Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. ir atsakovo Kauno teritorinės muitinės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Kauno teritorinei muitinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno teritorinės muitinės, dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į valstybės tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas nuo 1996 m. spalio 17 d. iki atleidimo dirbo Panevėžio teritorinės muitinės Ūkio ir aprūpinimo skyriaus viršininku (A lygis, 13 kategorija) (I t., b. l. 54-56; II t., b. l. 83). Vadovaujantis Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1B-607 „Dėl Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo“ ir šiuo įsakymu patvirtintu Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimo projektu, Panevėžio teritorinė muitinė buvo reorganizuota jungimo būdu, prijungiant Panevėžio teritorinę muitinę prie Kauno teritorinės muitinės. Reorganizavimo projekto 9 punkte buvo numatyta, kad Panevėžio teritorinė muitinė baigs veiklą 2010 m. birželio 30 d. Panevėžio teritorinės muitinės pareigūnų, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, atleidimas buvo numatytas iki 2010 m. liepos 1 d. (Reorganizavimo projekto 8.2.3 punktas). Reorganizavimo projekto 19 punkte buvo nustatyta po reorganizacijos veiksiančios Kauno teritorinės muitinės struktūra, reikalinga muitinės uždaviniams ir funkcijoms atlikti. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2010 m. balandžio 7 d. įsakymu Nr. 1B-229 buvo pripažintas netekęs galios Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2010 m. vasario 4 d. įsakymas Nr. 1B-69, kuriuo Panevėžio teritorinėje muitinėje buvo patvirtintos 148 pareigybės. Panevėžio teritorinės muitinės Ūkio ir aprūpinimo skyriaus viršininko pareigybė, kurią pareiškėjas užėmė iki reorganizacijos, buvo realiai panaikinta. Pareiškėjas 2010 m. gegužės 26 d. informaciniu pranešimu buvo pasirašytinai informuotas apie Panevėžio teritorinės muitinės reorganizavimą ir apie tai, kad jeigu nebus galimybės pareiškėjui pasiūlyti pareigų arba pareiškėjas atsisakys siūlomų pareigų, jis nuo 2010 m. rugsėjo 27 d. bus atleistas iš tarnybos muitinėje vadovaujantis Statuto 55 straipsnio 1 dalies 8 punktu (I t., b. l. 33). Pareiškėjui 2010 m. birželio 4 d. buvo įteiktas Kauno teritorinės muitinės 2010 m. gegužės 31 d. informacinis pranešimas Nr. 1B-2.7-6608, kuriuo pareiškėjui buvo siūloma užimti kitas lygiavertes pareigas, t. y. Kauno teritorinės muitinės Ūkio ir aprūpinimo skyriaus viršininko pareigas (A lygis, 13 kategorija) (I t., b. l. 34). Nurodytų pareigų pareiškėjas nepasirinko, nes per dvi kalendorines dienas neišreiškė raštiško sutikimo (atsisakymo) užimti pasiūlytas pareigas (I t., b. l. 34, 35). Skundžiamu atsakovo įsakymu pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos (I t., b. l. 36). Pareiškėjas teismo posėdyje teigė, kad atsakovas privalėjo jam pasiūlyti užimti Kauno teritorinės muitinės Statistikos analizės skyriaus Panevėžio poskyrio vyriausiojo inspektoriaus pareigas, kurios buvo pasiūlytos V. M., taip pat Centralizuoto F tipo muitinės veiklos organizavimo skyriaus Panevėžio poskyrio inspektoriaus pareigas, kurios buvo pasiūlytos L. U. ir A. V., Ūkio ir aprūpinimo skyriaus vyriausiojo ūkio reikalų specialisto pareigas, kurios buvo pasiūlytos R. U. (II t., b. l. 3, 7 -8, 137, 148-153).

Statuto 54 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad muitinės pareigūnas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir muitinės pareigūnas sutinka, – į to paties lygio žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo muitinės pareigūnas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Muitinės pareigūnui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai pareigūnei (kai muitinės įstaiga likviduojama), pareigūnui, auginančiam vaikus (vaiką) iki 14 metų, pareigūnui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad darbdaviui tenka pareiga išnaudoti visas galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą jo sutikimu. Ši pareiga įgyvendinama informuojant darbuotoją apie esamas laisvas darbo vietas, pasiūlant kitą darbą, jeigu tokia galimybė yra ir pareigūnui sutikus, perkeldamas jį į kitą darbą. Kitos pareigos pareigūnui gali būti siūlomos individualiai, tačiau gali būti siūloma ir suteikiant informaciją apie laisvas vietas, sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą pareigūnui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl perkėlimo. Darbuotojui atsisakius darbdavio pasiūlyto konkretaus kito darbo, darbdavys privalo iki pat faktinio atleidimo iš darbo dienos ieškoti galimybių tokį darbuotoją perkelti į kitą darbą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2053/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-3018/2011). Todėl nagrinėjamo ginčo atveju svarbu įvertinti, ar pareiškėjas buvo informuotas apie esamas laisvas darbo vietas ir ar atsakovas turėjo realią galimybę pasiūlyti pareiškėjui užimti kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o tokių pareigų nesant, muitinės pareigūno sutikimu, – to paties lygio žemesnės kategorijos pareigas.

Kauno teritorinės muitinės viršininko 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 3B-195 buvo patvirtintas Kauno teritorinės muitinės statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašas, įsigaliojęs nuo 2010 m. liepos 1 d. (II t., b. l. 24-45). Šio įsakymo 2 punktu buvo pavesta Personalo ir mokymo skyriui vadovautis šiuo pareigybių sąrašu rengiant įsakymus dėl statutinių valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, paskyrimo ir perkėlimo į pareigas. Patvirtinus pareigybių sąrašą atsirado teisinis pagrindas įspėti pareigūną apie numatomą jo atleidimą iš tarnybos bei siūlyti šiame sąraše esančias laisvas pareigybes. Bendru Kauno teritorinės muitinės viršininko ir Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2010 m. kovo 9 d. įsakymu Nr.3B-90/A4-52 buvo sudaryta darbo grupė reorganizuojamos Panevėžio teritorinės muitinės pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, perkėlimo į kitas pareigas, perkvalifikavimo, atleidimo iš tarnybos, kompensacijų išmokėjimo, ūkinių sutarčių peržiūrėjimo ir kitų klausimų nagrinėjimui (II t., b. l. 109-114). Šios darbo grupės 2010 m. gegužės 20 d. posėdžio protokolas patvirtina, kad dėl pareiškėjo tolimesnės tarnybos muitinėje buvo numatyta spręsti po jo ligos (II t., b. l. 22-23). Pareiškėjas sirgo nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. gegužės 25 d. (I t., b. l. 57). Pareiškėjui 2010 m. gegužės 31 d. informaciniu pranešimu buvo siūloma užimti lygiavertes Kauno teritorinės muitinės Ūkio ir aprūpinimo skyriaus viršininko pareigas (I t., b. l. 34). Jokios kitos to paties lygio ir kategorijos ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigos iki skundžiamo įsakymo priėmimo ir pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pareiškėjui pasiūlytos nebuvo. Muitinės departamentas 2010 m. birželio 2 d. raštu Nr. 3B-5.21-4620 įpareigojo reorganizuojamų teritorinių muitinių vadovus siūlyti ir informuoti muitinės pareigūnus ir darbuotojus, kurie nesutiko su jiems pateiktais siūlymais užimti kitas pareigas, siūlyti ir kitas laisvas pareigas darbuotojų gyvenamosiose vietovėse ir kitose vietovėse, esančias pareigas (I t., b. l. 18). Apie laisvas pareigybes buvo skelbiama visų muitinės struktūrinių padalinių personaliniuose kompiuteriuose, todėl, atsakovo teigimu, pareiškėjas realiai galėjo susipažinti su šia informacija ir išreikšti savo valią dėl tarnybos santykių tęstinumo (II t., b. l. 138). Tačiau pareiškėjas dėl ligos neturėjo realios galimybės pasinaudoti informacija apie laisvas pareigybes, skelbiamas muitinės struktūrinių padalinių personalinių kompiuterių duomenų bazėje (I t., b. l. 57). Nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja, kokiu būdu pareigūnai ir darbuotojai turi būti informuojami apie laisvas pareigybes pareigybių naikinimo atveju. Tačiau atsakovas, įgyvendindamas Muitinės statuto 54 straipsnio 7 dalyje numatytą pareigą, privalėjo išnaudoti visas įmanomas galimybes ir priemones, siūlyti pareiškėjui užimti kitas to paties lygio ar žemesnes pareigas, o pareiškėjo ligos laikotarpiu siųsti informaciją apie laisvas pareigybes paštu arba perduodant šią informaciją kitais įmanomais telekomunikaciniais įrenginiais ir priemonėmis. Šiuo atveju pareiškėjo teisė pasirinkti ir teikti prašymus užimti laisvas pareigybes buvo apribota.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas neteisingai paskaičiavo pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydį dėl techninės klaidos. Pareiškėjui buvo neteisingai paskaičiuotos ir išmokėtos kompensacijų ir išeitinės išmokos sumos (II t., b. l. 173-174). Pareiškėjui 2011 m. birželio 23 d. mokėjimo pavedimu buvo papildomai išmokėta bendra 3 960,21 Lt priskaičiuota kompensacijų ir išeitinės išmokos suma. Vadovaujantis Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalimi, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymo nustatyto dydžio delspinigiai. Pagal Darbo kodekso 207 straipsnio nuostatas, delspinigių išmokėjimas sietinas su darbdavio kalte. Nagrinėjamo ginčo atveju darbdavio kaltė nenustatyta. Vidutinio darbo užmokesčio suma neteisingai buvo apskaičiuota dėl techninės klaidos. Atsakovas sąžiningai suklydo skaičiuodamas pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio dydį. Atsakovas, pastebėjęs klaidą, nedelsiant perskaičiavo ir išmokėjo pareiškėjui priklausančių išmokų sumas. Tiek administracinių, tiek bendrosios kompetencijos teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad darbdavio kaltė konstatuojama, kai iš pateiktų įrodymų nustatoma, jog darbdavys numatė arba galėjo numatyti savo priešingo teisei elgesio pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2000/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009). Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad su pareiškėju buvo uždelsta atsiskaityti dėl darbdavio kaltės. Be to, teismų praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad delspinigiai (taip pat pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą) yra skaičiuojami tik tais atvejais, kai darbuotojo ir darbdavio darbo (tarnybos) teisiniai santykiai nėra nutrūkę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-877/2010 ir kt.). Pareiškėjo tarnybos santykiai su atsakovu pasibaigė 2010 m. birželio 30 d. Nutrūkus darbo santykiams, delspinigiai negali būti priteisiami. Nutrūkus darbo santykiams gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis.

Byloje nustatyta, kad skundžiamu įsakymu pareiškėjas nepagrįstai atleistas iš tarnybos. Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos neteisėtumas pasireiškė tuo, kad Kauno teritorinė muitinė pažeidė Statuto 54 straipsnio 7 punkto reikalavimus, nes nepasiūlė pareiškėjui visų laisvų tos pačios ar žemesnės kategorijos pareigybių, ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo teisę dalyvauti atrankoje laisvoms pareigybėms užimti. Taigi, Kauno teritorinės muitinės atsakingi pareigūnai neveikė taip, kaip Statuto 54 straipsnio 7 punkto reikalavimus privalėjo veikti. Pripažinus pareiškėjo atleidimą neteisėtu, pareiškėjas įgijo teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo iš pareigų jautėsi apgautas ir pažemintas, patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, stresą, nestabilumo darbo santykiuose jausmą, neužtikrintumą savo ateitimi, kurie lėmė sveikatos pablogėjimą ir bendravimo galimybių sumažėjimą. Tai, kad pablogėjo pareiškėjo sveikata po atleidimo iš tarnybos, patvirtina išrašas iš medicininių dokumentų (I t., b. l. 57). Dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos pareiškėjui buvo atimta teisė dirbti ir gauti nustatytą darbo užmokestį, galimybė save realizuoti, socialiai bendrauti. Neteisėtas atleidimas kėlė pareiškėjui negatyvius išgyvenimus. Netikėti, kad dėl neteisėto atleidimo pablogėjo pareiškėjo sveikata, nėra pagrindo. Nustatant atlygintinos žalos dydį atsižvelgtina į tai, kad šiuo teismo sprendimu pareiškėjo atleidimas buvo pripažintas nepagrįstu, kas iš dalies kompensuoja pareiškėjos patirtus išgyvenimus. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje numatytas pasekmių, kilusių dėl neteisėto atleidimo, kompensavimo mechanizmas, kuris pareiškėjo atžvilgiu taip pat taikytinas. Todėl pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 3 000 Lt. Ši suma yra proporcinga pareiškėjo patirtiems išgyvenimams.

III.

Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai jam priteisė tik 562,14 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas nepagrįstai pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų atlyginimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalis nustato, kad iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Įstatymas nenumato, kad, priimant sprendimą pirmosios instancijos administraciniame teisme, negali būti priteistos išlaidos, kurias šalis prieš tai turėjo apeliacinės instancijos teisme. Todėl pareiškėjui turi būti priteistas išlaidų, susijusių su apeliacinio skundo surašymu, atlyginimas – 400 Lt. Teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui 452,47 Lt jo turėtų transporto išlaidų atlyginimą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas šių išlaidų neįrodė. Tačiau teisės aktai nenustato, kokius įrodymus tokiu atveju reikia pateikti teismui. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas. Akivaizdu, kad kelionės iš Panevėžio į Kauną negalėjo nekainuoti. Todėl ta aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė visų kuro kvitų, negali būti vertinama kaip įrodanti, jog pareiškėjas, vykdamas į teismo posėdžius, neturėjo transporto išlaidų. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą priteisti 0,70 Lt pašto išlaidų, kurias pareiškėjas turėjo susirašinėdamas su Kauno teritorine muitine, ir 4,87 Lt pašto išlaidų, kurias pareiškėjas turėjo išsiųsdamas apeliacinį skundą. Pareiškėjas dalyvavo 5 teismo posėdžiuose – Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 3 d., 2011 m. birželio 6 d., 2011 m. birželio 13 d. ir 2011 m. liepos 11 d. posėdžiuose bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 14 d. posėdyje. Todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui turėjo būti priteista kart 67,50 Lt dienpinigių. Tačiau teismas priteisė pareiškėjui tik 43,50 Lt dienpinigių.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Panevėžio teritorinės muitinės 2010 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. K2-71, kuriuo pareiškėjas atleistas iš Panevėžio teritorinės muitinės Ūkio ir aprūpinimo skyriaus viršininko pareigų pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 55 straipsnio 1 dalies 8 punktą (kai panaikinama pareigybė), pagrįstumo ir teisėtumo.

Ginčo atsiradimo metu galiojusi Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 54 straipsnio 7 dalis (2006 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. X-988 redakcija) nustatė, kad muitinės pareigūnas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir muitinės pareigūnas sutinka, - į to paties lygio žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo muitinės pareigūnas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis atleidžiamas iš pareigų pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Muitinės pareigūnui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai muitinės pareigūnei (kai muitinės įstaiga likviduojama), pareigūnui, auginančiam vaikus (vaiką) iki 14 metų, pareigūnui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant Tarnybos muitinėje statuto 54 straipsnio 7 dalies nuostatas ne kartą yra konstatuota, kad pareigūno, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties lygio ir kategorijos ar žemesnės kategorijos pareigas, nėra absoliuti. Jis šią teisę gali įgyvendinti, kai be bendrųjų reikalavimų, kurie keliami tos pareigybės lygiui ir kategorijai, atitinka ir specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybei, kurią pretenduoja užimti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009; 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-3740/2011).

Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 6 straipsnyje nustatyti priėmimo į tarnybą muitinėje bendrieji reikalavimai, o pagal 7 straipsnį į muitinės pareigūno pareigas priimami asmenys turi atitikti specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme.

Taigi, sprendžiant klausimą, kuris iš pareigūnų, kurių prieš tai eitos pareigybės yra panaikinamos, turi pirmumo teisę užimti laisvą pareigybę, visų pirma turi būti vadovaujamasi, tiek specialiaisiais, tiek bendraisiais kriterijais, kurie nustatyti atitinkamai pareigybei, t. y., pirmenybė turi būti teikiama tam pareigūnui kurio kvalifikaciniai ir asmeniniai duomenys labiau atitinka konkrečios pareigybės bendruosius ir specialiuosius kriterijus, tame tarpe ir reikalavimus asmeninėms savybėms, reputacijai ir pan. Ir tik tada, kai šie duomenys kelių pretendentų į atitinkamą pareigybę yra vienodi, atsiranda galimybė, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, taikyti socialines garantijas, kurios nustatytos Darbo kodekse, tame tarpe kodekso 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pagal kurį prioritetas suteikiamas didesniam darbo stažui.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad atsakovas, nepasiūlęs pareiškėjui Kauno teritorinės muitinės Statistikos analizės skyriaus Panevėžio poskyrio vyriausiojo inspektoriaus (A lygis 11 kategorija), Centralizuoto F tipo muitinės sandėlio veiklos organizavimo skyriaus Panevėžio poskyrio inspektoriaus (A lygis 8 kategorija) ir/ar Ūkio ir aprūpinimo skyriaus vyriausiojo ūkio reikalų specialisto (darbuotojo, dirbančio pagal darbo sutartį) pareigybių, į kurias pareiškėjas turėjo teisę pretenduoti ir šioms pareigoms užimti nesant jokių išskirtinių specialiųjų reikalavimų, kurių pareiškėjas neatitiko, pažeidė pareiškėjo teisę dalyvauti atrankoje į laisvas pareigybes. Atsakovas, teismo vertinimu, nevykdė Muitinės statuto 54 straipsnio 7 dalyje nustatytos pareigos.

Atsakovas apeliaciniame skunde su teismo išvadomis nesutinka, nurodo, jog Centralizuoto F tipo muitinės sandėlio veiklos organizavimo skyriaus Panevėžio poskyrio inspektoriaus ir Ūkio ir aprūpinimo skyriaus vyriausiojo ūkio reikalų specialisto pareigos pareiškėjui negalėjo būti siūlomos dėl jo sveikatos būklės. Tuo tarpu Statistikos analizės skyriaus Panevėžio poskyrio vyriausiojo inspektoriaus pareigas užėmusios V. M. kvalifikacija buvo aukštesnė nei pareiškėjo, nes ji iki reorganizacijos dirbo Panevėžio teritorinės muitinės Teisės skyriuje vyriausiąja inspektore - juriskonsulte ir vykdė vienas pagrindinių funkcijų muitinės veikloje.

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.) konstatuoja, kad nei Centralizuoto F tipo muitinės sandėlio veiklos organizavimo skyriaus Panevėžio poskyrio inspektoriaus, nei Ūkio ir aprūpinimo skyriaus vyriausiojo ūkio reikalų specialisto pareigybių aprašymuose nenurodyta jokių specialiųjų sveikatos reikalavimų ar reikalavimo pateikti atitinkamą Centrinės medicinos ekspertizės komisijos sveikatos išvadą ar kitokią medicinos pažymą. Iš pareigybės aprašymų taip pat negalima daryti išvados, jog minėtų pareigybių funkcijos susijusios su įvairaus svorio ir kiekio daiktų kilnojimu ar nuolatiniu judėjimu, kaip nurodo atsakovas. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Statistikos analizės skyriaus Panevėžio poskyrio vyriausiojo inspektoriaus pareigybės aprašyme nurodyta, kad ši pareigybė reikalinga darbams, susijusiems su užsienio prekybos (Intrastato) duomenų rinkimu, apdorojimu bei jų analize; teritorinės muitinės veiklos statistinių duomenų rinkimu, vertinimu tyrimais ir analize; analitiniu apžvalgų ir statistinių ataskaitų rengimu (II t., b. l. 133-134). Iš pareigybės aprašymo akivaizdu, kad šios pareigybės funkcijos skiriasi nuo iki reorganizacijos pareiškėjo vykdytų Panevėžio teritorinės muitinės Ūkio ir aprūpinimo skyriaus viršininko funkcijų (II t., b. l. 117-118). Tačiau jos iš esmės skiriasi ir nuo V. M. iki reorganizacijos eitos Panevėžio teritorinės muitinės Teisės skyriaus vyriausiosios inspektorės – juriskonsultės pareigybės funkcijų (II t. b. l. 130-131). Iš byloje esančių duomenų daryti išvadą, kad V. M. kvalifikacija buvo aukštesnė nei pareiškėjo, nėra jokio pagrindo, kadangi atsakovas tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė.

Muitinės departamento generalinis direktorius 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 1B-246 patvirtino Rekomendacijas dėl muitinės pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, atrankos tarnybai ar darbui muitinėje tęsti vykdant muitinės įstaigos reorganizaciją. Rekomendacijose numatyta, kokie pareigūnai ir darbuotojai negali būti atleisti iš tarnybos ar darbo dėl pareigybės panaikinimo reorganizuojant muitinės įstaigą, kas turi pirmenybės teisę tęsti tarnybą ar darbą po reorganizacijos veiklą tęsiančioje muitinės įstaigoje, kai mažinamas muitinės pareigūnų ir darbuotojų skaičius. Rekomendacijose taip pat nurodyti pagrindiniai kriterijai, nustatantys muitinės pareigūno ir darbuotojo kvalifikaciją (muitinės pareigūno turima kvalifikacinė kategorija; išsilavinimas; tarnybinės veiklos vertinimo rezultatai; turimos teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai; patirtis, reikalinga eiti tam tikras pareigas ar dirbti tam tikrą darbą; kvalifikacijos tobulinimas tarnybos ar darbo muitinėje laikotarpiu; gauti paskatinimai ar apdovanojimai). Pagal Rekomendacijų 9 punktą, jeigu mažinant muitinės pareigūnų ir darbuotojų skaičių būti palikti dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau muitinės pareigūnų ar darbuotojų, kurių kvalifikacija yra vienoda, dirbti turėtų būti paliekamas labiau socialiai pažeidžiamas muitinės pareigūnas ar darbuotojas (pvz., jiems nustatytas netekto darbingumo lygis, išlaiko daugiau nepilnamečių vaikų, negauna jokių kitų pajamų ir kiti atvejai) (I t., b. l. 41). Taigi, sprendžiant dėl muitinės pareigūnų ir darbuotojų, galėjusių pretenduoti į anksčiau minėtas Statistikos analizės skyriaus Panevėžio poskyrio vyriausiojo inspektoriaus, Centralizuoto F tipo muitinės sandėlio veiklos organizavimo skyriaus Panevėžio poskyrio inspektoriaus ir Ūkio ir aprūpinimo skyriaus vyriausiojo ūkio reikalų specialisto pareigas, kvalifikacijos bei pirmenybės teisės likti darbe klausimus, į visas šias aplinkybes ir turėjo būti atsižvelgta, jas atitinkamai įvertinus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas apie reorganizaciją, nurodant, kad Panevėžio teritorinė muitinė veiklą baigs 2010 m. birželio 30 d. bei apie galimo atleidimo sąlygas pagal Statuto 55 straipsnio 1 dalies 8 punktą buvo informuotas 2010 m. gegužės 26 d. informaciniu pranešimu Nr. K12 -157 (I t., b. l. 8). Laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 10 d. iki 2010 m. gegužės 25 d. pareiškėjas buvo nedarbingas (I t., b. l. 57). Atsakovas 2010 m. gegužės 31 d. raštu Nr. 1B-2.7-6608 informavo pareiškėją, kad jam nuo 2010 m. liepos 1 d. siūloma užimti Kauno teritorinės muitinės Ūkio ir aprūpinimo skyriaus viršininko (pareigybės lygis A, kategorija 13) pareigas ir nurodė apie sutikimą pranešti per 2 kalendorines dienas (I t., b. l. 9). Pareiškėjui neinformavus apie apsisprendimą, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovas pagrįstai šią aplinkybę įvertino pareiškėjo atsisakymu užimti siūlomas pareigas.

Pažymėtina, kad reorganizuojant muitinės įstaigas darbdaviui teko pareiga išnaudoti visas galimybes perkelti pareigūną į kitą darbą jo sutikimu. Ši pareiga įgyvendinama informuojant pareigūną apie esamas laisvas vietas, pasiūlant kitą darbą, jeigu tokia galimybė yra ir pareigūnui sutikus, perkeliant jį į kitą darbą. Kitos pareigos pareigūnui gali būti siūlomos individualiai, tačiau gali būti siūloma ir suteikiant informaciją apie laisvas vietas, sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą pareigūnui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl perkėlimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui ne tik nebuvo siūloma daugiau pareigų, jis tinkamai nebuvo informuotas apie galimybę rinktis laisvas pareigybes, kurios buvo paskelbtos muitinės intraneto svetainėje, bet 2010 m. kovo 9 d. Kauno ir Panevėžio teritorinių muitinių viršininkų įsakymu Nr. 3B-90/A4-52/25 „Dėl grupių ir komisijų sudarymo“ sudaryta darbo grupė 2010 m. gegužės 20 d. posėdžio metu net ir nesvarstė pareiškėjo kandidatūros į atitinkamas laisvas pareigybes, atitinkančias jo kvalifikaciją bei atsižvelgiant į kitus anksčiau minėtus aspektus (I t., b. l. 22-23). Protokole įrašyta, jog dėl tolimesnės pareiškėjo tarnybos po 2010 m. liepos 1 d. spręsti jam grįžus po ligos, tačiau jokių įrodymų, kad tai buvo daroma kokio nors vėlesnio darbo grupės posėdžio metu, atsakovas nepateikė. Teisėjų kolegijos vertinimu tokiu būdu atsakovas tinkamai neįvykdė nei Muitinės departamento 2010 m. birželio 2 d. rašte Nr. 3B-5.21-4620 muitinės įstaigų vadovams ,,Dėl pareigų siūlymo muitinės pareigūnams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį, kurių pareigybės naikinamos“ išdėstytų nuostatų muitinės pareigūnams ir darbuotojams, kurie nesutiko su jiems pateiktais siūlymais užimti kitas pareigas, siūlyti ir kitas laisvas pareigas (II t., b. l. 147), bet ir Statuto 54 straipsnio 7 dalies bei Darbo kodekso 135 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokie pažeidimai yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjo atleidimą neteisėtu ir panaikinti skundžiamą atsakovo įsakymą, visiškai pagrįsta.

Statutas nereglamentuoja muitinės pareigūno atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių. Statuto 53 straipsnyje yra nustatyti atleidžiamam iš tarnybos tam tikrais pagrindais pareigūnui išmokėtini išeitinės išmokos dydžiai, o ne papildomos garantijos pareigūnams, kai nustatomi jų atleidimo iš tarnybos pažeidimai. Tokių teisinių pasekmių nereglamentuoja ir Valstybės tarnybos įstatymas. Pagal Statuto 1 straipsnio 3 dalį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai muitinės pareigūnams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalies nuostatas ir pripažinęs pareiškėjo atleidimą iš tarnybos neteisėtu bei įvertinęs, kad pareiškėją į darbą grąžinti nėra realių galimybių, pagrįstai priteisė Darbo Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką, atsižvelgus į jo nepertraukiamąjį darbo stažą (164 mėnesius) Panevėžio teritorinėje muitinėje, bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos – 2010 m. birželio 30 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2011 m. gruodžio 22 d., į priteisiamą sumą įskaičiavus pareiškėjui išmokėtą 13 890,23 Lt dydžio (keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio) išeitinę išmoką.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, kad į priteisiamą pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką pirmosios instancijos teismas turėjo įskaičiuoti ir atsakovo išmokėtą A. K. 8 392,99 Lt kompensaciją už įspėjimo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 26 d. Pats atsakovas pripažįsta, kad minėta kompensacija pareiškėjui buvo išmokėta už tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai laikytasi Statuto 54 straipsnio 7 dalyje nustatyto keturių mėnesių įspėjimo apie pareigybės panaikinimą termino. Įskaičiuoti nurodytą sumą į pareiškėjui priklausančią išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, išmokamą pagal Darbo Kodekso 297 straipsnio 4 dalies ir 140 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog delspinigiai pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą skaičiuojami tik tuomet, kai darbuotojo ir darbdavio darbo (tarnybos) teisiniai santykiai nėra nutrūkę, ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti 0,07 procentų dydžio delspinigius. Tačiau teismas nepagrįstai taikė Civilinio kodekso 6.210, 6.261 straipsnių nuostatas ir priteisė iš atsakovo pareiškėjui penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo 3 960,21 Lt sumos. Pareiškėjo reikalavimai atlyginti už priverstinės pravaikštos laiką dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, kuriuos reglamentuoja specialieji įstatymai – Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas ir Vidaus tarnybos statutas. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo (tarnybos) teisinius santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius (kol darbo (tarnybos) santykiai nenutrūkę) ar vidutinį darbo užmokestį (kai darbo (tarnybos) santykiai jau nutrūkę), kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str., 141 str.), taip pat kitais specialiųjų įstatymų numatytais atvejais. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjui priteista iš atsakovo penki procentai metinių palūkanų – 198,00 Lt suma už laiku neišmokėtas išmokas naikintina dėl neteisingo materialinės teisės normų taikymo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).

Pareiškėjas nesutinka su priteistos 3 000 Lt neturtinės žalos dydžiu ir prašo neturtinės žalos atlyginimui priteisti 10 000 Lt.

Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio įvertinimo pinigais, pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo nurodytus dėl neteisėto atleidimo negatyvius išgyvenimus, sveikatos pablogėjimą. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Taip pat atsižvelgia į apelianto argumentus, kad jam, kaip asmeniui, turinčiam sunkią negalią, susirasti kitą, jo kvalifikaciją atitinkantį darbą, yra sudėtinga. Tačiau teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta A. K. teiginius, kad jis vienintelis privalo išlaikyti savo šeimą: žmoną ir du pilnamečius vaikus.

Siekiant nustatyti patirtos neturtinės žalos dydį pinigine išraiška, būtina įvertinti neturtinės žalos atlyginimo tikslą ir teismų praktikoje suformuotus bei įstatymo leidėjo įtvirtintus („Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus“ (Civilinio kodekso 6.250 str. 2 d.)) neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Minėta, jog pareiškėjas A. K. patyrė neigiamus išgyvenimus, tačiau siekiant nustatyti šios žalos atlyginimo pinigais dydį, nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti ir tai, kad atsakovas be teismo sprendimo išmokėjo jam kompensaciją už įspėjimo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki rugsėjo 26 d., teismo sprendimu jam iš atsakovo priteisiama atitinkama materialinė kompensacija už padarytus įstatymų reikalavimų pažeidimus, tad pareiškėjo teisės apgintos. Pažymėtina ir tai, kad neįgaliųjų lygioms teisėms ir galimybėms visuomenėje užtikrinti yra priimtas Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis po atleidimo iš Panevėžio teritorinės muitinės mėgino įsidarbinti, tačiau nebuvo priimtas dėl neįgalumo. Atsižvelgdama į pirmiau aptartas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegija pripažįsta pareiškėjui priteistą 3 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti proporcinga ir pagrįsta. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimas, kuris šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi keičiamas nežymiai, yra priimtas pareiškėjo A. K. naudai. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą.

Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti sumokėtą žyminį mokestį, išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo, išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, transporto išlaidas bei kitas išlaidas, numatytas šioje straipsnio dalyje. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad tokios išlaidos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokios rekomendacijos buvo patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2009 m. rugpjūčio 28 d. nutartys administracinėje byloje Nr. A502-280/2009, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2303/2011) proceso šalių išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismas, o išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atlyginimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Todėl Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl teismo išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pirmą kartą, atlyginimo klausimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje administracinėje byloje pareiškėjui A. K. atstovavo advokatas V. K. (I t., b. l. 27). Teismui pateiktas 2010 m. liepos 26 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 550796 patvirtina, kad už skundo parengimą pareiškėjas sumokėjo advokatui V. K. 500 Lt (II t., b. l. 28). Pareiškėjo sumokėta suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatytos maksimalios rekomenduojamos priteisti sumos. Teismui pateikti AB „Lietuvos paštas“ kvitai Nr. 137308/27 ir Nr. 20366/17 patvirtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas turėjo 8,14 Lt pašto išlaidų, susijusių su skundo ir patikslinto skundo siuntimu (II t., b. l. 93).

Kitos pareiškėjo nurodytos pašto išlaidos nėra susijusios su šios bylos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, todėl, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio nuostatomis, jų atlyginimas negali būti priteistas pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo priteisti šių teismo išlaidų atlyginimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas dalyvavo Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 3 d., 2011 m. birželio 6 d., 2011 m. birželio 13 d. ir 2011 m. liepos 11 d. posėdžiuose. Tačiau pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas transporto išlaidas, turėtas vykstant į šiuos teismo posėdžius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas UAB „Lietuva Statoil“ kvitas buvo išrašytas 2011 m. balandžio 12 d. (II t., b. l. 94), todėl jis neįrodo transporto išlaidų, turėtų vykstant į minėtus teismo posėdžius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl transporto išlaidų atlyginimo.

Į aukščiau nurodytus Kauno apygardos administracinio teismo posėdžius pareiškėjas vyko iš Panevėžio, kuriame yra jo gyvenamoji vieta. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgiant į tuo metu galiojusį minimalų gyvenimo lygį (130 Lt), pareiškėjui priteistina 52 Lt dienpinigių.

Taigi, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas turėjo 560,14 Lt (500 Lt + 8,14 Lt + 52 Lt) teismo išlaidų. Būtent ši suma priteistina pareiškėjui iš atsakovo. Pirmosios instancijos teismo sprendime, sprendžiant teismo išlaidų atlyginimo klausimą, buvo padaryta nežymi skaičiavimo klaida, todėl ši teismo sprendimo dalis atitinkamai keistina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Atsakovo Kauno teritorinės muitinės apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį dėl penkių procentų metinių palūkanų - 198,00 Lt priteisimo ir sumažinti šiuo sprendimu pareiškėjui A. K. iš atsakovo Kauno teritorinės muitinės priteistą 562,14 Lt (penkių šimtų šešiasdešimt dviejų litų 14 centų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sumą iki 560,14 Lt (penkių šimtų šešiasdešimt litų 14 centų).

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.