- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-18
- Bylos Nr.
- 2A-129-230/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolia Indreikienė
- Atsakovas
- A. B., R. B.
- Ieškovas
- UAB ,,Litesko“
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. B. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-411-633/2011 pagal ieškovo UAB ,,Litesko“ filialo ,,Vilkaviškio šiluma“ ieškinį atsakovams A. B. ir R. B. dėl skolos už šilumos energiją ir jos bei karšto vandens tiekimo sistemų techninę priežiūrą, taip pat netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovas UAB „Litesko“, atstovaujamas filialo ,,Vilkaviškio šiluma“, pirmosios instancijos teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. B. ir R. B. 963,23 Lt skolos už jų buto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymą bei šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų techninę priežiūrą laikotarpiu nuo 2010-10-01 iki 2011-01-01; 1995-01-25 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ pagrindu paskaičiuotų 3,07 Lt delspinigių, 5 proc. metines kompensacines palūkanas nuo bylos teisme iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo, 71 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad atsakovų butas yra daugiabučiame gyvenamajame name, į kurį ieškovo tiekiama šilumos energija apskaitoma bendru įvadiniu skaitikliu, iš šio bendro šilumos kiekio išminusuojamas šilumos kiekis karšto vandens temperatūros palaikymui, likęs kiekis laikomas suvartotu namo šildymui ir išskirstomas visiems butų savininkams proporcingai jų turimai nuosavybei ir savininkui kas mėnesį išrašoma apmokėjimui sąskaita, kuri apima šilumos energijos kiekį, sunaudotą (suvartotą) patalpų name šildymui, energijos kiekį, sunaudotą (suvartotą) karšto vandens temperatūrai palaikyti, ir šilumos bei karšto vandens sistemų techninės priežiūros mokestį. Ieškovas ginčo laikotarpiu į namą tiekė šilumos energiją bei atliko sistemų techninę priežiūrą, atsakovai šią energiją ir sistemų priežiūros rezultatą vartojo, jiems buvo išrašytos ir pateiktos apmokėti kas mėnesį sąskaitos, tačiau atsakovai jų neapmokėjo. Buto daugiabučiame gyvenamajame name šildymo įrenginių atjungimui nuo bendros namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos teisės aktais yra nustatyta speciali tvarka, kurios atsakovai nesilaikė: į savivaldybę specialiųjų sąlygų ir sutikimo atjungimo projektui nesikreipė, tokio specialaus projekto neužsakė ir nerengė, kitų namo butų savininkų sutikimų atjungimui neprašė ir negavo. Ieškovo vertinimu, atsakovų buto šildymo radiatorių atjungimas nuo namo šildymo sistemos nereiškia, kad atsakovai nevartojo šilumos energijos per pertvarines sienas ir perdangas nuo kaimyninių butų, laiptinės (bendro naudojimo patalpų), be to, ieškovas pripažįsta tik pavienius radiatorių atsakovų bute atjungimo faktus 2010-08-23 ir 2010-09-16 dienomis, kai tai buvo konstatuota atitinkamai ieškovo ir Statybos priežiūros inspekcijos darbuotojų, visą likusį ginčo laikotarpį atsakovas turėjo visas technines galimybes savo buto šildymo įrenginius prijungti atgal prie sistemų ir vartoti energiją įprastiniu būdu. To nebūtų, jeigu atsakovai būtų laikęsi specialiosios teisės aktais nustatytos tam tvarkos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė solidariai iš atsakovų A. B. ir R. B. 963,23 Lt skolos už šilumos energiją ir šildymo bei karšto vandens tiekimo sistemų techninę priežiūrą už laikotarpį nuo 2010-10-01 iki 2011-01-01 butui, esančiam (duomenys neskelbtini) 3,07 Lt delspinigių, 5 proc. metines kompensacines palūkanas nuo priteisiamų sumų nuo bylos iškėlimo teisme 2011-02-28 iki visiško šio teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei 71 Lt bylinėjimosi išlaidų, ieškovui – UAB „Litesko“ filialui „Vilkaviškio šiluma“. Taip pat priteisė solidariai iš atsakovų A. B. ir R. B. 11,64 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad ginčo butas (duomenys neskelbtini), nuo 2010-08-18 bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso atsakovams. Šilumos energiją į daugiabutį gyvenamąjį namą, kuriame yra ginčo butas, ginčo laikotarpiu 2010-10-01 – 2011-01-01 tiekė ieškovas, jis taip pat vykdė šio namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų techninę priežiūrą. Teismas taip pat nustatė, kad nuo 2010-08-23 ginčo buto šildymo įrenginiai - šildymo radiatoriai ir gyvatukas vonioje, atsakovų buvo atjungti nuo daugiabučio namo bendros šildymo sistemos. Sprendime teismas nurodė, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, kuri kartu yra ir viešoji vartojimo sutartis, laikoma sudaryta neterminuotai nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie šilumos energijos tiekimo tinklų. Kadangi šiuo atveju ginčo buto įrenginiai buvo prijungti anksčiau, sutartis tarp ginčo šalių laikytina sudaryta atsakovų nuosavybės teisės į ginčo butą įgijimo dieną – 2010-08-18. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą ir juridiškai nereikšmingą atsakovų atsikirtimo ieškiniui argumentą, jog jie nebuvo ir nėra sudarę su ieškovu jokios rašytinės sutarties. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčo laikotarpiu atsijungimo procesą reglamentuojančiais teisės aktais, padarė išvadą, kad atsakovų veiksmai atjungiant šildymo radiatorius ir gyvatuką vonioje nuo daugiabučio namo bendros šildymo sistemos neatitiko bendrųjų ir specialiųjų teisės aktų reikalavimų, taip pat konstatavo, kad atsakovai, turėdami prievolę veikti tik teisėtai, teisės aktais nustatytos atsijungimo tvarkos nesilaikė, todėl abu pripažino piktnaudžiavus subjektyvine teise į atsijungimą ir taip pažeidus šilumą tiekiančios įmonės teisę ir galimybę gauti atlyginimą už visam daugiabučiam namui tiektą šilumos energiją. Teismas sprendė, kad atsakovams neteisėtai atsijungus nuo šildymo sistemos jų teisės atsisakytinos ginti, todėl atsakovams esant šilumos energijos vartotojais jiems atsiranda prievolė sumokėti už tiekiamą šilumos energiją ir priežiūros ją tiekiant paslaugas.
Šalies argumentai
Atsakovai A. B. ir R. B. apeliaciniu skundu prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog sprendimas neteisėtas, nepagrįstas, priimtas neišnagrinėjus esminių bylos aplinkybių, netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, netinkamai aiškinant ir taikant materialinės teisės normas bei nukrypstant nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias LR CK 6.383, 6.384 straipsnių nuostatas, kadangi energijos tiekimo sutartis su ieškovu sudaryta nebuvo, ieškovas šilumos energijos į atsakovų butą netiekė, nes atsakovai neturi energiją naudojančių įrenginių, todėl ir mokėti už šilumos energiją neprivalo. Apeliantų nuomone, net ir pripažinus, kad sutartis atsijungiant nuo centralizuotos šilumos sistemos nutraukta atsakovų vienašališkai, ieškovas galėjo reikalauti atlyginti jo patirtus nuostolius, bet ne užmokestį už nesuteiktas paslaugas. Ieškovas neįrodė, kad tiekė šilumos energiją į atsakovų butą, taip pat neįrodė ieškinio sumos pagrįstumo, kadangi nepateikė jokių duomenų, pagal kokius įkainius ir normatyvinius aktus jie buvo apskaičiuoti. Tačiau teismas šių aplinkybių neįvertino, įrodymus įvertino netinkamai ir tuo pažeidė CPK 12, 178, 185 straipsnių nuostatas.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Litesko“, atstovaujamas filialo ,,Vilkaviškio šiluma“, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliantų argumentai dėl šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartinių santykių nebuvimo nepagrįsti, kadangi butas yra prijungtas prie centralizuotai tiekiamos šilumos tinklų, ir atsakovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo santykių pasibaigimą, t.y. įrodymų, kad butas atjungtas nuo centralizuotai tiekiamos šilumos energijos, laikantis šį procesą reglamentuojančių teisės aktų. Kol atsakovai nepateiks Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo akto-pažymos bei baigtų pertvarkyti pastato šilumos įrenginių ir statinio pripažinimo tinkamais naudoti akto, patvirtinančių atsakovų butų šildymo ir karšto vandens sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo ir karšto vandens sistemos, ieškovas neturi pagrindo laikyti, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo santykiai tarp šalių yra pasibaigę. Taip pat nurodo, kad visas name suvartotas šilumos energijos kiekis apskaitomas įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, o kadangi namo bendrasavininkai nėra pasirinkę šilumos paskirstymo metodo, todėl šiluma name paskirstoma pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, pagal kurį pagrindinis kriterijus paskirstant suvartotą šilumos energiją kiekvienam vartotojui yra nuosavybės teise priklausančios patalpos naudingo ploto dydis, t.y. suvartota šiluma paskirstoma patalpų savininkams proporcingai jų turimai nuosavybei name.
Apeliacinis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Byloje nustatyta, kad atsakovams nuosavybės teise priklauso butas, esantis Kęstučio g. 2-24, Vilkaviškio m., kuris yra šildomas centralizuotai iš centralizuotų sistemų (b. l. 6). Byloje ginčo, kad atsakovų bute ginčo laikotarpiu buvo atjungti radiatoriai ir gyvatukas, nėra. Atsakovai atsisako ieškovui apmokėti skolą už šilumą už laikotarpį 2010-10-01 – 2011-01-01, remdamiesi tuo, jog šilumos energijos tiekimo sutartis su ieškovu nebuvo sudaryta, ieškovas šilumos energijos į atsakovų butą netiekė, nes atsakovai neturi energiją naudojančių įrenginių, todėl ir mokėti už šilumos energiją neprivalo.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismas išvada, kad atsakovai nuo nuosavybės teisių į butą įgijimo dienos faktiškai yra sudarę šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį, kadangi CK 6.384 straipsnio 1 dalimi yra nustatyta, kad tuomet, kai vartotojas yra fizinis asmuo, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikui nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos vartojimo tinklų. Todėl atsakovams įsigijus butą name, kuris yra šildomas centralizuotai iš centralizuotų sistemų, jie pagrįstai laikytini šilumos vartotojais.
Fizinis asmuo - vartotojas, naudojantis šilumos energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti šilumos energijos tiekimo sutartį, bet tai turi būti atliekama teisės aktų nustatyta tvarka. Ginčo laikotarpiu buto atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos teisinis reglamentavimas buvo nustatytas įstatymu (2000 m. CK 6.390 straipsnis, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565, priimto 2003 m. gegužės 20 d., 23, 24, 25 straipsniai). Reikalavimą laikytis nustatytos šildymo sistemos atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto, patalpų šildymo būdą, ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-932/2001; 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1311/2002; 2004 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2004; 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2006 ir kt.). Taigi tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką šio pobūdžio civilinėse bylose butų savininkams yra numatyta teisė atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos. Atsakovai, atjungdami savo buto šildymo įrenginius – šildymo radiatorius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, nesilaikė pirmiau nurodytos įstatymais numatytos tvarkos, ko jie ir nerginčija. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog šildymo energijos pirkimo-vartojimo sutartis buvo nutraukta tinkamai ir teisėtai.
Šalies argumentai
Apeliantų teiginiai, kad jie neturi energiją naudojančių įrenginių (nes jie atjungti), todėl neprivalo mokėti ieškovui už šilumos energiją, atmestini. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 1.137 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t.y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Todėl jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Pirmosios instancijos teismas, gindamas ieškovo teises, ginčijamu sprendimu priteisė skolą už pateiktą šilumos energiją, susidariusią atsakovams be pagrindo nevykdant prievolių pagal šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliantų nuomone, jie nesinaudojo ieškovo tiekiamomis paslaugomis, todėl nėra pagrindo už jas mokėti, o jei jie nuo centralizuotos šildymo sistemos atsijungė neteisėtai, galima būtų reikalauti tik žalos atlyginimo. Šią savo poziciją atsakovai grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, kurioje iš tikrųjų buvo padaryta išvada, kad tokiu atveju tiekėjas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti apmokėti už paslaugą ar produktą, kurio nesuteikė ir kuris atsijungusiojo nuo šilumos tiekimo buvusio abonento jau nebuvo vartojamas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija kitoje 2007 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007 yra padariusi ir kitą išvadą, kad kai asmuo, pažeisdamas teisės aktų nustatytą tvarką, savo buto radiatorius atjungia nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, jis piktnaudžiauja savo teise ir taip pažeidžia šilumą tiekiančios įmonės teisę ir galimybę gauti atlyginimą už visam daugiabučiam namui tiektą šilumos energiją. Tai reiškia, kad yra pagrindas šilumos energijos tiekėjo teises ginti ne tik per nuostolių (žalos) padarymo institutą, bet ir priteisiant jam negautą atlygį (pajamas), kas beje taip pat yra žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė skolą, kaip atsakovų nepagrįstai neįvykdytą prievolę pagal šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį, kuri nėra nutraukta įstatymų nustatyta tvarka. Be to, ieškovas šilumą tiekia ne kiekvienam daugiabučio namo butui atskirai pagal atskiras sistemas, o centralizuotai visam daugiabučiam namui per bendrą sistemą, taip pat šildomos namo bendrojo naudojimo patalpos, todėl šildymo prietaisų neatjungus įstatymo nustatyta tvarka, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovai šilumos energijos nenaudojo.
Atsiliepimas
Atsakovai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigoje neginčijo skolos dydžio, o tik nesutiko su prievole šią skolą sumokėti, ginčą dėl skolos dydžio pagrįstumo iškėlė tik apeliaciniame skunde. Tačiau ir šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas. Skolos dydžiui pagrįsti ieškovas yra pateikęs pažymą (b.l. 3), o suvartotos energijos kiekio paskirstymo vartotojams tvarka yra nustatyta teisės aktais. Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Kadangi namo bendrasavininkai nėra pasirinkę šilumos paskirstymo metodo, todėl šiluma name paskirstoma pagal pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas, t.y. pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, pagal kurį pagrindinis kriterijus paskirstant suvartotą šilumos energiją kiekvienam vartotojui yra nuosavybės teise priklausančio buto ar patalpos naudingasis plotas, t.y. suvartota šiluma paskirstoma patalpų savininkams proporcingai jų turimai nuosavybei name. Būtent taip nustatyta skola, ką patvirtina ir ieškovo byloje pateikta pažyma (b.l. 3).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.