Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės akcinės bendrovės DNB banko atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės akcinės bendrovės DNB banko prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė pareiškė atsakovams K. K. individualiai įmonei, K. K. ir V. K. ieškinį, prašydama: priteisti iš K. K. individualios įmonės (toliau – ir įmonė), solidariai iš V. K. ir subsidiariai iš K. K. 3 213,11 Eur skolą, 596,04 Eur delspinigius ir 1 059,88 Eur likusias (mokėti) įmokas; priteisti iš įmonės ir subsidiariai iš K. K. procesines 6 (šešių) procentų palūkanas; priteisti iš V. K. procesines 5 (penkių) procentų palūkanas. Pareikštų materialinių subjektinių reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų turtą. Nurodo, jog ieškinio suma yra pakankamai didelė. Prievolių vykdymas nėra užtikrintas hipoteka. Įmonės finansinė padėtis nėra gera. Todėl egzistuoja rizika, kad gali būti apsunkintas ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas.

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šios apeliacijos paskirtis – patikrinti, pagrįstai ar ne pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra būtinos trys sąlygos. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo materialinį subjektinį reikalavimą, kuriam užtikrinti prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Antra, turi egzistuoti teismo sprendimo vykdymo apsunkinimo rizika. Trečia, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamo apsaugoti intereso svarba turi pateisinti prašomą taikyti suvaržymą / ribojimą. Šias sąlygas privalo įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę.

Apeliantė pagrįstai nurodo, jog pradinė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – reiškiamų materialinių subjektinių reikalavimų tikėtinas pagrindimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tiesiogiai nepasisakė, egzistuoja ar ne ši laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga. Iš kitos pusės, kaip jau buvo užsiminta, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra būtinas aukščiau įvardytų sąlygų visetas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantė tikėtinai nepagrindė, kad egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika, ir todėl atmetė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokia išvada, jeigu ji pagrįsta, yra pakankama (net ir nepasisakius dėl kitų sąlygų) prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia ir pasisako dėl šios išvados pagrįstumo.

Apeliantė akcentuoja, jog ieškinio suma yra didelė ir todėl egzistuoja pagrindas teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizikos buvimui pripažinti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apeliantės pozicija. Ieškinio suma, nepriklausomai nuo dydžio, savaime neapsprendžia teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizikos buvimo ir kartu, net ir esant tikėtinai pagrįstam ieškiniui, nesudaro pagrindo prašomoms laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Ieškinio suma, atsakovo ar atsakovų turtinė padėtis ir jų (ieškinio sumos bei turtinės padėties) santykis nėra ir negali būti laikomi pakankamais kriterijais, nustatant, ar egzistuoja teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo tikimybė. Laikinosios apsaugos priemonės skirtos būsimo ir pareiškėjui galimai palankaus teismo sprendimo tinkamam (visiškam ir per protingą laiką) įvykdymui užtikrinti (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis). Asmuo, kuriam pareikšti turtiniai reikalavimai ir kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, gali neturėti turto arba valdyti menkavertį (lyginant su pareikštų turtinių reikalavimų suma) turtą. Bet laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali būti besąlygiškai siejamas su ieškinio suma ir / ar atsakovo (atsakovų) turtine padėtimi. Atsakovo turtinė padėtis yra objektyvi faktinė padėtis, bendru atveju nepriklausanti nuo atsakovo sąžiningumo, jo elgesio santykyje su ieškovu. Atsakovo teisių apribojimas savaime negali sukurti ir nesukurtų jokios papildomos galimybės gauti didesnės apimties arba greitesnį ieškovo reikalavimų patenkinimą, o toks atsakovo teisių ribojimas vien dėl jo turtinės padėties ar valdomo turto vertės santykio su reikalavimų suma negalimas kaip aiškiai diskriminacinis. Todėl atsakovo turtinė padėtis savaime negali būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės neabejotinai varžo asmens, kuriam jos yra taikomos, teises. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdoma skubiai (Civilinio proceso kodekso 152 straipsnio 1 dalis) ir gali sukelti nepašalinamas neigiamas pasekmes (pavyzdžiui, taip sutrikdyti juridinio asmens veiklą, kad jis taptų faktiškai nemokus), kartu sukurti neigiamas pasekmes ir kitiems atsakovo kreditoriams. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra būtinas kitas objektyvus ir svarus pagrindas – paprastai juo pripažįstami atsakovo nesąžiningi veiksmai. Siekiant laikinųjų apsaugos priemonių, būtinybę jas taikyti grindžiant didele ieškinio suma, turi būti ne tik pateikti svarūs ir įtikinantys argumentai bei preliminarūs duomenys, kurie būtų pakankami išvadai, jog asmens turimo turto neužtektų pareikštiems materialiniams reikalavimams įvykdyti, daryti, bet ir argumentai bei duomenys, pagal kuriuos teismas galėtų padaryti išvadą, kad atsakovas atlieka ar akivaizdžiai ketina atlikti nesąžiningus veiksmus, sąmoningai arba nerūpestingu elgesiu mažina savo turto vertę.

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė nepagrindė, kad egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizika, yra tinkama. Nors, kaip nurodo apeliantė, prievolės, kurių įvykdymo ji reikalauja, nėra užtikrintos hipoteka, bet atsakovais nurodomi trys asmenys, savarankiškai valdantys nuosavą turtą. Kaip nurodo pati apeliantė, atsakovas – įmonės savininkas – valdo kelis nekilnojamojo turto objektus. Ieškiniu neatskleista, kada sutriko sutartinių įsipareigojimų vykdymas. Kitaip tariant, kada pradėjo formuotis apeliantės siekiami užsitikrinti materialiniai subjektiniai reikalavimai. Ieškinyje glaustai nurodyta, kad lizingo gavėjas netinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Apeliantė akcentuoja, jog ji ragino atsakovus padengti susidariusius įsiskolinimus. Apeliantė pridėjo prie ieškinio 2015 m. spalio 20 d. priminimą dėl sutarčių vykdymo. Laiko tarpas nuo priminimo vykdyti sutartines prievoles parengimo dienos iki ieškinio ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškimo teisme dienos savaime preliminariai nėra pakankamas ilgalaikiam prievolių nevykdymui, kaip piktavališkam vengimui jas vykdyti, konstatuoti. Apeliantė nurodo, kad įmonės savininkas, siekdamas išvengti teismo sprendimo vykdymo, gali perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims. Bet ji nepateikė faktinių duomenų, kurie tikėtinai pagrįstų, jog įmonės savininkas buvo, yra ar ketina būti nesąžiningu civilinių teisinių santykių dalyviu ir ėmėsi ar ketina imtis turto perleidimo tretiesiems asmenims veiksmų, nulemtų siekiu išvengti sprendimo vykdymo. Todėl šis jos teiginys atmetamas kaip tikėtinai nepagrįstas. Apeliantė nenurodo kitų argumentų, kurie pagrįstų antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą (sprendimo neįvykdymo / vykdymo pasunkėjimo rizikos buvimą). Vadinasi, ši būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga nėra įrodyta. Tai, net ir nepatikrinus, ar egzistuoja kitos sąlygos, sudaro pagrindą atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kiti apeliantės argumentai yra teisiškai nereikšmingi. Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako.

Apeliantė, reikšdama atskirąjį skundą, sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį. Atskirasis skundas pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis. Vadinasi, už pateiktąjį atskirąjį skundą turėjo būti sumokėtas 21 Eur žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 2 ir 7 dalys). Todėl apeliantei grąžinama žyminio mokesčio permoka, pinigine išraiška sudaranti 7 Eur (Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartį nepakeistą.

Grąžinti akcinei bendrovei DNB bankui žyminio mokesčio dalį, pinigine išraiška sudarančią 7 Eur (2016 m. sausio 14 d. mokėjimo pavedimas Nr. APM6023332).