Vilniaus apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka. Apeliantas pažymi, kad teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog nebuvo būtinojo reikalingumo sąlygų, t. y. kad įtariamą automobilį persekiojo kitas ekipažas, su kuriuo nuolat buvo palaikomas ryšys, taigi situacija buvo kontroliuojama, užduotis buvo vykdoma ir įvykdyta kito ekipažo veiksmais ir A. D. nebuvo ypatingos būtinybės pažeisti KET reikalavimų. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismo posėdyje liudytojai ((duomenys neskelbtini) skyriaus viršininkas Ž. S., (duomenys neskelbtini) skyriaus vyr. tyrėjas E. L.), nurodė, jog vykdyti objekto sekimo užduotį buvo pavesta 2 ekipažams. Teismas vertino, kad sekimo veiksmams vykdyti užteko vieno ekipažo ir A. D. nebuvo būtinybės pasivyti pirmojo ekipažo bei sekamo automobilio. Pasak apelianto, toks teismo vertinimas yra nepagrįstas bei priimtas neįsigilinus bei nesupratus paties sekimo veiksmo turinio, pavojingumo ir vykdymo ypatybių. Apeliantas pažymi, kad vykdant sekimo veiksmus veikiama padidinto pavojaus sąlygomis, siekiama, kad sekamas objektas neidentifikuotų pareigūnų ir paties sekimo veiksmo, todėl sekimo metu stebima iš didesnio atstumo, stebima pakaitomis naudojant kelis automobilius, nuolat tarp pareigūnų palaikomas ryšys ir pan.

Apeliantas nurodo, kad pagal faktines įvykio aplinkybes (kurios nustatytos ir teismo sprendime), tarnybinis automobilis VOLVO V5O, kuriame apeliantas sėdėjo keleivio pusėje, stovėjo automobilių stovėjimo aikštelėje Molėtų pl. prie parduotuvės „IKI“. Porininkui E. L., kuris buvo nuėjęs prie Molėtų pl. (300-400 m. atstumas nuo automobilio VOLVO V5O), mobiliuoju telefonu pranešus apeliantui, kad sekamas automobilis buvo teisingai identifikuotas, t. y. atitiko sekamo automobilio valstybinis numeris, ir kad jis persėdo į kitą sekimą vykdantį ekipažą, apeliantas nedelsdamas persėdo į vairuotojo pusę ir pajudėjo link sekamo objekto. Pasak apelianto, neviršijus leistino greičio būtų sudėtinga ir tikėtina - neįmanoma - pasivyti kito ekipažo bei sekamo objekto, nors galimai jie važiavo leistinu greičiu, todėl sekimo veiksmų nebūtų galima tinkamai vykdyti. Apeliantas pažymi, kad, pradėjus vairuoti tarnybinį automobilį, jis turėjo nedelsiant rankomis pasinaudoti tarnybiniu mobiliuoju telefonu, kadangi buvo likęs be porininko E. L., kuris persėdo į kitą ekipažą, bei išvažinėjant iš „Iki“ aikštelės apeliantas jau buvo atitolęs nuo judančių sekamo objekto ir kito ekipažo, todėl nedelsiant pačiam reikėjo suderinti sekimo veiksmus su pirmuoju ekipažu. A. D. atkreipia dėmesį, kad teismas nutartyje nurodo, kad tarp apelianto, liudytojo E. L. ir kitų liudytojų parodymų yra prieštaravimų, tačiau nutartyje nenurodyta, dėl kokių faktinių aplinkybių yra prieštaravimų. Pasak apelianto, jo ir kitų liudytojų parodymai yra nuoseklūs bei aiškiai išdėstantys įvykio aplinkybes.

Apeliantas pažymi, kad teismas nutartyje nurodo, kad atsižvelgtina ir į tai, kad pareigūnų sulaikytas A. D. iš pradžių mėgino tartis dėl paleidimo, o po to ramiai laukė, kol bus surašytas protokolas, vietoj to, kad susisiektų su vadovybe ir skubiai aiškintųsi su pareigūnais ir vadovybe situaciją. Apeliantas yra įsitikinęs, kad jo veiksmai buvo adekvatūs - policijos pareigūnui R. M. sustabdžius, apeliantas nurodė jam, kad dirba (duomenys neskelbtini) tarnyboje bei netrukus pasakė, kad vykdo sekimą. Apeliantas mano, kad liudytojo S. V. (antrojo policijos patrulio) parodymai, kad „porininkas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Tik po to pažeidėjas ėmė aiškinti, kad jis vykdo slaptą operaciją“ gali klaidinti, nes šiam antrajam policijos pareigūnui apie vykdomus sekimo veiksmus apeliantas nurodė, kai jau apie tai buvo pranešęs pirmajam policijos patruliui, kuris tiesiogiai jį sustabdė (R. M.). Apie tai, kad sekimo metu jį sulaikė policijos pareigūnai, apeliantas nedelsiant (kai jo dokumentus paėmė policijos pareigūnas R. M. ir nuėjo link savo policijos automobilio, o apeliantas liko savo tarnybiniame automobilyje) informavo (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininką Ž. S. bei kitą sekimą vykdantį ekipažą. Apeliantas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) tarnybos vadovybės paveikti policijos pareigūnus, kad jie paleistų ar neformintų administracinio teisės pažeidimo protokolo, jis neprašė, nes tai, apelianto įsitikinimu, būtų neteisėtas poveikis policijos pareigūnams.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad jis, vykdydamas tarnybinę užduotį ir siekdamas atskleisti nusikalstamą veiką, atliko kriminalinės žvalgybos veiksmus, tarnybiniu automobiliu siekė pasivyti sekamą objektą ir kitą sekimą vykdantį ekipažą. ATPK 17 str. numatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviems teisės apsaugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą. Vadovaujantis ATPK 17 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas: 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-07-02 nutarimas byloje Nr. N63-884/2010, 2010-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010). Nagrinėjamu atveju remiantis bylos medžiaga galima daryti išvadą, kad nėra nustatytos visos minėtos sąlygos. Apelianto nurodoma aplinkybė nepateisina padarytų pažeidimų, kadangi šiuo konkrečiu atveju buvo objektyvi galimybė pasirinkti kitą veikimo variantą, nesusijusį su administracinės teisės pažeidimu. (duomenys neskelbtini) skyriaus viršininkas Ž. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad vykdyti objekto sekimo užduotį buvo pavesta 2 ekipažams, užduotis buvo pilnai įvykdyta ir vienu ekipažu (b. l. 43), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įtariamą automobilį jau sekė kitas ekipažas, su kuriuo nuolat buvo palaikomas ryšys, jame sėdėjo už užduoties vykdymą atsakingas (duomenys neskelbtini) skyriaus vyr. tyrėjas E. L., todėl situacija buvo kontroliuojama, užduotis buvo vykdoma ir įvykdyta kito ekipažo veiksmais. Atsižvelgiant į tai, A. D. nebuvo būtinybės pažeisti KET reikalavimų. Nors apeliantas nurodo, kad savo veiksmais pažeisdamas KET reikalavimus jis realios žalos kitų asmenų sveikatai, gyvybei bei turtui nepadarė, tačiau tokiu būdu buvo padaryta žala eismo saugumui. Be to, nagrinėjamu atveju gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai galėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis. Dėl minėtų priežasčių apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. D. veika nepadaryta dėl būtinojo reikalingumo, dėl ko ji galėtų būti nelaikoma administraciniu teisės pažeidimu.