Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1707-560/2012

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-11-26
Bylos Nr.: 2A-1707-560/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-02-3-07694-2010-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
Ieškovas: V. Ž., D. Ž., D. V.
Atsakovas: AS Parex banka

Civilinė byla Nr. 2A-1707-560/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-07694-2010-6Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 42.11.1.; 63.; 121.18;

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. Ž. ir D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. Ž. ir D. V. (dabar – Ž.) ieškinį atsakovui AS Parex banka dėl sutarties pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai V. Ž. ir D. Ž. pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu atsakovo vienašališką sutarties nutraukimą ir pripažinti sutartį galiojančia; pakeisti sutarties 2.1.3 punkto sąlygą, pakeičiant galutinį kredito grąžinimo terminą įvykiu – 0,07 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo momentu ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad 2006-08-01 ieškovė D. V. sudarė Jungtinės veiklos sutartį su trečiuoju asmeniu V. K., kur susitarė, kad kooperuodamos savo darbą ir pinigines lėšas įsipareigoja veikti bendrai, siekiant įsigyti žemės sklypą kartu su jame esančiais pastatais, juos nugriauti, pastatyti gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, juos parduoti ir pasidalinti gautą pelną. 2006-08-01 ieškovai su atsakovu AB Parex banku sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovai įsipareigojo bankui grąžinti 403 750 Lt. Paskolos grąžinimas užtikrintas įkeitus žemės sklypą ir papildomai 2007-04-19 – gyvenamąjį namą. 2007-01-26 ieškovams buvo suteiktas papildomas 300 000 Lt kreditas, o kredito grąžinimo terminas sutrumpintas iki 2008-04-05; 2007-06-20 ieškovams suteiktas dar papildomas 160 000 Lt kreditas; 2008-04-02 šalys sudarė susitarimą, kuriuo paimtas kreditas konvertuotas į eurus, pratęstas kredito grąžinimo terminas iki 2009-04-10; 2009-04-10 šalys susitarė pratęsti kredito grąžinimo terminą iki 2010-04-10. 2009-09-04 atsakovas pateikė raštą, kuriuo nurodė, kad nevykdant įsipareigojimų vienašališkai nutraukia sutartį nuo 2009-08-25 ir pradės vykdyti išieškojimą. 2009-10-05 atsakovas įteikė hipotekos skyriui pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovai teigia, kad sutartis buvo sudaryta konkrečiam tikslui – įsigyti žemės sklypą su statiniais, pastatyti gyvenamąjį namą, jį parduoti ir gauti pelną. Atsižvelgdamos į tikruosius ketinimus šalys pakeitė sutartį sutrumpindamos kredito grąžinimo terminą nuo 36 metų iki 1 metų ir pakeitė grąžinimo būdą, t.y. ne mokant įmokas anuitetu, bet grąžinant visą sumą iš karto pardavus turtą. Pasak ieškovų, atsakovas turi būti laikomas prisiėmęs papildomą ekonominę riziką, susijusią su ieškovo komercinės veiklos pelningumu. Mano, kad atsakovas veikė neteisėtai vienašališkai nutraukęs sutartį, pažeidė pagrindinius sutarčių vykdymo principus. Sutartis buvo nutraukta nenurodant konkretaus sutarties nutraukimo pagrindo ir nesilaikant sutarties nutraukimo tvarkos. Be to, sutartis nutraukta atgaline data, nesuteikus ieškovams teisės ištaisyti sutarties pažeidimus. Nurodė, kad pavėluota suma buvo itin maža, nesudarė 1 proc. viso kredito.

Atsakovas iš AB Parex banka, vėliau AB Citadele banko pakeistas į AS Parex banka (b. l. 98, 116, 118) pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad šalys sudarė būsto kredito sutartį, o argumentai dėl šalių siekio sudaryti verslo finansavimo sandorį yra nepagrįsti ir neturi įtakos šalių susiklosčiusiems santykiams. Nurodė, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, jog sugebės vykdyti tinkamai savo sutartines prievoles, t.y. mokėti sutartimi sulygtus mokėjimus. Atsakovui jokių mokėjimų ieškovai nemoka jau dvejus metus. Teigė, kad net keletą kartų ieškovams buvo pratęstas terminas kreditui grąžinti. Patenkinus ieškovų ieškinį būtų paneigta sutarties šalių teisė susitarti dėl sutarties sąlygų, pažeistas sutarčių laisvės principas. Be to, atsakovas nutraukdamas sutartį nurodė nutraukimo pagrindą. Ieškovams pažeidus sutartyje nustatytus mokėjimo terminus, atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį pagal sutarties sąlygas ir terminus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus mieto 2 apylinkės teismas 2011-11-10 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad būsto kredito sutartyje apie jungtinės veiklos sutartį nėra užsimenama. Jungtinės veiklos sutartis, ieškinyje nekeliant jokių reikalavimų trečiajam asmeniui, nėra šios bylos dalykas, todėl teismas ieškovų argumentus dėl verslo finansavimo atmetė, kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad kredito paskirtyje apie verslo finansavimą nenurodyta, kitose kredito sutarties sąlygose jokių nuorodų apie verslo sandorius, apie jungtinės veiklos sutartį ar vykdomą verslą nėra. Rašytiniais įrodymais nustatyta, kad kreditas buvo paimtas namo su žemės sklypu įsigijimui, todėl nėra pagrindo manyti, kad šalių tikrieji ketinimai sudarant kredito sutartį skyrėsi nuo sutartyje nurodytų. Teismas pažymėjo, kad kredito sutartyje aptarta sutarties nutraukimo tvarka, sutarties nuostatų 8.2 punktas (įskaitant papunkčius) suteikė atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartį, kredito gavėjams pranešant prieš 15 dienų. Sutartyje taip pat nurodyta, kas šios sutarties kontekste laikoma esminiu sutarties pažeidimu. Ieškovai jokių išlygų dėl sutarties sąlygų nėra padarę, todėl teismas laikė, kad su sutarties sąlygomis ieškovai sutiko. Teismas nustatė, kad atsakovas kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė dėl to, jog ieškovai netinkamai vykdė sutarties sąlygas, nesilaikė mokėjimo terminų, dėl ko kurį laiką nebuvo dengiama nei paskola, nei mokamos palūkanos. Nutraukiant sutartį 2009-09-04 atsakovo nurodymu susidarė 259 220,45 eurų skola, kurią sudaro 250 638,38 eurų negrąžinto kredito, 7 849,95 eurų nesumokėtų palūkanų ir 732,12 eurų nesumokėtų delspinigių. Šias priežastis atsakovas laikė esminiais sutarties pažeidimais, leidžiančiais vienašališkai nutraukti sutartį. Teismas pažymėjo, kad sąlyginai maža atsakovo nuostolių, patirtų dėl ieškovų įvykdytų sutarties pažeidimų, suma šiuo atveju esminės reikšmės neturi, nes nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, reikšmę turi ne tik ir ne tiek nukentėjusios šalies patirtų nuostolių dydis, kiek pažeidimų pobūdis bei jų kiekis, iš kurių sprendžiama, ar nukentėjusioji šalis gali tikėtis tinkamo tolimesnio sutarties vykdymo (LR CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Kredito sutarties sąlygos nustatė ieškovų pareigą kas mėnesį pagal šalių suderintą grafiką mokėti nustatyto dydžio grąžintiną kredito dalį, mokėti palūkanas. Šalių rašytiniais įrodymais patvirtinta, kad ieškovai tinkamai nevykdė savo pareigos, dėl ko buvo skaičiuojami delspinigiai. Ieškovai kreditavimo sutartyje patys sutiko su sąlygomis, numatančiomis, kad įmokų nesavalaikis sumokėjimas ar nemokėjimas yra laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovai nepateikė bankui jokio prašymo dėl skolos, įmokų išdėstymo, nepranešė apie sunkią finansinę padėtį ar kitas sutarties nevykdymo aplinkybes, t. y. visiškai nevykdė bendradarbiavimo pareigos, nesikreipė dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Teismo posėdyje ieškovai taip pat neįrodinėjo sutarties nevykdymo aplinkybių. Taigi, ieškovams nemokant įmokų pagal suderintą grafiką, nepranešant bankui apie sutarties nevykdymo aplinkybes, visų šių aplinkybių visuma sudarė atsakovui nepagrįstai didelę riziką, kad ieškovai netinkamai vykdys sutartyje numatytus įsipareigojimus. Taigi, atsakovas negaudavo to, ko tikėjosi iš kredito gavėjų pagal sudarytą sutartį. Taip pat atsižvelgiant į ieškovų įmokas, kredito įmokų mokėjimo dažnumą, atsakovas turėjo pagrindą tikėti, kad sutartis bus neįvykdyta ir ateityje. Be to, kredito įmokų suma fiziniams asmenims buvo nemaža. Dėl šių aplinkybių teismas laikė, kad atsakovas įrodė, jog esant trunkamam įsipareigojimų bankui (kredito dalies, palūkanų nemokėjimui) nevykdymui, buvo pagrindas tokį pažeidimą pripažinti esminiu. Be to, tokį pažeidimą abi šalys pripažino esminiu sudarytoje sutartyje. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas tinkamai informavo ieškovus dėl sutarties nutraukimo, bei atmetė ieškovų argumentus, kad raštas nėra išsamus, kad jame nenurodytas faktinis nutraukimo pagrindas, kadangi patys ieškovai gavę banko raštą nesikreipė į banką (teismui nepateikti tokie įrodymai) dėl nuostatų išaiškinimo, todėl laikė, kad rašte nurodytos aplinkybės buvo ieškovams aiškios. Atsižvelgiant į tai, kad pranešime nurodyta pradelsto įsiskolinimo suma, kurią sumokėjus sutarties nutraukimas nebūtų įsigaliojęs, sudarė 11 381,72 eurų, vieno mėnesio terminas buvo pakankamas pažeidimams pašalinti arba kreiptis į banką dėl sutarties sąlygų pakeitimo ar dėl kitų aplinkybių. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas ir po sutarties nutraukimo įsigaliojimo dėjo pastangas taikiai išspręsti ginčą, sudaryti sąlygas ieškovams atnaujinti sutartį: teismo posėdžiai byloje ne kartą buvo atidėti, atsakovas sutiko sumažinti palūkanas. Be to ir bylos nagrinėjimo metu ieškovai nevykdė visiškai jokių mokėjimų savo įsipareigojimams dengti. Į teismą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ieškovai kreipėsi praėjus beveik vieneriems metams nuo sutarties nutraukimo. Pasak teismo, tokie ieškovų veiksmai patvirtina, kad po sutarties nutraukimo ieškovai neketino įsipareigojimų vykdyti. Dėl išdėstytų aplinkybių teismas laikė, kad atsakovas įrodė vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, taip pat įrodė, kad ieškovai iš esmės pažeidė sutarties sąlygas, todėl teismas ieškovų ieškinį dalyje dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmetė. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė dėl kredito termino sutrumpinimo nėra teisiškai svarbi, kadangi ieškovai ne kartą pasirašė sutinkantys su tokiu kredito terminu (įskaitant termino grąžinimo pratęsimus), ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad kredito grąžinimo termino sutrumpinimas yra atsakovo vienašališkas sprendimas. Kadangi byloje nustatyta, jog šalių sudaryta sutartis yra nutraukta, jos galiojimas teismo sprendimu atnaujintas nebuvo, vienašališkas nutraukimas pripažintas teisėtu ir atitinkančiu teisės aktų reikalavimus, teismas laikė, kad ieškovų reikalavimo dėl sutarties sąlygos pakeitimo (sutarties sąlyga susijusi su kredito grąžinimo terminu) išsprendimas neturi teisinės reikšmės, t.y. net ir patenkinus ieškovų reikalavimą, piniginių sumų išieškojimo vykdymui neturės jokios įtakos. Dėl šių aplinkybių teismas dėl sutarties sąlygos pakeitimo pagrįstumo atskirai nepasisakė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovai V. Ž. ir D. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-11-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovas neįrodė, jog 2009 m. liepos 27 d. ieškovo raštai Nr. MB4.1-3899 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo bei jūsų duomenų tvarkymo“ buvo įteikti ieškovams. Atsakovo atstovės teismui bylos nagrinėjimo iš esmės metu pateikti popieriaus lapai, neva patvirtinantys apie minėtų raštų įteikimą, neatitinka CPK 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pateikiamų procesinių dokumentų ir jų priedų formos reikalavimų - nėra patvirtinti byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės jais remtis sprendime, kadangi jie negali būti laikomi kopijomis, patvirtintomis CPK nustatyta tvarka. Atsakovo nurodoma pašto siunta Nr. (duomenys neskelbtini) pristatyta gavėjui nebuvo. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 114 straipsnio 1 dalį, CPK 183 ir CPK 185 straipsnius, kadangi tyrė ir įrodymais pripažino dokumentus, kurie negalėjo būti pripažinti įrodymais, nes neatitiko jų formai keliamų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad į bylą pateikti 2009 m. liepos 27 d. raštai Nr. MB4.1-3899 „Dėl įsipareigojimų bankui nevykdymo ir sutarties nutraukimo bei jūsų duomenų tvarkymo“ negali būti laikomi įrodymais CPK prasme, kadangi jų įteikimą patvirtinantys dokumentai nepatvirtinti CPK nustatyta tvarka, konstatuotina, jog atsakovas neįrodė, jog apie vienašališką sutarties nutraukimą iš anksto pranešė ieškovams. Pažymėjo, kad atsakovas tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu nurodė sutarties nutraukimo teisinį pagrindą, kuriuo neva jis rėmėsi nutraukdamas sutartį, t. y. ieškovai tik 2011 metais sužinojo atsakovo argumentus dėl sutarties nutraukimo. Pasak apelianto, atsakovas minimuose raštuose nenurodė, kokiu sutarties ar įstatymo pagrindu bankas nutrauks ar nutraukia sutartį, todėl turi būti taikytinos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios sutarčių nutraukimo pagrindus ir tvarką. Civilinis kodeksas riboja vienašališko sutarties nutraukimo galimybę. Įstatymas nustato privalomą vienašališko sutarties nutraukimo tvarką (CK 6.218 straipsnis). Ieškovų teigimu, vienašališkos sutarties nutraukimo tvarkos laikymąsi itin svarbu užtikrinti tokiais atvejais, koks yra nagrinėjamoje byloje, kai sutarties nutraukimas gali sukelti antrajai šaliai sunkias pasekmes. Taigi, neesant objektyvių ir teisėtų įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad atsakovas iš anksto, ne mažiau kaip prieš trisdešimt dienų, tinkamai informavo ieškovus apie numatomą sutarties nutraukimą, teigtina, kad atsakovas neteisėtai nutraukė sutartį, kadangi nesilaikė imperatyvių CK 6.218 straipsnio 1 dalies reikalavimų, neinformavo kitos šalies apie numatomą sutarties nutraukimą, nesuteikė jai papildomo termino sutarčiai įvykdyti ir tokiu būdu pažeidė vienašališką sutarčių nutraukimo tvarką. Padarydamas priešingas išvadas, apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei pažeidė CK 6.218 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo taisykles. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad atsakovas tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu paaiškino, dėl kokių priežasčių nutraukė sutartį. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios ir sutarties nutraukimo metu atsakovas nenurodė sutarties nutraukimo teisinio pagrindo nei pagal sutartį, nei pagal CK. Ieškovai nesutinka su teismo išvada, kad jie nesikreipė į banką dėl banko rašte nurodytų nuostatų išaiškinimo. Priešingai, banko teiginiai rašytiniuose paaiškinimuose patvirtina, jog ieškovai bendradarbiavo su banku, siekė išsiaiškinti susidariusią situaciją, tačiau atsakovas jokių kompromisų nesiekė ir situacijos iš esmės nesprendė bei kategoriškai nesutiko netgi svarstyti sutarties atstatymo klausimų, neaiškino, kokiu sutarties pagrindu yra nutraukta sutartis. Atsakovas, nenurodydamas sutarties nutraukimo pagrindo, sutartį nutraukęs atgaline data, iš esmės nebendradarbiaudamas ir nesikooperuodamas su ieškovais, taip pat siekdamas sukurti tokią situaciją kad ieškovų teisinė padėtis būtų neapibrėžta ir neaiški, be jokio išankstinio pranešimo nutraukdamas sutartį bei nedėdamas jokių pastangų sutarčiai bei šalių sutartiniams teisiniams santykiams išsaugoti, pažeidė bankų veiklai keliamus aukštus atidumo ir rūpestingumo standartus, pažeidė CK 6.200 straipsnyje įtvirtintus sutarčių vykdymo principus, ekonomiškumo bei proporcingumo principus. Pasak apeliantų, nekilnojamąjį turtą jie gali pelningai parduoti, ir grąžinti atsakovui kreditą, tačiau dėl atsakovo veiksmų ir taikomų areštų to padaryti negali. Atsakovas net nesutiko ieškovams suteikti galimybės patiems pabandyti parduoti savo turtą taip neproporcingai ir neprotingai apsunkindamas jų padėtį. Tačiau ieškovai, net ir atsakovui nededant jokių pastangų sutarčiai išsaugoti ir šalių nuostoliams sumažinti, vis tiek deda pastangas ir siekia parduoti nekilnojamąjį turtą, ką patvirtina pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai dėl nekilnojamojo turto pirkėjo paieškos. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad būtent atsakovas pagal CK 6.218 straipsnio nuostatų reikalavimus privalėjo informuoti ieškovus apie sutarties nutraukimo faktinį ir teisinį pagrindą, tačiau jam to nepadarius ir sutarties nutraukimo teisinį ir faktinį pagrindą pateikus tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, jam tenka neigiamų pasekmių atsiradimo rizika, šiuo atveju, sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovams. Pasak ieškovų, tai, kad esminį sutarties pažeidimą atsakovas pradėjo įrodinėti tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, vertintina tik kaip jo gynybinė taktika, todėl konstatuotina, kad sutarties nutraukimo metu ieškovai nebuvo informuoti apie esminį sutarties pažeidimą, kas neleidžia atsakovui remtis esminio sutarties pažeidimo faktu kaip pagrindu sutarčiai nutraukti. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat negalėjo konstatuoti, kad atsakovas kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė dėl to, kad ieškovai netinkamai vykdė sutarties sąlygas, nesilaikė mokėjimo terminų, dėl ko kurį laiką nebuvo dengiama nei paskola, nei mokamos palūkanos. Teismas klaidingai nurodo, kad dėl ieškovų padarytų sutarties pažeidimų susidarė 259 220,45 EUR skola, kadangi ši skola susidarė tik dėl to, jog atsakovas neteisėtai nutraukė sutartį ir pareikalavo visą kreditą grąžinti prieš terminą. Kadangi nutraukdamas sutartį atsakovas nenurodė, kokiu sutarties ar įstatymo pagrindu sutartis nutraukiama, todėl sąlygų, numatančių, kad įmokų savalaikis nesumokėjimas yra pagrindas nutraukti sutartį, tyrimas ir vertinimas šios bylos nagrinėjimui reikšmės neturi, nes nutraukdamas sutartį atsakovas nesirėmė sutarties ar įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis savalaikio įmokų nesumokėjimo teisines pasekmes. Apeliantai pažymi, kad sutartis buvo nutraukta esant tik nedidelei pradelstai ieškovų visų prievolių daliai - 3 132,99 EUR negrąžintino kredito, nors visa ieškovų prievolė atsakovui sudarė 250 638,38 EUR, o susidarę delspinigiai sudarė tik 732 EUR. Atsakovas neturėjo teisės nutraukti kreditavimo sutartį, kadangi remiantis CK 6.209 straipsnio 4 dalimi ieškovų neįvykdyta prievolė sudarė tik nedidelę (apie 1,25 proc.) ieškovų sutartinių prievolių dalį. Taigi atsakovo atliktas kreditavimo sutarties vienašališkas nutraukimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, suformuotai 2011 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, kurioje konstatuota, kad šalys, nutraukdamos sutartis, privalo laikytis CK 6.217 ir 6.209 straipsniuose įtvirtintų taisyklių ir kad šios taisyklės taikomos ir kreditavimo sutartims. Vadovaujantis CK 6.209 straipsnio 4 dalimi, sutartis vienašališkai negalėjo būti nutraukta, kadangi ši norma imperatyviai reglamentuoja, jog, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro tik nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį, sutartis vienašališkai negali būti nutraukiama. Apeliantų įsitikinimu, net ir konstatavus, jog 2009-07-27 įspėjimai ieškovams buvo įteikti, atsakovas vis tiek nebūtų galėjęs nutraukti sutarties nuo 2009 m. rugpjūčio 25 d., kadangi atsakovo pranešime nurodytas skolos dydis apskaičiuotas neteisingai; iki 2009 m. rugsėjo 4 d. reikalaujamų atlyginti delspinigių dydis sumažėjo 2 604,86 EUR, kas leidžia teigti, jog bankas atliko vienašalius įskaitymus ar nuskaitė ieškovų pinigus esančius jų sąskaitose. Tokiu atveju taikytina CK 6.218 straipsnio 2 dalis, t. y. dalies skolos apmokėjimas būtų laikomas pasiūlymu sutartį įvykdyti, ko pasėkoje atsakovas būtų galėjęs sutartį nutraukti tik papildomai informuodamas ieškovus ir nurodydamas, jog jų pasiūlyto sutarties įvykdymo nelaiko tinkamu. Minėtų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenagrinėjo, nepareikalavo atsakovą pagrįsti skolos apskaičiavimo, nors ieškovai tokius prašymus teismui teikė. Taip teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnio 1 dalyje. Skunde taip pat pažymima, kad ieškovai pateikė teismui įrodymus, jog siekia parduoti atsakovo naudai įkeistą turtą, ieško pirkėjų; ieškovai taip pat prašė pakeisti sutartį ir nustatyti, kad visa kredito suma būtų grąžinta pardavus nekilnojamąjį turtą; atsakovas neteisėtai nutraukė sutartį, todėl bet kokie ieškovų jam mokėtini mokėjimai būtų atlikti be teisinio pagrindo. Priešingai nei teigiama sprendime, atsakovas nesiekė atnaujinti sutarties vykdymo. Atsakovas siūlė visiškai nepalankias ir nepriimtinas sąlygas, susijusias tik su vykdymo ir išieškojimo veiksmų atidėjimu pusės metų laikotarpiui, tačiau sutarties atnaujinimo klausimo, ieškovams tinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus, net nesutiko svarstyti. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį į kredito grąžinimo termino esminę reikšmę. Sutarties įvykdymo terminas, po 2007 m. balandžio 3 d. sutarties pakeitimo, buvo pakeistas dar 2 kartus: 2008 m. balandžio 2 d. nustatant, jog kreditas bus grąžinamas 2009 m. balandžio 10 d., ir 2009 m. balandžio 10 d. nustatant, jog kreditas bus grąžinamas 2010 m. balandžio 10 d. Pasak ieškovų, šalys terminą keitė ne atsitiktinai; galutinis kredito grąžinimo terminas buvo keičiamas šalims planuojant būsimą nekilnojamojo turto pardavimo datą. 2009 m. balandžio 10 d. terminas buvo pratęstas dėl nepalankios situacijos nekilnojamojo turto rinkoje. Įvykdymo terminas buvo keistas būtent atsakovo iniciatyva, siekiant apsibrėžti kredito grąžinimo terminą įvykiu - nekilnojamojo daikto pardavimu. Skunde pažymima, kad sutarties tekstą rengė banko darbuotoja V. K., su kuria 2006 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė sudarė Jungtinės veiklos sutartį, kurioje susitarė, jog kooperuodamos savo darbą ir pinigines lėšas, šalys įsipareigoja veikti bendrai, siekiant įsigyti žemės sklypą kartu su jame esančiais pastatais, juos nugriauti, pastatyti gyvenamąjį namą su kiemo statiniais, juos parduoti ir pasidalinti gautą pelną. Taigi bankas per savo atstovę žinojo, ko siekia ieškovai sudarydami sutartį. Pasak apeliantų, nors šalys sutartyje ir jos pakeitimuose kredito grąžinimo terminą nurodė kaip konkrečią datą, iš vėlesnio šalių elgesio, sutarties tikslo (finansuoti namo, skirto pardavimui, statybą), terminų pratęsimą siejant jį su nekilnojamojo turto pardavimo data, akivaizdu, jog sutarties terminą, laikantis CK 6.193 straipsnio principu, būtina aiškinti kaip apibrėžtą konkrečiu įvykiu - nekilnojamojo turto pardavimu. Nekilnojamasis turtas buvo sukurtas ir skirtas pardavimui, pardavimas buvo neišvengiamas įvykis, kuris turėjo įvykti ateityje. Konkreti kredito grąžinimo data sutartyse buvo nustatyta vien dėl to, jog atsakovui termino įvykiu apsibrėžti neleido vidinės procedūros.

Atsiliepimas

Atsakovas AS Parex banka pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad visi atsakovo į bylą pateikti dokumentai, tame tarpe ir minėti raštai bei šių raštų įteikimą adresatui patvirtinantys AB „Lietuvos paštas“ kvitai, yra patvirtinti civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taip pat apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė raštų Nr. MB4.1-3899 įteikimą ieškovams patvirtinančių kvitų originalus, kurie patvirtina, kad raštai buvo įteikti tuo adresu, kuriuo jie buvo siųsti - vienas jų įteiktas 2009-07-29 (adresuotas D. V.), kitas - 2009-08-06 (adresuotas V. Ž.). Abu jie buvo pasirašytinai įteikti D. V.. Ieškovai, neigdami, jog gavo jiems siųstus įspėjimus apie kreditavimo sutarties nutraukimą, klaidina teismą. Atsiliepime pažymima, kad vienašalis kreditavimo sutarties nutraukimas yra visiškai pagrįstas bei teisėtas, atitinkantis sutarties sąlygas. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisinga nurodė, kad tarp šalių sudarytos kreditavimo sutarties sąlygos nustatė ieškovų pareigą kas mėnesį pagal šalių suderintą grafiką mokėti nustatyto dydžio grąžintiną kredito dalį, mokėti palūkanas. Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 8.2 punktas numato sutarties nutraukimo pagrindą, t. y. sutartis nutraukiama, jei kredito gavėjai sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui nustatytos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, kitų mokėjimų. Įmokų nesavalaikis sumokėjimas ar nemokėjimas yra laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovai netinkamai vykdė savo pareigas - pažeidė kreditavimo sutartyje nustatytus mokėjimo terminus. Ieškovams nemokant įmokų pagal suderintą grafiką, nepranešant bankui apie sutarties nevykdymo aplinkybes, sudarė atsakovui nepagrįstai didelę riziką, kad ieškovai netinkamai vykdys kreditavimo sutartyje numatytus įsipareigojimus. Taigi, atsižvelgiant į ieškovų įmokas, kredito įmokų mokėjimo dažnumą, atsakovas turėjo pagrindą tikėti, kad sutartis bus neįvykdyta ir ateityje. Ieškovams pažeidus kreditavimo sutartyje nustatytus mokėjimo terminus, buvo pažeistos esminės kreditavimo sutarties nuostatos, tad atsakovas, vadovaudamasis kreditavimo sutarties 8.2.1. punktu bei civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalimi, įgijo teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti gražinti skolą. Priešingai nei teigia ieškovai, nutraukdamas kreditavimo sutartį, atsakovas nurodė sutarties nutraukimo pagrindus - mokėtinų įmokų nemokėjimas bankui (Kreditavimo sutarties 8.2.1.1. punktas). Atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat teigiama, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad siekė bendradarbiauti su atsakovu. Tokių įrodymų ieškovai pateikti net negali, nes jokio bendradarbiavimo iš jų pusės nebuvo. Be to, apeliantai nepagrįstai nurodo, kad dėl atsakovo veiksmų ir taikomų areštų ieškovai negali patys pabandyti parduoti savo įkeisto turto, kad atsakovas net nesutiko suteikti ieškovams tokios galimybės. Atsakovas yra suinteresuotas atgauti pradelstą skolą, todėl pats kreipėsi į hipotekos skyrių dėl nutarties, kuria leista parduoti įkeistą turtą priėmimo, tad akivaizdu, kad pats siekia atgauti pradelstą skolą parduodamas įkeistą turtą įstatymų nustatyta tvarka. Tuo tarpu ieškovai nei karto nesikreipė į atsakovą dėl turo pardavimo ar panašiais klausimais. Atsakovo teigimu, ieškovų nurodyta norma (civilinio kodekso 6.209 straipsnio 4 dalis) yra taikoma tais atvejais, kai termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas. Tuo tarpu, kai sutartis yra pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius, todėl gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone, nes pagal kreditavimo sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų (terminų) laikymasis turi esminės reikšmės. Atsakovas pažymėjo, kad, net suėjus kreditavimo sutartyje nurodytam kredito gražinimo terminui, ieškovai neturi lėšų įvykdyti esminio įsipareigojimo - grąžinti kreditą atsakovui. Taigi, ieškovų įsipareigojimų nevykdymas pagal kreditavimo sutartį laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, suteikiantis teisę bankui vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį. Priešingi ieškovų teiginiai yra nepagrįsti. Atsakovas nesutinka su ieškovų teiginiais, kad jis nesutiko svarstyti kreditavimo sutarties atnaujinimo klausimo. Teismui pateiktas šalių atstovų elektroninis susirašinėjimas tėra tik maža ištrauka iš netrumpų tarp šalių vykusių derybų, kurios vyko ne tik šalių atstovams bendraujant elektroniniais laiškais, bet ir susirašinėjant registruotais laiškais, kalbantis telefonu, vedant derybas susitikimuose. Pažymėjo, kad atsakovas niekuomet neatmetė galimybės svarstyti sutarties atnaujinimo klausimą, jei ieškovai tinkamai mokės įmokas pusę metų. Taip pat atsakovas nesutinka su apeliantų teiginiais, kad šalys galutinį kredito grąžinimo terminą siejo ne su konkrečia data, kaip nurodyta kreditavimo sutartyje ir vėlesniuose jos pakeitimuose, bet su nekilnojamojo turto realizavimo momentu. Atsiliepime atsakovas pabrėžė, kad prievolės pagal kreditavimo sutartį įvykdymo terminas nebuvo siejamas su nekilnojamojo turto pardavimu. Prievolės įvykdymo terminas buvo apibrėžtas tik data, tačiau ne įvykiu (Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 2.1.3. punktas). Visi ieškovų argumentai apie tai, kad neva bankas kredito gražinimo terminą siejo su nekilnojamo turto pardavimu, yra tik pačių ieškovų jokiais įrodymais nepagrįsti pamąstymai. Tuo tarpu jei šalys būtų norėjusios susitarti kitaip, t.y. apibrėžti kredito grąžinimo terminą įvykiu, jos taip ir būtų susitarusios. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu kreditavimo sutarties šalys būtų sutarusios, jog kreditas turėjo būti grąžintas iš lėšų, gautų iš nekilnojamojo turto pardavimo, ši aplinkybė nesudarytų jokio pagrindo pratęsti kreditavimo sutarties termino, pakeisti jos sąlygas bei versti atsakovą laukti, kol ieškovai parduos nekilnojamąjį turtą. Ieškovai nepateikia jokių įrodymų, kad sugebės tinkamai vykdyti savo sutartines prievoles, jie nemoka atsakovui jokių mokėjimų jau daugiau nei dvejus su puse metų (Kreditavimo sutartis nutraukta 2009 m. rugpjūčio mėn.), t.y. net ir tada, kai kreditavimo sutartis dar nebuvo nutraukta ir ieškovams buvo siunčiami raginimai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, kas, pasak atsakovo rodo, kad ieškovai, net ir atstačius sutartį, nesugebės tinkamai vykdyti savo sutartinių prievolių. Pasak atsakovo, apeliantų reikalavimai dėl sutarties pakeitimo taip pat yra visiškai nepagrįsti. Ieškovų reikalavimas atidėti kredito grąžinimo terminą iki turto pardavimo momento yra neprotingas bei stipriai pažeidžiantis atsakovo teises, kadangi joks bankas niekada nebūtų skolinęs pinigų tokiomis sąlygomis, t.y. nustatydamas tokį kredito grąžinimo terminą, todėl nesąžininga bei neteisinga primesti tokią nelogišką ir teises pažeidžiančią sąlygą atsakovui. Vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (civilinio kodekso 1.2, 6.156 straipsniai). Todėl siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nustatytais atvejais, nes sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Pasak atsakovo, nagrinėjimu atveju nėra jokio teisėto pagrindo teismo sprendimu keisti šalių sulygtų kreditavimo sutarties sąlygų. Be to, ieškovai nepateikė teismui jokių įrodymų, kad net ir pakeitus sutarties sąlygas, sugebės tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus bankui, todėl pareikšti ieškovų reikalavimai negali būti patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme; apeliaciniame skunde negali būti keliami reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (LR CPK 306 str. 2 d., 311 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176, 185 str.) bei materialines teisės normas bei padarė pagrįstas išvadas, kad nagrinėjamu atveju ieškovai, kaip banko skolininkai, padarė esminį kreditavimo sutarties pažeidimą, dėl ko bankas teisėtai ir pagrįstai nutraukė sutartį, todėl sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu bei tenkinti ieškovų prašymą pakeisti kreditavimo sutartį, nustatant kitą kredito grąžinimo terminą, nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovo teiginiai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d. ieškovai V. Ž. ir D. V. (dabar – Ž.) su atsakovu AB Parex banku sudarė Būsto kreditavimo sutartį, kuria šalys susitarė kredituoti būsto įsigijimą, t.y. buvo suteikta paskola žemės sklypo su namu įsigijimo finansavimui. 2007-01-26 šalys sudarė susitarimą, kuriuo kredito marža padidinta nuo 1 iki 3 proc., taip pat pakeistos specialios dalies kitos sąlygos. 2007-04-03 šalys sudarė susitarimą, padidindamos kredito sumą, ieškovams suteikiant papildomą 300 000 Lt kreditą, kredito grąžinimo terminą sutrumpinus iki 2008-04-05 ir pakeitus sutarties 2.1 punktą. 2007-06-20 šalys sudarė papildomą susitarimą, padidindamos kredito sumą, ieškovams suteikiant papildomą 160 000 Lt kreditą, nustatant 6 mėnesių kredito sumos panaudojimo terminą ir pakeičiant sutarties 2.1 punktą. 2008-04-02 šalys sudarė susitarimą, kuriuo paimtas kreditas konvertuotas į eurus, nustatyta mažesnė kredito marža, pratęstas kredito grąžinimo terminas iki 2009-04-10. 2009-04-10 šalys sudarė susitarimą, kuriuo palūkanų marža padidinta, nustatytas mokėjimo grafikas - pakeistas kredito grąžinimo terminas, jį pratęsiant iki 2010-04-10. 2009-07-27 raštais bankas skolininkus informavo apie susidariusį įsiskolinimą bei informavo apie ketinimą nutraukti kreditavimo sutartį, jei skolininkai per nustatytą terminą nepadengs įsiskolinimo. 2009-09-04 atsakovas pateikė raštą, kuriuo nurodė, kad nevykdant įsipareigojimų vienašališkai nutraukia sutartį nuo 2009-08-25 ir pradės vykdyti išieškojimą.

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami konstatuoti, jog toks kreditavimo sutarties nutraukimas yra neteisėtas bei pakeisti sutarties sąlygas, nustatant galutinį kredito grąžinimo terminą įvykiu – įkeisto nekilnojamojo turto pardavimu. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011-11-10 sprendimu pareikštą ieškinį atmetė, konstatuodamas, jog kreditavimo sutartis nutraukta teisėtai, esant įstatyme ir sutartyje numatytiems pagrindams. Su tokiu teismo sprendimu apeliantai nesutinka, pagrinde teigiant, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, išvadas padarė remdamasis netinkamai patvirtintais įrodymais, o atsakovas neturėjo teisės nutraukti kreditavimo sutartį, nes nebuvo įstatyme numatytų pagrindų, jis nesilaikė CK 6.218 str. numatytos sutarties nutraukimo tvarkos. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad atsižvelgiant į sutarties esmę, susiklosčiusias faktines aplinkybes, sutarties pakeitimus, konstatuotina, jog tikrasis kredito grąžinimo terminas šalių buvo susietas su neišvengiamai įvyksiančiu įvykiu – nekilnojamojo turto pardavimu. Su tokiais apeliantų aiškinimais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (LAT CBS išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. UAB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010). Vadinasi, iš šalių negali būti reikalaujama, kad esminį sutarties pažeidimą sutartyje jos apibrėžtų pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nes tokiu atveju šalių laisvė susitarti dėl esminio sutarties pažeidimo turinio taptų fiktyvi, o CK 6.217 straipsnio 5 dalis nereikalinga. Šalims galioja bendrasis reikalavimas sutarties laisve naudotis sąžiningai, teisingai ir protingai, nepažeidžiant imperatyviųjų teisės normų ir viešosios tvarkos. Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Jei sutarties nutraukimas neteisėtas, sutartis negali būti laikoma nutraukta, o asmuo atsisakęs ją vykdyti dėl neteisėto tariamo nutraukimo – laikytinas pats pažeidęs sutartį. Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t. y. dvišaliu sandoriu (CK 6.125 straipsnis), arba vienašališkai įstatyme nustatytais pagrindais. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu.

LR CK 6.217 str. 5 d. numatyta, kad vienašaliai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, - prieš trisdešimt dienų. Šiuo atveju šalys Kreditavimo sutarties Nr. BKS/608 bendrosios dalies 8 p. susitarė, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai padaro nurodytus esminius sutarties pažeidimus (tarp kurių tokie atvejai, kai kredito gavėjai ilgiau kaip 30 dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir / ar nesumoka palūkanų ir / ar kitų mokėjimų). Taigi, šalys kredito sutartyje numatė banko teisę vienašališkai nutraukti sutartį, sutarties esminių pažeidimų atvejus bei įspėjimo apie vienašališko sutarties nutraukimo tvarką.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad atsakovas neįrodė, jog 2009-07-27 raštus dėl susidariusio įsiskolinimo bei įspėjimo dėl sutarties nutraukimo tinkamai įteikė ieškovams, o teismas išvadas, kad atsakovas tinkamai įvykdė CK 6.218 str. numatytą pareigą, padarė remdamasis netinkamais įrodymais – atšviestais įteikimo lapais, kurie nėra patvirtinti CPK nustatyta tvarka (b.l. 141, 143). Kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad šiomis aplinkybėmis ieškovai nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors būtent pagal ieškovų atstovo prašymą, motyvuojant tuo, kad jam reikia daugiau laiko susipažinti su šiais dokumentais, bylos nagrinėjimas buvo atidėtas. Nagrinėjimo metu ieškovai ir jų atstovas neginčijo atšviestų įteikimo kvitų teisingumo, neįrodinėjo, jog 2009-07-27 raštai jiems realiai nebuvo įteikti. Apeliacinės instancijos teismui pateikti šių įteikimo kvitų originalai patvirtina, kad 2009-07-27 raštai buvo tinkamai įteikti ieškovams, kuriuos pasirašytinai priėmė D. V. (dabar – Ž.). Šių įrodymų nepaneigia kartu su apeliacinius skundu pateiktas viešas išrašas iš elektroninės AB „Lietuvos paštas“ siuntų duomenų bazės. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų teiginius, jog atsakovas, nutraukdamas kreditavimo sutartį, pažeidė LR CK 6.218 str. reikalavimus.

Taigi, bylos įrodymai patvirtina, kad prieš nutraukiant kreditavimo sutartį, atsakovas 2009-07-27 raštais ieškovus informavo apie tuo metu susidariusį įsiskolinimą (11 381,72 EUR) bei įspėjo, kad šių įsipareigojimų nevykdymas yra pagrindas bankui vienašališkai nutraukti sutartį ir iki 2009-08-27 neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, t.y. nepadengus pradelsto kredito, nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių, bankas vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį ir pradės priverstinį skolos išieškojimą. Teisėjų kolegija atmeta apeliantų teiginius, kad jie tik 2011 metais, t.y. iniciavus šią civilinę bylą, sužinojo atsakovo argumentus dėl sutarties nutraukimo, t.y. kad sutartis nutraukta sutartyje numatytais pagrindais. Tai, kad raštuose (pranešimuose) nebuvo konkrečiai nurodytas sutarties punktas, kuriuo remiantis sutartis bus (buvo) nutraukta, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovams nebuvo žinomas sutarties nutraukimo pagrindas. Kaip minėta, raštuose aiškiai nurodyta, jog ieškovai, kaip kredito gavėjai, yra pažeidę savo įsipareigojimus pagal sudarytą kredito sutartį; jie buvo įspėti, kad nepadengus susidariusio įsiskolinimo, sutartis bus nutraukta. Ieškovams sutarties sąlygos buvo žinomos, su jomis ieškovai sutiko, jų neginčijo. Taigi, ieškovams buvo žinoma, jog pagal sudarytos sutarties nuostatas bankas turi teisę, ieškovams nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, vienašališkai nutraukti sutartį. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovų teiginius, jog raštai nėra išsamūs, jog juose nenurodytas faktinis nutraukimo pagrindas, pagrįstai pažymėjo, kad patys ieškovai gavę banko raštą nesikreipė į banką dėl nuostatų išaiškinimo, dėl sutarties nutraukimo pagrindo patikslinimo, sukonkretinimo ir pan., kas laikytina, jog raštuose nurodytos aplinkybės buvo ieškovams aiškios. Priešingi apeliantų teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Taigi, ieškovai, kaip nutraukiamos sutarties šalys, pasirinko pasyvaus elgesio variantą, dėl ko jų teiginius dėl sutarties nutraukimo pagrindo nežinojimo apeliacinės instancijos teismas laiko tik kaip ieškovų gynybinę poziciją. Konstatuoti, jog bankas nagrinėjamu atveju yra pažeidęs jo veiklai keliamus aukštus atidumo ir rūpestingumo standartus, kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad sutarties nutraukimo teisėtumą, nutraukimo pagrindą bei esminį sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri pasinaudojo vienašališko sutarties nutraukimo teise, t.y. atsakovas. Nagrinėjamu atveju atsakovas tai įvykdė, t.y. pagrindė, kad kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė dėl to, kad ieškovai netinkamai vykdė sutarties sąlygas, nesilaikė mokėjimo terminų, dėl ko kurį laiką iki įspėjimo nebuvo dengiama nei paskola, nei mokamos palūkanos - padarė esminį sutarties pažeidimą, dėl ko atsakovas negavo to, ko tikėjosi iš kredito gavėjų pagal sudarytą sutartį, bei turėjo pakankamą pagrindą tikėti, kad sutartis bus neįvykdyta ateityje. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad 2009-07-27 ieškovų skola bankui pagal kredito sutartį sudarė 11 381,72 EUR (iš jų 3 132,99 EUR pradelsto kredito, 4 911,75 EUR palūkanų, 3 336,98 EUR delspinigių). Nors apeliantai teigia, kad nurodyta suma apskaičiuota neteisingai, tačiau teismui nebuvo pateikta jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių nurodomą ieškovų įsiskolinimo 2009-07-27 dienai dydį. Be to, ieškovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme neginčijo paskaičiuoto įsiskolinimo dydžio. Sutiktina su apeliantų nurodymu, jog pradelsta suma (3 132,99 EUR kredito, 4 911,75 EUR palūkanos) sudarė nedidelę dalį visos ieškovams suteikto kredito sumos, tačiau įvertinus tai, kad kreditavimo sutartis šalių susitarimu buvo ne kartą papildoma, buvo didinamas ieškovams suteiktas kreditas, sutrumpintas kredito grąžinimo terminas iki vienerių metų, grąžinimo terminas buvo vis atidedamas, teisėjų kolegija nesutinka su ieškovų teiginiais, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikoma LR CK 6.209 str. 4 d. bei tuo pagrindu sutartis negalėjo būti nutraukta. Kadangi fiziniams asmenims suteiktas kreditas (negrąžinta dalis 250 638,38 EUR) yra labai didelis, šalių susitarimu grąžinimo terminas buvo sutrumpintas iki vienerių metų, todėl net ir nedidelės dalies įmokų nesumokėjimas nustatytais terminais turėjo esminės reikšmės tinkamam sutarties vykdymui, kas sudarė pakankamą pagrindą bankui spręsti dėl esminio sutarties pažeidimo bei sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad gavus banko įspėjimą apie susidariusį įsiskolinimą bei ketinimą nutraukti kreditavimo sutartį, ieškovai nesikreipė į banką dėl skolos, įmokų išdėstymo, nepranešė apie sunkią finansinę padėtį, neprašė pakeisti sutarties sąlygas ir pan. Teismui pateikta ištrauka iš šalių susirašinėjimo jau po to, kai buvo inicijuota ši byla teisme, nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas.

Taigi, remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovai, tinkamai nevykdydami savo sutartinių įsipareigojimų, nemokėdami numatytų įmokų, padarė kredito sutarties pažeidimą, kuris, remiantis šalių sudarytos sutarties nuostatomis, pripažintinas esminiu, kas sudarė pagrindą atsakovui nutraukti kreditavimo sutartį. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, sutartis buvo nutraukta teisėtai, nepažeidžiant nustatytos procedūros. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovų teiginiais. Kolegija kartu atsižvelgia į tai, kad iš bylos duomenų bei šalių paaiškinimų seka, jog tiek iki sutarties nutraukimo, tiek ir po jo ieškovai savo įsipareigojimų nevykdė, paskolos negrąžino, nors paskolos grąžinimo terminas pagal sutarties 2009-04-10 pakeitimą suėjo 2010-04-10. Kolegija nelaiko pagrįstai apeliantų teiginiais, jog dėl banko neteisėtų veiksmų ieškovai negali parduoti įkeisto turto ir atsiskaityti su kreditoriumi. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog ieškovai kreipėsi į banką dėl leidimo parduoti turtą ar panašiais prašymais. Tai, kad bankas nesutinka su ieškovų siūlomomis sutarties tolimesnio vykdymo sąlygomis, atsižvelgiant į banko veiklos pobūdį, sutarčių laisvės principą, nesudaro pagrindo teigti, kad jis piktnaudžiauja teisėmis, savo padėtimi ir pan..

Apeliaciniame skunde teigiama, kad tos aplinkybės, jog sutartis buvo ne kartą keista, buvo sutrumpintas paskolos grąžinimo terminas, paskola buvo suteikta finansuoti namo, skirto pardavimui statybą, patvirtina, kad kredito grąžinimo terminas šalių buvo siejamas su apibrėžtu konkrečiu įvykiu – įkeisto turto pardavimu. Įvertinus bylos duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais ieškovų teiginiais. Šalių pasirašytoje sutartyje yra nustatytas konkretus kredito grąžinimo terminas, kuris apibrėžtas data, bet ne įvykiu. Apeliantų teiginiai, kad kredito grąžinimo terminas šalių buvo siejamas su turto pardavimu, nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Tą neigia ir atsakovas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sutartimi šalys susitarė kredituoti būsto įsigijimą. Apie verslo finansavimą, verslo sandorius, jungtinės veiklos sutartį ir pan. sutartyje nekalbama, todėl nėra pagrindo daryti išvadas, kad sutarties įvykdymo terminas yra susietas su įkeisto turto realizavimu. Sutiktina su atsakovo teiginiai, jog tuo atveju, jei šalys būtų norėjusios susitarti kitaip, t.y. apibrėžti kredito grąžinimo terminą įvykiu, jos taip ir būtų padariusios, kadangi tokia šalių valia nėra ribojama norminiu reglamentavimu. Taigi, minėti apeliantų teiginiai dėl kredito grąžinimo termino atmestini kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs ieškovų prašymo dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, pagrįstai netenkino ir ieškovų prašymo dėl sutarties pakeitimo, kadangi, esant nutrauktai kreditavimo sutarčiai, tokio reikalavimo patenkinimas nesukels jokių teisinių pasekmių. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka, neturi pagrindo daryti kitokią išvadą, todėl priešingus apeliantų teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų V. Ž. ir D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė nepažeisdamas įrodymų vertinimą bei kitus procesinius veiksmus reglamentuojančias civilinio proceso kodekso nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovų V. Ž. ir D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Romualda JanovičienėDalia KačinskienėKolegijos pirmininkas Dainius Rinkevičius