Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo K. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. Ž. ieškinį atsakovui Vilniaus universiteto Onkologijos institutui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo 51,17 Lt atlyginimą už viršvalandinį darbą ir 1 435,36 Lt kompensaciją už nesuteiktas atostogas ieškovo naudai. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovas turėjo motyvą paduoti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo – tai konfliktas tarp jo ir darbdavio, įvykęs 2005-01-24, po kurio ieškovas ketino pagalvoti dėl darbo santykių nutraukimo. Teismas sprendė, jog šalims buvo pagrindo nesutarti dėl darbo sutartimi numatytų teisių ir pareigų vykdymo. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo elgesį po susitikimo su darbdaviu, t. y. ilgą ligos periodą, tai, informacijos dėl atleidimo, nors ją ieškovas žinojo iki sugrįžimo į darbą po ligos, netikrinimą, darbo ligoninėse ieškojimą nutraukus darbo sutartį, padarė išvadą, jog jo valia nutraukti darbo santykius buvo išreikšta gana aiškiai. Teismas laikė, kad ieškovo pareiškimo darbo sutarčiai nutraukti surašymo data, taip pat pareiškimo netikslumai dėl jame nurodytų kitokių, nei dabar esančių, atsakovo įstaigos pavadinimo ir ieškovo pareigų, neturi reikšmės ieškovo tikrajai valiai dėl darbo sutarties nutraukimo nustatyti. Nenustatęs neteisėto atleidimo iš darbo fakto, teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, kad neteisėto atleidimo faktas nepreziumuoja neturtinės žalos padarymo fakto. Nebuvo jokių aplinkybių, kurios žemintų ieškovo reputaciją, be to, ieškovas išėjo iš darbo savo noru.

Teismo vertinimas, jog ieškovas, neva, turėjo motyvą ir priežastį išeiti iš darbo - tai konfliktas su darbdaviu, nepakankamai pagrįstas ir prieštarauja kitiems įrodymams, nes darbdavys nėra tiesioginis ieškovo viršininkas.

Teismas nevertino liudytojų S.S. ir V. M. Č. parodymų, patvirtinančių, jog ieškovas nesiruošė išeiti iš darbo pas atsakovą, o liudytojų R. J. , R. G. , J.G., A.N. parodymus turėjo vertinti kritiškai, nes jos yra tarybiškai priklausomos atsakovui, ieškovo pareiškimas buvo užregistruotas būtent jų pagalba.

Teismo vertinimas, kad nėra svarbi pareiškimo parašymo data, forma, netinkamai nurodytas įstaigos pavadinimas ir ieškovo pareigybių pavadinimas, nepagrįstas, nes būtent šio pareiškimo forma ir turinys patvirtina ieškovo ieškinyje išdėstytas aplinkybes, kad tą dieną jis prašymo nerašė ir darbdaviui nepateikė.

Teismas nepagrįstai susiejo neturtinės žalos atlyginimą su neteisėto atleidimo iš darbo fakto nustatymu. Teismas neįvertino to, jog ieškovas patyrė išgyvenimus, nepatogumus, pablogėjo jo reputacija dėl to, jog darbdavys savo noru paskleidė žinias, jog ieškovas „išmestas iš darbo, t. y. atleistas ne savo noru, o darbdavio iniciatyva, tai sudaro neturtinės žalos atlyginimo pagrindą.

Darbdaviui buvo pagrindas taikyti ieškovui drausmines nuobaudas, nes 2005-01-24 tarp šalių vyko pokalbis dėl to, kad ieškovas 2005-01-21 pažeidė darbo drausmę, tačiau tik įspėjo ateityje nedaryti panašaus pobūdžio drausmės pažeidimų. Tai, kad ieškovas buvo padavęs prašymą dėl atleidimo patvirtina prašymo registravimo žyma ant prašymo dėl atleidimo. Ligos metu ieškovas žinojo apie jo atleidimą iš darbo, o nedarbingumo pažymėjimas neįrodo, kad jo ligos pobūdis reikalavo ramybės ir visiško atsiribojimo nuo darbinių reikalų. Teismas padarė teisingą išvadą, jog ieškovas iš karto po atleidimo pradėjo ieškotis kito darbo, kadangi pats ieškovas teismui patvirtino šią aplinkybę. Ieškovo pareigų instrukcijoje nurodytas tiesioginis pavaldumas nepaneigia darbdavio teisės taikyti drausminių nuobaudų darbuotojams, pažeidusiems darbo drausmę. Darbdavys nėra įgaliojęs kito asmens taikyti drausmines nuobaudas, todėl tik jis pats vienasmeniškai priima sprendimą dėl drausmines nuobaudos taikymo. Darbdavys neturėjo pagrindo manyti, kad ieškovui 2005-01-24 pateikus pareiškimą personalo reikalų ir kanceliarijos skyriui bei paprašius jį užregistruoti, jo pareikšta valia dėl atleidimo iš darbo yra nesavanoriška, tuo labiau, kad darbdavys neatliko jokių neteisėtų veiksmų, galėjusių įtakoti ieškovo valią nutraukti darbo santykius vadovaujantis DK 127 str. Nebuvo pagrindo liudytojų parodymus vertinti kritiškai, jie patvirtino atsakovo dėstytus faktus, paaiškinimai nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių atsakovo civilinei atsakomybei būtinas sąlygas, todėl teismas teisingai netenkino ieškinio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad ieškovas K. Ž. dirbo pas atsakovą Vilniaus Universiteto onkologijos institute nuo 1985 m., atleidimo iš darbo metu – Onkologijos skyriuje akušeriu ginekologu, onkologu–chirurgu (T 1, b.l. 5-8, 19, 106-108). Atsakovas 2005-01-28 įsakymu atleido ieškovą iš darbo nuo 2005-02-07 pagal Darbo kodekso 127 straipsnį (darbuotojo pareiškimu) (T 1, b.l. 40). Pirmos instancijos teismui netenkinus ieškovo reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo negaliojančiu ir išmokų už priverstinės pravaikštos laiką, bei neturtinės žalos priteisimo, ieškovas šią teismo sprendimo dalį skundžia, todėl kolegija neišeidama už apeliacinio skundo ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnis) pasisako dėl skundžiamo sprendimo dalies, nes absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Darbo kodekso 127 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu. Pagal šio straipsnio 1 dalį darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų nuo prašymo padavimo dienos. Įstatymas reikalauja, kad darbuotojo valia būtų išreikšta raštu. Lemiamą reikšmę DK 127 straipsnio taikymui turi darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį, kurios išreiškimas įstatymo reikalaujama forma sukelia darbo sutarties pasibaigimo teisines pasekmes, todėl įstaigos administracijos, o tuo labiau įstaigos vadovo pareiga yra priimti darbuotojo tinkamai įformintą pareiškimą dėl atleidimo iš darbo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas analogiškus ginčus ne kartą yra pažymėjęs, kad įstaigos vadovo pareiga yra priimti tinkamai įformintą darbuotojo pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame turi būti nurodoma tiek pareiškimo surašymo, tiek pageidaujama atleidimo iš darbo data (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje V. Martinkienė prieš Pravieniškių gydymo ir pataisos namus, bylos Nr. 3K-3-613/2006 ir kt.). Jeigu darbdavys šios pareigos nevykdo jam tenka įrodyti aplinkybes, susijusias su pareiškimo trūkumais, taip pat ir darbuotojo valią nutraukti darbo santykius kitais leistinais byloje įrodymais.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas į bylą pateikė ieškovo rašytą pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, kuriame nėra nei jo surašymo datos, nei datos, nuo kurios ieškovas prašo nutraukti darbo sutartį (T 1, b.l. 93).Tokiu būdu darbdavys priėmė pareiškimą be būtinų pareiškimo formai dėl atleidimo iš darbo keliamų reikalavimų, todėl jam kilo pareiga įrodyti, kad ieškovas norėjo nutraukti darbo santykius ir, kad ši valia buvo išreikštą darbdavio nurodytą dieną. Ieškovas nuo įsakymo dėl atleidimo iš darbo nuorašo pateikimo dienos tvirtino, kad pareiškimą dėl atleidimo iš darbo nerašė (T 1, b.l. 40). Ieškinyje nurodė, jog pareiškimą parašė ne 2005 m. sausio 24 d., o daug anksčiau, apie 2000 metus, ir kad tai patvirtina šios aplinkybės: pareiškime nenurodyta jo surašymo data; pareiškimas adresuotas Lietuvos Onkologijos centrui, kuris 2002 m. spalio 30 d. buvo reorganizuotas į Vilniaus universiteto Onkologijos institutą; pareiškime nurodytos ankstesnės ieškovo pareigos. Šios ieškovo nurodytos aplinkybės apie atsakovo pavadinimo ir ieškovo užimamų pareigų neatitikimą pareiškimo registracijos datai – 2005-01-24 yra teisingos. Tokią išvadą kolegija daro iš darbo sutarties (T 1, b.l. 4-106-108), iš kurios matyti, kad pareiškime dėl atleidimo iš darbo pareigoms ieškovas buvo priimtas 1998-10-02, nuo 2000-01-03 ieškovas dirbo akušeriu ginekologu/onkologu chirurgu, nuo 2002-07-01 – onkologu chirurgu/akušeriu ginekologu vyresniuoju mokslo darbuotoju, o nuo 2004-06-01 vėl pasikeitė jo pareigų pavadinimas į akušerio ginekologo/onkologo chirurgo. Pareiškime nurodytas Lietuvos onkologijos centras nuo 2002-10-30 įgijo Vilniaus universiteto onkologijos instituto statusą (T1, b.l. 122).

Atsakovas nurodė priešingai, kad ieškovas pareiškimą dėl atleidimo iš darbo pateikė personalo skyriui ir šiam savo argumentui pagrįsti prašė apklausti keturias liudytojas, šio skyriaus darbuotojas – R.J., R.G., J.G., An.N. Šios liudytojos vienodai nurodė, jog ieškovas 2005-01-24 ryte atnešė pareiškimą dėl atleidimo į darbą į personalo skyrių ir padėjo jį ant A.N. stalo (T 2, b.l. 36-39). Taip pat atsakovas nurodė, kad nesvarbi yra pareiškimo surašymo data, sutiko su apeliantu, kad ieškovas pareiškimą galėjo surašyti ir jo nurodytu laiku, tačiau svarbu, kada jį pateikė darbdaviui.

Kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo rėmėsi šių liudytojų parodymais ir laikė įrodytu atsakovo nurodytą aplinkybę, kad ieškovas būtent 2005-01-24 pateikė darbdaviui pareiškimą dėl atleidimo iš darbo. Šios liudytojos nors ir nurodė, kad ieškovas pateikė pareiškimą, tačiau visos jos patvirtino, jog ieškovas pateikė pareiškimą esantį nagrinėjamos bylos pirmame tome, b.l. 39, kai tuo tarpu neva ieškovo pateiktas pareiškimas, kurį pagal šių liudytojų parodymus turėjo matyti visos liudytojos, yra nagrinėjamoje byloje T 1, b.l. 93. Liudytojos byloje esančią šio pareiškimo kopiją (T1, b.l. 39) pavadino ieškovo pateiktu pareiškimu, nurodydamos, kad būtent šį pareiškimą atnešęs paliko ieškovas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas buvo pateikęs liudytojoms pareiškimo nuorašą apžiūrai, tokia išvada darytina iš jų apklausos protokolo (T2 , b.l. 36-39). Kadangi nei viena iš liudytojų nenurodė, kad ieškovas pateikė ne kopiją, o ranka rašytą pareiškimo originalą, nenurodė, kad pareiškimas buvo surašytas ne juodos, o mėlynos spalvos rašalu, t.y. taip kaip surašytas originalas, teismas turėjo pagrindą suabejoti liudytojų parodymais, kad jos apskritai matė ieškovo neva atneštą pareiškimą ir būtent pareiškimą dėl atleidimo iš darbo. Teismas, įvertinęs tai, jog liudytojos net nesuabejojusios nurodė, jog pareiškimo kopija yra tas pats pareiškimas, kurį atnešė ieškovas, kad liudytojos yra pavaldžios atsakovui – yra jo darbuotojos, šiuos parodymus turėjo vertinti kritiškai.

Kitų įrodymų apie ieškovo valią nutraukti darbo santykius, ir kad ši valia buvo išreikšta 2005-01-24, atsakovas nepateikė. Byloje apklaustos liudytojos M. Č. , S.S. taip pat nepatvirtino ieškovo valios nutraukti darbo santykius, jos nurodė, kad ieškovas myli savo darbą, niekada nekalbėjo, kad nori išeiti iš darbo.

Taip teismas negalėjo nevertinti ieškovo nurodytų aplinkybių dėl kitų pareiškime nurodytų neatitikimų: atsakovo pavadinimas, ieškovo pareigos nurodytos, kurios buvo žymiai anksčiau maždaug prieš 5 ar 6 metus. Tai atitinka ieškovo nurodytą aplinkybę apie tai, kad jis maždaug prieš tiek metų yra rašęs pareiškimą dėl atleidimo iš darbo ir pateikęs jį darbdaviui, tačiau po pokalbio nutaręs pasilikti darbe. Atsakovo nurodyta aplinkybė, jog ieškovas galėjo pateikti ir seną pareiškimą, vargu ar tikėtina, nes pareiškimas paprastai paliekamas darbdaviui. Be to ieškovas buvo informuotas apie atsakovo 2003-01-27 įsakymu patvirtintus pareiškimo formų pavyzdžius ir būtent jais naudojosi rašydamas pareiškimus (T 2, b.l. 29-31, 80-85).

Kolegija taip pat sprendžia, kad nėra pagrindas atmesti ieškovo ieškinį dėl pripažinimo atleidimo iš darbo neteisėtu dėl to, jog jis nepasinaudojo Darbo kodekso 127 straipsnio 4 dalimi ir per tris dienas neatšaukė savo pareiškimo. Nepasinaudojimas šia teise gali turėti reikšmės tik tuo atveju, jeigu ieškovas pateikia darbdaviui pareiškimą, tačiau kai kilo ginčas tarp šalių ir ieškovas nurodė, kad tokio pareiškimo nurodytu laiku darbdaviui nepateikė, todėl jis nustatytu terminu jo negali ir atšaukti, nes ieškovo veiksmai būtų visiškai nelogiški – atšaukti pareiškimą, kurio nepateikė.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovo pareiškime, nesant nurodytai pareiškimo surašymo datai bei nurodytai datai nuo kada ieškovas prašo nutraukti darbo sutartį, toks pareiškimas atitinka ieškovo valią nutraukti darbo sutartį, yra neteisinga ir nepagrįsta bei prieštaraujanti teismų praktikai analogiškose bylose. Todėl kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reguliuojančias įrodinėjimo procesą – neteisingai vertino įrodymus ir neteisingai taikė teisminę praktiką, todėl sprendimas šioje dalyje naikintinas (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalis) ir priimtinas naujas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 p.) ieškinio dalis dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo tenkintina (Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalis).

Ieškovas prašo jį grąžinti į buvusias jo pareigas, jis neprašo taikyti 297 straipsnio 4 dalies nuostatos numatančios, kad ieškovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, kadangi jokių neaiškumų ir nesusipratimų tarp jo ir atsakovo ar atsakovo vadovo nėra, ieškovas siūlydamas atsakovui taikos sutarties sąlygas byloje nurodė, kad jis sutiktų su visomis atsakovo sąlygomis ir atsisakytų visų savo reikalavimų, išskyrus vieno - grįžti į buvusį darbą, nes šis darbas yra jam labai svarbus tiek profesine, tiek moksline prasme. Teismas nenustatė kliūčių dėl ko ieškovas negalėtų būti grąžintas į jo dirbtą darbą, ta aplinkybė, jog vietoje ieškovo į jo pareigas 2005-02-21 buvo priimtas kitas akušeriu ginekologu su trijų mėnesių bandomuoju laikotarpiu (T 2, b.l. 46), nėra kliūtis gražinti į darbą, kuri reglamentuota Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje, įvertina ieškovo, kaip specialisto bei mokslininko pasiekimus ir sprendžia, kad pripažinus jo atleidimą neteisėtu, jį tikslinga grąžinti į darbą.

Ieškovas buvo atleistas iš darbo nuo 2005-02-07 (T 1, b.l. 40), tačiau jis iki 2005-02-22 sirgo (T 1, b.l. 12-13), tokiu būdu iki šio sprendimo priėmimo dienos jis buvo pravaikštoje 34 mėnesius ir 15 darbo dienų. Atsakovas pateikė teismui pažymą apie ieškovo vidutinį darbo užmokestį jo atleidimo iš darbo metu, kuris sudarė 1118,15 per mėnesį (T 2, b.l. 3), nurodyta suma nebuvo ginčyta, tokiu būdu ieškovui priteistina (1118, 15 Lt x 34 mėn. + 58,85 Lt (vidutinis dienos darbo užmokestis) x 15 d.d. =) 37 781,70 Lt.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už atsakovo neva paskleistas žinias, jog ieškovas „išmestas iš darbo“. Ieškovas neturinę žalą kildina iš tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimą. Sutinkamai su Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalimi asmuo turi teisę reikalauti teismine tvarka paneigti paskleistą žinią, kuri žemina jo garbę ir orumą bei neatitinka tikrovės, taip turi teisę į neturtinės žalos, kuri atsirado dėl tokių žinių paskleidimo, atlyginimą. Tačiau ieškovas prašydamas tokias žinias paneigti, arba atlyginti neturtinę žalą turi įrodyti, kad šias žinias paskleidė atsakovas. Kadangi ieškovas nepateikė teismui įrodymų, jog ieškinyje nurodytus duomenis paskleidė atsakovas, tokiu būdu teismui nebuvo pagrindo priteisti iš atsakovo prašomos žalos atlyginimo. Nors apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad liudytojos S.S. ir V.M. Č. patvirtino aplinkybę, kad atsakovas paskleidė nurodytą žinią, tačiau šios liudytojos tik patvirtino, kad iš kolegų girdėjo, jog ieškovą „išmetė iš darbo“, tačiau nenurodė, jog šią žinią girdėjo iš atsakovo, ar atsakovo vadovo. Tokiu būdu pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, kaip neįrodytą (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

CPK 79 straipsnyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus (CPK 51 straipsnio 1 dalis). Vedant bylą per atstovus, byloje dalyvaujantys asmenys turi išlaidų, susijusių su apmokėjimu už advokatų teikiamas teisines paslaugas. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, skirtos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Apeliantas prašo priteisti jam iš atsakovių išlaidas advokato pagalbai apmokėti (700 Lt už atstovavimą pirmos instancijos teisme ir 2360 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme Teisėjų kolegija sprendžia, kad, iš dalies patenkinus ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytus reikalavimus, bylinėjimosi išlaidos ieškovui turi būti atlyginamos iš bylą pralaimėjusios šalies (CPK 93 straipsnio 1, 3, 4 dalys), t. y. priteisiant ieškovui iš atsakovo viso 1700 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kolegijos nustatytas išlaidų dydis neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei atitinka kitus kriterijus, numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje. Taip pat iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro žyminis mokestis valstybei (37 781,70 x 3% =) 1133,45 Lt

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais kolegija

nusprendė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismas 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Pripažinti ieškovo K. Ž. atleidimą iš darbo pagal Darbo kodekso 127 straipsnį (darbuotojo pareiškimu) Vilniaus Universiteto onkologijos instituto direktoriaus 2005-01-28 įsakymu Nr. R 7-79 neteisėtu.

Grąžinti ieškovą K. Ž. į darbą - Onkoginekologijos skyriaus akušerio ginekologo/onkologo chirurgo pareigas.

Priteisti iš Vilniaus Universiteto onkologijos instituto 37 781,70 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, bylinėjimosi išlaidų 1700 Lt K. Ž. naudai, bei 1133,45 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.