- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-02-20
- Bylos Nr.
- I-864-790/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03784-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Marius Bajoras
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 – 2), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. birželio 20 d. buvo laikomas Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo nedidelio ploto, pareiškėjas jose buvo laikomas ne vienas, todėl jis kentėjo dėl privatumo stokos. Pareiškėjo vertinimu, jis buvo laikomas Vilniaus PN nežmogiškomis, orumą žeminančiomis ir žiauriomis sąlygomis, todėl patyrė tiek psichologinių sukrėtimų, tiek ir fizinių nepatogumų, dėl kurių žymiai pablogėjo pareiškėjo sveikata, jis tapo dirglus, nervingas, pradėjo jausti baimę aplinkai, sumažėjo pareiškėjo bendravimo galimybės.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 85 – 89). Nurodė, kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. birželio 20 d., kai iš Vilniaus PN buvo etapuotas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m gruodžio 23 d., savo ruožtu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo, todėl atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimus atlyginti žalą už laikotarpį iki 2014 m. spalio 26 d. atmesti kaip pateiktus praleidus ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad negali pateikti tikslių duomenų, su kokiu asmenų skaičiumi pareiškėjas buvo laikomas gyvenamosiose patalpose konkrečiais laikotarpiais, nes tokių duomenų Vilniaus PN nekaupia, tačiau pažymėjo, kad paskirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, visada yra stengiamasi, kad būtų užtikrintas nuteistajam teisės aktų nustatytas gyvenamosios patalpos plotas, kiekvienam iš nuteistųjų yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskirojoje gyvenamojoje patalpoje, gyvenamosiose patalpose vienu metu nėra laikoma daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Pažymėjo, kad Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtose gyvenamosiose patalpose, todėl net ir nustačius nedidelį vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto trūkumą asmens gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas neturėtų sąlygoti neturtinės žalos atsiradimo, nes nuteistieji privalo būti gyvenamosiose patalpose tik naktį, kai jie miega savo lovose. Atsakovės atstovas akcentavo, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti reikalavimai dėl vienam asmeniui turinčio tekti patalpos ploto, be to, pareiškėjas nėra pateikęs skundų Vilniaus PN administracijai dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto, o visos skundo aplinkybės pagrįstos vien tik abstrakčiais teiginiais, todėl, atsakovės atstovės vertinimu, galimai pareiškėjas kreipėsi į teismą vien tik siekdamas pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios neužtikrinus jam tinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
Pareiškėjas prašo priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės dėl to, kad jis buvo netinkamomis sąlygomis laikomas Vilniaus PN. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, todėl prašo pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą ieškinio senaties terminą.
CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, kuri atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis šio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, ir praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimas, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, sprendžiamas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgiant į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Kaip minėta, pareiškėjas prašo teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl to, kad atsakovė neužtikrino jam tinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 23 d. iki 2017 m. birželio 20 d., o atsakovės atstovė prašo teismo taikyti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas neprašo teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nenurodo svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, pateisinančių senaties termino praleidimą, be to, byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių (pvz., pagrįstų motyvų, kad pareiškėjui apie jo teisių pažeidimą tapo žinoma vėliau), sąlygojančių galimybę kaip ieškinio senaties pradžią vertinti ne pažeidimų atsiradimo dieną, bet kitą, galimai vėlesnį, laikotarpį arba sudarančių pagrindą teismui savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Todėl teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą pateikė 2017 m. lapkričio 9 d., daro išvadą, kad apie galimą teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo nuo šių pažeidimų atsiradimo dienos ir praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 9 d. Atsižvelgiant į tai, toliau byloje bus sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. birželio 20 d.
Pareiškėjas pateiktame skunde patirtą neturtinę žalą grindžia aplinkybe, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose vienam bausmę atliekančiam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus pataisos namų 4-ojo nuteistųjų būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 304 ir 2-ojo nuteistųjų būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 204. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad neturi duomenų, kiek asmenų gyveno kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, tačiau gyvenamosiose patalpose vienu metu yra laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų, bei akcentavo, kad neretai visos gyvenamojoje patalpoje esančios miegamosios vietos nebūna užimtos, todėl faktiškai nuteistiesiems tenka didesnis gyvenamųjų patalpų plotas. Taigi, atsakovės atstovas nepateikė konkrečių duomenų, kiek asmenų buvo laikoma Vilniaus PN kartu su pareiškėju konkrečiais laikotarpiais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje bei koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam asmeniui, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).
Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), 11¹.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Nr. 204 plotas sudaro 30,26 kv. m, šioje patalpoje įrengtos 9 miegamosios vietos (b. l. 92), todėl vidutiniškai vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas sudaro 3,36 kv. m, savo ruožtu gyvenamosios patalpos Nr. 304 plotas – 32,59 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų (b. l. 93), todėl vienam asmeniui vidutiniškai tenka 3,26 kv. m šios patalpos ploto. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgu nebuvo pažeisti nacionalinių teisės aktų reikalavimai dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto. Kartu pažymėtina ir tai, kad Vilniaus PN nustatytas bausmės atlikimo režimas numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, pataisos namų teritorijoje įrengtos krepšinio aikštelės, o pastatų viduje – svarmenų kilnojimo įrenginiai, kuriais gali naudotis nuteistieji. Gyvenamosiose patalpose nuteistieji privalo būti tik naktį. Taigi, bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą papildomai kompensuoja ir suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje. Be to, nors pareiškėjas ir nurodo, kad dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ir kitų asmenų apgyvendinimo vienoje patalpoje su pareiškėju, jis kentėjo dėl privatumo stokos, pažymėtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A575-1506/2014), todėl ir šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teises.
EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. EŽTT minėtoje byloje taip pat pažymėjo, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, sanitarinis mazgas buvo įrengtas atskirose patalpose, pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, jis turėjo teisę dienos metu laisvai judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas sąlygomis, suponuojančiomis Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad Vilniaus PN buvo kalinamas nežmogiškomis, žiauriomis sąlygomis, jo atžvilgiu nebuvo laikomasi teisės aktų nuostatų, tačiau nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė šie pažeidimai ir nepateikė jokių išdėstytus teiginius detalizuojančių aplinkybių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), tuo tarpu atsakovui tenka pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus, pagrindžiančius, kad yra įgyvendinami reikalavimai dėl sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Taigi, nors pareiškėjo galimybė teikti įrodymus ir yra ribota, vis dėlto, įrodinėjimo paskirstymo taisyklės numato pareiškėjui pareigą aiškiai apibūdinti kalinimo sąlygas bloginusias aplinkybes, priešingu atveju (pareiškėjui aiškiai neapibūdinus minėtų aplinkybių), atsakovei iš esmės yra užkertama galimybė tinkamai reaguoti į pareiškėjo nurodytus reikalavimus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra tiek abstrakčios ir nepagrįstos, kad pačios savaime, jų neindividualizavus ir nepagrindus konkrečiais duomenimis, negali sudaryti pagrindo pripažinti, kad dėl jų egzistavimo buvo pažeistos pareiškėjo teisės.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo bei atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentus, konstatuotina, kad byloje nėra nustatyta atsakovės neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu. Nenustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.