Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. balandžio 4 d., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas (L. V.), bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą gauti turtinės naudos, apgaule bei pasinaudodami M. C. ir D. U. pažeidžiamumu, verbavo, gabeno bei išnaudojo juos nusikalstamoms veikoms daryti – iki 2014 m. kovo 19 d. iš (duomenys neskelbtini) geležinkelio stoties, esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), į kurią M. C. atvyko iš (duomenys neskelbtini), o D. U. atvyko iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, juos nugabeno į (duomenys neskelbtini) rajone (duomenys neskelbtini) kaime esantį sodo namelį, ir ten laikė iki 2014 m. kovo 19 d. Po to L. V., pasinaudodamas M. C. pažeidžiamumu dėl jam diagnozuoto (duomenys neskelbtini) sutrikimu, apgaule, melagingai žadėdamas gerai mokamą darbą, o L. N., pasinaudodamas D. U. pažeidžiamumu, dėl to, kad šis neturėjo darbo bei pragyvenimo šaltinio, bei apgaule, žadėdamas gerai mokamą darbą, įkalbėjo juos taip užverbuodami vykti į Prancūzijos Respubliką atitinkamai dirbti neva legalaus darbo statybose ir dirbti gerai mokamo darbo, o jiems sutikus, juos automobiliais ,,Mercedes-Benz Vito 110D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ,,Volkswagen Passat Variant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išgabeno iš Lietuvos Respublikos į užsienį, ten jiems paaiškino, kad legalaus darbo jie nedirbs, tačiau privalės vykdyti vagystes. Užsienyje siekiant priversti nukentėjusius asmenis vykdyti vagystes, jie buvo mušami, taip pat prieš juos vartojama psichinė prievarta – M. C. grasino subadyti akis, ausis, D. U. grasino sulaužyti kaulus, liepė nors venas pjautis, bet vogti, grasino, kad jei nevogs, į Lietuvą turės grįžti pėsčiomis, kad eis šlubuodami, bus sumušti ir kad jie tai tikrai padarys. Tokiu būdu kontroliuodami M. C. ir D. U. jie juos išnaudojo nusikalstamai veikai daryti – vykdyti vagystes iš tų parduotuvių, kurias jie nurodydavo, o M. C. ir D. U. neturėdami kito priimtino pasirinkimo, būdami užsienio valstybėje, nemokėdami užsienio kalbos, neturėdami materialinių išteklių pragyvenimui, patyrę prieš juos vartojamą fizinę ir psichinę prievartą, vykdė vagystes iš parduotuvių ir už tai buvo sulaikyti – M. C. 2014 m. kovo 27 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir 2014 m. balandžio 3 d. Prancūzijos Respublikoje, o D. U. 2014 m. balandžio 1 d. ir 2014 m. balandžio 4 d. Prancūzijos Respublikoje.

1. Kaltinamasis L. N., apklaustas teisiamajame posėdyje 2017 m. spalio 11 d., kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo prisipažino, parodė, jog atliko arba galėjo atlikti kaltinamajame akte nurodytus veiksmus. Jis parodė, kad 2014 m. pavasarį, kovo mėnesį, jam, gyvenusiam (duomenys neskelbtini) rajone, paskambinęs pažįstamas L. V. pasakė renkąs grupę asmenų vykti į Prancūziją daryti vagysčių iš parduotuvių, sakė, kad jam trūksta žmonių, todėl jo paprašė surasti tam tinkamų žmonių. L. V. žinojo, kad jis, L. N., anksčiau važiavo į užsienį vogti iš parduotuvių. Todėl jis iš esmės su L. V. susitarė, kad nurodytam tikslui surinks grupę žmonių. Jis pasiūlymą važiuoti vogti pateikė dviem pažįstamoms merginoms A. ir R. Taip pat jis pakvietė savo buvusį klasės draugą D. U., tačiau iš pradžių jam pasiūlė vykti į užsienį dirbti gerai mokamo darbo. Žinojo, kad gyvendamas kaime (duomenys neskelbtini) rajone D. U. darbo neturėjo, girtaudavo. Todėl gavęs jo pasiūlymą D. U. iškart su tuo sutiko. Su minėtomis merginomis ir D. U. jie traukiniu atvyko į Vilnių, kur jų automobiliu ,,Mercedes-Benz Vito“ atvažiavo paimti L. V. Kartu su pastaruoju buvo iki to jam nepažįstamas M. C. Tą dieną visi jie nuvažiavo į (duomenys neskelbtini). L. V. M. C., D. U. ir minėtas merginas nuvežė į savo pažįstamo sodo namelį pernakvoti. Jis su L. V. nakvojo bute (duomenys neskelbtini). Kitos dienos ryte su L. V. važiavo į sodo namelį paimti minėtų asmenų, bet ten neberado D. U. ir A. Paaiškėjo, kad pastaroji pabėgo, bijodama būti išvežta į užsienį kūno organams parduoti, o D. U. iš namelio buvo išmestas dėl įvykusio konflikto girtavimo metu. Todėl jie būtų išvažiavę į užsienį be šių asmenų, bet D. U. pakeliui pamatė prie degalinės stabdantį pakeleivingas mašinas ir pasiėmė važiuoti kartu. Kartu su jais į užsienį automobiliu ,,Volkswagen Passat“ važiavo J. M. ir A. K., berods, pastarasis vairavo automobilį. Pirmiausia per Lenkiją važiavo į Vokietiją. Pakeliui jau visiems buvo paaiškinta, kad kelionės tikslas yra vagystės iš parduotuvių ir tam niekas neprieštaravo. Kelionės metu visi nuolatos girtavo. Atvykę į Vokietiją iš parduotuvių vogė maistą, cigaretes, iš degalinių – dyzelinį kurą. Po to važiavo į Prancūziją ir įvairiuose miestuose vykdė vagystes. Kažkuriuo metu automobiliu ,,Volkswagen Passat“ važiavę J. M. ir A. K. nuo jų atsiskyrė. Pirmosiomis dienomis vienoje parduotuvėje R. nualpo, buvo išvežta į ligoninę ir pas juos nebegrįžo. Taigi vagystes iš parduotuvių vykdė M. C., D. U. ir jis pats. L. V. nevogdavo, jo reikalas buvo realizuoti pagrobtus daiktus. Kaip L. V. tai darė, jis nežino, mano, kad daiktus siuntė ir į Lietuvą. Kokias prekes reikia vogti M. C., D. U. nurodydavo jis su L. V. Jie vogė įvairius daiktus, neretai parfumeriją, kosmetiką, taip pat maistą ir gėrimus. Gali būti, kad jis ar L. V., liepdami M. C. ir D. U. daryti vagystes, prieš juos vartojo kaltinamajame akte nurodytą fizinę ir psichinę prievartą. L. V. realizavus pagrobtą turtą, jis iš pastarojo gaudavo pinigų, tačiau D. U. ir M. C. mokama nebuvo, nors ir buvo žadėta mokėti. M. C. visą laiką atrodė kaip neadekvatus, nesigaudė net kokioje šalyje jie buvo, jiems pajuokavus, kad buvo Rusijoje ar Amerikoje, matėsi, kad jis taip ir galvojo. Už vagystes D. U. ir M. C. buvo sulaikyti ir paleisti Prancūzijoje, o M. C. – ir Vokietijoje. Jis taip pat už vagystes ne kartą buvo sulaikytas. Galiausiai visa jų kompanija išsibarstė.

1.2. Teisiamajame posėdyje ištyrus Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio protokolą ir šio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendį, priimtą L. V. išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal šio nuteistojo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžio nustatyta, jog šiame teisme L. N. davė kitokio turinio parodymus, iš esmės neigdamas tiek savo, tiek nuteistojo L. V. kaltę dėl nurodyto nusikaltimo padarymo (t. 6, b. l. 158–160, t. 7, b. l. 1–18). 2018 m. sausio 25 d. teisiamajame posėdyje dėl šių aplinkybių kaltinamasis L. N. parodė, kad anksčiau kaltu prisipažino tikėdamasis palankesnio nuosprendžio ir švelnesnės bausmės, o Lietuvos apeliaciniame teisme davė teisingus parodymus. Taigi kaltinamasis kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo neprisipažino ir papildomai parodė, kad pripažįsta, jog anksčiau nurodytomis aplinkybėmis su nurodytais asmenimis vyko į užsienį daryti vagysčių, tačiau nei jis, nei L. V. nė vieno iš nurodytų asmenų nevertė vogti ir niekam negrasino bei jokio smurto nevartojo. D. U. žinojo, kad jis anksčiau važinėjo į užsienį daryti vagysčių, tai daryti ir pats vieną kartą būtų su juo vykęs, tačiau buvo uždarytas atlikti arešto bausmę. Taigi jam prakalbus apie naują galimybę D. U. pats veržėsi išvykti, galima sakyti, kad pastarajam pačiam reikėjo jį įkalbėti paimti į kelionę. Be to, jam D. U. pagailo, nes pastarasis savo noru nedirbdamas neturėjo pajamų, todėl paimdamas vykti kartu manė taip jam padėsiąs. Taigi prieš kelionę jau buvo aišku, kad į užsienį bus vykstama daryti vagysčių. Tačiau jie neatmetė ir galimybės įsidarbinti, kai apie tai buvo pradėjęs kalbėti L. V. Atvažiavus į Vokietiją pirmiausia jis su D. U. kartu ir vogė prekes iš parduotuvių. Vėliau jie kartu darė vagystes iš parduotuvių Prancūzijoje. Vogė ir M. C., tuo tikslu į užsienį važiavęs su L. V. Taigi visi į nurodytas valstybes važiavo vogti, tačiau niekas niekam nenurodinėjo, ką ir kaip daryti, niekas niekam nevadovavo ir tuo labiau nevartojo jokio smurto siekiant priversti daryti nusikaltimus. Jis pats už vagystes tuo laikotarpiu buvo sulaikytas netgi daugiau kartų už M. C. bei D. U.

2. Kaltinamojo kaltė įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, bylos rašytiniais duomenimis.

2.1. Nukentėjusysis M. C. parodė, kad 2014 m. pavasarį jam paskambinęs buvęs klasės draugas A. V. paklausė, ar jam reikia darbo, pasakė turįs pažįstamą, kuris galįs jam pasiūlyti darbą statybose užsienyje. A. V. pasakė tam žmogui nusiųsiąs jo telefono numerį, kad šis galėtų jam paskambinti. Tuo metu jis gyveno (duomenys neskelbtini), darbo galimybe užsienyje susidomėjo. Po to jam paskambino S. prisistatęs vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo A. V. brolis, ir pasakė, kad darbo užsienyje reikalu jam reikės važiuoti į (duomenys neskelbtini), kur jį stotyje pasitiks žmogus. Sutartu laiku jis autobusu nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir paskambinęs S. gavo nurodymą palaukti jį paimti atvažiuosiančio mėlynos spalvos „Mercedes“ markės autobusiuko. Po kurio laiko tokia transporto priemone atvažiavo iki to jam nepažįstamas L. V. ir dar vienas vyriškis. Nuvykus į degalinę prie jų prisijungė dar žmonių su „Volkswagen Passat“ automobiliu. Po to ji su L. V. važiavo iš kažkur, galbūt iš (duomenys neskelbtini) rajono, paimti dar keturis žmones. Taigi prie jų prisijungė iki to jam nepažįstami L. N., D. U. ir dvi merginos. Po to jis su D. U. ir merginomis buvo nuvežtas į namelį netoli (duomenys neskelbtini) pernakvoti. L. N. ir L. V. nakvojo kažkur kitur. Iš namelio viena mergina pabėgo, kai išgertuvių metu kažkas pasakė, kad ją gali išvežti vidaus organams parduoti. Kitą rytą minėtais dviem automobiliais jie iš Lietuvos išvažiavo. L. V. buvo sakęs, kad jie važiuos į užsienį dirbti statybose, tačiau išvažiavus pareiškė, kad jie važiuoja vogti. Atsisakyti važiuoti jis nebegalėjo, nes bijojo L. V., kuris važiuojant tuo pačiu autobusiuku grasino jį sumušti, jeigu jis nepaklus. Kelionės metu L. V. buvo jį ir sumušęs. Jie važiavo į Prancūziją, kitas šalis, Londone buvo. Prancūzijoje jis ir D. U. daugiausia kartu vogdavo iš parduotuvių, kartą su jais ėjo ir L. N. Pastarasis rodė, kokias prekes vogti. Dar L. N. vogti eidavo su D. U., jam nurodydavo, ką vogti. Jam ir D. U. dažniausiai parduotuves, iš kurių reikės vogti prekes, taip pat kokius daiktus vogti, nurodydavo L. V. ir autobusiuko vairuotojas, kurio vardo jis neprisimena. Jie vogdavo įvairias jiems nurodytas prekes – drabužius, avalynę, parfumeriją, kosmetiką ir kitas. Taip pat prasimaitinimui vogdavo ir maistą. L. V. jam grasino atsuktuvu išdurti akis, subadyti kitas kūno vietas ir kitaip susidoroti, jeigu jis nevogs ar per mažai išneš prekių. Jam ir D. U. darant vagystes L. V. ir L. N. būdavo kartu, iš jų paimdavo pavogtas prekes. Šios prekės buvo dedamos į didelį maišą autobusiuke, po to slepiamos įvairiose vietose. Kartą ir jis su L. N. prekes slėpė krūmuose. Kas toliau buvo daroma su pagrobtu turtu, jis nežino, jokių daiktų ar jokio kito atlygio už vagystes negavo, nors anksčiau L. V. buvo žadėjęs sumokėti 1000 svarų premiją. Vagysčių metu jis ne kartą buvo sulaikytas, nuvežtas į policiją. Tokiu atveju ar iškilus kitoms problemoms jis turėjo skambinti L. N. ar L. V. Savo telefone su ribotu sąskaitos limitu jis turėjo tik šių asmenų telefonų numerius. Be to, jis visiškai nemokėjo jokios kitos kalbos ir jokios pagalbos nieko kito paprašyti negalėjo. Kartą po sulaikymo paleistas iš policijos jis paskambino L. N. pranešti savo buvimo vietą, kad jis galėtų atvažiuoti jį paimti, bet nurodė neteisingą adresą. Kai pagaliau jį L. N. surado, už tai pastarasis jį sumušė, suspardė į pilvą. Keisdami savo buvimo vietas jie apsistodavo viešbučiuose. Tačiau jam viešbutyje vietos nebelikdavo, juose miegodavo L. N., L. V. ir kiti, o jis su D. U. miegodavo automobilyje. Esant nurodytoms aplinkybėms, nemokėdamas užsienio kalbos, nežinodamas vietovių ir neturėdamas lėšų, jis neturėjo kur dėtis, negalėjo pabėgti ir vykti namo. Paskutinį kartą už vagystę sulaikytas ir paleistas jis bandė paskambinti L. N. ir L. V., bet pasibaigė telefono sąskaita. Po to jis dvi paras klaidžiojo, ėjo kažkuria kryptimi, kol kažkokio miesto centre sulaukė pagalbos iš sutiktos moters. Per Google vertėją jos mobiliajame telefone jis išdėstė savo bėdas, kad neturi kur pernakvoti ir ko valgyti. Po to toji moteris su savo vyru jį parsivedė į savo namus ir juo pasirūpino. Tie žmonės bendravo su Lietuvos ambasada, užsakė jam kelionės bilietus iki Kauno.

2.2. Liudytojas D. U. parodė, kad 2014 m. kovo mėnesį seniai pažįstamas L. N. jam pasiūlė vykti į užsienį padirbėti. Tuo metu jis dirbo pavienius atsitiktinius darbus, kasdavo metalo laužą ir jį pardavęs uždirbdavo, tačiau nedaug, gal apie 100 litų. Apie tai su L. N. buvo kalbėjęs, todėl kai šis pasakė, jog padirbėjęs užsienyje pora savaičių jis namo parsiveš 1000 litų, su L. N. pasiūlymu sutiko. L. N. minėjo, kad galbūt jie ir pavagiliaus. Vėliau jis su L. N. ir dviem merginomis A. ir R. iš (duomenys neskelbtini) traukiniu nuvažiavo į Vilnių, kur juos pasitiko L. V. ir „Mercedes“ markės autobusiuku nuvežė pernakvoti į (duomenys neskelbtini). Jie apsistojo kažkokiame namelyje. Ten buvo ir M. C., atvykęs iš (duomenys neskelbtini). Tame namelyje jie girtavo. Po to jį girtą kažkas sumušė, įkišę į automobilio bagažinę kažkur vežė. Tai mačiusi A. iš tos kompanijos pabėgo ir nebegrįžo. Ryte susitikęs su likusia kompanija ruošėsi išvykti į užsienį. Be minėtų asmenų, vyko ir J. M., visi jie išvažiavo dviem automobiliais – „Mercedes-Benz“ autobusiuku ir lengvuoju „Volkswagen Passat“. Važiavo į Prancūziją per Vokietiją. Tuomet visiems jau buvo aišku, kad jų kelionės tikslas buvo vagystės. Vogti pradėjo Vokietijoje, po to nuvažiavo į Prancūziją. Tuo metu jis visiškai nebeturėjo pinigų, todėl už nieką – nei už kurą, nei už maistą ar nakvynes nemokėjo. Dėl to buvo priverstas vogti įvairiose vietose prekes iš parduotuvių. Vogti jį ir M. C. vertė L. V., grasino, kad jiems atsisakius tai daryti bus sumušti ir priversti eiti kelis tūkstančius kilometrų pėsčiomis namo. Siekiant priversti vogti M. C. L. V. ir J. M. buvo jį sumušę, be šių asmenų, jam grasino ir L. N. Pastarasis porą kartų ir jį – D. U. – buvo sumušęs, kalbėdamas su kitais minėtais asmenimis, grasino, kad jam ir M. C. nedarant vagysčių jie bus sulaužyti ir priversti pėsti grįžti į Lietuvą (liudytojas taip parodė perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 8–11), teigdamas, kad šie parodymai yra teisingi). L. N. buvo išvien su vagystėms vadovavusiais L. V. ir J. M., bendrais veiksmais su šiais asmenimis vertė jį ir M. C. daryti vagystes. Kartais L. N. į parduotuves eidavo kartu su juo ir jam nurodydavo, kokias prekes pavogti, o jis L. N. po to perduodavo pavogtus daiktus. Taigi jis vogdamas „dirbo“ jo naudai. Porą kartų, kai jis ir M. C. negalėjo nieko pavogti dėl parduotuvėse buvusios gausios apsaugos, minėti asmenys jiems grasino nors venas sau pjautis, ką nori daryti, bet tuštiems iš parduotuvės daugiau neišeiti. Jiems abiem buvo duoti mobilieji telefonai, kad po vagysčių galėtų juos informuoti, kur esą. Jiedu vogė įvairias jų nurodytas prekes, daugiausia parfumeriją ir kosmetiką, tai darė apie dvi savaites. Pavogtas prekes slėpdavo įvairiose vietose, tačiau jis nežino, kas tas prekes po to surinkdavo ir kur dėdavo. Jokio atlygio ar kitokios naudos iš šių vagysčių jis negavo, o maistą prasimaitinti reikėjo pasivogti. Turėdamas savo telefoną be pinigų sąskaitoje negalėjo paskambinti į Lietuvą mamai ar į policiją, nežinojo, kur kreiptis pagalbos ar kur eiti pasitraukus iš minėtos kompanijos. Galiausiai dėl vagystės sulaikytas pateko į kalėjimą, o paleistas be cento kišenėje pėsčiomis ir pakeleivingomis transporto priemonėmis grįžo į Lietuvą.

2.2.1.Teisiamajame posėdyje ištyrus Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio protokolą ir šio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendį L. V., nustatyta, jog šiame teisme D. U. davė kitokio turinio parodymus, iš esmės neigiančius tiek nuteistojo L. V., tiek L. N. kaltę dėl nurodyto nusikaltimo padarymo (t. 6, b. l. 155–158, t. 7, b. l. 1–18). Kaip matyti iš šių procesinių dokumentų, liudytojas D. U. teigė, kad dar prieš išvykstant į užsienį L. N. jam sakė, kad jeigu nepavyks susirasti darbo, reikės pavagiliauti, išvykus į užsienį, vagystes jis darė savo noru, neverčiamas ir L. V. Pastarasis prieš jį jokio smurto nevartojo. Jis už L. V. buvo fiziškai stipresnis, sportininkas, todėl šis jo niekaip negalėjo priversti ką nors daryti. Kartą jis norėjo L. V. net primušti, kai dingdavo bendrai visų pavogti daiktai, nes galvojo, kad L. V. juos pasisavindavo. Be to, vėliau vagytes pradėjo daryti savarankiškai, pavogtu turtu su L. V. ir L. N. jis nesidalijo, pavogtas prekes pats parduodavo, o gautus pinigus pasilikdavo sau. Mano, kad ir M. C. niekas nevertė daryti vagystes, apskritai visi ten buvo lygūs, niekas niekam nevadovavo ir nieko panašaus, kas buvo parašyta nuosprendyje L. V., nebuvo. L. N. jam tik liepdavo pavogti maisto, ypač norėjo gauti lašišos.

2.2.2 2018 m. sausio 25 d. teisiamajame posėdyje dėl šių aplinkybių liudytojas D. U. parodė, kad nagrinėjamoje šioje byloje L. N. jis davė teisingus parodymus, tačiau melavo Apeliaciniame teisme nagrinėjamoje byloje, nes tą daryti vertė L. V. Iš viso pastarasis jo nagrinėjamos bylos laikotarpiu pas jį į namus tuo tikslu buvo atvykęs keturis kartus. L. V. nurodinėjo, kaip jam kalbėti teisme, nors grasinimų jam tiesiogiai neišsakė, jis suprato, kad jam bus blogai, jeigu šnekės ne taip. Paskutinį kartą L. V. buvo atvykęs prieš 2017 m. lapkričio 9 d. posėdį Apeliaciniame teisme kartu su aukštu stambaus sudėjimo draugu ir sakė keisti, duoti šiame teisme jam palankius parodymus. L. V. jis bijojo, baiminosi, kad gali sudeginti jo namus, todėl apie spaudimą niekam nepranešė. Liudytojas D. U. papildomai parodė, kad užsienyje L. N. nurodydavo, kokias prekes vogti, o pats su L. V. vagysčių nedarė. L. N. ir L. V. jis perduodavo kartu su M. C. pavogtas prekes, už tai pinigų net smulkioms išlaidoms negaudavo. Jis pats pavogtas prekes pardavinėti niekaip negalėjo, o L. N. sakė, jog prekes siųs į Lietuvą. L. N. ir L. V. jis nesakė, kad atsibodo vogti, nes šie jo nebūtų paleidę, buvo už jį viršesni, visko organizatoriai.

2.3. Liudytojas M. V. parodė, kad prieš keletą metų, jam atliekant bausmę pataisos namuose, paskambinęs brolis A. V. pasakė, kad jo pažįstamas, kaip paaiškėjo vėliau, M. C., ieško darbo užsienyje, ir pasiteiravo, ar jis nežinąs, kaip tuo reikalu padėti. Jis žinojo, kad L. V., su kuriuo jis anksčiau porą metų kartu atliko bausmę įkalinimo įstaigoje, važinėjo į užsienį dirbti, todėl davė broliui pastarojo telefono numerį. Kiek jam žinoma, toliau tuos reikalus jie derinosi tarpusavyje. Jis ir pats skambino M. C., klausė jo dėl darbo, o pastarasis sakė norįs dirbti statybose. Vėliau sužinojęs, kad pas L. V. M. C. reikės vykti į (duomenys neskelbtini), jam paskambino ir tai perdavė. Po to M. C. jam pasakė ten išvažiuojąs.

2.4. L. V., kuriam ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas (nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu bei jį pakeitusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu) parodė, kad prieš trejus metus su J. M. sumanė įsidarbinti Prancūzijoje ir kartu įdarbinti grupę žmonių iš Lietuvos. Jis turėjo įdarbinimu galinčio pasirūpinti ir ten buvusio asmens, vardu Al., telefoną. Su juo išsiaiškinęs, kad statybose pas ūkininką reikėjo 7–8 pagalbinių darbininkų, pradėjo rinkti žmones. Per jo pažįstamą M. V. šioje grupėje atsirado M. C. Pastarasis ir pats jam skambino, pasiprašė paimamas į darbą. Surinkti darbui žmonių jis pasiūlė ir keletą metų savo pažįstamam L. N. Pastarasis surado dvi merginas, viena jų buvo vardu R., ir D. U. Visi susirinkę (duomenys neskelbtini) ir čia pernakvoję kitą dieną išvažiavo į Prancūziją. Važiavo dviem automobiliais – „Mercedes-Benz Vito“ ir „Volkswagen Passat“. Vyko Marselio link, kelionė truko keletą dienų. Atvykus į sutartą vietovę jis skambino minėtam Al., bet pastarojo telefonas buvo išjungtas. Vėliau jam pasiskambinti taip pat nepavyko. Namo iškart nevažiavo, nes galvojo, jog tas asmuo dar atsilieps. Laukdami nakvojo viešbučiuose, paplūdimiuose ir automobilyje. Baigiantis pinigų atsargoms jis kitiems pasakė daryti, kas ką nori. M. C. pradėjo vogti iš parduotuvių. Vėliau, kai nebeturėjo pinigų, maistą vogė ir jis pats. Nei jis, nei L. N. M. C. negrasino, jokio smurto nevartojo, vogti prekes nevertė, to nedarė ir D. U. L. V. nurodė manąs, kad ieškodamas, kaip grįžti namo, M. C. ir išgalvojo savo istoriją, o pareikšdamas ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo, iš to siekia ir materialinės naudos.

2.5. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo nustatyta, kad 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžiu Vokietijoje M. C. buvo nubaustas 400 Eur bauda už nusikalstamą veiką, padarytą 2014 m. kovo 27 d. (t. 2, b. l. 1–4), iš Prancūzijos Tulono apskrities policijos pareigūno pranešimo apie įstatymo pažeidimą nustatyta, kad M. C. 2014 m. balandžio 3 d. buvo sulaikytas parduotuvėje su vogtomis prekėmis už 1 143,61 Eur, teisėsaugos procedūra užbaigta su sąlyga, jog prasižengęs asmuo pasižada nebeprasikalsti, jeigu per vienerių metų laikotarpį įvykdys prasižengimą, byla bus perduota teismui (t. 1, b. l. 115–116).

2.7. Iš 2014 m. balandžio 30 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų nustatyta, kad M. C. kiekvieną kartą iš šešių asmenų nuotraukų atpažino L. V., paaiškindamas, kad jo nurodymu užsienyje vykdė įvairių prekių vagystes iš parduotuvių, D. U. ir J. M., apie kuriuos buvo davęs parodymus (t. 2, b. l. 62–80).

2.8. Iš 2014 m. spalio 6 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų nustatyta, kad M. C. kiekvieną kartą iš penkių asmenų nuotraukų atpažino L. N. ir A. K., apie kuriuos buvo davęs parodymus (t. 2, b. l. 62–80).

2.9. Iš 2014 m. birželio 27 d. M. C. apklausos protokolo ir daiktų, dokumentų pateikimo protokolo bei apžiūros protokolo nustatyta, kad M. C. pateikė (duomenys neskelbtini) banko kortelę su užrašytu mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini), kortelę jam Prancūzijoje davė kartu su L. V. buvęs vyriškis tam, kad dėl vagysčių jį sulaikius ir paleidus galėtų pranešti savo buvimo vietą (t. 1, b. l. 119–124).

2.10. Iš 2016-08-05 apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta M. C. pateikta mobiliojo ryšio telefono SIM kortelė, kurią jam davė L. V., kad galėtų su juo susisiekti. SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 89–90, t. 3, b. l. 69–70).

2.11. Iš 2015 m. liepos 16 d. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad atlikus M. C. naudotos mobiliojo ryšio telefono SIM kortelės su Nr. (duomenys neskelbtini) analizę nustatyta, kad iki 2014 m. kovo 19 d. būdamas Lietuvoje, naudodamasis šia kortele, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2014 m. kovo 16 d. jis 56 kartus buvo susisiekęs su A. V., kurio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d. 62 kartus buvo susisiekęs su L. V., kurio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 120).

2.12. Iš 2015 m. liepos 16 d. tarnybinio pranešimo nustatyta, kad atlikus M. C. naudotos mobiliojo ryšio telefono SIM kortelės su Nr. (duomenys neskelbtini), kurią jam davė L. V., analizę nustatyta, kad naudodamasis šia kortele ir būdamas Prancūzijoje jis tris kartus 2014 m. balandžio 2 d. skambino į telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi L. N. (t. 4, b. l. 92).

2.13. Iš 2014 m. rugpjūčio 5 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-267/2014 nustatyta, kad M. C. nustatytas (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 171–176).

2.14. Klaipėdos (duomenys neskelbtini) namų „(duomenys neskelbtini)“ pateiktoje charakteristikoje M. C. apibūdinamas kaip blogo ir neatsakingo elgesio (duomenys neskelbtini), visiškai nesilaikęs vidaus tvarkos taisyklių, savavališkai pasišalindavęs iš (duomenys neskelbtini) namų ir daręs įvairius pažeidimus, pasiduodavęs stipresnių, vyresnių asmenų įtakai (t. 1, b. l. 82). Kaip blogo elgesio asmuo M. C. apibūdinamas ir (duomenys neskelbtini) mokyklos pateiktoje charakteristikoje (t. 1, b. l. 186).

2.15. Iš 2015 m. gegužės 27 d. psichologo išvados nustatyta, kad tiriamas asmuo M. C. turi (duomenys neskelbtini) problemų, yra patiklus, greitai pasitiki kitais žmonėmis, nusikalstamų veiksmų atlikimo metu nelabai suvokė, ką su juo norima padaryti, nuolat patiria į jį nukreipto smurtinio elgesio emocinį poveikį (t. 6, b. l. 91–92).

2.16. Iš SODROS duomenų matyti, kad D. U. iš viso yra dirbęs tik vieną dieną (t. 2, b. l. 48–49), iš Lietuvos darbo biržos duomenų matyti, kad jis į darbo biržą buvo atvykęs 2012 m. gegužės 14 d., vėliau jam darbo paieška nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius (t. 2, b. l. 49).

2.17. Iš Ignalinos rajono savivaldybės administracijos VTAS pažymos matyti, kad D. U. augo šeimoje, įrašytoje į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą nuo 2002 m. iki 2007 m. (t. 2, b. l. 58).