Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų B. K., Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo E. Š. prašymą dėl jo teisinės padėties palengvinimo, sušvelninant Šiaulių apygardos teismo 2001 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

E. Š. Šiaulių apygardos teismo 2001 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas 1961 metų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 18 straipsnio 4 dalyje ir 105 straipsnio 2, 5, 8 punktuose, 271 straipsnio 2 dalyje, 271 straipsnio 4 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 18 straipsnio 4 dalį ir 105 straipsnio 2, 5, 8 punktus – laisvės atėmimu iki gyvos galvos su viso jo turto konfiskavimu; pagal BK 271 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams su viso jo turto konfiskavimu; pagal BK 271 straipsnio 5 dalį – laisvės atėmimu 5 metams su viso jo turto konfiskavimu. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 1 ir 2 dalimis bausmės buvo subendrintos ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos su viso jo turto konfiskavimu. Laisvės atėmimo bausmė skirta atlikti kalėjime. Lietuvos apeliacinis teismas 2001 m. rugsėjo 3 d. nutartimi nuteistojo E. Š. bei kitų nuteistųjų apeliacinius skundus atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2002 m. kovo 12 d. nutartimi nuteistojo E. Š. ir kitų nuteistųjų kasacinius skundus atmetė. 2018 m. rugpjūčio 6 d. Šiaulių apygardos teisme buvo gautas nuteistojo E. Š. prašymas dėl jo teisinės padėties palengvinimo, sušvelninant jam teismo skirtą bausmę, parenkant kitą bausmės rūšį (terminuotą laisvės atėmimą ar kitą bausmės rūšį), atsižvelgus į Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti, 2017 m. gegužės 23 d.) ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės oficialią poziciją, suformuotą 2018 m. kovo 19 d. Prašyme nuteistasis E. Š. nurodo, jog savo 2018 m. kovo 19 d. pastabose dėl bylos priimtinumo ir esmės Vyriausybė pažymėjo, jog pareiškėjai, taip pat ir jis (E. Š.), galėjo (ir šiuo metu gali) pasinaudoti Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti). Vyriausybė pabrėžė, kad nepasinaudojimas tokia galimybe yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių neišnaudojimas, savo ruožtu sukeliantis neigiamų teisinių pasekmių Europos Žmogaus Teisių Teismo procese. Nuteistojo tvirtinimu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3621 straipsnyje yra naudojamas terminas „įstatymas“, todėl šis terminas turi būti aiškinamas plačiau, nei tik Lietuvos Respublikos Seimo išleistas ir Prezidento patvirtintas teisės aktas. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgauna teisinę galią. Pasak nuteistojo, tai, kad kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama, jog Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas, negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, jog tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Pabrėžia, kad pagarba tarptautinei teisei, tai yra sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas), o vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad 2016 m. gegužės 9 d. Konstitucinio Teismo sprendime Nr. KT12-S5/2016 „Dėl atsisakymo nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuota, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) normos turi būti realiai įgyvendinamos, o joje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas negali būti aiškinamas taip, kad esą valstybės įstatymai numato ką kita. Teigia, kad Valstybė Konvencijos dalyvė turi užtikrinti Konvencijos normų taikymą savo vidaus teisinėje sistemoje (1995 m. sausio 24 d. išvada), o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) įsteigtas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė pagal Konvenciją ir jos protokolus (2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas), o EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai). Pasak nuteistojo, atsižvelgus į aptartas Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatas, reikšmės turi teisinis reguliavimas, numatytas BK 1 straipsnio 3 dalyje, kuriame nurodyta, kad gali būti nustatomos ir kitokios bylų nagrinėjimo taisyklės, nei numato Baudžiamojo proceso kodeksas. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis daro išvadą, jog BPK 3621 straipsnyje naudojamas terminas „įstatymas“, vertinant ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių teisinį reguliavimą, turi būti taikomas plačiau. Prašyme taip pat pažymima, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.194 straipsnio 3 dalies (2004 m. lapkričio 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ 20 paragrafe išaiškino: „teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi taip pat ir aiškinant teisę (inter alia teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti) teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, tai yra jie jas gali pašalinti tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje, o galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus, teismai to padaryti negali, nes jie vykdo teisingumą, o ne yra legislatyvinės institucijos (pozityviąja ir plačiausia šios sąvokos prasme); toks teismų galimybių ribotumas šioje srityje ypač akivaizdus susidūrus su materialiosios teises spragomis. Pasak nuteistojo, konstatuota ir tai, kad: visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams teises spragą užpildyti ad hoc; jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas jie galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet reikėtų konstatuoti, kad spręsdami bylas teismai taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai); tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi ir reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja“. Nuteistojo teigimu, nacionaliniai teismai yra daug kartų pasisakę dėl tiesioginio Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, jau nekalbant apie tiesioginį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos taikymą. Nurodo, kad efektyviai teisės spraga buvo užpildyta priimant teismų sprendimus bylose, kuriose pareiškėjai yra laimėję bylas Europos Žmogaus Teisių Teisme, tačiau įstatymų leidėjas nėra priėmęs tokio teisinio sureguliavimo, kuris pašalintų konstatuotus Konvencijos pažeidimus. Prašyme pažymima, jog Vyriausybės Pastabų 22 - 27 pastraipose pasisakoma, kad po Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 22662/13 ir 7 kiti) galima teigti apie teisinę spragą, kuria privalo pasinaudoti ne tik minėtos bylos Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą pareiškėjai. Nepasinaudojimas teismams suteikta kompetencija (ir netgi pareiga) užpildyti teisės spragas, kada to nepadaro įstatymų leidėjas, yra ne kas kita, kaip vidaus teisinių galimybių nepanaudojimas. Teigia, jog Vyriausybės pozicija grindžiama tuo, jog pagal Teismo išvadas nei vienas pagal Lietuvos teisinę sistemą egzistuojantis mechanizmas neužtikrino veiksmingos nuosprendžio kalėti iki gyvos galvos peržiūros, garantuojančios pagrįstą paleidimo perspektyvą, o kai kurie mechanizmai, konkrečiai sąlyginis paleidimas, eliminavo nuteistųjų kalėti iki gyvos galvos galimybę teikti prašymą. Teigia, kad Vyriausybės nuomone, svarstomoje byloje sąžininga reikalauti, kad ieškovai išnaudotų visas nacionalines gynybos priemones, kadangi tiesioginis teismo išvadų byloje Matiošaitis ir kiti taikymas užtikrintu veiksmingas priemones apginti Konvencijoje nustatytas teises ir galimybes spręsti klausimą nacionaliniu lygmeniu, priešingai Strasbūro teismo proceso suteikiamoms galimybėms, kurios vis tiek reikalauja naudoti individualias priemones nustačius pažeidimą. Taip pat pažymi, jog Vyriausybė teigia, kad nacionaliniai baudžiamieji teismai turėtų būti laikomi kompetentingais užpildyti esamas teisines spragas ir užtikrinti skirtų nuosprendžių kalėti iki gyvos galvos teisinę peržiūrą, siekiant išanalizuoti galimą bausmės sušvelninimą. Nuteistasis E. Š. taip pat nurodo, kad sutinka su tokia Vyriausybės pozicija tiek dėl Konvencijos ir EŽTT praktikos viršenybės, tiek ir dėl tiesioginio EŽTT praktikos taikymo. Nuteistojo nuomone, teismai turi ne tik teisę, bet ir pareigą užpildyti teisės spragas, kai to nepadaro įstatymų leidėjas. Pažymi, kad nuo EŽTT sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą praėjo jau beveik metai, tačiau įstatymų leidėjas niekaip nekoregavo baudžiamojo įstatymo, kad šis atitiktų Konvenciją ir EŽTT praktiką. Nuteistojo tvirtinimu, nagrinėjamu atveju teisės spraga turėtų būti užpildyta jo atžvilgiu palengvinant jo teisinę padėtį BPK 3621 straipsnio pagrindu ir jame nustatyta tvarka, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą laikytinas švelninančiu bausmę teisiniu reguliavimu ir pagal savo teisinę galią ne tik prilyginančiu įstatymui, bet net ir viršijančiu įstatymo teisinę galią. Nurodo, kad nors apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimo metu tokia EŽTT praktika, suformuota EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą, neegzistavo, tačiau šiuo metu šis sprendimas reiškia, jog laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, nesant jos peržiūrėjimo galimybės, Lietuvos Respublikos teismuose negali būti skiriama. Nuteistasis mano, kad atsižvelgiant į 2018 m. kovo 19 d. pastabose išdėstytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės poziciją, teismas turi kompetenciją sušvelninti bausmę tiek, kad sušvelninta bausmė atitiktų Konvenciją ir jos išaiškinimus aktualioje EŽTT byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą. Nuteistasis mano, kad yra BPK 3621 straipsnyje numatytas teisinis pagrindas palengvinti jo teisinę padėtį tokiu būdu, jog teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis būtų pakeistas tiek, kad juo paskirta bausmė atitiktų Konvenciją ir EŽTT 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo byloje Matiošaitis ir kiti prieš Lietuvą išaiškinimus.Nuteistojo nuomone, šio klausimo išsprendimui turėtų būti surengtas teismo posėdis, į kurį turėtų būti šaukiamas jis (nuteistasis), jo gynėjas ir prokuroras, o taip pat ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme K. B.. Atsiliepimų į prašymą, pareiškimų ir prašymų kiti proceso dalyviai nepateikė.