Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovui A. B. dėl nepagrįstai gautų lėšų grąžinimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2008-10-15 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir. priteisė ieškovui iš atsakovo 12 000 Lt nepagrįstai gautų lėšų pagal 12 443 Lt vertės vekselį su 5 % dydžio procesinėmis palūkanomis (b.l.133-135). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog bylos šalis siejo teisiniai santykiai pagal vieną 12 443 Lt vertės vekselį. Išsiieškojęs 12 443 Lt sumą už akcijas per antstolius, atsakovas prarado teisę į 12 443 Lt, gautus iš ieškovo 2007-09-06 ir 2007-09-11 dienomis. Ieškovas iš anksto surašė du pranešimus dėl vekselio neapmokėjimo (data nurodyta atitinkamai 2007-09-19 ir 2007-09-24), tačiau supainiojo vekselio išrašymo datą, vietoj „2007-06-22“ įrašydamas „2007-06-19“ (b.l.49-50), nors tai nekeičia ginčo esmės. Teismo manymu, atsakovas iš ieškovo reikalaudamas sumokėti 12 443 Lt už akcijas elgėsi nesąžiningai, nes 14 700 Lt gavo iš ieškovo dar iki akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo (Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties 6 p.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisinį bei faktinį pagrindus, nes savo iniciatyva apeliacinis teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, tai pat įsitikina absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimu (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).

Kolegija, išklausiusi byloje dalyvavusių asmenų kalbų dėl skundo argumentų, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir byloje dalyvaujančių asmenų apeliacinės instancijos teismui pateiktus procesinius dokumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas (CPK 185 str.). Panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimo dalį apeliacinio skundo motyvais apeliacinės instancijos teismas pagrindų nenustatė. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat byloje nėra (CPK 329 str.).

Apelianto skundo motyvas dėl bendrųjų teritorinio bylos teismingumo taisyklių pažeidimo, viena vertus pats savaime neapsprendžia teismo sprendimo negaliojimo (CPK 328 str.), nes absoliučiai sprendimas negalioja tik pažeidus rūšinio ar išimtinio teismingumo taisykles; antra vertus, šis argumentas teisiškai ir faktiškai nepagrįstas. Įstatymų leidėjas sieja asmens gyvenamosios vietos nustatymą ne vien su jos deklaravimu viešuose registruose, o ir su kitais kriterijais - su ta vieta, kurioje asmuo realiai (faktiškai) gyvena, kurioje jis gyvena dažniausiai ar ilgiausiai, kurioje yra jo darbo vieta, taip pat atsižvelgiama ir į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.16 str., 2.17 str.) Apeliantas savo gyvenamąja vieta procesiniuose dokumentuose, adresuotuose pirmosios instancijos teismui nurodė adresą Vilniuje, Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo veiklos teritorijoje (b.l.44-46, 57, 67), taigi ši vieta ir laikytina jo gyvenamąja vieta, sprendžiant bylos teismingumo klausimą.

Nagrinėjamojoje byloje kilo teisinis ginčas apie tai, kokios prievolės ir kokių sandorių pagrindu siejo šalis, ar prievolė ieškovui egzistavo pagal vieną, ar pagal du jo pasirašytus vekselius, ar ieškovas buvo atsiskaitęs su apeliantu iki šiam kreipiantis pas antstolį su notaro išduotu vykdomuoju įrašu.

Kaip nustato CPK 12 str., civilinės bylos teismuose yra nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, o tai reiškią, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančią taisyklę kiekviena iš šalių leistinomis įrodinėjimo priemonėmis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 177 str. 4 d., 178 str.). Apeliantas savo atsikirtimus į ieškovo reikalavimą priteisti be pagrindo sumokėtą 12 000 Lt sumą grindė dar ir ieškovo asmeninės skolos jam, įformintos paprastuoju neprotestuotinu vekseliu, buvimo faktu, t.y. tuo, kad iš viso ieškovas buvo jam skolingas 24 443 Lt, todėl turėjo procesinę pareigą įrodyti dviejų vekselių egzistavimo faktą. Kolegija sprendžia, kad tokio savo atsikirtimo į ieškinį bei apeliacinio skundo argumento apie buvusius ieškovo pasirašytus du vekselius apeliantas neįrodė.

Apeliantas patvirtino ieškovo įvardintą atsiskaitymo už perkamas akcijas tvarką - vekseliu, nepaisant nuorodos sutartyje (b.l.8, 6 p.), jog šios jau apmokėtos iki sutarties sudarymo. Todėl pirmiausiai turi būti įvertinta kokių tikslų siekė šalys, sudarydamos naują susitarimą dėl ieškovo prievolės pagal akcijų pardavimo sutartį modifikavimo, jos pakeitimo paprastuoju vekseliu. Tokiu būdu aiškinti kiekvieną susitarimą įsakmiai įpareigoja įstatymas. Pagal CK 6.193 str. nuostatas, visos sutartys (susitarimai) turi būti aiškinamos sąžiningai, pirmiausiai turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, atsižvelgiama į sutarties esmę ir tikslą, į jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, į šalių elgesį po sutarties sudarymo. Ir ieškovas, ir apeliantas savo procesiniuose dokumentuose bei paaiškinimuose vienodai įvardija motyvus, kurias remiantis akcijų pirkimo - pardavimo sutartyje nurodyta akcijų pardavimo kaina – 14 700 Lt ir pareiga ieškovui ją sumokėti galiausiai buvo įforminta kita ieškovo prievole – paprastuoju vekseliu. Abi šalys pripažįsta, kad toks susitarimas joms abiems buvęs priimtinas. Atlikus tarpusavio skolų įskaitymą, ieškovas, neturėdamas pakankamai lėšų iš karto atsiskaityti už akcijas, likusiai nesumokėtai 12 443 Lt sumai sutarties sudarymo dieną – 2007-06-22 pasirašė vekselį, besąlygiškai įsipareigodamas sumokėti nurodomą jame pinigų sumą 2007-09-19. Dėl tarpusavio įsiskolinimų balanso sudarymo, pasirašant akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sutinka ir apeliantas (b.l.47). Apeliantas turėjo tikslą paprastesniu būdu gauti apmokėjimą už parduodamas akcijas, ką neabejotinai patvirtina šalių susirašinėjimo elektroniniais laiškais turinys. 2007-06-20 laišku (b.l.92) būtent apeliantas, siekdamas, kai nurodo laiške, ateityje išvengti nesklandumų ir pašalinti kliūtis po kelių dienų pasirašyti akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, pasiūlė ieškovui arba pasirašyti sutartį su joje aptarta atsiskaitymo išdėstymo tvarka, kartu nustatant ir netesybas už vėlavimą atsiskaityti, arba padaryti sutartyje įrašą apie visišką atsiskaitymą už akcijas, tuo pat metu ieškovui pasirašant vekselį ir, pažymėtina, iš anksto pasirašant pranešimus su priminimais apie vekselio apmokėjimo termino suėjimą. Apeliantas savo iniciatyva su šiuo laišku pateikė ieškovui du akcijų pardavimo sutarties projektų variantus, vieno vekselio projektą ir du skirtingų datų, bet pažyminčius tos pačios sumos, kaip ir akcijų pardavimo sutartyje – 13 475 Lt, bei tuo pačiu terminu – 2007-09-19 grąžinimo priminimus (b.l. 92-102). Apie jokias kitas ieškovo skolas arba būtinybę tą pačią dieną pasirašyti dar vieną vekselį nebuvo kalbama ar deramasi, priešingai, ieškovui apeliantas pasiūlė pasirašyti pažymą apie paties apelianto skolų bendrovei UAB „A2design“ nebuvimą (b.l. 92 ir 103). Kitą dieną dar tebevyko derybos dėl tarpusavio skolų suderinimo bei atsiskaitymo tvarkos (b.l.104-107), ir iš laiškų vėlgi matyti, jog buvo kalbama apie ieškovo 3600 Lt skolos ir atsakovo skolų, įskaitytinų į už akcijas mokėtiną sumą, buvimą. Galiausiai apelianto pozicija su kategorišku reikalavimu pasirašyti būtent vekselį vienareikšmiai išdėstyta 2007-06-22 laiške, nurodant ir tokio pasirinkimo motyvą – ateityje neketinąs bylinėtis teismuose dėl tarpusavio skolų (b.l.108), tai buvo įvardinta kaip sąlyga sudaryti ir pačią akcijų pirkimo - pardavimo sutartį. Šiame laiške taip pat kalbama apie apelianto finansinius įsipareigojimus ieškovui, tačiau neužsimenama apie pastarojo itin didelės skolos, kaip kad tvirtina apeliantas, buvimą ar jos įforminimą antru vekseliu.

Vėliau sekę veiksmai - sutarties pasirašymas pagal apelianto pateiktą sutarties projektą, deklaruojant joje visišką atsiskaitymą už akcijas (b.l. 7-9), paties apelianto pasiūlytos formos ir turinio vekselio pasirašymas (b.l.10), ieškovo mokėjimai, visiškai atitinkantys šiame vekselyje nurodytą sumą (b.l. 11-13), atsakovo priminimas ir raginimas sumokėti likusią skolos sumą - 8443 Lt (b.l.14-15) ir sekęs būtent tokios sumos sumokėjimas (b,l. 13), sutarties sudarymo metu pasirašytos pažymos (b.l.76-77), tame tarpe ir apie bendrovės „A2design“ jokių skolų A. B. (apeliantui) nebuvimą, leidžia padaryti išvadą, kad apeliantas aiškiai ir neabejotinai atleido skolininką pagal pradinę akcijų pirkimo-pardavimo sutartį nuo joje nurodytos kainos už akcijas apmokėjimo, iš šios sutarties prievolių ieškovui nekilo ( CK 6.129 str. 2 d. ir 4 d.). Nepaisant apelianto tvirtinimo, esą jis grąžinęs antrąjį vekselį 12 000 Lt sumai ieškovui, kuomet šis pavedimais apmokėjo akcijų vertę, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, kartu įvertinant tiek apelianto raginime įvardintą sumą (b.l.14-15), tiek ieškovo bendros sumokėtos sumos atitikimą vekselyje įvardintai sumai (vykd.b.3 lapas), konstatuotina, jog labiau tikėtini ieškovo paaiškinimai ir teiginiai, kad jis atsiskaitęs pagal šį, vienintelį buvusį vekselį. Tokias teisėjų kolegijos išvadas patvirtina ir tokios aplinkybės, jog apeliantas niekuomet nėra įvardijęs ieškovo asmeninės skolos kilmės (jos atsiradimo), kalbėdamas tik apie buvusį tarpusavio bendravimą dėl finansinių klausimų, kilusių iš bendrovės valdymo ir iš apelianto darbo joje; nėra įvardijęs būtinybės būtent tą pačią dieną, kai jis perleido akcijas ieškovui, susitarti ir dėl dar kitos skolos įtvirtinimo, pasinaudojant vekselio institutu; pareiškime antstolei tęsti išieškojimo procedūrą (b.l.28) taip pat nėra užsiminęs apie antrojo vekselio egzistavimą, teigdamas, jog sumokėtos įmokos yra būtent pagal akcijų pardavimo sutartį, nors realiai tokia ieškovo prievolė, kaip jau minėta, net neegzistavo.

Apelianto į bylą kaip įrodymai pateikti ieškovo pasirašytieji pranešimai, primenant apie 12 443 Lt skolos pagal vekselį sumokėjimą (b.l. 49-50), patys savaime taip pat nepatvirtina antrojo vekselio egzistavimo fakto. Kolegija nepripažįsta teisingu apelianto skundo argumento, esą teismas sprendimą pagrindė teismo posėdyje neištirta aplinkybe dėl aptartuose pranešimuose padarytų klaidų. Pirma, šie pranešimai yra bylos dalis, rašytiniai įrodymai, ir buvo teismo vertinami drauge su kitais bylos dokumentais (b.l. 130), o sprendime išdėstytos teismo išvados dėl jų turinio (CPK 185 str.). Antra, jie yra identiški projektams (b.l.97-98), parengtiems apelianto iniciatyva, tik patikslinus derybų rezultate gautą mokėtiną sumą, atitinkamai neištaisant apelianto projekte įvardintos vekselio datos. Trečia, juose įvardinta skolos suma – 12 243 Lt neatitinka apelianto nurodomai kaip realiai negrąžinta skola - 12 000 Lt. Visos šios aplinkybės tik patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumą apie šių pranešimų išankstinį surašymą bei pranešimų pasirašymą tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos šalių susirašinėjime (b.l.92, 97-98).

Vekselis, kaip vertybinis popierius, tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui; paprastuoju vekseliu jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą (CK 1.101 str. 6 d., 1.105 str. 4 d., Įsakomųjų ir parastųjų vekselių įstatymo 2 str. 1 d. ir 4 d..). Vekselis yra priskiriamas prie materialių vertybinių popierių, vekselio davėjo bei turėtojo valia yra išreikšta rašytine forma, todėl būtent pagal vekselio turinį spręstinas šalių bei iš vekselio kylančių šalims prievolių klausimas.

Vekselio atsiradimo pagrindas yra vekselio išrašymas – vienašalis sandoris. Išrašydamas vekselį, jo davėjas sukuria atitinkamas teises ir pareigas sau ir kitiems asmenims (vekselio gavėjui, mokėtojui). Vekselį išrašius, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Nuo to momento jis gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje – perleidžiamas kitiems asmenims, kurie įgiję nuosavybės teises į jį, gali juo disponuoti savo nuožiūra – perleisti, įkeisti (Įsakomųjų ir parastųjų vekselių įstatymo, toliau ĮPVĮ 13 str., 18 str.) Tokį paprastą ir platų vekselio panaudojimą užtikrina jo viešas patikimumas, o šį lemia griežti vekselio formalumo ir abstraktumo reikalavimai. ĮPVĮ 3, 4, 77 ir 78 straipsniai nustato formalius reikalavimus – būtinus vekselių rekvizitus ir jų nebuvimo pasekmes – dokumentas, kuriame nėra būtinų rekvizitų, net neturi vekselio galios. Abstraktumas reiškia, kad prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo (tam tikro sandorio) ir yra be išlygų. Šie reikalavimai vekseliui lemia, kad vekselio įgijėjui siekiant įsitikinti vekselio galiojimu, pakanka patikrinti įstatyme nurodytus jo rekvizitus. Be to, skolininkas (mokėtojas) gali ginčyti savo prievolę pagal vekselį tik remdamasis vekselio formaliais trūkumais.

Akivaizdu, kad tokios iš vekselio kylančios teisės bei pareigos negali būti realizuojamos neesant paties vertybinio popieriaus – vekselio, bei tinkamomis įrodinėjimo priemonėmis (tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais) neįrodžius jo buvimo praeityje, jei jau kilo dėl to suinteresuotų asmenų ginčas (įmokų paskirtis ir t.t.) (CPK 177 str., 178 str.). Šios aplinkybės, atsižvelgiant įstatymo nustatytus reikalavimus vekseliui, įrodinėtinos rašytiniais įrodymais (CK 1.73 str. 1 d. 10 p. ir 3 d.). Ir nors bylą nagrinėjęs teismas sprendime tai įvardijo kaip neįrodymą pačios skolos pagal antrąjį vekselį egzistavimo fakto, šis netikslumas nesudaro teisinių prielaidų panaikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo (CPK 328 str.).

Ieškovo teiginių teisingumą, kad šalis siejo teisiniai santykiai tik pagal vienintelį 2007-06-22 vekselį ir šią prievolę jis buvo įvykdęs iki apeliantas kreipėsi į notarą bei antstolį, patvirtina šioje nutartyje jau aptartų įrodymų analizė. Pažymėtina ir tai, kad pati savaime aplinkybė, jog mokėjimo paskirtimi mokėjimo nurodymuose ir kasos pajamų orderyje (b.l.11-13) yra įvardintas apmokėjimas už akcijas pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, nepaneigia skolos būtent pagal 2007-06-22 vekselį 12 443 Lt sumai apmokėjimo, juo labiau, kad tokiu būdu - pagal vekselį - už akcijas ir buvo atsiskaitoma, tą pripažįsta bei patvirtino teisme abi šalys.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas nepažeidė savo įsipareigojimų pagal vekselį bei įrodė aplinkybę, kad apeliantas turtą gavo be teisinio pagrindo, pareikalavęs antrą kartą apmokėti tą patį vekselį, pasinaudodamas vekselio fiziniu buvimu pas apeliantą ir supaprastinta prievolės pagal vekselį vykdymo be išlygų tvarka. Antrą kartą įvykdęs tą pačią prievolę, ieškovas įgijo teisę CK 6.237 str. pagrindu išreikalauti tai, ką perdavė kreditoriui pakartotinai įvykdydamas prievolę. Pirmosios instancijos teismo 2008-10-15 sprendimas paliktinas nepakeistas.

Ieškovo naudai priteistinos apeliacinės instancijos teisme turėtos išlaidos (CPK 98 str.). Ieškovas sumokėjo 400 Lt už atsiliepimo į skundą surašymą ir šios išlaidos jam kompensuotinos pilnai, taip pat priteistina dalis iš 500 Lt už atstovavimą teisme turėtų išlaidų – už vieną atstovavimo valandą 120 Lt (Lietuvos advokatų tarybos 2004-03- 26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 7 p., 8.11. p., 8.18. p., 19 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p. , teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. B. 520 (penkis šimtus dvidešimt) litų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų A. Č. naudai.