Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Daiva Gadliauskienė Baudž. byla Nr. 1NTA-00367-349-2007-59

2007 m. spalio 9 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio ( pranešėjas ), teisėjų Vytauto Norkūno ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams.

Priteista solidariai iš V. M. ir Marijaus J. S. V. 100 Lt, S. V. 400 Lt turtinei žalai atlyginti bei po 7,2 Lt proceso išlaidų.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas M. J. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. M. nuteistas už tai, kad jis ir M. J., veikdami bendrininkų grupėje, 2006 m. liepos 18 d. apie 23 val. (duomenys neskelbtini), S. V. priklausančiame gyvenamajame name, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą kito asmens tikrą teisę : žinodami, kad nukentėjusysis S. V. yra skolingas O. J. už sudaužytą automobilį, reikalavo, kad skolą grąžintų S. V. motina S. V., V. M. panaudojant prieš nukentėjusiąją S. V. fizinį smurtą, t. y. suduodant S. V. pagaliu ne mažiau tris smūgius į kairę ranką ir dešinę koją, suduodant kumščiu ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą, deginant lūpas cigarete bei sudaužant kambaryje stovėjusios sekcijos stiklus 100 Lt vertės ir šviestuvą 50 Lt vertės, M. J. paimant kambaryje buvusius S. V. priklausančius daiktus: sportinį krepšį 50 Lt vertės ir muzikinį centrą 350 Lt vertės, tuo padarė S. V. bei S. V. teisėms bei teisėtiems interesams didelę žalą.

Teismo posėdyje nuteistojo V. M. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė, kad V. M. bendrininkų grupėje su M. J. padarė savavaldžiavimą, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją S. V. ir pagrobdamas nukentėjusiajam S. V. priklausančius daiktus. Apeliantas skunde neginčija bendrininkavęs sumušant S. V., t. y. veikos, lėmusios jo veikos kvalifikavimą BK 294 str. 2 d, tačiau nesutinka su teismo išvada, kad jis bendrininkavo pagrobdamas S. V. turtą, t. y. su aplinkybe, reikšminga jo civilinės atsakomybės klausimo išsprendimui.

Teismas išvadą apie S. V. turto pagrobimą apeliantui veikiant bendrininkų grupėje su M. J. motyvavo tuo, kad V. M. ir M. J. pirmiausia panaudojo prievartą prieš S. V., o V. M., sužinojęs, kad M. J. po to dar paėmė S. V. sportinį krepšį ir muzikinį centrą, tam pritarė ir pats tuo turtu naudojosi. Taigi teismo išvada apie bendrininkavimo požymį grobiant turtą pagrįsta tuo, kad S. M. kartu su kitu nuteistuoju smurtavo prieš S. V., o S. M. po M. J. padaryto daiktų pagrobimo sutiko su kito bendrininko veiksmais ir pasinaudojo šios nusikalstamos veikos rezultatu. Tokia teismo išvada negali būti laikoma teisinga.

Pagal BK 25 str. 2 d. pateiktą bendrininkų grupės sąvoką turi būti nustatyti du objektyvūs bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką požymiai: ne mažiau kaip dviejų vykdytojų dalyvavimas ir jų veikos bendrumas. Subjektyvusis bendrininkavimo požymiai yra tyčia, pasireiškianti tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia dalyvaujantis bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Dėl bendros veikos atsiradusios pasekmės yra bendros visiems bendrininkams ir atskirai nedalijamos. Bendrininkai neatsako už pasekmes tik tuo atveju, jeigu nustatomas vykdytojo ekscesas, kuriuo laikytini tokie veiksmai, kurių neapima bendrininkų tyčia. Teismas pagrįstai konstatavo, kad abu nuteistieji iš anksto nesitarė, kokius nusikalstamus veiksmus atliks nukentėjusiųjų Vaičiūnų namuose, o nesant išankstinio susitarimo, apie veiksmų bendrumą sprendžiama pagal nusikalstamos veikos padarymo objektyviuosius požymius. Kadangi apeliantas pripažįsta kartu su M. J. smurtavęs prieš S. V., bendrininkavimo požymis nagrinėtinas tik dėl S. V. turto pagrobimo. V. M. nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje teigė negirdėjęs M. J. sakant, kad šis ruošiasi pagrobti S. V. daiktus, nematęs, ką šis paėmė iš nukentėjusiojo kambario, o apie pagrobtus daiktus sužinojo, kai eidamas iš Vaičiūnų namų paklausė M. J., ką šis nešasi krepšyje. Nukentėjusioji S. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad V. M. ją tebemušant, M. J. išėjo iš jos kambario ir nuėjo į S. V. kambarį, esantį kitame namo gale, o V. M. baigus ją mušti ir taip pat išėjus iš jos kambario, ji kieme matė nuteistuosius, jau nueinančius nuo jos namų link autobusų stotelės, M. J. rankoje nešėsi jos sūnaus S. V. krepšį. Pagal nuteistojo M. J. parodymus, jis su S. M. vykdamas pas nukentėjusiuosius atsiimti skolos, nesutarė pasisavinti kokių nors daiktų, o S. V. kambaryje buvusią garso aparatūrą pagrobęs tuo metu, kai V. M. buvo likęs S. V. kambaryje, ir V. M. apie tai pasakęs tik jiems grįžtant namo. Liudytoja O. J. taip pat patvirtino, kad M. J. Į S. V. kambarį užėjo vienas. Įvertinus šiais įrodymais nustatytas S. V. turto pagrobimo aplinkybes: V. M. su M. J. nesitarė pagrobti nukentėjusiojo daiktų, M. J. vienas nuėjo į S. V. kambarį ir vienas pagrobė daiktus, darytina išvada, kad V. M. nesuvokė, kad M. J. pagrobs S. V. daiktus ir neprisidėjo prie pagrobimo. Šie M. J. veiksmai savavaldžiavimo darymo metu peržengė jo ir apelianto susitarimo ribas ir laikytini jo ekscesu, todėl V. M. negali būti inkriminuotas S. V. turto pagrobimas. M. J. padarytas turto pagrobimas buvo baigtas tuo metu, kai jis įgijo galimybę juo laisvai disponuoti, t. y. kai išnešė daiktus iš Vaičiūnų namų. Pagal BK 25 str. 2 d. bendrininkavimas galimas tik iki nusikaltimo darymo pabaigos, todėl V. M. naudojimasis S. V. daiktais po jų pagrobimo negali būti laikomas apelianto bendrininkavimo grobiant daiktus įrodymu.

Apeliantas negali baudžiamąja tvarka būti atsakingas už S. V. turto paėmimo pasekmes, jis neprivalo solidariai su M. J. atlyginti dėl šios veikos nukentėjusiajam padarytą žalą, todėl teismo nuosprendžio aprašomoji dalis, kur nurodyta, kad V. M., veikdamas bendrininkų grupėje paėmė S. V. priklausančius daiktus: sportinį krepšį 50 Lt vertės ir muzikinį centrą 350 Lt vertės ir tuo padarė S. V. teisėms bei teisėtiems interesams didelę žalą ir rezoliucinė dalis dėl S. V. civilinio ieškinio išsprendimo keistinos dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p.). Sumažėjus V. M. nusikalstamos veikos apimčiai, mažintina ir paskirtoji bausmė.

Iš nuteistojo V. M. apeliacinio skundo turinio spręstina, kad jis prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir tuo pagrindu švelninti paskirtą bausmę. Teismas, nuosprendyje motyvuodamas atsisakymą pripažinti V. M. veikoje buvus šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodė, kad „V. M. nors pripažino vartojęs prieš nukentėjusiąją S. V. fizinę prievartą ir sunaikinęs jos turtą, tačiau neigė, jog tai jis padarė, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdant S. V. pripažįstamą, bet nerealizuotą O. J. tikrą teisę, veikdamas bendrininkų grupėje su M. J. ir padaręs didelę žalą S. V. teisėms bei teisėtiems interesams, t. y. jam inkriminuoto nusikaltimo esmę“. Iš šių motyvų matyti, kad teismas V. M. prisipažinimo nelaikė nuoširdžiu, nes V. M. nepripažino savo veikos subjektyviosios pusės požymių – veikos motyvo ir tikslo, kurie lėmė jo veikos kvalifikavimą kaip savavaldžiavimą.

Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepripažinęs jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą, paskyrė per griežtą bausmę, yra nepagrįstas.

Pažymėtina, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint pripažinti šią BK 59 str. 1 d. 2 p. įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą, padarius nusikalstamą veiką, ir nustatyti jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 p. nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą gali būti teismo pripažįsta­mas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą parengtinio bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pagal šį nutarimą, asmuo turi prisipažinti iki nuosprendžio priėmimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką aplinkybė, ar asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, negali būti vertinama pagal tai, ar jis pripažįsta savo veikos teisinį kvalifikavimą. Kaltininkas gali klysti vertindamas situaciją ar veikos teisinę kvalifikaciją. Teismas, spręsdamas, ar yra ši sąlyga, turi įvertinti įrodymų visumą, nustatyti, ar asmuo duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes.

V. M. ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino naudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją S. V., tačiau teisminio nagrinėjimo metu jis pripažino mušęs nukentėjusiąją S. V. ir sudaužęs kambaryje buvusius daiktus, tik nurodė manantis, kad nepadarė savavaldžiavimo. Po nusikaltimo padarymo S. M. nukentėjusiosios atsiprašė, stengėsi sušvelninti nusikaltimo pasekmes – atlygino išlaidas medikamentams, bandė pakeisti sugadintus daiktus naujais. Toks nuteistojo elgesys rodo jo gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo.

Kita vertus, pagal susiklosčiusią teisminę praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parody­mus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. V. M. ikiteisminio tyrimo metu nepripažino esminių nusikaltimo aplinkybių, o teisminio nagrinėjimo metu jo duoti parodymai apie prieš nukentėjusiąją panaudotą smurtą sietini su specialisto išvada nustatytomis smurto naudojimo ribomis: V. M. prisipažino nukentėjusiajai padaręs tik dalį sužalojimų, konstatuotų specialisto išvadoje – kraujosruvas kairiajame žaste ir dešiniajame kelio sąnaryje, tačiau neprisipažino padaręs sužalojimą, kurį taip pat nustatė teismo medicinos specialistas, t. y. nudeginęs nukentėjusiosios lūpas, be to neprisipažino nukentėjusiosios parodymais nustatytų smurtinių veiksmų, kurie nėra nustatyti specialisto išvada, t. y. sudavęs ne mažiau kaip keturis smūgius į galvos sritį.

Įvertinus V. M. duotus parodymus, nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi ir tuo pagrindu mažinti jam paskirtą bausmę.

Teismas, skirdamas V. M. bausmę, teisingai taikė BK 27 str. 1 d., 56 str. 1 d., 54 str. ir 61 str. 1 – 3 d. nuostatas ir nurodė išsamius bausmės rūšies ir dydžio nustatymo motyvus, todėl apelianto teiginys, kad bausmės trukmę lėmė jo ankstesnis teistumas, yra nepagrįstas. Teismas pripažino apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe dalies žalos atlyginimą nukentėjusiajai, atsižvelgė į jo šeiminę padėtį ir įvertino šių aplinkybių reikšmę bausmės dydžiui, todėl apelianto prašymas dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes ir šiuo pagrindu švelninti bausmę atmestinas.

Rezoliucinė dalis

N UTARĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. nuosprendį pakeisti:

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies teiginius, kad V. M., veikdamas bendrininkų grupėje paėmė S. V. priklausančius daiktus: sportinį krepšį 50 Lt vertės ir muzikinį centrą 350 Lt vertės ir tuo padarė S. V. teisėms bei teisėtiems interesams didelę žalą.

V. M., pripažintam kaltu pagal BK 294 str. 2 d., paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki vienerių metų devynių mėnesių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista solidariai iš V. M. ir Marijaus J. S. V. 400 Lt turtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš Marijaus J. S. V. 400 Lt turtinei žalai atlyginti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.