- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-10
- Bylos Nr.
- P-261-75-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00543-2013-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Stasys Gagys (pran.)
- Atsakovas
- Žurnalistų
- Trečiasis asmuo
- Ž. K.
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Ž. K. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013 pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Ž. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. K. dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lrytas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Lrytas“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas, Inspektorius) 2013 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SPR-8 ,,Dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, 2012 m. sausio 11 d.) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) 1–3 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 5 d. sprendimu (I t., b. l. 94-99) pareiškėjo UAB „Lrytas“ skundą tenkino – panaikino Inspektoriaus 2013 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SPR-8 1–3 punktą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 3 100 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti šį sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. K., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti šį sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartimi atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Ž. K. apeliacinius skundus atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Priteisė iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ naudai 1 000 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Teismas nustatė, kad Žurnalistų etikos inspektorius Sprendimo: 1 punktu pripažino Ž. K. skundą dėl publikacijoje (duomenys neskelbtini) (www.lrytas.lt, 2012 m. sausio 11 d.) paskelbtos informacijos iš dalies pagristu; 2 punktu įspėjo viešosios informacijos rengėją (skleidėją) – UAB „Lrytas“ – dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto pažeidimo; 3 punktu pareikalavo, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paneigtų apie Ž. K. paskelbtą informaciją arba sudarytų jam galimybę pačiam paneigti tokią informaciją.
Remdamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamo įspėjimo, kaip administracinės sankcijos, pobūdžio bei jo skyrimo principų (šiuo atveju terminų) (žr., pvz., 2012 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1319/2012, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, 2013 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-767/2013), Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 35 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, bei atsižvelgęs į tai, kad informacija apie trečiąjį suinteresuotą asmenį, dėl kurios paskelbimo atsakovas taikė pareiškėjui administracinę atsakomybę, buvo išplatinta 2012 m. sausio 11 d. pareiškėjo interneto tinklalapyje www.lrytas.lt., teismas padarė išvadą, kad dėl publikacijos (duomenys neskelbtini) UAB „Lrytas“ pagal Visuomenės informavimo įstatymą galėjo būti įspėta ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo įtariamo teisės pažeidimo padarymo dienos – per laikotarpį iki 2012 m. liepos 11 d. Iš turimos medžiagos nustatyta, kad dėl minėtoje visuomenės informavimo priemonėje pažeistos jo garbės ir orumo Ž. K. į atsakovą kreipėsi 2012 m. kovo 15 d. (b. l. 43-44), tačiau administracinį sprendimą šiuo klausimu Inspektorius priėmė tik 2013 m. sausio 18 d., t. y. pasibaigus asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn terminui. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei Inspektorius būtų tinkamai laikęsis Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatyto procedūrinio reikalavimo išnagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens skundą (pareiškimą) per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos, teisinės prielaidos taikyti pareiškėjui sankciją nebūtų išnykusios.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad paskutinė diena įspėti pareiškėją apie Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto pažeidimus buvo 2012 m. liepos 11 d., todėl atsakovas, ištyręs Ž. K. skundą ir pripažinęs jį iš dalies pagristu, nuo 2012 m. liepos 12 d. neteko teisinio pagrindo UAB „Lrytas“ taikyti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje 1 ir 2 punkte nustatytų sankcijų. Tai suponuoja išvadą, jog nepaisant fakto, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą rėmėsi kitais motyvais, apeliacine tvarka apskųstas teismo procesinis sprendimas, kuriuo neperžengiant pareiškėjo skundo ribų panaikintas Inspektoriaus 2013 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SPR-8 1–3 punktas, yra iš esmės teisėtas bei teisingas. Kadangi atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų argumentai, susiję su minėtos publikacijos teiginių atitiktimi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms, tikrinamos administracinės bylos baigčiai nebeturi lemiamos įtakos, teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisakė.
Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatomis, teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertindamas tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamas teisinis ginčas nebuvo sudėtingas, nereikalavo specialių žinių, administracinių teismų praktika šioje teisinių santykių srityje yra pakankamai išplėtota ir nuosekli, teismas konstatavo, kad už atsiliepimo į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus parengimą pareiškėjui priteistina 1 000 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma.
III.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius 2014 m. balandžio 15 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013 (I t., b. l. 162-164).
Šalies argumentai
Prašyme nurodo, kad procesas administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013 turėtų būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, kadangi teismas nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2013 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. P148-168/2013 atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, kurioje išdėstytais argumentais remtasi administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai (administracinė byla Nr. A662-2751/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartis neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A143-2314/2013 suformuotos praktikos, nors faktinės abiejų bylų aplinkybės yra identiškos: tiek nagrinėjamu, tiek pirmiau nurodytu atveju Žurnalistų etikos inspektorius sprendimą priėmė jau praėjus ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2314/2013 nagrinėjamoje situacijoje sustabdė šios bylos nagrinėjimą kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2751/2013, kurioje po proceso atnaujinimo sudaryta išplėstinė teisėjų kolegija (ABTĮ 98 str. 1 d. 3 p.). Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarties nagrinėjamoje byloje priėmimo metu Lietuvos administracinis teismas ne tik buvo nutaręs atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-28/2013 dėl vienodos praktikos formavimo taikant Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir ATPK 35 straipsnio 1 dalies nuostatas, bet ir priėmęs, t. y. suformavęs praktiką, stabdyti procesą bylose, kuriose iškyla Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyto įspėjimo sampratos aiškinimo klausimas, kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas paminėtoje administracinėje byloje Nr. A662-2751/2013. Todėl šiuo atveju teismas nukrypo nuo vienodos praktikos formavimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. K. 2014 m. balandžio 18 d. (gauta teisme) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013 (II t., b. l. 1-6).
Šalies argumentai
Prašyme nurodo, kad procesas administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013 atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto (2014 m. sausio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dalis dėl pareiškėjo padarytų Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimų yra be motyvų), ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto (2014 m. sausio 16 d. nutartyje yra padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant ir aiškinant, turėjęs įtakos priimant neteisėtą nutartį) bei ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto (2014 m. sausio 16 d. nutartimi yra aiškiai nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos panašaus pobūdžio administracinėse bylose, todėl būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą) pagrindais.
Dėl motyvų nebuvimo nurodo, kad pareiškėjas ginčijo Sprendimo 2 punktą visa apimtimi, t. y. dėl pareiškėjo veiksmais padarytų Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto nuostatų pažeidimų visumos. Pats pareiškėjo skundo turinys taip pat orientavo į tai, kad pareiškėjas siekė kiekvieną jam taikytino Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimo faktą atskirai argumentuoti ir jį pagrįsti. Tačiau, kaip matyti iš 2013 m. birželio 5 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo teksto, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą ir panaikindamas Sprendimo 2 punktą visa apimtimi, iš esmės savo argumentus koncentravo tik į tą pareiškėjo skundo dalį, kurioje buvo pasisakoma dėl publikacijos informacijos duomenų teisingumo, tikslumo ir nešališkumo jos paskelbimo momentu, t. y. šiuo konkrečiu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas savo skundžiamame sprendime selektyviai atliko bylos įrodymų vertinimą tik dėl pareiškėjo atliktų veiksmų, kuriuose atsakovas buvo fiksavęs Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimą. Tuo tarpu likę Sprendimo 2 punkte fiksuoti pareiškėjo veiksmais padaryti pažeidimai Vilniaus apygardos administracinio teismo liko visiškai neaptarti, nors pareiškėjas savo skunde to ir reikalavo. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas, panaikindamas Sprendimo 2 punktą visa apimtimi, neišdėstė jokių motyvų, įrodančių atsakovą padarius kokius nors įstatymo pažeidimus ir priėmus nepagrįstą Sprendimą, kas reiškia, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teismas savo sprendimą priėmė be jokių motyvų, ir tai yra pakankamas pagrindas skundžiamam teismo sprendimui panaikinti (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.). Vilniaus apygardos administracinis teismas, nenurodydamas savo argumentų dėl pareiškėjo padarytų ir atsakovo Sprendimo 2 punkte konstatuotų Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto pažeidimų, iš esmės pažeidė ABTĮ 86 ir 87 straipsniuose numatytas pirmosios instancijos teismo pareigas dėl teismo sprendimo priėmimo taisyklių laikymosi (ABTĮ 86 str. 2-3 d., 87 str. 4 d. 1-4 p.), kas sąlygojo neteisingą bylos išnagrinėjimą. Tačiau, kaip matyti ir iš 2014 m. sausio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties teksto, minėtas teismas, prilyginęs Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą poveikio priemonę – įspėjimą – analogiškai administracinei nuobaudai pagal ATPK 23 straipsnį, bei konstatavęs tokios administracinės nuobaudos skyrimo terminų praleidimą, atsisakė atskirai vertinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pareiškėjo padarytais Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies bei 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto pažeidimais, taip apeidamas ABTĮ 86 straipsnio 2-3 dalyse ir 87 straipsnio 4 dalies 1-4 punktuose nustatytus įpareigojimus. Taigi, 2014 m. sausio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dalis dėl pareiškėjo padarytų Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalies bei 22 straipsnio 8 dalies 4 punkto pažeidimų liko neargumentuota ir nemotyvuota, kas visiškai atitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą.
Dėl akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo nurodo, kad 2014 m. sausio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padarytas Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos poveikio priemonės taikymo mechanizmo aiškinimas aiškiai neatitinka šios poveikio priemonės taikymo tikslų, teisinės prigimties, todėl šis aiškinimas laikytinas esminiu nurodytos materialiosios teisės normos pažeidimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pasirinktas įspėjimo aiškinimas akivaizdžiai susiaurina šios poveikio priemonės taikymo ribas, kas taip pat prieštarauja jau minėtai įstatyminei nuostatai. Tai rodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija, išdėstyta 2014 m. kovo 12 d. nutartyje, nagrinėjant administracinę bylą Nr. A662-996/2014, pagal kurią atsakovui Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis nėra suformuluotos pareigos vykdyti nubaudimo funkciją. Atsakovo įspėjimo, kaip Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytos poveikio priemonės, tikslas yra iš esmės įspėti apie viešosios informacijos rengėjo padarytus teisės pažeidimus bei tokiu būdu siekti teisės pažeidimų prevencijos. O atsakovo reikalavimas paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją yra orientuotas į tai, kad būtų pašalinti viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veikla galimai padaryti visuomenės teisių ir interesų bei privačių asmenų teisių ir interesų pažeidimai. Tokiu būdu, Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta poveikio priemonė – įspėjimas – pagal savo teisinę prigimtį nėra priskirtina prie ATPK 21 straipsnyje numatytos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinama su įspėjimu, numatytu ATPK 23 straipsnyje. Tuo pačiu Visuomenės informavimo įstatyme numatytam įspėjimui taikyti nesilaikytina ATKP 35 straipsnyje nustatytų terminų, kas reiškia, kad šių terminų praleidimas nepašalina atsakovo teisės imtis pareiškėjo atžvilgiu anksčiau nurodytos poveikio priemonės.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl vienodos administracinių teismų praktikos nurodo, kad ginčo klausimu susiformavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose yra nevienoda. Todėl kyla būtinybė ją suvienodinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A261-703/2009, Nr. A261-1293/2009, Nr. A525-668/2011 ir kitose laikėsi nuostatos, kad atsakovas, spręsdamas skundo nagrinėjimo bei poveikio priemonių taikymo terminų laikymosi klausimus, privalo vadovautis Visuomenės informavimo įstatymo nuostatomis. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija lėmė tai, jog atsakovo sprendimas įspėti viešosios informacijos rengėjus bei skleidėjus dėl Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų ir įpareigoti juos paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją, nors priimtas praleidus Visuomenės informavimo įstatyme nustatytus terminus, galėjo sukelti atitinkamas teisines pasekmes, nes Visuomenės informavimo įstatyme nustatytas skundų nagrinėjimo terminas nebuvo naikinamasis. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju turėjo būti vertinama, ar toks procedūrinis Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimas turėjo įtakos atsakovo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Tuo tarpu 2014 m. sausio 16 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagal įstatymo analogiją atsakovo Visuomenės informavimo įstatyme numatytoms atlikti procedūroms priimant Sprendimą, taikė ATPK 35 straipsnio reikalavimus, teigiant, jog atsakovas jau yra praleidęs ATPK 35 straipsnyje numatytą šešių mėnesių administracinės nuobaudos taikymo terminą. Vėlesne nutartimi (2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-996/2014) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vėl iš esmės grįžo prie ankstesnės administracinių teismų praktikos šiuo klausimu, nors dabar pripažino, jog Visuomenės informavimo įstatyme nustatytų poveikio priemonių taikymui apibrėžtinas įstatymų pagal analogiją terminas, kadangi toks terminas negali tęstis neapibrėžtą laiko tarpą. Dėl minėtos priežasties Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagal analogiją prisirišo prie Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje nustatyto dvejų metų nuo pažeidimo padarymo dienos termino. Tačiau šiuo atveju tokia analogija negali būti taikoma, kadangi administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013 yra specifinis ginčas – siekiama apginti savo neturtines teises, t. y. garbę bei orumą. Todėl tokių teisių bei interesų gynybai ieškinio senaties terminai netaikytini, kadangi publikacijos paskelbimu interneto tinklaraštyje yra daromas tęstinis Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimas, nes publikaciją yra įmanoma surasti bei perskaityti ir dabar. Todėl Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytų poveikio priemonių taikymo terminų skaičiavimo praktikai suvienodinti yra būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013.
Atsiliepimas
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lrytas“ atsiliepime į atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013 prašo atsisakyti atnaujinti procesą bei priteisti 2 000 Lt bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į prašymus dėl proceso atnaujinimo parengimą.
Nurodo, kad išanalizavus teismų praktiką dėl termino, per kurį Žurnalistų etikos inspektorius gali išnagrinėti gautą skundą ir priimti sprendimą dėl viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą bei pareikalauti paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, matyti, kad šiuo klausimu teismų praktika kito: apeliacinės instancijos teismas nutartyje išaiškindamas, kad ATPK 23 straipsnyje nustatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai pagal analogiją taikytini ir skiriant administracines sankcijas pagal Visuomenės informavimo įstatymą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota 2012 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1319/2012, 2013 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, 2013 m. liepos 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-767/2013. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 ankstesnė praktika buvo pakeista, konstatuojant, kad pagal įstatymo analogiją taikant panašius teisinius santykius reguliuojančių įstatymų nuostatas, poveikio priemonės už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus negali būti taikomos, jei nuo jų padarymo dienos praėjo daugiau kaip dveji metai. Taigi, administracinių teismų praktika dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomų poveikio priemonių skyrimo terminų pasikeitė tik 2014 m. kovo 12 d. priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, t. y. jau po galutinio procesinio sprendimo priėmimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą.
Pažymi, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit, kuris taikytinas ir teismo precedentui, kaip teisės šaltiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-40/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2314/2013 buvo sustabdyta administracinė byla, kol bus priimtas procesinis sprendimas kitoje administracinėje byloje, tačiau šia nutartimi nebuvo pateiktas joks nagrinėjamai bylai aktualus teisės aiškinimas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomų poveikio priemonių skyrimo terminų, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1319/2012, 2013 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, 2013 m. liepos 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-767/2013 suformuota praktika nebuvo pakeista, todėl remtis šia nutartimi, siekiant įrodyti nukrypimą nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, nėra jokio teisinio pagrindo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nesustabdė nagrinėjamos administracinės bylos, nėra ir negali būti proceso atnaujinimo pagrindas. Atsakovas, manydamas, kad yra pagrindas sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą iki galutinio procesinio sprendimo byloje priėmimo galėjo kreiptis į teismą su prašymu sustabdyti bylą, juolab kad, kaip teigia atsakovas, toks pagrindas ir tokia teismų praktika buvo. Taip pat pažymi, kad teismo nutartis dėl bylos sustabdymo yra tarpinis procesinis sprendimas, kuriuo byla nėra užbaigiama, todėl dėl tokių tarpinių procesinių sprendimų (ar juo labiau jų nepriėmimo) proceso atnaujinimas nėra galimas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo remiamasi tuo metu galiojusia teismų praktika dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomų poveikio priemonių skyrimo terminų.
Iš trečiojo suinteresuoto asmens argumentų matyti, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomi akivaizdžiai neteisingi argumentai dėl pasikeitusios teismų praktikos, painiojami procedūriniai Visuomenės informavimo įstatyme nustatyti skundo išnagrinėjimo terminai su pagal analogiją taikytinais senaties terminais poveikio priemonėms taikyti bei ieškinio senatis iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams pareikšti civiline tvarka su senaties terminais poveikio priemonėms taikyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 pateiktas analogiškas Visuomenės informavimo įstatyme nustatyto 3 mėnesių skundo išnagrinėjimo termino aiškinimas kaip ir ankstesnėje praktikoje, o ir 2014 m. sausio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013 teismas šios nuostatos kitaip neaiškino. Kaip minėta, pasikeitė administracinių teismų praktika dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomų poveikio priemonių skyrimo terminų, tačiau ji pasikeitė tik priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, t. y. jau po galutinio procesinio sprendimo priėmimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punktą ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, o ne Visuomenės informavimo įstatyme nustatytų poveikio priemonių skyrimui nustatytiems terminams, ką aiškiai nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014. Iš trečiojo suinteresuoto asmens prašymo atnaujinti procesą argumentų apskritai neaišku, kokios apeliacinės instancijos teismo nutarties nuostatos leidžia teigti buvus nukrypimą nuo suformuotos teismų praktikos nutarties priėmimo metu.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl prašymo atnaujinti procesą nutarčiai esant be motyvų nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės argumentavo savo priimtą sprendimą, tyrė ir vertino įrodymus ir dėl visų skundo reikalavimų pasisakė. Galiausiai akivaizdu, kad trečiojo suinteresuoto asmens pateikti argumentai, kad teismo sprendime neva liko neįvertinta dalis atsakovo konstatuotų Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų, neatitinka elementarių logikos principų. Akivaizdu, kad teismui konstatavus, jog pareiškėjo straipsnyje pateikta informacija buvo teisinga, tiksli ir nešališka, ji kartu negali būti laikoma šmeižiančia bei žeminančia garbę ir orumą, nes tokia gali būti tik tikrovės neatitinkanti informacija, tuo tarpu teisinga informacija, net jei ji trečiajam suinteresuotam asmeniui nepalanki ar neigiamai jį charakterizuojanti, negali būti laikoma šmeižtu ar garbės bei orumo pažeminimu, nes žiniasklaida turi teisę informuoti visuomenę ir apie neigiamas asmenų veikas, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Taip pat akivaizdu, kad teisinga ir tiksli informacija negali būti laikoma nepagrįstais ir faktais neparemtais kaltinimais, todėl teismas neprivalėjo pasisakyti atskirai dėl kiekvieno šalių pateikto argumento, o minėti trečiojo suinteresuoto asmens argumentai prašyme dėl proceso atnaujinimo laikytini didaktiniais išvedžiojimais ir negali sudaryti pagrindo proceso atnaujinimui nurodytu pagrindu.
Dėl prašymo atnaujinti procesą dėl esminio materialiosios teisės normų pažeidimo nurodo, kad teismų praktika dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomų poveikio priemonių teisinės prigimties bei jų skyrimo terminų kito, t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas keitė savo praktiką tiek dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus priimamų sprendimų skirti įspėjimą viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui teisinės prigimties, tiek dėl tokių poveikio priemonių skyrimui taikytinų terminų, kurie tiesiogiai Visuomenės informavimo įstatyme nenurodyti, konstatuota teisės spraga, kuri užpildytina taikant analogiją, todėl šia prasme kalbėti apie materialiosios teisės normos taikymo pažeidimo akivaizdumą nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi Visuomenės informavimo įstatyme nėra nurodyta Žurnalistų etikos inspektoriaus skiriamo įspėjimo naikinamojo termino, taigi, apskritai nėra materialiosios teisės normos, o konstatuota teisės spraga privalo būti užpildyta teismų, taikant analogiją, parenkant įstatymą, reglamentuojantį panašius teisinius santykius. Todėl ginčo teisinis santykis ir jam taikytinos teisės normos buvo ne akivaizdžios, o priešingai – sudėtingos ir reikalaujančios gilių teisinių žinių. Tai, kad nurodytu klausimu teismų praktika kito, taip pat eliminuoja trečiojo suinteresuoto asmens argumentą dėl pažeidimo akivaizdumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje, turi būti aiškinama Konvencijos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą, priimtą byloje Brumarescu prieš Rumunija (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą, priimtą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukraina (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą, priimtą byloje Sypchenko prieš Rusija (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą, priimtą byloje Volkov prieš Rusija (pareiškimo Nr. 8564/020), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-48/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-139/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-818/2013).
Taigi, proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).
Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2014 m. sausio 16 d. nutartį, kuri įsiteisėjo tą pačią dieną, t. y. 2014 m. sausio 16 d. (ABTĮ 96 str. 3 d.), administracinė byla Nr. A502-2394/2013 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodyto įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. ABTĮ 158 straipsnio 2 dalis imperatyviai taip pat numato įpareigojimą administraciniam teismui nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo patikrinti šių nurodytų aplinkybių buvimą, t. y. ar prašymas dėl proceso atnaujinimo yra paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Nagrinėjamu atveju tiek atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. K. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013, grindžiamus ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais, padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. balandžio 15 d. (I t., b. l. 162) bei 2014 m. balandžio 16 d. (išsiųstas teismui paštu) (II t. b. l. 8). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens prašymai paduoti nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto termino ir įstatymo nustatyta tvarka gali būti nagrinėjamas šių prašymų pagrįstumas.
Tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo prašymuose atnaujinti procesą nurodo, kad administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kai Žurnalistų etikos inspektoriaus viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skiriamas įspėjimas apie Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus pagal teisinę prigimtį ir tikslą buvo prilyginamas administracinei nuobaudai (ATPK 20 straipsnis), priskirtinas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir tapatinamas su įspėjimu (administracine nuobauda), jo skyrimui pagal analogiją taikant ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatytą šešių mėnesių skyrimo terminą. Tačiau nebuvo atsižvelgta į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P148-168/2013 buvo atnaujintas procesas administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, kuri perduota nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, kuri 2014 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 išaiškino, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skiriamas įspėjimas apie Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus pagal teisinę prigimtį ir tikslą nepriskirtinas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinamas su įspėjimu (administracine nuobauda), įtvirtintu ATPK 23 straipsnyje, todėl jam netaikomas ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinės nuobaudos skyrimo terminas, tačiau pagal analogiją taikomas kitas – dviejų metų naikinamasis įspėjimo, kaip kitos poveikio priemonės, skyrimo terminas. Dėl šios priežasties, procesą administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013 būtina atnaujinti, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, turėjęs įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 153 str., 2 d. 10 p.), taip pat dėl to buvo iš esmės neišspręsta byla, t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartis yra be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.).
Šiuo atveju pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, kurioje buvo suformuotas kitoks (priešingas) Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų aiškinimas (praktika šiuo klausimu) nei byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo priimta po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priėmimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit (įstatymų grįžtamosios galios negalimumas), kuris taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-40/2012), todėl atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens nurodyta vėlesnė administracinių teismų praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A662-996/2014, nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2314/2013, kuria sustabdyta administracinė byla, kol bus priimtas procesinis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje byloje Nr. A662-996/2014, taip pat negali būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kadangi šia nutartimi nebuvo pateiktas joks kitoks (naujas, priešingas) nagrinėjamai bylai aktualus teisės aiškinimas dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomų poveikio priemonių skyrimo terminų, tai yra tarpinis procesinis sprendimas, kuriuo byla nėra užbaigiama, todėl dėl tokių tarpinių procesinių sprendimų (ar juo labiau jų nepriėmimo) proceso atnaujinimas nėra galimas.
Tačiau vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto (padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) pagrindu, pažymėtina, jog šiuo pagrindu procesas atnaujinamas, kai nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant, šis pažeidimas akivaizdus ir toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502–19/2011).
Paminėtoje 2014 m. kovo 12 d. nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 nesutiko su išvadomis, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas pagal teisinę prigimtį ir tikslą yra administracinė sankcija, analogiška administracinei nuobaudai – įspėjimui, kuri numatyta ATPK 23 straipsnyje, todėl skiriant įspėjimą už Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus turi būti laikomasi bendrųjų administracinės atsakomybės taikymo principų. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skiriamas įspėjimas apie Visuomenės informavimo įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus pagal teisinę prigimtį ir tikslą neturėtų būti prilyginamas administracinei nuobaudai (ATPK 20 straipsnis), jis nepriskirtinas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinamas su įspėjimu (administracine nuobauda), įtvirtintu ATPK 23 straipsnyje. Išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus įspėjimas priskirtinas prie kitų poveikio priemonių grupės. Kartu prie minėtos kitų poveikio priemonių grupės priskirtinas ir Inspektoriaus reikalavimas paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją. Įvertinusi Visuomenės informavimo įstatymo turinį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad jame nėra įtvirtinti terminai Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomoms poveikio priemonėms skirti, t. y. šiame įstatyme nėra nustatytas įspėjimo bei įpareigojimo paneigti informaciją skyrimo senaties terminas, ir tai laikytina teisės spraga, kuri privalo būti užpildyta taikant įstatymo analogiją (ABTĮ 4 str. 6 d.). Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog pagal įstatymo analogiją taikant įstatymų (Vertybinių popierių įstatymo 46 straipsnio 2 dalies, Draudimo įstatymo 205 straipsnio 3 dalies, Finansinių priemonių rinkų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies, Mokėjimo įstaigų įstatymo 30 straipsnio 3 dalies, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 36 straipsnio 3 dalies, Bankų įstatymo 73 straipsnio 3 dalies, Kredito unijų įstatymo 62 straipsnio 3 dalies, Centrinės kredito unijos įstatymo 58 straipsnio 3 dalies, Kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo 171 straipsnio 3 dalies) nuostatas, galima daryti išvadą, kad už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip du metai, poveikio priemonės negali būti taikomos.
Įvertinus tai, kad minėtoje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje pateiktas kitoks (priešingas) Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, susijusių su Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomų poveikio priemonių pobūdžiu bei taikymo terminais, aiškinimas, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013, kurios procesą prašoma atnaujinti, iš esmės neteisingai aiškino byloje taikytinas materialiosios teisės normas, todėl tai galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.
Dėl šios priežasties būtų galima sutikti ir su trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartimi administracinė byla Nr. A502-2394/2013 nebuvo iš esmės išnagrinėta, t. y. be motyvų (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.), kadangi atmetus atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens skundus dėl procedūrinio Žurnalistų etikos inspektoriaus Sprendimo priėmimo pažeidimo (šešių mėnesių termino praleidimo), nebuvo nagrinėta pareiškėjo padaryto pažeidimo esmė, t. y. aplinkybės, susijusios su trečiojo suinteresuoto asmens garbės ir orumo pažeidimu.
Kita vertus, atsižvelgiant į išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-996/2014) pateiktą išaiškinimą, kad užpildant Visuomenės informavimo įstatymo spragą įstatymo analogijos taikymo būdu, nustatant, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas dėl poveikio priemonių (skiriamo įspėjimo ar įpareigojimo paneigti informaciją) taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip dveji metai nuo pažeidimo padarymo dienos, pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju dėl 2012 m. sausio 11 d. publikacijos (duomenys neskelbtini), pateiktos pareiškėjo internetiniame tinklalapyje (www.lrytas.lt), jokios poveikio priemonės nebegali būti taikomos. Byloje ginčijamas Inspektoriaus 2013 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. SPR-8 (jo 1-3 punktai) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimu buvo panaikintas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 16 d. nutartimi toks sprendimas buvo paliktas galioti.
Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-2394/2013 kitaip vertino Žurnalistų etikos inspektoriaus skiriamo įspėjimo teisinį pobūdį (kaip administracinę sankciją) bei kitaip skaičiavo įspėjimo skyrimo senaties terminą (pagal analogiją taikydamas ATPK 35 straipsnio 1 dalį), nesudarytų pagrindo naikinti šio teismo priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių, res judicata, protingumo principų svarbą, taip pat į jau aptartą proceso atnaujinimo instituto išimtinumą ir jo paskirtį, į tai, kad yra suėjęs dvejų metų senaties terminas Inspektoriaus Sprendimu pareiškėjui skirtoms poveikio priemonėms (įspėjimui bei įpareigojimui paneigti informaciją) taikyti, spręstina, jog nagrinėjamu atveju intervencija į užbaigtoje byloje įsiteisėjusį teismo sprendimą nebūtų tikslinga ir galima, kadangi ji paneigtų principines proceso atnaujinimo instituto nuostatas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, jog administracinės bylos Nr. A502-2394/2013 atnaujinimas prieštarautų bendriesiems proceso atnaujinimo instituto tikslams bei paskirčiai, teisingumo ir protingumo principams, nepagrįstai sutrikdytų įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens prašymai atnaujinti procesą administracinėje negali būti tenkinami, todėl atmestini, ir atnaujinti procesą atsisakytina (ABTĮ 4 str. 6 d., 153 str. 1 d., 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Ž. K. prašymų dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. Nr. A502-2394/2013 pagal atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens Ž. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lrytas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Ž. K. dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.