- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-15
- Bylos Nr.
- 2K-350/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Pranas Kuconis (pirm.), Lidija Liucija Žilienė, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- V.R. N.
- Nukentėjusysis
- V. B.
- Civilinis ieškovas
- V. B., V. T., J. U.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. R. N. kasacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. N. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje. Pritaikius BK 18 straipsnio 2 dalį, V. R. N. pripažinta ribotai pakaltinama ir atleista nuo baudžiamosios atsakomybės. Pritaikius BK 67 straipsnį, V. R. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 25 MGL dydžio (3125 Lt) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Civiliniams ieškovams V. B., V. T. ir J. U. pripažinta teisė į jų pareikštų civilinių ieškinių patenkinimą, o klausimas dėl ieškinių dydžių perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 11 d. nutartis, kuria V. R. N. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės ir nukentėjusiojo V. B. atstovo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. R. N. pripažinta kalta pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl to, kad ji 2004 m. lapkričio 17 d., apie 15.00 val., keršydama dėl jai nepalankaus Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimo, Ignalinos rajone, (duomenys neskelbtini), visuotinai pavojingu būdu – padegdama sunaikino V. B. priklausantį gyvenamąjį namą, kurio vidutinė rinkos vertė 20 600 Lt, pirtį, kurios vidutinė rinkos vertė 373 Lt, padarydama V. B. 23 505 Lt dydžio turtinę žalą, ir sugadino V. T. ir D. T. priklausantį gyvenamąjį namą, padarydama jiems 6984 Lt turtinę žalą, bei J. U. priklausantį gyvenamąjį namą, padarydama jai 4900 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu V. R. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 11 d. nutartį, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. nuosprendžio dalį, kurioje civiliniams ieškovams V. B., V. T., J. U. pripažinta teisė į civilinių ieškinių patenkinimą, ir civilinius ieškinius atmesti. Kasatorė skunde teigia, kad teismai neteisingai sprendė teisės į civilinių ieškinių patenkinimą pripažinimo klausimą, neteisingai taikė BK 18 straipsnio nuostatas bei padarė esminius BPK 113, 115 straipsnių pažeidimus, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neišsamiai išnagrinėta byla ir priimti neteisingi teismų sprendimai. V. R. N. kasaciniame skunde nurodo, kad civiliniai įstatymai, reglamentuojantys žalos atlyginimo klausimą, nedaro jokių išlygų ir nenumato nei ribotos, nei neribotos civilinės atsakomybės. Anot kasatorės, CK 6.268 straipsnis nustato, jog asmuo, nepriklausomai nuo to, apribotas jo veiksnumas civilinio proceso tvarka ar ne, padarė jis nusikaltimą ar ne, neatsako už padarytą žalą, jei žalos padarymo metu buvo tokios būsenos, kai negalėjo savo veiksmų valdyti ar suvokti jų padarinių. Nuteistoji skunde tvirtina, jog tam, kad jai kiltų pareiga atlyginti žalą ir civiliniai ieškovai įgytų teisę į jos atlyginimą, būtina nustatyti, ar ji suvokė, kad jos veiksmai yra ne tik pavojingi visuomenei, bet ir sukeliantys nuostolius. Kasatorės nuomone, net ir veiksnus, visiškai pakaltinamas asmuo neatsako už žalą civilinės teisės prasme, jei jos padarymo metu nesuvokė savo veiksmų pasekmių ir negalėjo jų valdyti. Kasatorė teigia, kad ji tik iš dalies galėjo suvokti, kad jos veika pavojinga visuomenei, tačiau negalėjo suvokti, jog dėl tos veikos kils nuostoliai. Anot kasatorės, būtent tai teismai turėjo įvertinti, priimdami sprendimus, tačiau šiais klausimais jie pasisakė tapatindami baudžiamąją ir civilinę atsakomybę. V. R. N. skunde nurodo, kad teismo psichologijos ir teismo psichiatrijos ekspertizės aktai Nr. 386, 126 vienareikšmiškai patvirtina, kad nusikaltimo padarymo metu dėl psichikos sutrikimo ji negalėjo savo veiksmų valdyti, numatyti jų galimų pasekmių, dėl to buvo pripažinta ribotai pakaltinama ir atleista nuo baudžiamosios atsakomybės. Todėl, anot kasatorės, darytina išvada, kad teismas nustatė sąlygas, šalinančias civilinę atsakomybę, tačiau, nepaisant to, pripažino ieškovams teisę į jų pareikštų civilinių ieškinių patenkinimą. Kasatorės nuomone, spręsdamas civilinės atsakomybės klausimą teismas turėjo taikyti CK 6.268 straipsnio nuostatas, pasisakyti, kad yra šią atsakomybę šalinančios aplinkybės, konstatuoti, jog civilinė atsakomybė nekilo, ir civilinius ieškinius atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasatorės teiginys, kad teismas nustatė jos civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes, prieštarauja bylos medžiagai. Skunde kasatorė iškraipo jos minimų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktų turinį. Nuteistoji skunde teigia, kad teismo psichologijos ir teismo psichiatrijos ekspertizės aktai Nr. 386, 126 vienareikšmiškai patvirtina, kad nusikaltimo padarymo metu dėl psichikos sutrikimo ji negalėjo savo veiksmų valdyti, numatyti jų galimų pasekmių. Tačiau iš paminėtų tiek pirminės, tiek pakartotinės ekspertizės aktų turinio matyti, kad tiek vieno, tiek kito akto išvadų pirmajame punkte nurodoma, jog V. R. N. nusikalstamos veikos padarymo metu nustatytas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas, dėl kurio ji negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir valdyti savo veiksmų. Skliausteliuose nurodoma, kad tai atitinka BK 18 straipsnyje reglamentuotą riboto pakaltinamumo sąvoką. Tuo tarpu, dėl psichikos sutrikimo negalintis valdyti savo veiksmų asmuo (ką apie save skunde teigia kasatorė) yra nepakaltinamas. Tai nustato ne BK 18 straipsnis, o BK 17 straipsnio 1 dalis. Pažymėtina, kad ir pati kasatorė skunde netvirtina, kad ji buvo pripažinta nepakaltinama. Iš BK 18 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų seka, kad ribotai pakaltinamas asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako. Tačiau aptariamos normos numato galimybę jam švelninti bausmę arba net atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jei ribotai pakaltinamo asmens padaryta veika nepriskiriama prie sunkių ar labai sunkių nusikaltimų. Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad V. R. N. padarė apysunkį nusikaltimą, nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas pasinaudojo įstatymo jam suteikta teise atleisti ribotai pakaltinamą asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau, priešingai, nei skunde teigia kasatorė, iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nenustatė jokių sąlygų, šalinančių kasatorės civilinę atsakomybę. Atvirkščiai, nuosprendžiu yra nustatytas tiek žalos padarymo faktas, tiek V. R. N. kaltė dėl tos žalos padarymo. Todėl teismo išvada, kad V. R. N. nukentėjusiųjų turtui padarytą žalą atlyginti privalo, yra pagrįsta. Ji visiškai atitinka CK 6.263 straipsnio, reglamentuojančio pareigą atlyginti žalą, nuostatas. Nors V. R. N. skunde nenurodo CK 6.268 straipsnio dalies, kuri, kasatorės nuomone, jai turėtų būti pritaikyta, iš sąvokos „tokios būsenos“ vartojimo galima spręsti, jog turima omenyje aptariamos normos 1 dalis. CK 6.268 straipsnio 1 dalis nustato, kad veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariama norma kasatorei negali būti pritaikyta dėl dviejų priežasčių. Pirma, kasatorei buvo nustatyta ne trumpalaikė būsena, kuri atsiranda nuo nesaikingo alkoholinių gėrimų, narkotinių medžiagų vartojimo ar panašių priežasčių, o lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas. Antra, byloje nustatyta, kad kasatorė veikos padarymo metu galėjo suvokti pavojingą tos veikos pobūdį ir valdyti savo veiksmus, tik tą galėjimą suvokti ir valdyti buvo apsunkinęs paminėtas psichikos sutrikimas.
Bylos duomenys patvirtina, kad teismas nepažeidė ir BPK normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimo, jo išsprendimo tvarką. Nustatęs žalos padarymo faktą ir dėl žalos padarymo kaltą asmenį, teismas nuosprendyje gana išsamiai išdėstė aplinkybes, kurios patvirtina, kad byloje pareikštų civilinių ieškinių dydžio negalima tiksliai apskaičiuoti, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ir negavus papildomos medžiagos. Todėl teismas pagrįstai pritaikė BPK 115 straipsnio 2 dalį: pripažino civiliniams ieškovams teisę į ieškinių patenkinimą, o klausimą dėl ieškinių dydžių perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, nuteistosios V. R. N. apeliacinio skundo turinio matyti, kad visi esminiai to skundo argumentai buvo aptarti ir motyvuotai paneigti.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, jog naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistosios R. V. N. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios V. R. N. kasacinį skundą atmesti.