Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2015 m. lapkričio 5 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į bausmės laiką įskaitytas visas bausmės laikas, atliktas pagal 2015 m. lapkričio 5 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Iš kaltinamojo V. J. nukentėjusiajai G. K. priteista 23406,95 Eur (dvidešimt trys tūkstančiai keturi šimtai šeši eurai devyniasdešimt penki centai) turtinės žalos atlyginimo; UAB „PZU Lietuva“ priteista 1272,38 Eur (vienas tūkstantis du šimtai septyniasdešimt du eurai trisdešimt aštuoni centai) regreso tvarka turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. spalio 2 d., laikotarpiu nuo 11.00 val. ir 14.00 val., įsibrovė į G. K. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė didelės vertės svetimą turtą – G. K. priklausančius daiktus, o būtent: odinį piniginės – raktų pakabuką, kurio vertė 72,41 eurų (250 Lt), vyriškų sporinių kojinių „Adidas“ 8 poras, vienos poros vertė 2,90 eurų (10 litų), bendrai 23,17 eurų (80 litų), vyriškų trumpikių „Calvin Klein“ du vienetus, vieno vieneto vertė 14,48 (50 litų), bendrai 28,96 eurų (100 litų) vertės, vyriškių trumpikių „Londsale“ du vienetus, vieno vieneto vertė 7,24 eurų (25 litai), bendrai 14,48 eurų (50 litų vertės), du kelioninius krepšius, vieno vieneto vertė 28,96 eurų (100 litų), bendrai 57,92 eurų (200 litų) vertės, vyriškas džinsines kelnes „Gues“, kurių vertė 124 eurai (428,15 litų), vyriškas džinsines kelnes „Armani“, kurių vertė 101 euras (348,73 litų) vertės, vyrišką striukę (bliuzoną) „Gstart“, kurio vertė 231 euras (797,60 litų), dvejus vyriškus trumpomis rankovėmis sportinius marškinėlius, kurių vieneto vertė 57,50 euro (198,54 Lt), bendrai 115 eurų (397, litų) vertės, vyrišką laikrodį „Rado“, kurio vertė 1042 eurų ( 3597,82 Lt), vyriškus kvepalus „Armani“ 100 ml, kurių vertė 75,01 eurai (259 litai), vyrišką pieštukinį dezodorantą „Boss“, kurio vertė 23,17 eurų (80 litų), konjako butelį „Henessey“, 0,7 litro, kurio vertė 37,65 eurų (130 litų), konjako butelį „Couviser“, kurio vertė 28,96 eurų (100 litų), auksinę vyrišką grandinėlę „bismarko rašto“, 60 g, kurios vertė 3822,98 eurų (13200 litų), auksinę vyrišką grandinėlę ant rankos, 40 g, kurios vertė 2571,83 eurai (8880 litų), auksinį kryžiaus formos pakabuką, kurio vertė 637,16 eurų (2200 litų), auksinį moterišką žiedą su juoda keturkampio formos akimi, kurio vertė 57,92 eurų (200 litų), auksinį vyrišką žiedą, kurio vertė 107,16 eurų (370 litų), mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 4S“, kurio vertė 289,62 eurų (1000 litų), nešiojamąjį kompiuterį „Samsung“, kurio vertė 492,35 eurų (1700 Lt), 9700 eurų grynųjų pinigų (33492,16 Lt), 1200 svarų grynųjų pinigų 1547,79 eurais (5344 Lt), 10000 litų, tai yra 2896,2 eurų, 2300 Lenkijos zlotų, t. y. 536,59 eurų, tuo padarydamas nukentėjusiajai G. K. 24 634,33 eurų (85 057,41 Lt) turtinę žalą.Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. prašo panaikinti 2016 m. kovo 1 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Skunde apeliantas nurodo, kad buvo nuteistas nesurinkus pakankamai įrodymų dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Ši vagystės byla buvo sufabrikuota. Kriminalinės policijos pareigūnai jam pažadėjo duoti parūkyti ir arbatos tam, kad jis šioje byloje prisiimtų kaltę. Todėl jis sutiko bendradarbiauti su pareigūnais ir atskleisti bylą už gerą atlygį, t. y. pareigūnai jam siūlė nedidelę bausmę ir gerą gyvenimą pataisos namuose. Vėliau jis suprato, jog kriminalinės policijos pareigūnų buvo apgautas ir pažemintas, dėl to raštiškai kreipėsi į prokuratūrą. V. J. prašo kruopščiai peržiūrėti šią bylą, kadangi yra nuteistas nepagrįstai. Be to, jo gynėjas, kuris jam buvo paskirtas, atsisakė jį ginti, pati byla jam nėra aiški. Bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja taip pat nebuvo įsitikinusi, jog inkriminuotą nusikaltimą padarė jis. Teisėja sakė jo draugui - liudytojui I. V., kad jis negalėjo padaryti vagystės. Pirminius savo parodymus jis davė liepiamas kriminalinės policijos pareigūnų. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo daryta akistata su liudytojais, kurie jo neatpažino kaip asmens, padariusio vagystę. Nuteistasis pažymi, kad pirštų antspaudai ant saldainio popieriuko yra palikti jo pirštų, nes kriminalinės policijos pareigūnai sakė jam, kad padarys šią bylą svaria.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas tenkinamas.Nuteistasis savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino jį kaltu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, buvo šališkas, neatsižvelgė, jog byla buvo sufabrikuota, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. V. J. gynėjos advokatės teigimu, apylinkės teismas tam tikrų aplinkybių visai netyrė, vadovavosi tik selektyviai atrinktais įrodymais, byloje esančių prieštaravimų nepašalino.Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą ir atlikusi įrodymų tyrimą, sutinka su nuteistojo ir jo gynėjos advokatės argumentais dėl nepagrįsto V. J. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje yra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis padarė šią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl V. J. kaltumo, nepagrįstai visiškai atmetė nuteistojo aiškinimus, vien deklaratyviai nurodydamas, kad sau palankius parodymus V. J. duoda siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Teismas išnagrinėtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino selektyviai, pernelyg sureikšmino pirminį nuteistojo prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, neįvertino įrodymų ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumos. Be to, apylinkės teismas padarė esminių procesinių pažeidimų, kurie neleido V. J. efektyviai gintis nuo jam pareikšto kaltinimo, t. y. nustatyta, jog nuteistasis gerai nemoka lietuvių kalbos, yra rusakalbis, tačiau vertėjo paslaugos pirmosios instancijos teisme jam nebuvo užtikrintos. Jam taip pat nebuvo išaiškinta teisė turėti gynėją, pastarasis nebuvo paskirtas ginti V. J. interesus, nors bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. J. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, ir tokiu būdu buvo pažeistos BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. J. nepadarė BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka ir visapusiškai įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė, kad:V. J. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį tuo, kad jis 2014 m. spalio 2 d., laikotarpiu nuo 11.00 val. ir 14.00 val., įsibrovė į G. K. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė didelės vertės svetimą turtą – G. K. priklausančius daiktus, o būtent: odinį piniginės – raktų pakabuką, kurio vertė 72,41 eurų (250 Lt), vyriškų sporinių kojinių „Adidas“ 8 poras, vienos poros vertė 2,90 eurų (10 litų), bendrai 23,17 eurų (80 litų), vyriškų trumpikių „Calvin Klein“ du vienetus, vieno vieneto vertė 14,48 (50 litų), bendrai 28,96 eurų (100 litų) vertės, vyriškių trumpikių „Londsale“ du vienetus, vieno vieneto vertė 7,24 eurų (25 litai), bendrai 14,48 eurų (50 litų vertės), du kelioninius krepšius, vieno vieneto vertė 28,96 eurų (100 litų), bendrai 57,92 eurų (200 litų) vertės, vyriškas džinsines kelnes „Gues“, kurių vertė 124 eurai (428,15 litų), vyriškas džinsines kelnes „Armani“, kurių vertė 101 euras (348,73 litų) vertės, vyrišką striukę (bliuzoną) „Gstart“, kurio vertė 231 euras (797,60 litų), dvejus vyriškus trumpomis rankovėmis sportinius marškinėlius, kurių vieneto vertė 57,50 euro (198,54 Lt), bendrai 115 eurų (397, litų) vertės, vyrišką laikrodį „Rado“, kurio vertė 1042 eurų ( 3597,82 Lt), vyriškus kvepalus „Armani“ 100 ml, kurių vertė 75,01 eurai (259 litai), vyrišką pieštukinį dezodorantą „Boss“, kurio vertė 23,17 eurų (80 litų), konjako butelį „Henessey“, 0,7 litro, kurio vertė 37,65 eurų (130 litų), konjako butelį „Couviser“, kurio vertė 28,96 eurų (100 litų), auksinę vyrišką grandinėlę „bismarko rašto“, 60 g, kurios vertė 3822,98 eurų (13200 litų), auksinę vyrišką grandinėlę ant rankos, 40 g, kurios vertė 2571,83 eurai (8880 litų), auksinį kryžiaus formos pakabuką, kurio vertė 637,16 eurų (2200 litų), auksinį moterišką žiedą su juoda keturkampio formos akimi, kurio vertė 57,92 eurų (200 litų), auksinį vyrišką žiedą, kurio vertė 107,16 eurų (370 litų), mobiliojo ryšio telefoną „iPhone 4S“, kurio vertė 289,62 eurų (1000 litų), nešiojamąjį kompiuterį „Samsung“, kurio vertė 492,35 eurų (1700 Lt), 9700 eurų grynųjų pinigų (33492,16 Lt), 1200 svarų grynųjų pinigų 1547,79 eurais (5344 Lt), 10000 litų, tai yra 2896,2 eurų, 2300 Lenkijos zlotų, t. y. 536,59 eurų, tuo padarydamas nukentėjusiajai G. K. 24 634,33 eurų (85 057,41 Lt) turtinę žalą. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė V. J. kaltę grindė jo paties prisipažinimu ir duotais parodymais, taip pat nukentėjusios G. K., liudytojų E. T., K. M., L. M., I. V. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga. Visi šie bylos duomenys buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. V. J., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad neprisipažįsta padaręs BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Įvykio metu Alytuje jis nebuvo, dėl vagystės ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, nes Alytaus policijos komisariato kriminalistai jam pateikė šį pasiūlymą, jie žadėjo gerą gyvenimą pataisos įstaigoje, cigaretes, maistą, televizorių. Pažadas nebuvo ištesėtas, todėl jis nusprendė viską papasakoti teisme. Kriminalistai jam papasakojo apie vagystę, tačiau nepasakojo apie pavogtus daiktus. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis negalėjo parodyti namo, kurį neva apvogė. Namą parodė tyrėja. Apie tai, kad prie namo buvo palikti daiktai, kažkokie drabužiai, jam pasakė kriminalistai. Jis drabužius vardino iš galvos, atspėjo, jog buvo palikta striukė, kelnės. Tyrėjai papasakojo, kad eidamas gatve rinko labdarą, viena bobutė atnešė jam rūbų, taip pat kažkoks vyras atnešė drabužių. Tyrėjai kalbėjo bet ką, matė, jog ši juo netiki. Paleistas iš pataisos namų, buvo apsirengęs juodą striukę, džinsines kelnes, rudus batus, jis ėjo kartu su kitais dviem į laisvę paleistais asmenimis, pas ne vieną moterį klausė kelio, kur yra stotis. Su savimi jis jokių daiktų nesinešė. Iš stoties apie 17.00 val. išvyko į Klaipėdą su persėdimu Kaune. Kiti du asmenys iki jo išvykimo buvo kartu su juo, gėrė alų. Kadangi jis vagystes daro visą gyvenimą, todėl prigalvojo, jog pavogtus daiktus pardavė lombarde. BK 178 straipsnio 3 dalis jam niekada anksčiau nebuvo inkriminuota. Jis paprastai vagia pinigus, auksą, gerą aparatūrą, tačiau niekada neima rūbų, kvepalų, alkoholio, todėl neprisipažino paėmęs to, kas jo nedomina. Kokie daiktai, kokiame kambaryje buvo, jis sakė iš galvos. Kaip atrodė kambariai, parodė pati tyrėja. Jis žino, jog daug kalinių apsiima kaltę dėl nepadarytų nusikaltimų ir gauna už tai atlygį, jis pirmą kartą sulaukė tokio pasiūlymo, todėl susigundė. Kriminalistus pirmą kartą sutiko Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kai buvo konvojuotas į Alytaus pataisos namus. Nuvykęs į Klaipėdą, draugui I. V. apie auksą kalbėjo iš galvos.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. J. parodė, kad šiuo metu atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose, su juo dirbo kriminalinė žvalgyba. Jis bijo kažką sakyti, nes su juo atsiskaitys, palaiko savo apeliacinio skundo teiginius, šioje byloje yra nekaltas. Įtariamojo apklausos metu davė neteisingus parodymus, melavo, jog į namą pateko pro šoninį langą jį išstūmus. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis pirmą kartą matė tą namą. Reikiamą atpažinti namą nurodė ne jis, o kartu vykęs advokatas, kuriam viskas buvo juokinga, jis nenorėjo imtis šitos bylos. Ikiteisminio tyrimo metu jis pažadėjo kriminalistams, kad jų nenuvils ir neišduos. Jam žadėjo cigaretes, arbatą, gerą gyvenimą zonoje, aparatūrą, televizorių. Jam privilegijas žadėjusių kriminalinės policijos darbuotojų negali išduoti, nes bijo susidorojimo. Jokio saldainio popierėlio jis nematė. Ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami lietuviškai, vertėjas nedalyvavo, jis nelabai suprato visus užduodamus klausimus. Kai pirmą kartą buvo etapuojamas į Alytų, jis klausė dėl ko, ir jam nebuvo pasakyta. Suprato, kad dėl kažkokios vagystės. Kriminalistai jam aiškino, kad Šiauliuose iš tam tikro žmogaus sužinojo, kad jis nori bendradarbiauti su kriminalistais, duoti parodymus. Šie pareigūnai jam viską aiškiai papasakojo apie šią vagystę, sakė, jei bus klaidų, ištaisys. Maždaug paaiškino planą, kur yra namas. Parodymų patikrinimo metu namą parodė su advokato pagalba. Namo viduje rodė taip pat su advokato pagalba. Namo viduje buvo ir nukentėjusioji. Kai paprašė parodyti, iš kokių vietų pavogti daiktai, nežinojo kaip elgtis, norėdamas nepavesti kriminalistų, rodė bet ką. Kokius daiktus pavogė, jis išgalvojo. Draugui I. V. minėjo apie auksą, nes šis užsiiminėja auksu. Tokius daiktus kaip auksinis kryželis jis dažnai turėdavo. Kai buvo paleistas į laisvę, jis vienas ėjo į stotį, kiti du paleisti asmenys ėjo savo reikalais. Jokio asmens kelio neklausė, nes paleidžiamas iš pataisos namų yra nebe pirmą kartą. Kas padarė nusikaltimą, jis žino, tačiau negali pasakyti.Nukentėjusioji G. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2014 m. spalio 2 d., apie 14.00 val., ji kartu su vyru grįžo į namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir rado pravertas lauko duris, prie durų buvo paliktas baltos spalvos prekybos centro krepšys su vyriškais drabužiais. Namo viduje rado išverstus daiktus, suprato, jog yra apvogta. Ji pasigedo visų daiktų, kurie išvardyti kaltinamajame akte, šiuo metu neranda ir daugiau daiktų. Reiškia 25 000 eurų ieškinį. Kai kaltinamasis buvo atvežtas prie jos namo parodymų patikrinimui vietoje atlikti, jis buvo tik kieme, į namo vidų ji kaltinamojo neįsileido. Nukentėjusioji paaiškino, kad kompiuteris, papuošalai buvo salone, kvepalai – vonioje, drabužiai – miegamajame, vienas maišas buvo spintoje, kitas – ant grindų, telefonas – kelioninio krepšio kišenėlėje, pinigai – miegamojo spintoje, rutulinis dezodorantas – vonioje ant stiklinės lentynėlės.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje G. K. parodė, kad grįžusi namo rado pravertas lauko duris nuo gatvės pusės. Antrame aukšte buvo išdaužtas durų stiklas, kaip suprato, pro jį buvo įlįsta į vidų. Rūsyje tikrai joks langas nebuvo išstumtas. V. J. parodytas langas yra su tinklu nuo uodų ir ten niekas nebuvo išdraskyta ar išardyta. Stiklas išdaužtas į miegamąjį, kuris buvo užrakintas. Bandyta ardyti spyną, bet neatidaryta. Parodymų patikrinimo metu V. J. namo viduje tikrai nebuvo. Liudytoja E. T., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2014 m. spalio 2 d. dirbo operatyvinėje grupėje, gavo pranešimą, kad įsibrauta į gyvenamąjį namą. Atvykus į įvykio vietą, pasitiko namo savininkai. Prie namo buvo paliktas polietileninis maišas su senais rūbais – striuke ir kelnėmis. Besiaiškinant, kas dingo iš namų, priėjo moteris, kuri nurodė, jog matė svetimą vyrą, kuris buvo su dviem didelėmis tašėmis ir klausė, kur yra stotis. Moteriai buvo pateiktos trys nuotraukos asmenų, kurie tą dieną buvo paleisti iš Alytaus pataisos namų. Moteris atpažino sutiktą vyrą. Tuomet buvo nuvykta į stotį, kur taksi vairuotojas nurodė, jog matė vyrą su dviem tašėm, kuris išvyko Kauno kryptimi. Šis taksi vairuotojas atsisakė duoti savo duomenis ir nenorėjo būti kviečiamas apklausai. Į namą buvo patekta per vidinį kiemą, antro aukšto langas buvo išdaužtas ir durys atidarytos. Per kur patekta į namą, nusprendė ekspertas. Išeita buvo per pagrindines duris, kurios iš vidaus atrakintos spragtuku. Per išdaužtą antro aukšto langą galėtų patekti į namo vidų nedidelis, smulkus žmogus.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. T. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir davė parodymus, analogiškus duotiems pirmosios instancijos teisme.Liudytoja L. M., apklausiama pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad žino, jog buvo apvogtas jos kaimynės namas. Įvykio dieną, grįždama iš centro, pasukus iš P. gatvės į S. gatvę, ji sutiko vyrą su dviem didelėm tašėm, kuris pasiteiravo, kur yra autobusų stotelė. Ji atsakė, kad kitoje gatvės pusėje. Jai buvo rodomos nuotraukos atpažinimui, bet ji to žmogaus gerai neįsidėmėjo, atpažinimo metu bandė spėlioti. Vyras buvo aukštesnis, dėvėjo melsvus rūbus, kepurę su snapeliu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje L. M. parodė, kad nuteistojo nepažįsta, bet įvykio metu buvo sutikusi jį su dviem tašėm. Jis paklausė, kur stotelė, ir ji jam parodė. Įvykio metu ji matė būtent nuteistąjį, o ne tą asmenį, kurį atpažino pagal nuotraukas iš karto po įvykio, nors gal kažkiek ir abejoja, ar tai tikrai šis žmogus.Liudytojas K. M., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad dirba autobuso vairuotoju. 2014 m. spalio 2 d., 14.25 val., važiavo į Kauną. Vėluodamas atėjo vienas keleivis su sportine taše, kuri buvo įdėta į bagažinę. Tašė buvo sportinė, nepilna. Gerai neprisimena, galėjo būti ir dvi tašės. Asmuo buvo apsirengęs džemperiu, mėlynomis džinsinėmis kelnėmis ir kedais. Liudytojas teismo salėje atpažino, jog važiavo kaltinamasis V. J.. Jam tyrimo metu rodytoje nuotraukoje buvo panašus į tą asmenį asmuo, bet jam atrodo, kad tikrasis keleivis yra kaltinamasis, tik tuo metu jo plaukai buvo trumpesni.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje K. M. parodė, kad nuteistąjį vežė iš Alytaus į Kauną. Nuteistasis su savimi turėjo dvi tamsias tašes, kurios buvo padėtos į bagažo skyrių. Autobusu važiavusio asmens ūgis buvo apie 1,80 m., jis dėvėjo kepurę. Kodėl tyrimo metu atpažino kitą asmenį, negali pasakyti, gal gerai neužfiksavo. Keleivio balso neužfiksavo, jis kalbėjo lietuviškai, gal buvo akcentas.Liudytoja D. B., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad tyrimo metu atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus su kaltinamuoju, taip pat atliko įvykio vietos apžiūrą. Kadangi kaltinamasis nežinojo Alytaus miesto, todėl atliekant kaltinamojo parodymų patikrinimo vietoje veiksmus, važiavo nuo Alytaus pataisos namų tuo maršrutu, kuriuo jis ėjo paleistas iš pataisos įstaigos. Kaltinamasis rodė kelią, rodė, kur susitiko su liudytoja, tik nežinojo, kurioje gatvės pusėje yra apvogtasis namas. Namą parodė pagal rūsio langelius, kaltinamasis aiškino, jog į namą įlindo per rūsio langelį. Su kaltinamuoju namo viduje nebuvo, nes nesutiko nukentėjusioji. Parodymų patikrinime dalyvavo gynėjas ir du jos kolegos. Nei savo, nei prokurorės nuomonės apie bylą ji kaltinamajam niekada nesakė, su bylos medžiaga jis nebuvo supažindintas. Galėjo nebent pasitikslinti pas kaltinamąjį dėl kažkurių paimtų daiktų. Informacija, jog šį nusikaltimą įvykdė V. J., buvo gauta kriminalinės žvalgybos priemonėmis, todėl kaltinamasis buvo etapuotas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Alytų. Etapuojant joks pareigūnas tyrėjas nevažiuoja, ji prieš etapavimą su kaltinamuoju nebendravo, jokių privilegijų jam nežadėjo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. B. parodė, kad tyrimo metu iš pradžių vagystės įvykdymu buvo įtariamas kitas asmuo, V. J. tyrime atsirado, kai apie jį buvo gauta informacija kriminalinės žvalgybos priemonėmis. Nuteistasis savo kaltę pripažino, aiškino, jog vogtus daiktus pardavė lombarde, tačiau lombardų atsakymai dėl supirktų daiktų, kurie buvo pavogti iš nukentėjusiosios namo, buvo neigiami. Tyrimo metu neatitiko aplinkybės, ką nuteistasis konkrečiai iš kurios namo vietos pavogė, todėl norėta parodymų patikrinimą vietoje atlikti ir namo viduje, tačiau nukentėjusioji į vidų neįsileido. Parodymų patikrinimo vietoje metu V. J. buvo pasimetęs. Su juo buvo kalbėta lietuviškai, vertėjo jis neprašė. Advokatas nieko nerodė, jokių pašalinių emocijų nebuvo. Liudytojas G. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad šioje byloje atliko ikiteisminį tyrimą, važiavo su kita tyrėja į parodymų patikrinimo vietą. Kad nusikalstamą veiką įvykdė V. J., gavo kriminalinės žvalgybos informaciją. Prieš gaunant informaciją su kaltinamuoju neteko bendrauti. Etapuojant V. J., su juo nebendravo. Su kaltinamuoju bendravo, kai šis buvo atvežtas į areštinę. Klausė kaltinamojo, ar šis žino dėl ko buvo atvežtas į Alytų, pastarasis atsakė, kad dėl namo vagystės, tuomet jis paprašė viską papasakoti. Dažnai būna, jog prieš apklausą yra pakalbama dėl darbo planavimo. Jis nieko kaltinamajam nežadėjo, nesiūlė apsiimti vagystės. Kas nurodė namą, kur buvo įvykdyta vagystė, neprisimena. Kiek atsimena, V. J. nurodė namą, vedė ir rodė, kaip pateko į namo teritoriją, ar buvo namo viduje, neprisimena. Procesinio veiksmo atlikimo metu iš kaltinamojo niekas nesišaipė, pašalinių emocijų nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje G. B. parodė, kad bendravo su V. J. prieš jam pateikiant pranešimą apie įtarimą. Tai buvo daroma, nes norėta susidėlioti apklausą, t. y. tai buvo pasiruošimas apklausai. Nuteistasis prisipažino įvykdęs vagystę (duomenys neskelbtini). Su V. J. kalbėjo lietuviškai, jam įvykio aplinkybių neaiškino, jokio poveikio ar spaudimo nedarė. Liudytojas I. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad kaltinamasis yra jo geras draugas. V. J. atvyko pas jį tą dieną, kai buvo paleistas iš pataisos namų. Kaltinamasis pas jį visada gyvendavo, turėjo buto raktą, jis kaltinamajam buvo davęs pinigų pragyvenimui. Kiek atsimena, V. J. atvyko pas jį su maišeliu, kuriame buvo asmeniniai daiktai, nuotraukos, laiškai iš pataisos namų. Gyvendamas pas jį, kaltinamasis neminėjo, jog turi kažkokių auksinių dirbinių, nes jei būtų turėjęs, tikrai būtų parodęs. Apie auksą kaltinamasis minėjo vėliau, gal po kokių trijų savaičių, ir minėjo galimai ne pats kaltinamasis, tačiau kitas asmuo. V. J. jam paliko švediškas monetas, pinigų neturėjo. Jam kažkokie narkomanai pasakojo, kad kaltinamasis turėjo pinigų, žiedelių, auksinį kryželį.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje I. V. parodė, kad su V. J. jo santykiai yra draugiški. Kai šis pas jį atvyko į Klaipėdą, su savimi turėjo tik paprastą, plastikinį, mažą maišiuką. Alkoholio neatsivežė, net drabužių atsarginių neturėjo. Kokiais drabužiais apsivilkęs V. J. atvažiavo, neprisimena. Apie jokią vagystę iš namo šis jam nepasakojo. Pinigų neturėjo, todėl davė nuteistajam 100 litų, vėliau dar kažkiek davė. Su V. J. apie auksą nekalbėjo, bet iš kitų žmonių sužinojo, kad pastarasis norėjo kažkam parduoti auksą. Senovinių pinigų nuteistasis taip pat neturėjo, ten buvo dvi paprastos monetos, kažkokios nikolaškės Norvegijos. Tyrėja jo buvo klausus, ar V. J. galėtų apsiimti svetimą nusikaltimą. Jis nežinojo, ką atsakyti į tokį klausimą, mano, jog negalėtų. Tyrėjai pasakė, kad remtųsi faktais, o ši pasakė, kad faktų nėra, buvo veikta su pirštinėmis ir parodymai neatitinka.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas M. J. parodė, kad įvykio metu dirbo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus vyriausiuoju specialistu. Buvo nustatyta, jog į namą įeita iš kiemo pusės per duris, kur turėjo būti laiptai, ir patekta į antrą aukštą, ten buvo išimtas ar išdaužtas langas – durų langelis. Išeita per pagrindines duris. Kažkur buvo palikta tašė. Kodėl buvo paimtas saldainio popierėlis, negalėjo paaiškinti, gal žmonės nurodė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas S. B. parodė, kad nuteistojo V. J. nepažįsta, bet yra jį matęs Alytaus pataisos namuose. Iš įkalinimo įstaigos jie išėjo kartu 2014 m. spalio 2 d. Tą pačią dieną buvo paleistas į laisvę dar vienas asmuo, kuris nebuvo kartu su jais. Jam išeinant iš pataisos namų, buvo grąžintas tik telefonas. Jis vyko į Panevėžio rajoną, jo pasiimti atvažiavo draugai. Su V. J. išsiskyrė dar pataisos namų administracijos patalpose.Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas Ž. M. parodė, kad įvykio metu dirbo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos tyrėju. Nuteistojo V. J. neprisimena, apie šią bylą nieko negali papasakoti. Nuteistajam jokio poveikio nedarė, neprašė, jog duotų bylai palankius parodymus. Rusiškai moka kalbėti labai minimaliai. Į kito tyrėjo daromą apklausą jis niekada nesikiša.Įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolu (t. 2, b. l. 189-194) nustatyta, kad V. J. parodė vietą, kur moters klausė kelio, po to negalėjo nurodyti, kur važiuoti link tos vietos, kur yra namas, kurį jis apvogė. Įvažiavus į S. g., negalėjo parodyti namo, į kurį nuėjęs gavo drabužių, taip pat negalėjo paaiškinti, kaip patekti į S. g. Pareigūnų iniciatyva įvažiavus į S. g. ir važiuojant šia gatve keletą kartų, V. J. parodė namą, iš kur pagrobė turtą, parodė pirmą langelį į kairę nuo pagrindinių durų, per kur pateko į namą.G. K. protokolu-pareiškimu (t. 1, b. l. 1-2) nustatyta, kad 2014 m. spalio 2 d., apie 14.00 val., grįžusi į namus, ji rado atrakintas, pravertas namo lauko duris, namo viduje rado kambariuose išverstus daiktus. Vagystės metu nepataisomai sulaužyta durų spyna, sudaužytas veidrodinis stiklas. Vagystės metu padaryta žala 68 474 Lt.Įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 5-17) nustatyta, kad 2014 m. spalio 2 d. apžiūrėta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu nustatyta, kad įėjimas į namą yra nuo S. g. pusės, šios durys yra atrakintos, laužimo žymių nėra. Name iš kiemo pusės yra trys įėjimo į namą durys. Dvejos durys yra uždarytos ir užrakintos, trečios durys yra nerakintos, be laužimo žymių. Įėjus pro nerakintas duris, yra kopėčios, vedančios į namo antrą aukštą, antrame aukšte yra durys, šalia kurių ant žemės stiklo šukės, išdaužtas durų stiklas, durys yra užrakintos. Įvykio vietos apžiūros metu paimtas saldainio popieriukas, daktiloskopinės plokštelės su keliais pirštų antspaudais, taip pat prie lauko durų buvę drabužiai – dvi striukės, džinsinis švarkelis, kelnės bei polietileninis maišelis.2015 m. gegužės 20 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Alytaus miesto ir rajono Kriminalinės policijos skyriaus vyriausiosios tyrėjos D. B. tarnybiniu pranešimu (t. 1, b. l. 103) nustatyta, kad 2014 m. spalio 2 d. į Kauną iš Alytaus galėjo važiuoti baltos arba raudonos spalvos mikroautobusas.Alytaus pataisos namų direktoriaus K. J. raštu Dėl informacijos pateikimo (t. 2, b. l. 26-32) nustatyta, kad 2014 m. spalio 2 d. iš Alytaus pataisos namų buvo paleisti S. B., A. T. ir V. J..Specialisto išvada Nr. 140-(5277)-IS1-5619 (t. 1, b. l. 25-26) nustatyta, kad ant tirti pateikto saldainio popierėlio, paimto 2014 m. spalio 2 d. apžiūrint įvykio vietą (duomenys neskelbtini), rasta žmogaus biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR.Specialisto išvada Nr. 52-16-IS1-267 (t. 1, b. l. 31-33) nustatyta, kad vienas piršto pėdsakas, perkopijuotas daktiloskopinėje plokštelėje su matmenimis 51x45 mm, paimtas 2014 m. spalio 2 d. apžiūrint įvykio vietą, tinka asmens identifikavimui. Kitas rankos pėdsakas, esantis plokštelėje su matmenimis 52x47 mm, asmens identifikavimui netinka. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų skyriaus viršininko raštu (t. 1, b. l. 34) nustatyta, kad asmens identifikavimui tinkamas piršto pėdsakas buvo patikrintas Daktiloskopinių duomenų registre. Asmenys, palikę šį pėdsaką, nenustatyti.Specialisto išvada Nr. 140-(5279)-IS1-764 (t. 1, b. l. 37-39) nustatyta, kad ant tirti pateiktų dviejų striukių, švarkelio bei kelnių, paimtų 2014 m. spalio 2 d. įvykio vietos apžiūros metu, rasta žmogaus biologinių pėdsakų, netinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR.Išdėstytų įrodymų visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad V. J. padarė BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys, kad tiesioginių liudytojų, mačiusių vagystės faktą, nėra nustatyta, visų liudytojų parodymai iš esmės yra išvestiniai, dauguma jų perpasakojo tai, ką jiems pasakojo pats nuteistasis, kurio parodymai nėra nuoseklūs. Pažymėtina ir tai, kad jokių netiesioginių įrodymų – nuteistojo paliktų pirštų antspaudų, kitų tyrimui reikšmingų objektų, nenustatyta. Pavogti daiktai nėra surasti. Taigi į šias aplinkybes, vertindamas įrodymus, privalėjo atsižvelgti ir pirmosios instancijos teismas, neteikdamas nei vienam įrodymui išskirtinumo.BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principas) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-788/2016). Kaltinant asmenį padarius konkrečią nusikalstamą veiką, kiekvienu atveju turi būti nustatyta konkrečios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Reikiamais atvejais teismas nuosprendyje motyvuoja, ar duomenys gauti teisėtais būdais ir ar laikytini įrodymais. Apkaltinamajame nuosprendyje, be parodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, po to išdėstomi nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.Nagrinėjamu atveju skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas pagrindė tik prielaidomis ir neišdėstė įrodymų, patvirtinančių teismo išvadas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-7-193-895/2016 ir kt.). Analizuojamu atveju apkaltinamasis nuosprendis priimtas iš esmės atsižvelgus vien į V. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 170-172), kur jis iš dalies pripažino padaręs BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir parodė, kad 2014 m. spalio 2 d. buvo paleistas iš Alytaus pataisos namų. Eidamas gatve pas kažkokią močiutę paklausė, kur yra autobusų stotis. Paskui nusprendė pasivaikščioti po gyvenamųjų namų rajoną. Eidamas sugalvojo, kad prisistatys organizacijos, renkančios labdarą, atstovu ir prašys drabužių. Tokią versiją suplanavo, norėdamas išsiaiškinti, ar namuose yra šeimininkai. Viena senyvo amžiaus pora jam davė juodos spalvos odinę striukę, mėlynos spalvos džinsus, pora megztukų rudos ir raudonos spalvos, baltus baltinius, juodos spalvos kelnes ir vieną medžiaginę striukę. Visus daiktus sudėjo į baltą krepšį, panašų į parduotuvės „IKI“. Eidamas toliau, pamatė jam patinkantį namą. Durų niekas neatidarė, todėl jis paliko maišą su drabužiais prie įėjimo durų, o pats nuėjo prie šoninio namo langelio, jį išstūmė ir pateko į namo sklepą. Iš jo išėjo pro duris ir pateko į miegamąjį, kurio apibūdinti negalėjo. Iš šio kambario pasiėmė kompiuterį, iš spintos-sekcijos paėmė auksinius papuošalus – auskarus, grandinėles, pakabukus, žiedą. Svetainėje, spintoje, rado supakuotą televizorių, spintos stalčiuje rado apie 1000 JAV dolerių, taip pat rado kažkiek eurų, svarų ir zlotų, litų tikrai neėmė. Spintoje dar rado senovinių monetų, kurias taip pat pasisavino. Radęs juodos spalvos sportinę tašę, į ją susidėjo televizorių, nešiojamąjį kompiuterį, auksą ir pinigus. Kvepalų, kojinių, vyriškų trumpikių ir alkoholio jis neėmė. Išėjo pro pagrindines duris, jas atsidaręs iš vidaus. Autobusų stotyje įlipo į raudonos spalvos mikroautobusą ir išvyko į Kauną. Krepšį laikė pas save, autobuso salone. Kaune susirado lombardą, kur pridavė auksą. Jam išmokėjo grynais pinigais – eurais. Už vieną grandinėlę gavo 1800 eurų, už kitą 2000 eurų. Apie 19.00-19.30 val. iš Kauno išvyko į Klaipėdą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie nuteistojo parodymai buvo keisti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Viso proceso metu V. J. davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus. Nors tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo bandyta šalinti esamus prieštaravimus bei neatitikimus, tačiau to padaryti nepavyko, išnaudojus visas įmanomas galimybes bei duomenų rinkimo būdus. Visų pirma, nenustatyta, kokius daiktus V. J. galimai išnešė iš (duomenys neskelbtini), esančio namo. Nukentėjusioji G. K. nepasigedo televizoriaus ar senovinių monetų, ką ikiteisminio tyrimo metu teigė vogęs nuteistasis. Nukentėjusioji po įvykdytos vagystės nesurado gerokai daugiau daiktų bei pinigų, nei įvardijo V. J.. Be to, nei vieno neva pavogto daikto nuteistasis nesugebėjo apibūdinti, individualizuoti, kaip ir negalėjo įvardyti, kur tiksliai, kokiame lombarde, pardavė pagrobtus aukso dirbinius. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo išsiųstos užklausos Kauno teritorijoje veikiantiems lombardams, tačiau nei viename iš jų nebuvo supirktas auksas 2014 m. spalio 2 d. iš V. J. (t. 1, b. l. 90-100; t. 4, b. l. 108-121). Tyrimo metu taip pat nepasitvirtino įsilaužimo į apvogtą namą būdas, t. y. nuteistasis nuo pat pirminės apklausos momento aiškino, kad į namo vidų pateko pro šoninį namo langelį, kurį išstūmęs pateko į namo rūsį, tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad į namą įsilaužta išdaužus durų langą antrame aukšte, į kur patekta pro galines kiemo duris, kur turėjo būti įrengti laiptai, bet jie nepadaryti. Pirmiausia buvo patekta į miegamąjį, tačiau šis yra antrame aukšte, o ne pirmame, kaip aiškino nuteistasis. Rimtų abejonių kelia ir V. J. parodymų patikrinimo vietoje patikimumas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu šiame procesiniame veiksme dalyvavusi tyrėja D. B. pripažino, jog V. J. buvo pasimetęs, nesuprato, kaip ir ką parodyti. Įvažiavus į S. gatvę, tyrėja prašė nuteistojo stengtis prisiminti, kurį namą apvogė, bet jis negalėjo atsirinkti to namo. Taigi, kas tiksliai nurodė namą, esantį (duomenys neskelbtini), negalėjo įvardyti nei nuteistasis, nei kartu su juo vykę tyrėjai. V. J. iš pradžių teigė, jog namą jam parodė tyrėja, vėliau aiškino, jog namą nurodė kartu vykęs advokatas. Pareigūnas G. B. parodė, jog koncentravosi į V. J. priežiūrą, t. y. žiūrėjo, kad šis nepabėgtų ar nepradėtų priešintis. Advokatas nieko nerodė, tačiau, ar prie namo atvedė būtent nuteistasis, negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti. V. J. aiškino, kad parodymų patikrinimas vietoje vyko ir namo viduje, tačiau tai paneigta tiek nukentėjusiosios, tiek tyrėjų parodymais. Nukentėjusioji G. K. atsisakė nuteistąjį įsileisti į namo vidų, todėl parodymų patikrinimas vyko tik aplink namą, kiemo teritorijoje, ką patvirtina ir padarytos nuotraukos. V. J. parodė tik rūsio langelį, pro kurį neva pateko į namo vidų, galinės (iš kiemo pusės) namo durys parodymų patikrinimo vietoje protokole ir jo prieduose nėra užfiksuotos, nors įsibrovimo į namą mechanizmas užfiksuotas įvykio vietos apžiūros protokole, kur nufotografuotas ir vaizdas patalpos, į kurią patenkama pro galines kiemo duris ir kurioje turėtų būti laiptai į antrą aukštą, tačiau įvykio metu buvo tik medinės kopėčios, kuriomis vagystę įvykdęs asmuo ir užlipo į namo antrą aukštą. Taigi, nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu prisipažino įvykdęs vagystę, tačiau nesugebėjo įvardyti nei kaip pateko į namą, nei ką konkrečiai ir iš kurios vietos name pavogė, nei kur realizavo pavogtus daiktus. Visa tai sudaro pagrindą laikyti pagrįsta nuteistojo versiją, kad jis prisiėmė kaltę dėl nusikaltimo, kurio nepadarė. Kodėl V. J. taip pasielgė, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, vis dėlto, nuteistojo versija, kad jam buvo daromas spaudimas, poveikis iš tyrimą atlikusių pareigūnų pusės, bylos teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Teisėjų kolegija kritiškai vertina liudytojų L. M. bei K. M. parodymus, kadangi jie taip pat nėra nuoseklūs. Atkreiptinas dėmesys, kad kuo daugiau laiko praėjo nuo nusikaltimo įvykdymo, tuo minėti asmenys tiksliau įvardijo jiems žinomas aplinkybes, nors, aukštesniojo teismo vertinimu, geriausiai liudytojų atmintis turėjo veikti tuo metu, kai jie buvo apklausiami pirmą kartą, o ne tuomet, kai jau po kelerių metų vyko teisminis bylos nagrinėjimas. Įvykio dieną K. M. asmenį, kuris su dviem didelėm juodom tašėm vyko jo vairuojamu autobusu iš Alytaus į Kauną, apibūdino kaip lieso kūno sudėjimo, trumpų, juodų žilstelėjusių plaukų, apie 180 cm ūgio. Vyras kalbėjo lietuvių kalba, be akcento, storu balsu (t. 1, b. l. 165). Kadangi K. M. nurodė, jog šį asmenį galėtų atpažinti, todėl iš karto buvo atliktas asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką procesinis veiksmas, kurio metu K. M. asmenį, apie kurį davė parodymus, atpažino pagal veido bruožus, tai – A. T. (t. 1, b. l. 166-168). 2014 m. spalio 22 d. asmens parodymo atpažinti metu K. M. taip pat atpažino A. T. (t. 1, b. l. 169-171). Pažymėtina, jog minėtas liudytojas dėl savo pasirinkimo nedvejojo ir užtikrintai nurodė 2014 m. spalio 2 d., apie 14.25 val., iš A. į K. vykusį asmenį. Vėlesni K. M. bandymai atpažinti vagystės tyrimui reikšmingos informacijos galintį suteikti asmenį buvo lydimi dvejonių. Po pusmečio - 2015 m. kovo 9 d. atlikto asmens parodymo atpažinti metu (t. 1, b. l. 172-174) K. M. nurodė tik panašiausią asmenį ir pagal protokolo bei foto lentelės duomenis, tai nėra nei A. T., nei V. J.. Nors protokole užfiksuota, jog K. M. atpažino V. J., tačiau vidurinis asmuo, į kurį ranka parodė atpažįstantysis, yra ne V. J., kadangi pastarasis stovėjo šone. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose K. M. nurodė, jog 2014 m. spalio 2 d. jo vežamas keleivis buvo V. J.. Teisėjų kolegija šį atpažinimą vertina kritiškai, kadangi, jau minėta, po pusmečio nuo įvykio liudytojas nebegalėjo nedvejodamas pasirinkti matyto asmens, todėl nepagrįsta būtų tikėtis, jog dar po pusmečio ar metų jo atmintis pagerėjo. Be to, net jei minėtu laiku iš tiesų su taše ar keliomis tašėmis į Kauną važiavo V. J., tai neįrodo jo kaltės dėl vagystės įvykdymo. Autobuso vairuotojas nematė, kokie daiktai buvo sportinio krepšio viduje, o keleivis su tamsios spalvos krepšiais nėra kuo nors išsiskiriantis iš kitų. Aukštesnės instancijos teismas nelaiko patikimu ir liudytojos L. M. atlikto parodymo atpažinti. Įvykio dieną asmenį, kurį sutiko gatvėje, netoli apvogto namo, kuris jos klausė kelio iki autobusų stotelės, ji atpažino kaip A. T.. Šis atpažinimas nėra užfiksuotas procesinio veiksmo atlikimo protokole, tačiau apie šio parodymo atpažinti atlikimą davė parodymus operatyvinės grupės pareigūnė E. T.. Po kelių savaičių 2014 m. spalio 21 d. asmens parodymo atpažinti metu L. M. A. T. nebeatpažino ir parodė į visai kitą asmenį (t. 1, b. l. 187-189). Pirmosios instancijos teisme minėta liudytoja parodė, kad jai ikiteisminio tyrimo metu buvo rodomos nuotraukos atpažinimui, bet ji to žmogaus gerai neįsidėmėjo, atpažinimo metu bandė spėlioti. Nepaisant to, minėta liudytoja apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvirtino, jog 2014 m. spalio 2 d. jos sutiktas vyras buvo V. J.. Darytina išvada, jog ši liudytoja gatvėje sutikto ir trumpai ją užkalbinusio asmens gerai neįsidėmėjo, jos parodymai bei minėto vyro apibūdinimas nėra nuoseklūs. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir tuo atveju, jei liudytoja gatvėje būtų sutikusi V. J., tai nėra jo kaltę patvirtinantis įrodymas. L. M. jai nematytą vyrą sutiko gatvėje, ji jo nematė, pavyzdžiui, apvogto namo kieme. Vyro nešamų krepšių turinio liudytoja taip pat nematė. Todėl tai, jog šiuose krepšiuose galėjo būti iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pavogti daiktai, tėra prielaida.Pažymėtina ir tai, kad operatyviniams darbuotojams įvykio dieną apklausinėjant nukentėjusiosios kaimynus, V. K. pripažino, jog matė S. gatvėje nematytą vyriškį, panašų į kaukazietiškos kilmės žmogų – tamsių plaukų, neaukštą, smulkaus sudėjimo (t. 1, b. l. 190-191, 192-193). Minėtas liudytojas atpažino, jog tas asmuo yra A. T. (t. 1, b. l. 196-198). Šio asmens atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2015 m. rugpjūčio 13 d. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu (t. 3, b. l. 126-133), nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę. Iš minėto nutarimo turinio matyti, kad pagrindinis argumentas ikiteisminio tyrimo nutraukimui A. T. atžvilgiu buvo tai, kad savo kaltę dėl vagystės įvykdymo pripažino V. J.. Iš Alytaus pataisos namų direktoriaus pateiktos informacijos (t. 3, b. l. 26-32) matyti, kad 2014 m. spalio 2 d. iš Alytaus pataisos namų nuo 10.00 val. iki 12.00 val. buvo paleisti trys nuteistieji: S. B., V. J. ir A. T.. Kaip buvo apsirengę minėti asmenys ir kokius daiktus su savimi nešėsi, nėra žinoma, nes tokia informacija nefiksuojama. Taigi, nėra objektyvios galimybės sužinoti, kuo vilkėjo minėti asmenys, tuo pačiu nėra galimybės šių duomenų sugretinti su liudytojų duotais parodymais apie tai, ką dėvėjo jų įvykio dieną matytas nepažįstamas vyriškis. Atkreiptinas dėmesys, kad A. T. ir V. J. yra panašaus kūno sudėjimo bei ūgio (t. 4, b. l. 103). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, A. T. parodymai šioje byloje yra reikšmingi. Tačiau minėtas asmuo šaukiamas į teismo posėdį neatvyko, jo priverstinai atvesdinti nepavyko. Tarnybiniu pranešimu (t. 4, b. l. 154) nustatyta, kad pareigūnai bendravo su A. T. motina, kuri nurodė, jog su sūnumi nebendrauja, kur jis gyvena ir kaip su juo susisiekti, nežino. Aukštesniojo teismo vertinimu, atliekant šioje byloje ikiteisminį tyrimą, buvo nepagrįstai susiaurinta galimai nusikalstamą veiką padariusių asmenų paieška iki tų asmenų, kurie įvykio dieną buvo paleisti iš Alytaus pataisos namų, kas lėmė kaltinimo suformulavimą galimai nekaltam asmeniui. Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatro eksperto pateiktoje 2014 m. gruodžio 5 d. išvadoje Nr. 30-68-G-7654 (t. 3, b. l. 65-67) konstatuota, kad teismo psichiatrijos ekspertizę V. J. skirti netikslinga, tačiau minėtam asmeniui diagnozuotos oligofrenijos (protinis atsilikimas), lengvo laipsnio debilumas, kas paaiškina itin prieštaringus nuteistojo parodymus bei nenuoseklumą. Prokurorės teigimu, nuteistasis maišosi duodamas parodymus dėl to, jog vagysčių darymas yra jo gyvenimo būdas, todėl V. J. tiesiog neprisimena, kuriuos daiktus iš kurių namų vogė. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens kaltės įrodymas negali būti jo ankstesni teistumai dėl turtinio pobūdžio nusikalstamų veikų padarymo. Kiekviena nusikalstamos veikos sudėtis yra vertinama individualiai, pagal konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes. Asmens nusikalstama praeitis turi reikšmės tik skiriamos bausmės individualizavimui, tačiau ne veikos kvalifikavimui ar juo labiau kaltės įrodytumui. Prokurorės teigimu nekaltas asmuo taip pat negalėjo tiesiog atspėti prie apvogto namo paliktų daiktų rūšį ir vietą, situaciją apie sutiktą moterį ir kelio paklausimą, nes šių aplinkybių policijos pareigūnai jam nepasakojo. Tačiau V. J. teigimu, pareigūnai jam buvo minėję apie paliktus prie namo drabužius, o jis fantazavo, kad tai buvo striukė ir kelnės. Įvykio vietos apžiūros metu buvo rastos ir vėliau apžiūrėtos dvi vyriškos striukės, džinsinis švarkas ir vyriškos kelnės. Šių drabužių priklausomybė nėra nustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje liko nenustatyta, ar pareigūnai, atlikę tyrimą, galėjo netyčia prasitarti apie rastus tyrimui reikšmingus daiktus, ar V. J. šias aplinkybes nurodė asmuo, iš tiesų įvykdęs vagystę, ar visa tai yra gynybinė nuteistojo versija. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. J. pripažino, jog žino, kas įvykdė šią vagystę, tačiau negali įvardyti to asmens, nes bijo. Nesant galimybių pašalinti esamas abejones, jos aiškinamos apelianto naudai. Prokurorės teiginiai, kad V. J. kaltę gali pagrįsti I. V. parodymai apie tai, kad pastarasis iš nuteistojo ar kitų asmenų girdėjo, jog V. J. turėjo auksinį pakabuką su kryželiu, tėra prielaidos. Pats I. V. jokių auksinių dirbinių pas jo bute apsigyvenusį iš pataisos namų išleistą seną pažįstamą nepastebėjo, taigi, jo parodymai yra išvestiniai, jam kažkas kažką papasakojo, nieko konkretaus I. V. negalėjo nurodyti ir apeliacinės instancijos teisme. Minėtas liudytojas patvirtino, kad ne kartą apeliantui skolino pinigų, nors pastarajam jų neturėjo trūkti, kadangi, tikint jo parodymais, lombarde už priduotas kelias auksines grandinėles gavo kelių tūkstančių eurų sumą, nors tuo metu oficiali valiuta Lietuvoje buvo litai, o bylos duomenimis nustatyta, kad iš namo buvo pavogta ir didelė pinigų suma. Be to, pagrobus didelės vertės svetimą turtą ir jį neva sėkmingai realizavus, nėra poreikio vykdyti paprastas vagystes, už kurias V. J. buvo nuteistas Klaipėdos rajono apylinkės teismo. Visos šios versijos tėra išvedžiojimai, kurie nei patvirtina, nei paneigia apelianto kaltę. Apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, tačiau įrodinėtina byloje aplinkybė pripažinta įrodyta gali būti tik tais atvejais, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą, o ne vieną tiesioginį ar netiesioginį įrodymą. Šiuo atveju įrodymų visumos nėra, o pirminio ikiteisminio tyrimo metu pateikto dalinio prisipažinimo nepakanka asmens kaltei konstatuoti. Įrodinėjimo našta byloje tenka valstybiniam kaltintojui ir ji negali būti perkelta kaltinamajam. Kaltinamasis gali sutikti duoti parodymus arba atsisakyti tai daryti, tačiau jis neturi pareigos rinkti savo nekaltumo įrodymų. Kaltinamajam netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą, todėl būtina įvertinti, jog šis asmuo gali ir meluoti, fantazuoti ar sąžiningai klysti. Nagrinėjamu atveju nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių V. J. kaltę bei jo dalyvavimą vagystės iš namo, esančio Sūduvos g. 4, Alytuje, padaryme.Remiantis išdėstytu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. J. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, padarius išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Baudžiamąją bylą perduoti prokurorei, kad ši imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.