- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-08
- Bylos Nr.
- 2A-180-278/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė, Margarita Dzelzienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- D. V.
- Kategorijos
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-180-278/2018
Teisėjas Gediminas Karpavičius Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01516-2016-2
2018 m. kovo 8 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės ir Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2017 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-40-839/2017 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams D. V. ir D. V., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, D. V. dėl investuotų lėšų kompensavimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. K. prašė teismą priteisti solidariai iš atsakovų D. V. ir D. V. 10 000 Eur kompensaciją už į gyvenamąjį pastatą investuotas lėšas, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji ir atsakovas D. V. buvo sugyventiniai. 2010 m. gyvenant kartu su atsakovo tėvais, jiems priklausančiame name, buvo nuspręsta bendromis jėgomis su D. V. tėvais, jiems priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), pasistatyti atskirą gyvenamąjį namą, kuriame ji su D. V. galėtų gyventi. Teigė, jog statybos vyko nuo 2010 m. iki 2012 m. ir ji, tuo metu pasitikėdama atsakovais, prie gyvenamojo namo statybos prisidėjo močiutės dovanota mediena, asmeninėmis lėšomis pirkdama statybines medžiagas, įrankius, buitinę techniką, baldus, santechniką bei darbu. Nurodė, kad nuo 2012 m. kartu su atsakovu D. V. gyveno pastatytame name, tačiau 2015 m. santykiai pašlijo ir ji buvo priversta išsikelti. Nurodė, kad visas turtas liko pas naujai statytame pastate, atsakovai nesumokėjo jokios kompensacijos už investuotas lėšas bei medžiagas, todėl iš jų priteistina kompensacija.
2. Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
3. Trečiasis asmuo D. V. ieškinį prašė atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Pirmosios instancijos teismas 2017-10-17 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovės A. K. naudai iš atsakovės D. V. 370,76 Eur kompensaciją, 5 procentų dydžio palūkanas nuo 370,76 Eur sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2016-08-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė A. K. ir atsakovas D. V. pažįstami nuo 2007 m., 2008 m. vasarą kartu išvažiavo dirbti į Angliją, nuo 2009 m. pabaigos kartu gyveno Lietuvoje ir 2009-2011 m. laikotarpiu gyveno nuomojamame būste, vėliau pas atsakovo tėvus, o nuo 2012 m. - atsakovo D. V. tėvų sklype pastatytame statinyje, kuris nekilnojamojo turto registro duomenimis registruotas kaip namų ūkio paskirties pastatas-dirbtuvės, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei D. V.. Konstatavo, jog ieškovė šiame pastate gyveno iki 2015 m. rugpjūčio mėn. pabaigos.
6. Įvertinęs bylos įrodymus, teismas sprendė, kad negalima konstatuoti buvus jungtinės veiklos sutarties požymius tarp ieškovės ir abiejų atsakovų; tarp ieškovės ir atsakovo kaip sugyventinių ir atsakovės ar abiejų atsakovo tėvų. Konstatavo, jog aplinkybės, kad ieškovė ir atsakovai, trečiasis asmuo organizavo statybą, atliko darbus nėra pakankamos išvadai, jog dalyvaujančių byloje asmenų tikslas buvo bendrai pastatyti ir įrengti gyvenamąjį namą.
7. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog ieškovė padėjo statybos darbuose, savaime nereiškia, kad pastatytas statinys tapo bendrąja daline nuosavybe (CK 6.969 str. 1 d., 6.970 str. 1 d.). Nurodė, jog tarpusavio pagalba, patarimai labiau atspindi ir patvirtina tarpusavio santykius nei susitarimo dėl jungtinės veiklos požymius.
8. Vertino, kad teiginiai, jog statinio projektą užsakė ir už jį sumokėjo ieškovės tėvas R. K., objektyviai jokiais duomenimis nepagrįsti. Be to, bendrų išlaidų ir bendrų nuostolių, susijusių su jungtine veikla, paskirstymą nustato jungtinės veiklos sutartis; jeigu tokio susitarimo nėra, kiekvienas partneris atsako už bendras išlaidas ir bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui.
9. Nustatė, kad bylos duomenimis ieškovei gyvenant pastatytame statinyje, nereikėjo mokėti už komunalines paslaugas (vandenį iš bendro šulinio, elektrą, šiukšlių išvežimą), šias išlaidas padengdavo atsakovo tėvai, todėl pagal nurodytas aplinkybes ieškovei neteko jokių pareigų iš tariamos jungtinės veiklos, tačiau ji, jos teigimu, įgijo vien tik teises, ko negali būti jungtinės veiklos atveju.
10. Teismas nustatė, kad objektyvių duomenų, jog už statinio draudimą būtų apmokėjusi ar prie jo prisidėjusi ieškovė, nėra pateikta, todėl tokie duomenys neleidžia teigti, jog ieškovė buvo suinteresuota su turtu elgtis kaip bendrasavininkė ir nelaikė tai savo turtu.
11. Tai, kad po statinio statybos užbaigimo jame buvo leista neterminuotai, neatlygintinai gyventi ieškovei ir atsakovui, kad jie savo nuožiūra galėjo atlikti turto pagerinimo darbus ir visapusiškai naudotis statiniu savo reikmėms, teismo nuomone, labiau vertintina kaip jiems suteikta tėvų parama ir labiau atitinka panaudos nei jungtinės veiklos teisinius santykius.
12. Teismas sprendė, kad ieškovės pateikta interneto paslaugų sutartis taip pat nepatvirtina jungtinės veiklos požymių. Darė išvadą, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog byloje dalyvaujantys asmenys turėjo bendrą tikslą pastatyti statinį, kuriame gyventų ieškovė ir atsakovas, o įvertinęs šalių pajamas, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovei, trečiajam asmeniui buvo poreikis kooperuotis dėl statinio statybos. Nurodė, jog tarp byloje dalyvaujančių asmenų galima konstatuoti susiklosčius dvejopus santykius (tarp ieškovės ir atsakovo - jungtinės veiklos, tarp ieškovės ir atsakovės po statinio užbaigimo - panaudos).
13. Nustačius, kad tarp ieškovės ir atsakovės D. V. bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų nebuvo jungtinės veiklos sutarties santykių dėl statinio statybos, teismas vertino, kad taikytinos nepagrįsto praturtėjimo teisės normos.
14. Įvertinęs bylos įrodymus, teismas sprendė, kad ieškovė A. K. neįrodė, jog statinio statybai buvo panaudota 40 m³ medienos, kurią jai dovanojo močiutė ir konstatavo esant įrodyta, kad statinio statybai buvo panaudota ne daugiau kaip 5,5 m³ pjautinos medienos, gautos iš ieškovės, nes tokią išvadą leidžia daryti byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, rašytiniai duomenys ir liudytojų parodymai.
15. Teismas sprendė, kad medienos (eglės) vertė skaičiuotina pagal vidutinę 2011 m. balandžio mėn. buvusią Generalinės miškų urėdijos apskaičiuotą kainą. Nustatė, kad tokios rūšies medienos 1 m³ vertė Generalinės miškų urėdijos duomenimis 2011 m. balandžio mėn. buvo 195 Lt/m³, t. y. 56,47 Eur/m³, todėl panaudotos medienos vertė yra 310,59 Eur (5,5 m³ x 56,47 Eur). Ieškovės argumentus, kad pastatytas statinys galimai neatitinka projekto ir tai leidžia daryti išvadą dėl didesnio medienos poreikio bei jungtinės veiklos santykių, įvertinęs bylos įrodymus, teismas laikė nepagrįstais.
16. Atsižvelgęs į tai, kad mediena panaudota konstrukcinėms statinio dalims jų grąžinimas natūra, taikant restituciją ar vindikaciją nėra įmanomas, teismas sprendė, kad nepagrįstai praturtėjęs asmuo privalo sumokėti piniginę kompensaciją, todėl iš atsakovės D. V. ieškovei priteistina 310,59 Eur kompensacija (CK 6.240 str. 4 d.). Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovų solidarumą, nes turtas nuosavybės teise priklauso tik atsakovei D. V. (CK 6.239 str.).
17. Įvertinęs ieškovės pateiktus mokėjimo kvitus ir jos banko sąskaitą, teismas darė išvadą nesant pakankamo pagrindo konstatuoti, jog kvituose nurodytų prekių įsigijimą apmokėjo būtent ieškovė iš savo lėšų. Nurodė, kad ieškovė pateikė daugiau kaip 15 mokėjimo kvitų, iš kurių matyti, kad atsiskaityta buvo mokėjimo kortele, tačiau iš jų tik 2 atsiskaitymai fiksuoti jos pateiktuose banko sąskaitos išrašuose. Nors iš ieškovės pateikto 2012-04-01 – 2012-04-30 banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2012-04-15 nuo jos sąskaitos buvo nuimta 500 Lt suma, kas leistų daryti prielaidą, jog įsigyjant grindų dangą galėjo būti atsiskaityta ieškovės pinigais, tačiau kaip matyti iš pateiktų duomenų ieškovė 2012-04-15 – 2012-04-20 laikotarpiu turėjo 1 078,12 Lt grynųjų pinigų išlaidų, nors nuo sąskaitos 2012-04-03 - 2012-04-23 laikotarpiu buvo nuimta 500 Lt grynųjų pinigų.
18. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis tiek ieškovės, tiek ir atsakovo tėvai padėdavo materialiai, tačiau nustatyti konkrečios paramos ir pagalbos dydį ir ar ji buvo panaudota bei kokia dalimi statinio statybai, vadovautis vien tik teikiamais paaiškinimais negalima.
19. Nustatė, kad byloje esantys sąskaitos duomenys patvirtina tik atsiskaitymą 28,77 Lt už plytelių klijus bei 179 Lt už klozetą su bakeliu. Teismas darė išvadą, kad šios prekės buvo panaudotos statinio statybai ir įrengimui, todėl ieškovei priteistina 60,17 Eur kompensacija už minėtas prekes.
20. Konstatavo, jog ieškovės argumentų ir pateiktų įrodymų dėl atsiskaitymo už įsigytas prekes negalint tarpusavyje susieti, nėra pagrindo laikyti įrodytais A. K. teiginius, jog pagal visus pateiktus mokėjimo kvitus atsiskaitinėjo už prekes savo lėšomis ir patyrė jos nurodyto dydžio išlaidas dėl statinio statybos bei įrengimo.
21. Teismas nurodė, kad ieškovės pozicija dėl buities daiktų įsigijimo aplinkybių nėra pakankamai nuosekli ir aiški. A. K. konkrečiai nenurodė, kokie tai daiktai ir pagal suformuluotą ieškinio pagrindą nėra galimybės jų tiksliai nustatyti, bylos nagrinėjimo eigoje šios aplinkybės taip pat nebuvo tiksliau nurodytos.
22. Darė išvadą, kad iš atsakovų pateikto elektroninio susirašinėjimo matyti, jog ginčo dėl buitinės technikos daiktų atidavimo iš esmės nėra. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės nurodytų daiktų atsakovo žinioje nėra, jie sugadinti ar pan., ir ji jų negali pasiimti natūra. Konstatavo, nesant pakankamo pagrindo teigti, jog ieškovė savo daiktinių teisių negali apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai ir vienintelis likęs jos teisių būdas – kompensacijos priteisimas, daiktus paliekant atsakovo (atsakovų) nuosavybei, todėl ieškovei neįrodžius savo reikalavimo pagrįstumo atsakovų atžvilgiu šioje dalyje ieškinys atmestinas.
23. Teismas ieškovės veiksmus vertino kaip siekį pagerinti savo ir atsakovo aplinką bei buities sąlygas. Darė išvadą, jog ieškovės atlikti darbai, buities daiktų įsigijimas, laikytini jos ir atsakovo gerovės kūrimu, o ne siekiu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, kuri dalytina tarp jų nutraukus bendrosios jungtinės veiklos sutartį, juolab, kai dėl kai kurių daiktų nėra ginčo, jog jie įgyti už ieškovės lėšas.
24. Teismas, vadovaudamasis CK 6.210 str. 1 d. sprendė, kad iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
25. Apeliaciniu skundu ieškovė A. K. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2017-10-17 sprendimą dalyje, kurioje ieškinys atmestas, priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
26. Nurodo, kad viso pastato statybai, įrengimui ir aplinkos sutvarkymui ji išleido 10 125,08 Eur, šių lėšų atsakovai jai negrąžino.
27. Teigia, jog teismo išvada, kad ji neįrodė, jog jungtinės veiklos pagrindu sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Nurodo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog žemės sklypas ir namas priklausė atsakovo tėvams, nes VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad žemės sklypas ir namas priklausė tik atsakovo tėvui trečiajam asmeniui D. V..
Žemesnės instancijos teismas
28. Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovo tėvams nebuvo poreikio statyti antrą gyvenamąjį būstą, nes ji su atsakovu gyveno viename kambaryje, o kitame - atsakovo tėvai, todėl visi, siekdami pagerinti savo gyvenimo sąlygas, siekė sukurti bendrą jungtinę nuosavybę.
29. Teigia, jog tai, kad buvo žodinis susitarimas tarp jos, atsakovų ir trečiojo asmens dėl jungtinės veiklos siekiant pastatyti kitą statinį, patvirtina, aplinkybės, kad buvo užsakytas statinio projektas, vežta mediena, kartu vykdoma statyba, tai, kad pastate apsigyveno ji su atsakovu D. V.. Nurodo, kad buvo nuspręsta statyti ūkinį pastatą, nes dviejų gyvenamųjų pastatų viename sklype statyti negalima. Kadangi ji su atsakovu vedė bendrą ūkį, todėl visus sprendimus dėl bendro turto įsigijimo priimdavo kartu su atsakovu.
30. Nesutinka su teismo išvada, kad jos darbas laikytinas tarpusavio pagalba buvusiam draugui, nes bylos įrodymai patvirtina, kad ji investavo medieną, pirko statybines medžiagas, buitinę techniką ir baldus, o darbu prisidėjo prie pastato statybos. Teigia, jog byloje nėra duomenų, kad gyvenimas su atsakovu pastate vertintinas kaip atsakovo tėvų suteikta parama ir labiau atitinka panaudos teisinius santykius. Nurodo, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad komunalinius mokesčius už pastatą mokėjo atsakovo tėvai, nes po pastato statybos, atsakovės ir trečiojo asmens santuoka buvo nutraukta, pastatas ir žemės sklypas atiteko atsakovei. Teismas netyrė, kokio dydžio komunalinius mokesčius mokėjo atsakovė ar trečiasis asmuo, ar buvo mokesčiai mokami ir už ūkinį pastatą.
31. Tvirtina, kad ji pastatą laikė savo turtu ir su juo elgėsi kaip bendrasavininkė. Po pastato statybos jame gyveno trejus metus, statinį prižiūrėjo ir atsakovai nereiškė pretenzijų dėl jos gyvenimo pastate, tačiau negalėjo nurodyti savo gyvenamosios vietos šiuo adresu, nes pastatas buvo ne gyvenamosios, o ūkio paskirties. Be to, nurodo, kad be atsakovo tėvų sutikimo negalėjo nurodyti savo gyvenamosios vietos jiems nuosavybės teise priklausančiame name ar statinyje ar draudimo sutartyje, taip pat be atsakovės sutikimo negalėjo drausti statinio.
32. Teigia, kad neįvertinti rašytiniai įrodymai, jog atsakovo šeima neturėjo pakankamai lėšų ūkio būdu statomo pastato statybai ir jiems reikėjo dėl statybos kooperuotis, būtent neįvertinti Sodros duomenys apie atsakovės ir trečiojo asmens pajamas statinio statybos metu – 2010-2012 metais. Be to, teigia, kad teismas atsakovės ir trečiojo asmens pajamas nurodė neatskaitęs mokesčių. Tvirtina, kad atsakovo tėvų pajamos per mėnesį tesudarė 780 Eur, iš kurių jie turėjo išlaikyti save bei moksleivę dukrą, be to, nurodė, kad išlaikė sūnų ir ją.
33. Įrodymų, kad atsakovo tėvai turėjo santaupų, nepateikta, o atsakovo tėvas 2012-04-19 pardavė žemės sklypą, pastatui jau esant pastatytam, gautas lėšas jis panaudojo savo reikmėms, ką patvirtino liudytojas K. V.. Miškų ūkio paskirties sklypą trečiasis asmuo taip pat pardavė pasibaigus statinio statybai.
34. Nurodo, kad trečiojo asmens vardu registruota individuali įmonė veiklos nevykdė, todėl mediena iš jos nebuvo panaudota. Teigia, jog trečiasis asmuo nepateikė įrodymų, kad jam priklausanti mediena buvo kertama ir vežama ginčo pastatui, todėl teismo išvados, jog statinio statybai buvo panaudota tračiajam asmeniui priklausanti mediena, nepagrįstos.
35. Teigia, jog nepagrįsta teismo išvada, kad pastato statybai panaudota ne daugiau kaip 5,5 kubinių metrų medienos. Nurodo, kad ji panaudojusi 40 m³ medienos, kurią dovanojo močiutė. Teismas nevertino pateiktų fotonuotraukų, patvirtinančių, kad statinys faktiškai neatitinka projekto, yra didesnis, o visų pranešimų apie miško kirtimą ji neišsaugojusi. Liudytojas R. K. patvirtino, kad statinio statybai buvo panaudota tik jos mediena, vežama iš tėvų miško.
36. Nurodo, kad panaudotos medienos kainą sudaro 3 880 Eur, kurios kainą ji ėmė iš Miško biržos - vidurkį 1 m³ - 97 Eur ir ne tik eglinei medienai, kuri naudota statybų metu.
Žemesnės instancijos teismas
37. Teigia, kad teismo išvados, jog ji statiniui išleido tik 60,17 Eur, yra nepagrįstos. Ji yra išsaugojusi tik dalį statybinių medžiagų, įrankių, santechnikos, buitinės technikos ir baldų pirkimo kvitų. Pagal DNB banko sąskaitos išrašą 2014-04-01 – 2012-04-30 išleido – 3 370, 52 Lt, 2012-05-28 - 2012-06-08 – 7 814,81 Lt. Kai kurios sumos iš banko sąskaitos duomenų atitinka jos pateiktus kvitus. Pažymi, kad tuo metu nevykdė jokios kitos statybos. Tai, kad statybinės medžiagos pirktos už atsakovų lėšas, grįsta tik jų pačių paaiškinimais, tačiau nepateikta banko sąskaitų išrašų, kad būtų pirkę statybines medžiagas.
38. Tvirtina, kad turėjo pakankamai asmeninių lėšų statinio statybai, t.y. (10 603,51 Eur). Teigia, jog liudytojai R. K. ir R. K. patvirtino, kad finansiškai rėmė ją ir atsakovą, todėl pragyvenimo išlaidos nebuvo padengiamos vien tik iš jos lėšų, nes ji gyveno su atsakovu, su juo vedė bendrą ūkį.
39. Nurodo, kad pirko buitinę techniką, kuri liko pastate ir ja naudojasi atsakovai. Teigia, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad ji gali pasiimti buitinę techniką, nes ji yra ne atsakovui priklausančiame būste, yra integruota, galimai prarado prekinę išvaizdą, todėl atsakovė turi atlyginti įgytą buitinę techniką ir baldus pagal nepagrįsto praturtėjimo teisinius santykius. Ji nereiškė reikalavimo dėl nuosavybė padalijimo ar grąžinimo, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas sutinka grąžinti kažkokius tai daiktus.
40. Teigia, kad investavo į statinį savo asmenines lėšas, medieną, prisidėjo savo darbu, pastate gyveno daugiau kaip trejus metus, todėl yra įrodyta, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė jungtinės veiklos sutartis tikslu pastatyti pastatą jame gyventi ir būti bendraturčiais. Teigia, kad teismas nevertino kitų bylos įrodymų ir apsiribojo atsakovo ir trečiojo asmens neigimu buvus tokį susitarimą. Nurodo, kad ji siekė sukurti bendrą turtą lygiomis dalimis, todėl jų įnašai lygūs, po 1/3 dalį, kurios vertė sudaro 21 200,66 Eur. Kadangi su atsakovais kartu nebegali gyventi, prašo priteisti 10 000 Eur kompensaciją.
Atsiliepimas
41. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai ir trečiasis asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
42. Nurodo, kad nors ieškovė teigia, kad tarp jos, atsakovų, trečiojo asmens buvo susiklostę jungtinės veiklos santykiai, o ne panaudos ir tarpusavio pagalbos, tačiau ieškiniu neprašo pripažinti buvus šalių jungtinę veiklą ir neprašo nustatyti jos turto dalį.
43. Pažymi, kad su ieškove jungtinės veiklos susitarimo nebuvo sudarę bei teigia, kad jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notarinės formos. Nurodo, kad už statinio išlaikymą ieškovė nemokėjo, o mokėjo atsakovė ir trečiasis asmuo, todėl pagrįstai teismas sprendė, kad tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai.
44. Nesutinka su ieškovės argumentais, kad ji panaudojo namo statybai daugiau medienos, nei nustatė teismas, nes byloje nėra duomenų, jog miško kirtimai buvo vykdomi kelis kartus, o ieškovės nurodomo iš jos artimiesiems priklausančio miško panaudoto 40 m³ medienos kiekio statiniui statyti bylos įrodymai nepatvirtina. Trečiasis asmuo nurodo, kad jis turėjo medienos iš anksčiau vykdytos veiklos. Be to, ieškovė nepagrindė kodėl medienos kainą skaičiavo 2015 metų kainų duomenimis. Teigia, jog statinys, nėra pastatytas didesnis, nes buvo planuotas vieno aukšto su mansarda, toks ir yra pastatytas, todėl ieškovė nepagrįstai teigia, kad statinys yra dviejų aukštų.
45. Nurodo, kad nėra duomenų, kur iš tėvų gautus ir užsienyje uždirbtus pinigus, ieškovė panaudojo. Pažymi, kad ieškovė iš užsienyje uždirbtų pinigų pirko automobilį, jį draudė bei pirko šunį.
46. Teigia, jog statybos vyko 2010-2012 m., tuo laikotarpiu ieškovė dirbo trumpai, visą šį laiką turėjo išlaikyti save. Nurodo, kad A. K. nepateikė išsamių savo banko sąskaitos duomenų, dėl ko negalima spręsti apie lėšų panaudojimą. Tvirtina, kad į bylą pateikti kvitai apie išlaidas pastato statybai buvo surinkti bendrai, tačiau ieškovė juos savavališkai pasiėmė ir teikia, kaip neva jos išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Nurodo, kad atsakovė ir trečiasis asmuo sūnui už nupirktas prekes pinigus grąžindavo, nes statinys buvo jų nuosavybė. Kadangi visi darbai buvo atliekami pačių jėgomis, todėl didelių lėšų statybai nereikėjo.
47. Nesutinka su prašoma priteisti kompensacija už dalį daiktų, likusių statinyje, kadangi jie gali būti padalinti natūra. Teigia, jog atsakovas siūlė ieškovei pasiimti daiktus, kurių ji pageidauja.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
48. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 str.).
Žemesnės instancijos teismas
49. Byloje kilo ginčas ar tarp ieškovės A. K. ir atsakovo D. V. bei jo tėvų D. V. ir D. V. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis sukurti bendrą nuosavybę bei kokias išlaidas pastato statybos metu (2010-2012 m.) patyrė ieškovė A. K..
50. Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalis nustato, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių) kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendram tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui, tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1d.). Jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, laikytina, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties rašytinės formos sudarymo pagal įstatymą reikalavimas gyvenimiškai nevykdomas, bet tai savaime nedaro šios sutarties negaliojančios, nes tik CK 1.93 straipsnio 1 dalies atveju, t. y. kai toks padarinys įsakmiai nustatytas įstatymuose, sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog jungtinės veiklos (asociacijos) sutartis dėl nekilnojamojo daikto sukūrimo turi būti sudaroma rašytine forma (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158-695/2015). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog šalys rašytinės jungtinės veiklos sutarties nesudarė, nors A. K. teigimu susitarė dėl gyvenamojo pastato statybos, o atsakovai tokių teisinių santykių egzistavimą apskritai neigė.
51. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje susiklosčiusi faktinė situacija, neleidžia spręsti dėl jungtinės veiklos santykių buvimo tarp A. K. bei atsakovo D. V. tėvų, statant statinį, nes byloje nėra neginčijamų duomenų, kad D. V. tėvai, turėjo tikslą kooperuotis su ieškove dėl bendro daikto sukūrimo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad A. K. su atsakovu D. V. vedė bendrą ūkį, kartu gyveno, tačiau vien jų santykių kvalifikavimas kaip sutartinės jungtinės veiklos buvimas, nesudaro pagrindo pripažinti buvus jungtinę veiklą ir su atsakovo tėvais vien dėl to, kad žemės sklypas, kuriame pastatytas ūkio pastatas ir pats pastatas nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui D. V., o nuo 2013-10-29 – D. V. (1 t., b. l. 9-10, 133). Byloje nepaneigti atsakovų, trečiojo asmens teiginiai, jog D. V. ir trečiasis asmuo D. V. nutarė statyti naują bent ne rekonstruoti seną ūkinį pastatą, esantį trečiajam asmeniui priklausančiame žemės sklype, t.y., pastatyti ūkinį pastatą, kaip gyvenamojo namo priklausinį ir leisti jame gyventi sūnui bei ieškovei. A. K. nepateikė jokių duomenų, kad šalys tarėsi, jog sukurtas nekilnojamasis turtas priklausys D. V. ir jai, A. K. arba jiems ir atsakovo tėvams. Tai paneigia ir ta aplinkybė, jog 2013-10-29 trečiasis asmuo D. V. ir D. V. pasidalijo turtą ir ginčo pastatas nuosavybės teise buvo įregistruotas D. V. vardu (1 t., b. l. 133-134). Ta aplinkybė, jog apeliantė prisidėjo darbu, lėšomis, medžiagomis, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus sudarytai jungtinės veiklos sutarčiai sukurti bendrą nuosavybę. Dėl paminėto, teismo išvada, jog byloje neįrodyta, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, yra pagrįsta.
52. Nagrinėjamoje byloje įrodyta, to neneigia iš esmės ir atsakovai, jog A. K., o epizodiškai ir jos tėvas R. K., savo darbu, mediena prisidėjo prie pastato statybos, o apeliantė nurodo, jog statybinių medžiagų pirkimui panaudojo ir asmenines lėšas. Pirmosios instancijos teismas, pagal nustatytas faktines aplinkybes byloje pagrįstai sprendė, kad kai daikto įgijimas negali būti pagrindžiamas nei sandoriu, nei įstatymu, jį įgijęs asmuo privalo grąžinti daiktą teisėtam savininkui. Todėl, įrodžius, kad pagal A. K. pateiktus kasos kvitus pirktos statybinės medžiagos, įgyti įrankiai panaudoti statybai negali būti grąžinti natūra, nepagrįstai praturtėjęs asmuo, kuriam priklauso statinys, privalo sumokėti kompensaciją.
53. Reikalavimą priteisti iš atsakovės D. V. 10 000 Eur patirtas išlaidas A. K. grindė pastato statybai panaudotos medienos (3 880 Eur) verte, 6 045,08 Eur asmeninių lėšų panaudojimu perkant statybines medžiagas, įrankius, buitinę techniką, baldus bei 200 Eur išlaidomis transportuojant medieną. Minėtoms išlaidoms pagrįsti A. K. teikė teismui kasos čekius, PVM sąskaitas faktūras bei išrašus iš atsiskaitomųjų sąskaitų (1 t., b. l. 19-93, 2 t., b. l. 55-57).
54. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog pagal A. K. pateiktus kvitus negalima konstatuoti, jog kvituose nurodytų prekių įsigijimą apmokėjo ieškovė, nes atsakovai leistinomis įrodinėjimo priemonėmis A. K. nurodomų išlaidų nepaneigė (CPK 178 str.). Byloje esantys duomenys apie ieškovės gautas pajamas, jos tėvų suteiktas lėšas, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad per pakankamai ilgą laikotarpį 2009-2012 m. A. K. gavo pajamų tiek dirbdama užsienyje, tiek ir iš artimųjų, todėl neatmestina, jog dalimi minėtų lėšų prisidėjo prie statinio statybos. Šią išvadą leidžia daryti tai, jog byloje nepaneigta, kad apeliantė dirbo užsienyje, piniginėmis lėšomis jai padėjo tiek tėvas R. K., tiek ir motina R. K. (1 t., b. l. 162-167, 186).
55. Iš byloje esančių A. K. pateiktų kasos kvitų už 2010 – 2012 metų laikotarpį matyti, jog įvairioms statybinėms medžiagoms buvo išleista 5 375,25 Eur (18 559,66 Lt). Į šią sumą neįskaičiuojamos išlaidos prekėms, kurios akivaizdžiai nesusijusios su statinio remontu (pvz.: pirštinės, indų ploviklis ir kt.); neįskaitomų kasos kvitų sumos, kas laikytina, jog ieškovė neįrodė patirtų išlaidų sumos, nes įrodymų tinkamai neišsaugojo; sumos pagal 2012-06-11 DNB kvitą, iš kurio nėra aišku, už ką buvo atsiskaityta banko mokėjimo kortele 150 Lt (1 t., b. l. 43, 87-88, 90).
56. Prašydama priteisti patirtas 6 045,08 Eur išlaidas, A. K. nurodė, kad jos asmeninėmis lėšomis buvo pirkta buitinė technika, baldai. Nors įrodymų apie minėtos technikos, baldų pirkimą iš asmeninių lėšų, nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui A. K. nepateikė, tačiau iš pateikto susirašinėjimo su D. V. matyti, jog atsakovas jai siūlė pasiimti televizorių, skalbimo mašiną, kaitlentę (2 t., b. l. 52-54), kas leidžia daryti išvadą, jog atsakovas pripažino šiuos daiktus įgytus A. K. lėšomis (CPK 178 str.). Kaip minėta, byloje nepateikti duomenys apie konkrečios buitinės technikos įsigijimą ir jų kainą, baldus, tačiau įvertinus, jog buitine technika buvo naudojamasi kelis metus, ja naudojosi ir pati A. K., be to, dalį buitinės technikos ji gali atsiimti, nes ji nėra integruota ar būtų pažeista ją išmontuojant, priteisti už minėtą techniką, nėra pagrindo. Kadangi A. K. nurodo, jog į prašomą priteisti sumą įeina ir išlaidos buitinei technikai, teisėjų kolegija daro išvadą esant pagrindui iš atsakovės D. V. priteistiną 5 375,25 Eur sumą mažinti 850 Eur suma, įvertinus viešai skelbiamus duomenis apie buitinės technikos vidutines rinkos kainas (kaitlentė 200 Eur, skalbimo mašina 250 Eur, televizorius - 400 Eur), t.y. iš atsakovės D. V., kaip statinio savininkės, priteisiant 4 525,25 Eur, į šią sumą įskaitant pirmosios instancijos teismo priteistas išlaidas klijams bei už klozetą su bakeliu (5 375,25 – 850 = 4 525,25 Eur). Nesant įrodymų apie patirtas išlaidas baldų įsigijimui, konstatuoti, jog jie buvo įsigyti iš A. K. lėšų, nėra pakankamo pagrindo.
57. Nors atsakovai nurodo, kad teismui pateikti kasos kvitai buvo ne tik A. K., bet pačių atsakovų, trečiojo asmens patirtas išlaidas patvirtinantys dokumentai, tačiau duomenų, kad prekes pagal A. K. pateiktus kvitus pirko atsakovai ir trečiasis asmuo, ar, kad ieškovė pasisavino kvitus, teismui nepateikta (CPK 178 str.).
58. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. K. neįrodė, kad ginčo pastato statybai buvo panaudojo 40 m³ medienos, kurią jai dovanojo močiutė, be to, neįrodė 2015 metų žaliavinės medienos kainų taikymo pagrindo, o nurodomas 200 Eur patirtas išlaidas medienos transportavimui, pirmosios instancijos teisme paneigė liudytoju apklaustas R. J., nurodęs, kad medieną vežė be atlygio (CPK 178 str.). Rašytiniais įrodymais byloje – 2011-04-11 Pranešimu apie ketinimą kirsti mišką, nustatyta, kad planuojama buvo iškirsti tik 4 m³ medienos ir 1,5 m³ vėjalaužų. Esant minėtiems duomenims pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad pastato statybai A. K. galėjo panaudoti 5,5 m³ medienos. Be to, teismas teisingai medienos kainą apskaičiavo vadovaudamasis jos nukirtimo metu galiojusiomis kainomis. Sutiktina, jog pastato statybai buvo panaudotas didesnis kiekis medienos, tačiau esant ginčui, konstatuoti, jog didžioji dalis pastatui panaudotos medienos priklausė A. K. ar jos giminaičiams, nesant įrodymų, nėra pagrindo.
59. Dėl aukščiau paminėtų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą esant pagrindui A. K. naudai iš atsakovės D. V. priteistą 370,76 Eur kompensaciją padidinti iki 4 835,84 Eur (4 525,25 + 310,59 = 4 835,84 Eur).
60. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo motyvų, nes jie neturi reikšmės bylos galutiniam rezultatui.
61. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, byloje šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstytinos. Konstatuotina, jog A. K. reikalavimai byloje yra tenkinami 48,3 proc.. Kadangi pirmosios instancijos teisme A. K. patyrė 300 Eur žyminio mokesčio, 300 Eur atstovavimo ir 87,48 Eur kitų išlaidų, 48,3 proc. minėtų bylinėjimosi išlaidų (332 Eur) priteistina iš atsakovės D. V. (CPK 93 str.1 d.).
62. Pirmosios instancijos teisme atsakovai D. V. patyrė 900 Eur, D. V. -115 Eur, o trečiasis asmuo D. V. - 250 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi atsakovo D. V. atžvilgiu ieškinys atmestinas, o atsakovus, tiek D. V., tiek ir atsakovę D. V. teisme atstovavo vienas atstovas, teisėjų kolegija daro išvadą esant pagrindui atsakovo naudai iš A. K. priteisti 450 Eur, D. V. - 292 Eur. Trečiasis asmuo D. V. byloje dalyvavo atsakovų pusėje, todėl jo naudai priteistina 130 Eur (2 t., b. l. 82-87, 132-133).
63. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme patirta 14,37 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Proporcingai atmestų reikalavimų daliai iš ieškovės priteistina 7,43 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai, o iš atsakovės - 6,94 Eur.
64. Už apeliacinį skundą A. K. sumokėjo 217 Eur, o už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą D. V. sumokėjo 400 Eur (2 t., b. l. 167, 175-176). Apeliacinis skundas patenkintas 47 proc, todėl apeliantės naudai iš D. V. priteistina102 Eur žyminio mokesčio, o iš apeliantės atsakovės naudai 212 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2017 m. spalio 17 d. sprendimą dalyje dėl kompensacijos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir sprendimą išdėstyti sekančiai:
A. K. ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės D. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės A. K. (a.k (duomenys neskelbtini)) naudai 4 835,84 Eur (keturių tūkstančių aštuonių šimtų trisdešimt penkių eurų 84 ct) kompensaciją, 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2016-08-16) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 332 Eur (tris šimtus trisdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš ieškovės A. K. atsakovės D. V. naudai 292 Eur (du šimtus devyniasdešimt du eurus); atsakovo D. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bei trečiojo asmens D. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 130 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės A. K. 7,43 Eur (septynis eurus 43 ct), o iš atsakovės D. V. - 6,94 Eur (šešis eurus 94 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (įmokos kodas 5660).
Priteisti iš D. V. apeliantės A. K. naudai 102 Eur (vieną šimtą du eurus), o iš apeliantės A. K. atsakovės D. V. naudai - 212 Eur (du šimtus dvylika eurų) bylinėjimosi išlaidų.