti tokio pobūdžio veiksmo. Apeliantas paliko vieną mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“ namuose, nors ir šis telefono aparatas, pasak apelianto, buvo skirtas testuoti A interneto informacines sistemas. Byloje surinktais įrodymais vienareikšmiškai įrodyta, kad vienu A. M. perduotu mobiliojo ryšio telefono aparatu „iPhone“ naudojosi jo žmona R. M.. Pastaroji baudžiamojo proceso metu nebuvo nuosekli duodama parodymus dėl to, ar ji naudojosi mobiliojo ryšio telefono aparatu „iPhone“ su savo vyro A. M. žinia. Ikiteisminio tyrimo metu pirminėje apklausoje liudytoja nurodė, kad A. M. jai tik parodė, kaip veikia mobiliojo ryšio telefono aparatas „iPhone“, tačiau neleido jai naudotis šiuo telefono aparatu. Pasak R. M., ji savo iniciatyva buvo kelis kartus įsidėjusi savo telefono SIM kortelę numeriu (duomenys neskelbtini) į mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“ (t. 2, b.l. 51-52). A. M., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip specialusis liudytojas, taip pat parodė, kad jis nedavė savo žmonai leidimo naudotis mobiliojo ryšio telefono aparatu „iPhone“ ir nežino, ar jo žmona naudojosi šiuo telefono aparatu jam nebūnant namuose, tačiau ji turėjo tokią galimybę (t. 2, b.l. 37). Tokie jų parodymai neatitinka operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-14-488 2010-10-01, 19.53 val., užfiksuoto telefoninio pokalbio tarp A. M. ir R. M., kurio metu pastarajai paklausus ar mobiliojo ryšio telefono aparatas jos, apeliantas atsakė teigiamai, vėliau jis pasakė, kad reikia apkarpyti telefono SIM kortelę, nes ji yra per didelė (t. 1, b.l. 52-54). Liudytoja R. M. 2011-05-19 savanoriškai pateikė jos naudojamo telefono numerio (duomenys neskelbtini) SIM kortelę, kurią apžiūrėjus nustatyta, jog ji yra apkarpyta (t. 2, b.l. 57, 58-60). UAB „Bitė Lietuva“ 2010-12-09 rašte Nr. 5040-1033 nurodė, kad laikotarpyje nuo 2010-10-15 iki 2010-11-29 telefone, kurio IMEI (duomenys neskelbtini), buvo naudojamas abonentinis numeris (duomenys neskelbtini) (t. 2, b.l. 108). Šie įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad A. M. leido R. M. naudotis mobiliojo ryšio telefono aparatu „iPhone“. Todėl jų minėti pirminiai parodymai ikiteisminio tyrimo metu vertintini kaip neatitinkantys tikrovės. Be to, 2010-10-01, 19.53 val., telefoninis pokalbis paneigia liudytojos R. M. papildomos apklausos metu duotus parodymus, jog ji pati sugalvojo apkarpyti savo telefono SIM kortelę, kadangi kortelė netilpo į mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“, ir niekas nepatarė to daryti (t. 2, b.l. 54). R. M. teisiamajame posėdyje nemotyvuotai jau pakeitė savo parodymus nurodydama, kad ji 2010 m. rudenį paprašė savo vyro A. M. nupirkti jai baltą mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“. Namuose radusi dėžutę su telefono aparatu, ji paskambino savo vyrui ir išsiaiškino, kad tai buvo jai, tačiau mobiliojo ryšio telefono aparatas yra valdiškas, skirtas keliems mėnesiams pabandyti, o vėliau reikės grąžinti (t. 7, b.l. 9-10). A. M. teisiamajame posėdyje nurodė analogiškas aplinkybes. Nuteistasis taip pat parodė, jog kadangi tuo pačiu metu paaiškėjo, kad mobiliojo ryšio telefono aparatais „iPhone“ nebuvo įmanoma prisijungti prie A portalo, todėl jis leido pasinaudoti tokiu telefono aparatu R. M. (t. 7, b.l. 31-32, 38-40). Taigi, pats A. M. patvirtino, kad nesant galimybės atlikti testavimo su A interneto informacinėmis sistemomis, jis leido naudotis mobiliojo ryšio telefono aparatu „iPhone“ trečiajam asmeniui, nesusijusiam jokiais santykiais su A, t. y. savo žmonai. Nuteistojo ir liudytojos R. M. teisiamajame posėdyje duoti parodymai prieštarauja jų ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kuriuose jie nieko nemini, jog A. M. sakė savo žmonai, jog mobiliojo ryšio telefono aparatas „iPhone“ yra valdiškas ir skirtas laikinam naudojimui. Akivaizdu, kad R. M. negalėjo tokios informacijos žinoti naudodamasi šiuo telefono aparatu be savo vyro žinios, kaip teigė ikiteisminio tyrimo metu tiek ji, tiek ir A. M.. Visuma minėtų aplinkybių, taip pat vėlesni R. M. veiksmai paneigia A. M. apeliacinio skundo argumentus, jog 2010-10-01, 19.53 val., vykusio telefoninio pokalbio metu į R. M. klausimą, ar tai jos telefonas, jis sąmoningai atsakė neteisingai „taip“, nes nenorėjo telefoninio pokalbio metu plačiau aiškinti, iš kur gautas šis telefonas ir tai, jog jis gautas tik laikinam testavimui, o po šio telefoninio pokalbio jis, grįžęs namo, paaiškino žmonai tikrąją padėtį. Šiuo aspektu pasakytina ir tai, kad minėtas telefoninis pokalbis tarp A. M. ir R. M. buvo pakankamai ilgas, todėl nėra pagrindo manyti, kad apeliantas negalėjo tokios informacijos pasakyti savo žmonai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad praėjus vos vienai dienai po mobiliojo ryšio telefono aparatų „iPhone“ gavimo (2010-09-30), A. M. 2010-10-01, 19.53 val. telefoninio pokalbio metu R. M. nurodė, kad vienas toks telefono aparatas yra skirtas jo žmonai, ir buvo kalbama dėl SIM kortelės apkarpymo siekiant naudoti mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“. Tokie skubūs apelianto veiksmai taip pat sudaro pagrindą abejoti, jog mobiliojo ryšio telefono aparatai „iPhone“ buvo gauti siekianti jais testuoti A interneto informacines sistemas. Priešingai, A. M. elgesys patvirtina, kad vienas iš tokių mobiliojo ryšio telefono aparatų iš anksto buvo skirtas R. M. naudotis. Tai, kad pastaroji laukė mobiliojo ryšio telefono „iPhone“, patvirtina vertinant visų užfiksuotų telefoninių pokalbių kontekste operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-14-490 užfiksuotą 2010-09-20, 17.46 val., telefoninį pokalbį, vykusį tarp A. M. ir jo žmonos R. M., kurio metu R. M. klausė, kur telefonas, į ką A. M. atsakė, jog ką jis žino, perka. R. M. pasakė, kad gerai (t. 1, b.l. 43-44). Pažymėtina, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-14-487 užfiksuotame 2010-10-07, 13.56 val., tarp A. M. ir jo žmonos R. M. telefoniniame pokalbyje pats apeliantas skatino savo žmoną naudotis mobiliojo ryšio telefono aparatu „iPhone“. Pastaroji pasakė, kad „gal aš balto noriu. Gal reik palaukt to dar mėnesį?“. A. M. atsakė, kad „tai tau ne ne nebe, kad pakeist. Ne, bet viskas, jau gali nieko nelaukt. Nebus.“ R. M. taip pat pasakė, kad „tada gerai, reiks vežt tą“ (t. 1, b.l. 55-56). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors R. M. rado namuose mobiliojo ryšio telefono aparatą dar 2010-10-01, tačiau nesinaudojo šiuo aparatu iki 2010-10-11, nes laukė, kol apeliantas nupirks jai baltą mobiliojo ryšio telefono aparatą. Minėtas telefoninis pokalbis tarp A. M. ir R. M. patvirtina, kad jie kalbėjo ne apie naujo balto mobiliojo ryšio telefono aparato pirkimo, o apie juodo mobiliojo ryšio telefono aparato „iPhone“, kuris buvo skirtas R. M., pakeitimo galimybes. Tai, kad pastaroji tam tikrą laiką nesinaudojo minėtu telefono aparatu, nereiškia, jog jis nebuvo skirtas liudytojai. R. M. 2010-10-07, 13.56 val., telefoninio pokalbio metu nurodė aiškią mobiliojo ryšio telefono aparato „iPhone“ nesinaudojimo priežastį, t. y. kad jai netiko mobiliojo ryšio telefono aparato spalva. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokolais Nr. S6-14-485, S6-14-481 ir S6-14-483 aprašyti atitinkamai 2010-10-11, 11.51 val., 2010-11-08, 17.32 val., ir 2010-11-22, 21.14 val., telefoniniai pokalbiai patvirtina, kad R. M. su savo vyru aptarinėjo mobiliojo ryšio telefono aparato „iPhone“ naudojimo aplinkybes (t. 1, b.l. 59-60, 75-78, 85-86). Atkreiptinas dėmesys, kad po 2010-10-11, 11.51 val., telefoninio pokalbio tarp A. M. ir R. M., jog neveikia mobiliojo ryšio telefono aparatas, nuteistasis tą pačią dieną, 15.05 val., savo darbo kabinete su S. S. aptarė R. M. duoto mobiliojo ryšio telefono aparato „iPhone“ neveikimo priežastis (t. 1, b.l. 61-63). Byloje esančios išklotinės patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010-10-15 iki 2010-11-29 R. M. intensyviai naudojo mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“, t. y. skambino šiuo telefono aparatu, siuntė SMS žinutes, prisijunginėjo prie interneto (t. 2, b.l. 115, t. 3, b.l. 23-26), kas rodo, kad ji naudojo mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“ kaip savą. Kaip minėta, A. M. teisiamajame posėdyje teigė, kad mobiliojo ryšio telefono aparatu „iPhone“ nebuvo įmanoma prisijungti prie A portalo, todėl jis leido pasinaudoti tokiu telefono aparatu R. M.. Operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-14-477 užfiksuoto 2010-10-27, 8.22 val., pokalbio metu A. M. darbo kabinete tarp jo ir S. S. pastarasis atnešė A. M. mobiliojo ryšio telefono aparatą „iPhone“ ir perdavė jį (t. 1, b.l. 66-68). Šiuo aspektu pasakytina, kad nėra logiška iš anksto imti dar vieną mobiliojo ryšio telefono aparatą, kuriuo turi būti atliekamas A interneto informacinių sistemų testavimas, kol tokio proceso tinkamai negalima atlikti. Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, vienareikšmiškai paneigiama A. M. versija, kad abu jo gauti mobiliojo ryšio telefono aparatai „iPhone“ buvo skirti A interneto informacinėms sistemoms testuoti, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino R. M. parodymus kaip melagingus. Pasak S. S., mobiliojo ryšio telefono aparatų perdavimas tuometiniam Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) A. M. buvo logiškas, nes jis pagal (duomenys neskelbtini) ministro įsakymą kuravo A, kaip Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministerijos pavaldžią instituciją, o išorinių ir vidinių portalų kūrimas bei tobulinimas sulaukė iškirtino (duomenys neskelbtini) dėmesio, nes jis asmeniškai dalyvaudavo portalų vystymo darbo grupių atlikto darbo pristatymuose. Tokie teiginiai atmetami kaip nepagrįsti, nes A. M. užimtos pareigos buvo tik pretekstas jam gauti mobiliojo ryšio telefono aparatus „iPhone“ neva testuoti A interneto informacines sistemas, kuris realiai nebuvo vykdomas.