- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-12
- Bylos Nr.
- 1A-612-348/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00652-2014-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė, Viktoras Preikšas, Valdas Vitunskas
- Nuteistasis
- D. L.
- Kaltinamasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- I. L.
- Advokatai
- Česlovas Bakasėnas, Vytautas Bučius
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. ir nukentėjusiosios I. L. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per visą bausmės atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje.
Šiuo Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu A. B. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas, nes nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
D. L. nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio 11 d. apie 19.25 val., vairuodamas automobilį Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas (duomenys neskelbtini) kryptimi ties kilometro ženklu 108 km, pažeidė Kelių eismo taisyklių 113, 135.3, 174.1 punktų reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, tamsiu paros metu, neapšviestame ruože, kuriame leistinas maksimalus važiavimo greitis lengvaisiais automobiliais 130 km/h, važiuodamas apie 17 km/h važiavo kur kas lėčiau už leidžiamą didžiausią greitį, sudarė kitų transporto priemonių vairuotojams netikėtą, sunkiai pastebimą kliūtį, nepasitraukė kuo arčiau į dešinę, važiavo be reikalo pernelyg lėtai, trukdant normalų kitų transporto priemonių eismą, nepraleido paskui jį greičiau važiuojančio autobuso VDL BUS, valst Nr. 121 BCN (Estijos registracija), dėl to šis priekine dalimi trenkėsi į automobilio Opel Vectra galinę dalį. Po susidūrimo automobilis Opel Vectra nuvažiavo į dešinėje kelio pusėje esantį griovį. Eismo įvykio metu žuvo automobilio Opel Vectra mažametis keleivis M. L. bei buvo nežymiai sužaloti keleiviai R. L. ir I. L., o taip pat sugadintos transporto priemonės.A. B. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas kaltinant tuo, 2014 m. spalio 11 d. apie 19.25 val., vairuodamas autobusą VDL BUS, valst Nr. 121 BCN (Estijos registracija) ir važiuodamas Kauno r., keliu Al Vilnius- Kaunas -Klaipėda, Klaipėdos kryptimi ties kilometrų ženklu 108 km, pažeidė Kelių eismo taisyklių 127 ir 128 punktų reikalavimus tuo, kad nepasirinko saugaus važiavimo greičio tamsiu paros metu, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios kliūties, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku nesustabdė vairuojamos transporto priemonės ir neapvažiavo kliūties nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, dėl to atsitrenkė į priekyje buvusio automobilio Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamo D. L., galinę dalį. Po susidūrimo automobilis Opel Vectra nuvažiavo į dešinėje kelio pusėje esantį griovį. Eismo įvykio metu žuvo mažametis automobilio Opel Vectra keleivis M. L. bei buvo sužaloti vairuotojas D. L., keleiviai R. L. ir I. L., kuriems padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei sugadintos transporto priemonės.Kauno apylinkės teismas 2017 m. birželio 12 d. nuosprendyje sprendė, kad nenustačius, kad autobuso vairuotojo A. B. veiksmai buvo nepriimtini ir sąlygoję eismo įvykio kilimą, jis turi būti išteisintas, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat teismas konstatavo, kad D. L. kalę sukėlus eismo įvykį ir padarius nusikaltimą įrodo duomenys užfiksuoti Lietuvos teismo ekspertizių centro 2015 m. kovo 9 d. ekspertizės akte, eksperto V. Šakėno, liudytojų M. M., Ž. N. ir A. Ž. parodymai.Nukentėjusioji I. L. apeliaciniame skunde prašo išteisinti jos vyrą D. L. ir objektyviai įvertinti A. B. veiksmus atsižvelgiant į jos bei liudytojų parodymus.Skunde nurodo, kad teismas priimdamas nuosprendį neatsižvelgė į jos duotus parodymus, o rėmėsi kitų liudytojų parodymais, kurie tiesiogiai nematė dėl ko kilo eismo įvykis. Apeliantė pažymi, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo padaryta ir baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Nors ikiteisminio tyrimo teisėjas prokurorę buvo įpareigojęs atlikti eksperimentą, tačiau tai padaryta nebuvo. Buvo atliktas tik parodymų patikrinimas vietoje, tačiau jis neatitiko įvykio metu buvusios situacijos. Apeliantės įsitikinimu, teismas turėjo įpareigoti prokurorą organizuoti eksperimento atlikimą. Apeliantės nuomone, nėra nuginčytas faktas, kad D. L. iki susidūrimo važiavo tinkamu greičiu, kad būtent A. B. nesilaikė saugaus atstumo, nepamatė staigaus pristabdymo ir dėl šios priežasties kilo eismo įvykis, kurio metu jie buvo sužaloti ir neteko savo sūnaus.Skundo autorė pažymi, kad A. B. parodymai dėl aplinkybių kada jis pamatė D. L. vairuojamą automobilį buvo prieštaringi, jie prieštaravo ir faktinėms aplinkybėms, kurias patvirtino liudytojai, todėl teismas jais neturėjo remtis. Nuteistasis D. L. apeliaciniame skunde prašo jį išteisinti ir objektyviai įvertinti A. B. veiksmus, atsižvelgiant į liudytojų parodymus. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, konstatavo, kad jis važiavo 17 km/h greičiu. Liudytojas M. M. taip pat parodė, kad jis važiavo 110-120 km/h greičius. Apeliantas kategoriškai neigia važiavęs teismo nustatytu greičiu. Anot apelianto, teismas, vertindamas eismo įvykio aplinkybes, nepagrįstai neįvertino jo ir žmonos I. L. parodymų. Jis automobilį stabdė, nes priekyje buvo kliūtis. Apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta ir procesinių pažeidimų, nes prokurorė neatliko eksperimento, kurį atlikti buvo įpareigojęs ikiteisminio tyrimo teisėjas. Buvo atliktas tik parodymų patikrinimas vietoje, kuriuo teismas nesivadovavo. Anot apelianto, teismas, matydamas byloje esančius prieštaravimus, turėjo juos pašalinti, o neapsiriboti tik konstatavimu aplinkybės, jog parodymų patikrinimo veiksmas atliktas netinkamai. Taip pat apeliantui nesuprantama dėl kokių priežasčių, teismas laikė nenustatyta aplinkybe ar degė jo vairuojamo automobilio galiniai žibintai, nes liudytojas M. M. parodė, kad galiniai žibintai degė, tik vienas mirksėjo.Apelianto teigimu, A. B. nesilaikė saugaus atstumo, nepamatė jo staigaus pristabdymo ir dėl šios priežasties kilo eismo įvykis, kurio pasekmės yra labai sunkios. A. B. parodymai apie tai, kada jis pamatė priekyje važiuojantį automobilį prieštarauja byloje esančioms faktinėms aplinkybėms. Išteisintasis A. B. atsiliepime į nuteistojo D. L. apeliacinį skundą nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, prašo jį palikti nepakeistą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji I. L., nuteistasis D. L. ir jo gynėjas advokatas Vytautas Bučius prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis A. B., jo gynėjas advokatas Česlovas Bakasėnas ir prokurorė prašė nukentėjusiosios I. L. ir nuteistojo D. L. apeliacinius skundus atmesti.Nukentėjusiosios I. L. ir D. L. apeliaciniai skundai atmetami. Tiek nukentėjusioji I. L., tiek nuteistasis D. L. apeliaciniuose skunduose ginčija aplinkybę, kad dėl eismo įvykio yra kaltas D. L., t. y. ginčija įrodymų vertinimą, akcentuoja netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą bei vardija esminius procesinius pažeidimus, rodančius skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ir nepagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nusprendė, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje padarė tik nuteistasis D. L., todėl jo atžvilgiu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o A. B. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Nors apeliaciniuose skunduose su apylinkės teismo išvadomis nesutinkama, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, su nuteistojo ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentais sutikti negali. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant D. L. kaltės klausimus, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Pagrįstai skunduose akcentuojama, kad 2015 m. balandžio 24 d. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi sprendė, jog šioje byloje tikslingi atkurti įvykio aplinkybes ir atlikti eksperimentą. Tačiau priešingai nei nurodo apeliantai, šis klausimas ikiteisminio tyrimo metu buvo sprendžiamas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartyje minimas ikiteisminio tyrimo veiksmas nebuvo atliktas ne dėl kokių nors nepateisinamų priežasčių, o dėl saugumo tiek patiems eksperimento dalyviams, tiek ir aplinkiniams (t. 2, b. l. 6, 45). Dėl šių priežasčių nepagrįstai apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo prokurorę įpareigoti atlikti šį ikiteisminio tyrimo veiksmą. Tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis yra įsitikinę, kad dėl eismo įvykio ir kilusių pasekmių yra kaltas autobuso VDL BUS vairuotojas A. B., nes jis važiuodamas iš paskos nesilaikė saugaus atstumo, nepamatė D. L. staigaus pristabdymo. Nagrinėjamoje byloje skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatyta, kad D. L. vairuodamas automobilį pažeidė KET 113, 135.3, 174.1 punktuose. numatytus reikalavimus. Dėl šių reikalavimų nesilaikymo paskui jį greičiau važiuojantis autobusas VDL BUS priekine dalimi trenkėsi į automobilio Opel Vectra galinę dalį. Eismo įvykio metu žuvo automobilio Opel Vectra mažametis keleivis M. L. bei buvo nežymiai sužaloti keleiviai R. L. ir I. L., o taip pat sugadintos transporto priemonės. Šioje baudžiamojoje byloje A. B. buvo kaltinamas pažeidęs KET 127, 128 punktų reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra nustatyta, jog autobuso vairuotojo veiksmai buvo nepriimtini ir sąlygojo eismo įvykio kilimą. Teismas, darydamas tokią išvadą, nesivadovavo kaltinamojo A. B. parodymų patikrinimo protokolu ir 2016 m. balandžio 11 d. ekspertizės aktu, nes jie neatspinti tikrosios situacijos eismo įvykio metu.Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei pats įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad būtent D. L. padarė jam inkriminuotą BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą. Apylinkės teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Pažymėtina, kad apeliacinių skundų argumentai dėl D. L. padarytų KET pažeidimų, būtinuoju priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais, buvo išsamiai išanalizuoti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje, pirmosios instancijos teismui daug dėmesio skiriant eismo įvykio mechanizmo, priežastinio ryšio tarp KET pažeidimų ir kilusių padarinių nustatymui. Apylinkės teismas išsamiai išanalizavo kiekvieno iš eismo įvykyje dalyvavusių asmenų – nuteistojo D. L., tiek išteisintojo A. B. veiksmus, vertinant juos atitikties KET reikalavimams aspektu, ir padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad būtent D. L. pažeidė KET 113, 135.3, 174.1 punktų reikalavimus ir būtent šie jo padaryti pažeidimai yra tiesiogiai priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykio, kurio metu žuvo M. L. bei buvo nežymiai sužaloti keleiviai R. L. ir I. L.. Tuo tarpu, vertindamas A. B. veiksmus, teismas nenustatė, kad jie sąlygotų eismo įvykio kilimą – nebuvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu ir jo padariniais.Apygardos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl esminių apeliantų apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų. Su pirmosios instancijos teismo motyvais kolegija iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, o atsako į esminius apeliantės skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį pagrįstai nesivadovavo 2015 m. spalio 11 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolu. Iš minėto protokolo matyti, kad atliekant šį procesinį veiksmą buvo siekiama nustatyta kokiu atstumu autobuso vairuotojas A. B. pamato priekyje esantį automobilį su įjungtai ir neįjungtais galiniais žibintais. Tačiau iš protokolo matyti, kad šiam veiksmui buvo pasirinkta kitokia transporto priemonė, ją vairavo ne asmuo kurio parodymai tikrinami bei buvo važiuojama dvigubai lėtesniu greičiu nei įvykio metu važiavo autobusas.Apeliacinės instancijos teismas apklausė liudytoją, šį veiksmą atlikusią tyrėją R. J.. Ji parodė, kad nors ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartyje nurodė, jog tikslinga atlikti eksperimentą, tačiau šį veiksmą buvo atsisakyta atlikti saugumo sumetimais. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje, saugumo sumetimais važiuojančios transporto priemonės greitis buvo 40 km/h. Buvo uždaryta autostrados antra eismo juosta, o pirmąja važiavo transportas. Automobilį vairavo ne A. B., o Kelių policijos viršininkas D. Č.. A. B. nevairavo lyg tai dėl sveikatos problemų. Smėlio maišai buvo išmesti toje vietoje, kurioje A. B. pamatė kliūtį. Atlikus šį veiksmą ir matavimus, byla buvo išsiųsta ekspertizės atlikimui. Vertinant parodymų patikrinimo vietoje gautus duomenis, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į eksperto V. Šakėno paaiškinimą, kad vertinant parodymų patikrinimo metu užfiksuotus duomenis reikia atsižvelgti ir į netikėtumo faktorių, kadangi atliekant veiksmą jau žinoma, kad bus kliūtis ir į tai koncentruojamas dėmesys. Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį pagrįstai nesivadovavo minėtu parodymų patikrinimo vietoje protokolu ir jo pagrindu atlikta ekspertize, nes atlikto procesinio veiksmo metu užfiksuoti duomenys neatitiko realios eismo įvykio situacijos. Taip pat apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad prieš įvykstant lengvojo automobilio ir autobuso susidūrimui, D. L. nevažiavo 17 km/h greičiu. Anot D. L. jis važiavo 90-100 km/h greičiu, o atsiradus kliūčiai pristabdė iki 60 km/h. Tačiau teisėjų kolegija įvertinusi apeliantų, liudytojų parodymus bei eksperto išvadoje nurodytus duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl D. L. važiavimo greičio ir jo padarytų KET pažeidimų yra teisėtos ir pagrįstos.Nuteistasis D. L. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad jo automobilis buvo techniškai tvarkingas, degė visos šviesos. Autostrada važiavo 90-100 km/h greičiu. Važiuojant pirma eismo juosta prieš jo automobilį įlindo kitas automobilis, toks veiksmas buvo chuliganiškas, jis pristabdė ir po to įvykių neatsimena. Staigia stabdyti buvo priverstas dėl automobilio užlindimo. Jis pristabdė iki 60 km/h. Išteisintasis A. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad važiuodamas 90-95 km/h greičiu maždaug 50 metrų atstumu pamatė priekyje automobilį, kurio galiniai žibintai nedegė. Automobilis arba stovėjo arba labai lėtai važiavo. Iš karto jį pamatęs, pradėjo stabdyti ir vairą suko kairiau, kad išvengti susidūrimo, tačiau jo išvengti nepavyko, nes buvo per mažas atstumas sustabdyti autobusą. Išteisintojo parodymus patvirtina ir teisiamojo posėdžio metu perskaitytų liudytojų Ž. N. ir A. Ž. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu. Nors nukentėjusioji tvirtina, kad teismas nesivadovavo jos parodymais, tačiau iš jos parodymų matyti, kad ji nematė kokiu greičiu jos sutuoktinis D. L. važiavo prieš pat susidūrimą, nes tuo metu buvo atsisukusi į ant galinės sėdynės sėdinčius vaikus. Nuteistojo D. L. parodymus dėl važiavimo greičio ir stabdymo priežasčių paneigia liudytojo M. M. parodymai bei 2015 m. kovo 9 d. Lietuvos teismo ekspertizių centro išvada. Liudytojas M. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis važiavo antrąja juosta paskui Opel automobilį, per saugų atstumą. Bevažiuojant antrąja juosta, pirma juosta pasidarė laisva, Opel automobilis lyg pradėjo trauktis, buvo užvažiavęs ant punktyro, kai staiga užsidegė jo stabdžių žibintas ir stipriai stabdomas automobilis blokavo eismo juostą. Dėl tokio netikėtumo liudytojas, turėjo stipriai manevruoti, pasukus į kairę jam pavyko išvengti susidūrimo tiek su Opel automobiliu, tiek su tvorele. Per veidrodžius matė, kad Opel visiškai sustojo. Pirmoje juostoje priekyje važiavo autobusas, kuris trenkėsi į tą automobilį Opel, kuris kaip kulka nuskrido nuo kelio ir trenkėsi į griovį.Iš Lietuvos teismo ekspertizių centro 2015 m. kovo 9 d. ekspertizės akto matyti, kad autobuso vairuotojo A. B. tiesiame automagistralės Kaunas-Klaipėda ruože pasirinktas važiavimo greitis 98 km/h techniniu požiūriu buvo priimtinas. Autobuso su keleiviais sustabdymo atstumas, važiuojančio 90 km/h greičiu ant sausos asfaltuotos kelio dangos, priklausomai nuo kliūties matomumo ir pobūdžio yra apie 95-120 m. Autobuso vairuotojas, važiuodamas nustatytu apie 98 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti atsitrenkimo į priekyje lėtai važiavusį automobilį Opel Vectra su degančiais galiniais žibintais, pralenkdamas jį antra eismo juosta tuo atveju, jeigu turėjo objektyvią galimybę kliūtį nustatyti ne mažesniu kaip 76 m atstumu, o nedegant galiniams žibintams - kliūtį pamatyti ne mažesniu kaip 107 m atstumu. Taip pat ekspertizės akte nustatyta, kad, įvertinus eismo įvykio vietoje užfiksuotus autobuso stabdymo pėdsakus galima teigti, kad autobuso vairuotojas A. B. prieš stabdymą važiavo 98 km/h greičiu, o autobusą pradėjo stabdyti, kai autobusas nuo atsitrenkimo į automobilį Opel Vectra vietos buvo apie 48 m atstumu. Taigi įvertinus specialisto išvadą, liudytojo M. M. parodymus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad autobuso vairuotojas A. B. neturėjo objektyvios galimybės išvengti susidūrimo su D. L. vairuojamu automobiliu. A. B. pasirinktas važiavimo greitis buvo priimtinas, todėl jam pareikštame kaltinime nurodytų Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė. Minėtame ekspertizės akte nurodyta ir tai, kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad automobilio Opel Vectra vairuotojas D. L. tamsiu paros metu neapšviestame automagistralės Kaunas-Klaipėda ruože, kuriame leistinas maksimalus važiavimo greitis lengvaisiais automobiliais 130 km/h, važiuodamas tikėtina apie 17 km/h greičiu, sudarė kitų transporto priemonių vairuotojams netikėtą, sunkiai nustatomą kliūtį. Automobilio Opel Vectra vairuotojas D. L. nedideliu greičiu važiuojant automagistralės dešinės pusės kelkraščiu su įjungta avarine šviesos signalizacija, ar su įjungta avarine šviesos signalizacija, lėtinant važiavimo greitį pasitraukiant į kelkraštį, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, ekspertų pateiktą išvadą, kurioje nurodyta, kad šio eismo įvykio kilimą sąlygojo tai, kad automobilio Opel Vectra vairuotojas D. L. tamsiu paros metu neapšviestame automagistralės Kaunas-Klaipėda ruože, kuriame leistinas maksimalus važiavimo greitis lengvaisiais automobiliais 130 km/h, važiuodamas tikėtina apie 17 km/h greičiu, sudarė kitų transporto priemonių vairuotojams netikėtą, sunkiai nustatomą kliūtį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent paminėti D. L. sąlygojo eismo įvykio kilimą. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad D. L. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Įvertinus aptartus duomenis, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą, kad būtent D. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 113, 135.3, 174.1 punktų reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo mažametis M. L. bei buvo nežymiai sužaloti keleiviai R. L. ir I. L., o taip pat sugadintos transporto priemonės. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad būtent D. L. padaryti KET pažeidimai yra būtinuoju (tiesioginiu) priežastiniu ryšiu susijęs su kilusiais padariniais. Nukentėjusiosios I. L. ir nuteistojo D. L. apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai D. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, nepaneigia, todėl nėra teisinio pagrindo apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais naikinti pagrįstą skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir D. L. išteisinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiosios I. L. ir nuteistojo D. L. apeliacinius skundus atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.