Kauno apygardos teismo nutartis

2012-02-15 · Civilinė byla Nr. 2A-17-264/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-15
Bylos Nr.
2A-17-264/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aušra Baubienė (pirm.), Virginija Gudynienė, Žibutė Budžienė
Atsakovas
E. A., Kauno rajono savivaldybei
Trečiasis asmuo
G. L., notarė Renata Butkauskaitė
Ieškovas
G. G.
Advokatai
Agnė Paškevičiūtė, Edgaras Jautakis
Kategorijos
  • 34.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 34.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-17-264-2012
Pirmosios instancijos teismo teisėja Giedrė Jakštienė
Procesinio sprendimo kategorija: 34.3; 34.4; 121.15; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 15 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Baubienės, kolegijos teisėjų Žibutės Budžienės ir Virginijos Gudynienės, sekretoriaujant Onai Martinaitytei,

dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Edgarui Jautakiui, atsakovei E. A., jos atstovėms advokatei Agnei Paškevičiūtei ir J. U., trečiajam asmeniui G. L., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės E. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. G. ieškinį atsakovams E. A., Kauno rajono savivaldybei, tretieji asmenys G. L. ir notarė Renata Butkauskaitė, dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo ir pažymų pripažinimo negaliojančiais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu (1t.b.l.115-117) prašė: pripažinti negaliojančia 1993-06-21 paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto E. A., dalį į ½ statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ½ kitų statinių (inžinierinių) – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); pripažinti negaliojančia 1993-06-04 Kauno rajono Rokų apylinkės viršaičio pažymą Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2007-01-18 Kauno rajono savivaldybės administracijos Rokų seniūnijos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-05-14 ieškovei, priėmusiai palikimą pagal įstatymą po J. V. V. mirties, buvo išduotas liudijimas. 2009-05-21 ieškovės sūnus G. L. gavo E. A. pareiškimą, siųstą per notarą, kuriame nurodyta, kad dalis gyvenamojo namo ir ūkiniai pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), kuriais naudojasi G. L., priklauso jai nuosavybės teise pagal 1993-06-21 paveldėjimo teisės liudijimą ir 2007-01-18 seniūnijos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė taip pat reikalavo išsikraustyti iš jai nuosavybės teise priklausančių patalpų. Ieškovė kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ ir gavo nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašą, kuriame nurodyta, kad 58,94 kv.m. gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai (inžinieriniai) - kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) yra registruoti E. A. vardu. Tačiau atsakovei negali priklausyti visi ginčo pastatai, nes atsakovės motinai, V. Ž. ir J. V. V. priklausė po ½ visų statinių esančių (duomenys neskelbtini), tai patvirtina eilė rašytinių įrodymų. Nors nėra nei vieno dokumento patvirtinančio, kad atsakovei priklausytų visas 58,94 kv.m. gyvenamasis namas su kitais statiniais, tačiau buvo išduota 2007-01-18 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), apie šių statinių priklausomybę jai nuosavybės teise. Todėl rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė apgaule yra įgijusi nuosavybės teises į visą namų valdą, nes nuslėpė teisiškai reikšmingas aplinkybes apie tai, kad 1/2 namų valdos turi priklausyti J. V. V.. Be to, ginčijamos pažymos (1993 ir 2007 m.) bei jų pagrindu išduotas paveldėjimo teisės liudijimas (iš dalies) prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, todėl toks sandoris yra niekinis ir negalioja.

II.Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 13 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino; pripažino negaliojančia 1993-06-21 paveldėjimo teisės liudijimo, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto E. A., dalį į ½ statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 1Almp: 1/2garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 2Glp, ½ ūkinio pastato, unikalus nr. (duomenys neskelbtini); ½ kitų statinių (inžinierinių) – kiemo statinių, unikalus nr. (duomenys neskelbtini)); pripažino negaliojančia 1993-06-04 Kauno rajono Rokų apylinkės viršaičio pažymą Nr. (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia 2007-01-18 Kauno rajono savivaldybės administracijos Rokų seniūnijos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovės E. A. 453,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio ieškovės G. G. naudai bei 67,66 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų nustatė, kad V. Ž., mirusi (duomenys neskelbtini), buvo surašiusi 1986-06-26 testamentą, jog visą turtą, kuris jos mirties atveju jai priklausys, ji paliekanti atsakovei. 1993-06-21 dieną atsakovei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, jo išdavimo pagrindas yra 1993-06-04 Kauno rajono Rokų apylinkės pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuojama, jog pagal ūkinės knygos Nr.46, asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) V. Ž. vardu užregistruotas gyvenamas namas su priestatu, veranda, garažas, virtuvė, trys ūkio pastatai su kiemo įrengimais, esantys (duomenys neskelbtini). Knygoje yra įrašas, jog V. Ž. priklauso ½ ūkiui priklausančių gyvenamųjų pastatų, tokios atžymos padarytos 1991 m., 1992 m., ir 1993 m. Iš J. Ž. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog 1957 metais J. Ž. gyveno su žmona A. Ž., kuri mirė (duomenys neskelbtini). Atsakovės motina V. Ž. (L.) su J. Ž. susituokė 1960-08-13 dieną. Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog ½ pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) priklausė J. V., patvirtina ir 2009-05-29 Kauno apskrities archyvo pažyma dėl pastatų Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat faktas, jog vietinės LDT vykdomojo komiteto dokumentų fonde yra įrašytas J. V. ūkis. Tai, kad pusė gyvenamojo namo J. Ž. pardavė J. V., byloje patvirtino ir liudytoja J. Ž. dukra N. G.. 2000-06-07 VĮ Registrų centro pažyma patvirtina, jog valdai esančiai (duomenys neskelbtini), suteikiamas adresas (duomenys neskelbtini), bei konstatuojama, jog namų valda priklauso J. – V. V. ir V. L.. Byloje pateiktas 1992-09-30 dienos susitarimas pirkti žemės sklypą, sudarytas J. – V. V. ir V. Ž., kuriame bendrasavininkai susitarė pirkti žemės sklypą lygiomis dalimis, prašymas įregistruotas Kauno rajono Rokų apylinkėje ir jam suteiktas registracijos numeris. Teismas laikė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojo parodymai neginčijamai patvirtina, jog 1993-06-04 dienos Kauno rajono Rokų apylinkės pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) ir joje išdėstyti faktai prieštarauja byloje ištirtiems rašytiniams įrodymams, liudytojo parodymams, todėl šią pažymą pripažino negaliojančia.

Teismas sprendė, kad atsakovei buvo žinoma, kad ji po V. Ž. mirties paveldi ne visą turtą, o ½ dalį, todėl laikė, jog atsakovė nurodė tokius duomenis, kurių nėra, nes pati atsakovė pripažino, jog po motinos mirties paveldėjimo dokumentus tvarkė ji pati. Atsakovo Kauno rajono savivaldybės atstovei negalint paaiškinti, kokiais įrodymais remiantis išduota 1993-06-04 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), teismas laikė neginčijamai įrodytu, jog ieškinio reikalavimas dėl pripažinimo negaliojančia 1993-06-21 paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto E. A., dalies į ½ statinių, esančių (duomenys neskelbtini), remiantis LR CK 1.91 str. pagrindu yra įrodytas ir pagrįstas. Teismas, nustatęs, jog ieškovės reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiu yra pagrįstas ir įrodytas, pripažino negaliojančia ir Kauno rajono savivaldybės administracijos Rokų seniūnijos 2007-01-18 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, jog pastatai nuosavybės teise priklauso atsakovei pagal paveldėjimo teisės liudijimą. Teismas laikė neginčijamai nustatytu, jog ieškovė kreipdamasi į teismą nėra praleidusi ieškinio senaties termino ieškiniui paduoti, nes byloje pateikti rašytiniai įrodymai – 2009-05-21 dienos pareiškimas trečiajam asmeniui G. L., 2009-06-18 pažyma apie nekilnojamą turtą, ieškovės, trečiojo asmens paaiškinimai patvirtino, jog nei ieškovei, nei trečiajam asmeniui niekada atsakovė ar jos atstovė dukra J. U. nepranešė, jog visas turtas priklauso atsakovei. Atsakovė byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovei buvo žinoma apie faktą, jog visas turtas yra paveldėtas atsakovės.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovė E. A. apeliaciniu skundu (2t.b.l. 35-40) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti patikslintą ieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė su teismo sprendimu nesutinka dėl sekančių motyvų:

Atsiliepimas

1. Teismas nepagrįstai laikė, kad 1993 m. birželio 4 d. Kauno rajono Rokų apylinkės viršaičio pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintina negaliojančia dėl joje išdėstytų faktų prieštaravimo byloje ištirtiems įrodymams. Iš kartu su atsiliepimu į pareikštą pradinį ieškinį pateiktos J. Ž. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad J. Ž. šeimą laikotarpiu nuo 1955 m. iki 1957 m. sudarė jo žmona A. Ž., dukros I. ir N. Ž. bei posūnis V. K., minėtu laikotarpiu J. Ž. šeima pastatų, priklausančių jų ūkiui, neturėjo. Kitoje pateiktoje J. Ž. asmeninėje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad 1958 m. - 1960 m. laikotarpiu J. Ž. šeimą sudarė jo žmona A. Ž. (mirusi (duomenys neskelbtini)), dukros I. ir N. Ž., taip pat V. L., G. L. ir apeliantė E. A.. Tai leidžia daryti išvadą, kad J. Ž. ir V. Ž. (buvusi L.) buvo vienos šeimos nariais dar iki jų santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini). Iš minėtos J. Ž. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat matyti, kad J. Ž. šeima nuo 1959 m. turėjo pastatą - gyvenamąjį namą ir priemenę, priklausančius jų ūkiui. Tuo tarpu ieškovė kartu su pradiniu ieškiniu pateikė Kauno apskrities archyvo 2009 m. gegužės 29 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad „Kauno rajono Samylų apylinkės LDT vykdomojo komiteto dokumentų fonde, 1964-1970 metų (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose įrašytas V. J., A. ūkis. Knygų skiltyse „ūkio visuomeninė grupė" įrašyta: „kolūkiečių“. Skiltyse „ūkiui priklausantieji pastatai“ įrašyta: „gyvenamas namas pusė (1960)“. Analogiška informacija nurodyta ir apie 1971-1978 m., 1986-1990 m. ūkines knygas. Tačiau minėtoje pažymoje taip pat nurodoma, jog ūkinėse knygose nėra žinių apie tai, kokiu pagrindu J. V. V. priklauso pusė gyvenamojo namo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas teisės normas, susijusias su nuosavybės teisėmis į nekilnojamąjį turtą analogiškuose ginčuose, yra pažymėjęs, jog įrašai ūkinėse knygose nėra įrodymas apie nuosavybės įsigijimą, jeigu nėra nurodyta nuosavybės įsigijimo pagrindo, todėl įrašas ūkinėse knygose gali patvirtinti tik gyvenimo tam tikroje vietoje faktą, bet neįrodo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą. Ieškovė G. G. nepatiekė jokių įrodymų apie tai, kad V. Ž. ir J. V. V. buvo sudarę įstatymų reikalaujamos formos sutartį dėl ½ gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo. Nors pirmosios instancijos teismas, grįsdamas savo išvadą dėl J. V. V. nuosavybės teisės į ½ gyvenamojo namo, rėmėsi liudytojos N. D. G. parodymais, jie nelaikytini tinkamais ir leistinais tokiai išvadai daryti.

2. Teismui buvo pateiktas 1973 m. kovo 19 d. Rokų apylinkės DŽD Tarybos pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad V. Ž. turi nuosavą gyvenamą namą, tačiau šio pažymėjimo teismas nevertino ir dėl jo nepasisakė. Teismas taip pat nevertino ir nepasisakė dėl 1987 m. birželio 15 d. ir 1988 m. balandžio 8 d. draudimo liudijimų, iš kurių matyti, kad V. Ž. mokėjo draudimo įmokas už visus statinius, adresu (duomenys neskelbtini). Teismas nevertino ir 2009 m. liepos 22 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Finansų skyriaus pažymos Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad apeliantė (V. Ž. testamentinė įpėdinė) už naudojamą 0,15 ha valstybinės žemės sklypą prie nuosavybės teise priklausančių statinių, adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), žemės nuomos mokestį už 2004-2008 m. yra sumokėjusi. Pastarieji įrodymai pagrindžia, kad V. Ž., o po jos mirties ir apeliantė, įgyvendino pareigas, kurias turėjo ir turi kiekvienas savininkas (draudimo įmokų mokėjimas, žemės nuomos mokesčių už valstybinį žemės sklypą, kuriame yra pastatai, mokėjimas). Be to, teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, jog J. V. V. bei ji pati kada nors būtų vykdę analogiškas pareigas.

3. Nustatęs, kad 1993 m. birželio 4 d. Kauno rajono Rokų apylinkės viršaičio pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintina negaliojančia, Kauno miesto apylinkės teismas, sprendė, jog, remiantis CK 1.91 str., pripažintina negaliojančia ir 1993 m. birželio 21 d. paveldėjimo teisės liudijimo dalis į ½ jame nurodytų statinių. Apeliantė neturėjo abejonių, jog visi statiniai, adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), priklausė jos motinai V. Ž., be to, apeliantei nebuvo žinoma apie tai, kad ji ar jos sutuoktinis J. Ž. kada nors būtų sudarę dalies statinių pirkimo-pardavimo sutartį su J. V. V. Trečiajam asmeniui notarei Renatai Butkauskaitei apeliantė teikė tik tuos dokumentus, kuriuos jai buvo išdavę valstybės ar savivaldybės institucijos, jokių aplinkybių nenutylėjo, taip pat sąmoningai nenurodė jokių faktų, kurie būtų neatitikę tikrovės. Todėl teismas negalėjo prieiti išvados, jog egzistuoja LR CK 1.91 str. numatyti sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindai.

4. Teismas nepagrįstai atmetė apeliantės prašymą taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams pripažinti negaliojančiomis 1993 m. birželio 21 d. paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto apeliantei, dalį į ½ statinių, esančių (duomenys neskelbtini), 1993 m. birželio 4 d. Kauno rajono Rokų apylinkės viršaičio pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2007 m. sausio 18 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos Rokų seniūnijos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas nepagrįstai priėjo išvados, jog ieškovė, kreipdamasi į teismą, nėra praleidusi ieškinio senaties termino ieškiniui paduoti. Be to, teismas, pasisakydamas dėl ieškinio senaties termino ieškiniui dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiu, iš vis nepasisakė dėl ieškinio senaties termino ieškiniui dėl aukščiau nurodytų pažymų pripažinimo negaliojančiomis. Kauno rajono Rokų apylinkės viršaičio pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apeliantei buvo išduota 1993 m. birželio 4 d., o paveldėjimo teisės liudijimas - 1993 m. birželio 21 d. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatė bendrą trijų metų ieškinio senaties terminą ieškiniams dėl pažeistų teisių gynimo pareikšti. Nuo minėtos pažymos ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ieškinio pateikimo dieną buvo praėję daugiau nei 16 metų, tačiau per tą laikotarpį nei J. V. V., nei jo įstatyminė įpėdinė ieškovė G. G. šių dokumentų neginčijo. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad 2000 m. pradėjo tvarkyti paveldėjimą, tačiau tik 2009 m. rimtai tuo užsiėmė. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad toks ieškovės elgesys, kuomet per 9 metus ji nepasidomi apie tai, koks turtas sudaro J. V. V. palikimo sudėtį, laikytinas neatitinkančiu protingo, atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio analogiškoje situacijoje. Nors teismas šį ieškovės susižinojimo momentą siejo su aktyviais apeliantės veiksmais - pranešimu apie tai, kad jai 1993 m. birželio 21 d. išduotame paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijime yra įrašytas visas, o ne ½ gyvenamojo namo ir kitų pastatų, tai niekaip negalėjo eliminuoti pačios ieškovės pareigos pasiteirauti apeliantės apie palikimo priėmimą ar pasidomėti viešais VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Apie ginčijamą seniūnijos apylinkės pažymą ieškovei turėjo būti žinoma nuo jos paviešinimo momento 2007 m. kovo 15 d., todėl ji turėjo teisę apskųsti šį administracinį teisės aktą per 1 mėnesį. Tuo tarpu ieškinys dėl seniūnijos apylinkės pažymos pripažinimo negaliojančia teismui paduotas praėjus daugiau nei 2 metams nuo jos pateikimo ir įregistravimo VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre.

5. Teismas, patenkinęs patikslintą ieškovės ieškinį, neatsižvelgė į tai, kad jis pareikštas tiek atsakovei E. A., tiek atsakovui Kauno rajono savivaldybei, ir visas bylinėjimosi išlaidas priteisė tik iš apeliantės. Tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad Kauno miesto apylinkės teismas pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimus dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies ir pažymų pripažinimo negaliojančiomis, sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turėtų būti pakeista nustatant, jog bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš abiejų atsakovų.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (2t.b.l. 54-55) prašo apeliantės E. A. apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad nesant byloje rašytinių įrodymų, kokiu pagrindu J. V. V. priklausė pusė ginčo gyvenamojo namo, teismas nepagrįstai ieškovės ieškinį patenkino pilnai. Suformuota Aukščiausiojo teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad byloje esantys išrašai iš ūkinių knygų parodo faktiškai namų valdoje gyvenančius (gyvenusius) asmenis, o ne nuosavybės teisę į ginčo pastatus. Ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, nors šalis turi įrodinėti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Šioje byloje nepagrįstai teismas rėmėsi liudytojos N. D. G. parodymais, nes tokiu atveju bet kuris asmuo galėtų kreiptis teismą ir liudytojų parodymais įrodinėtų, kad įgijo nuosavybės teisę į vieną ar kitą nekilnojamąjį daiktą, ignoruojant privalomą sandoriui įforminti rašytinę formą. Tai, kad atsakovės motinai V. Ž. (po kurios mirties palikimą priėmė apeliantė) nuosavybės teise priklausė ginčo pastatai adresu (duomenys neskelbtini) (buvęs (duomenys neskelbtini)), įrodo byloje esantys dokumentai. Tai Gintaro kolūkio 1957-08-21 aktas, apie sklypo išskyrimą statytojui Ž. J., B., ir gyvenamojo namo statybos projektas. Aplinkybę, kad atsakovės tėvai valdė nuosavybės teise ginčo pastatus įrodo pateikti savanoriško pastatų draudimo liudijimas, turto valstybinio privalomojo draudimo liudijimas. Tai, kad ginčo pastatas su žeme sudaro vieną valdą, įrodo VĮ Registrų centro Kauno filialo 2009-08-12 raštas, kuriame konstatuota, kad „išnagrinėjus kadastrinių matavimų bylos (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), istorinius dokumentus, nustatyta, kad pirminė valdos inventorizacija atlikta 1973-03-12 adresu (duomenys neskelbtini)“. Atsakovas sutinka su apeliantės pozicija ir dėl ieškinio senaties taikymo administracinių aktų atžvilgiu.

Ieškovė G. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (2t.b.l. 56-57) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodydama argumentus dėl J. V. V. nuosavybės teisių įgijimo į ½ ginčo pastato, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kokiu pagrindu nuosavybės teisės atsirado jos motinai V. Ž.. Iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, kad be įrašų ūkinėse knygose nėra jokių duomenų, kaip nuosavybės teisės atsirado V. Ž. ir J. V. V.. Apeliantė teigia, kad jos motina V. Ž. buvo J. Ž. šeimos narė 1958-1960 m. laikotarpiu, tačiau tokius teiginius paneigia faktinės aplinkybės, kad A. Ž. mirė tik (duomenys neskelbtini), V. (V.) L. su J. Ž. susituokė tik (duomenys neskelbtini), gyvenamasis namas pastatytas 1959 m. Byloje yra duomenys (asmeninė sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini)) kurie patvirtina, kad apeliantė 1992-01-01 ir 1993-01-01 savo parašais patvirtino duomenis, kad priklauso ½ gyvenamojo namo. Apeliantė nei pirmos instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nesugebėjo paaiškinti, iš kur ginčijamojoje 1993 m. birželio 4 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) atsirado įrašas, kad Ž. V. priklauso visas gyvenamasis namas. Rokų seniūnija atsakydama į užklausimą, kokiai dokumentais remiantis buvo išduota 1993 m. birželio 4 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad ji išduota remiantis įrašais ūkinėje knygoje Nr. (duomenys neskelbtini), kur nurodyta, kad E. A. ūkiui priklauso ½ gyvenamojo namo. Apeliantė negalėjo nematyti akivaizdžių prieštaravimų tarp pirminių dokumentų (ūkio knygų) ir jai išduotų pažymų, tačiau šias reikšmingas aplinkybes sąmoningai nutylėjo, tokiu būdu sudarydama galimybę paveldėti visą gyvenamąjį namą. Teismas teisingai įvertino aplinkybes dėl to kokį turtą valdė V. Ž. ir pagrįstai taikė CK 5.1 straipsnį, nes apeliantė negalėjo paveldėti daugiau turto nei jo turėjo jos motina V. Ž.. Ieškovei visada buvo žinoma, kad J. V. priklausė ½ gyvenamojo namo, kitokių aplinkybių, kurios būtų vertę abejoti savo žiniomis nebuvo, be to atsakovės ir jos dukros elgesys neleido abejoti tuo, kad J. V. priklausė dalis namo. Kita vertus, ieškinio senaties institutas nėra skirtas ginti nesąžiningų asmenų interesus bei padėti jiems piktnaudžiauti teise. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad negalima atmesti ieškinio senaties termino praleidimo pagrindu, vadovaujantis tik formaliais motyvais ir taikant įstatymus nesivadovaujant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai bei išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Kadangi su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais sutinkama, jie išsamiai nekartojami.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M., bylos Nr. 3K-3-462/2002, 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“; bylos Nr. 3K-3-416/2007; kt.). Pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai), nepažeidė įrodymų pusiausvyros principo.

Atsakovei nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą bei ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2007-03-15 nekilnojamojo turto registre, 2007-01-18 apylinkės seniūnijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 1993-06-21 paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto priėmus palikimą po atsakovės motinos V. Ž. mirties (mirusios (duomenys neskelbtini)) į 1993-06-04 inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro 1993-06-04 pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) bei Rokų apylinkės 1993-06-04 pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (1 t.b.l. 8-9, 17).

Ieškovė (įstatyminė įpėdinė) priėmė palikimą atsiradusį po J. V. V., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, 2000-08-08 kreipdamasi į notarinę kontorą dėl paveldėjimo (1 t.b.l. 19, 67). Nuosavybės teisė į paveldą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą ir pan.) , įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, patvirtinantį jo teisių į palikimą įgijimą - paveldėjimo teisės liudijimą (1964 m. CK 598 str., CK 5. 66 str.), šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu nėra ribojamas. Ieškovė nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavusi 2009-05-21 atsakovės pareiškimą dėl iškeldinimo, todėl senaties termino nepraleido. Atsakovės nuosavybės teisės viešame registre įregistruotos 2007-03-15 (CK 1. 75 str.), ginčas tarp šalių kilęs paveldėjimo pagrindu įgytos nuosavybės teisės (CK 4. 47 str. 2p.), kurių teisių į teisminę gynybą įgyvendinimui taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia yra diena kai asmuo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą ( CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 dalis, 1. 125 str 1 d., 1. 127 str. 1 d.). Todėl atmestini apeliantės argumentai dėl ieškinio senaties taikymo, nes ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo po to, kai gavo 2009-05-14 atsakovės pareiškimą dėl iškeldinimo, 10 metų ieškinio senaties termino bei sutrumpinto 1 mėnesio termino 2007-01-18 apylinkės seniūno pažymai nuginčyti nepraleido, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo netaikė.

Teisėjų kolegijos vertinimu nors Kauno apskrities archyvo 2009 m. gegužės 29 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), bei ūkinių knygų išrašuose apie 1964-1970 m., 1971-1978 m., 1986-1990 m. (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose įrašytą V. J., A. ūkį bei ūkiui priklausančius pastatus ½ gyvenamojo namo (1960 m.) nėra žinių apie tai, kokiu pagrindu J. V. V. priklauso pusė gyvenamojo namo, tačiau įrašai ūkinėse knygose patvirtina faktiškai susiklosčiusius santykius, buvusius tarp J. V. V., mirusio (duomenys neskelbtini), bei J. Ž., mirusio (duomenys neskelbtini), po jo mirties likus gyventi ½ namo dalyje V. Ž., mirusiai (duomenys neskelbtini), bei po jos mirties priėmusiai palikimą atsakovei. Pirmosios instancijos teismas remdamasis įrašais ūkinėse knygose bei liudytojos N. D. G. paaiškinimais nustatė, kad pusė gyvenamojo namo J. Ž. pardavė J. V.. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, šalims buvo pasiūlyta pateikti papildomus rašytinius įrodymus (2 t.b.l. 100-101). Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų Kauno apskrities archyvo duomenų bei ūkinių knygų išrašų asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) apie J. V., A., ūkį (duomenys neskelbtini) 1964-1966m., 1967-1969, 1971-1972m., 1973-1975m.,1983-1985 m., matyti, kad ūkiui priklausė ½ dalis gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini) kaimo 1961-1963 m. ūkinės knygos archyvui saugoti neperduotos ( 2 t. b. l. 108-115). Iš Kauno apskrities archyvo gautos 1961-07-11 sutarties tarp J. Ž. ir J. V. dėl ½ dalies gyvenamojo namo pardavimo (2 t.b.l. 109) turinio matyti, kad tuo metu buvo surašyta sutartis nebaigto statyti (neįrengto, be langų ir durų) ½ gyvenamojo namo dalis, kurią vėliau šalys ketino įforminti notarine tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirkimo-pardavimo sutartis pagal tuo metu galiojusį RTFSR kodekso 185 str. bei nuo 1965-01-01 galiojusį CK 255 str. turėjo būti sudaryta notarine tvarka. Nors bylos duomenimis notarine tvarka pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau iš archyvui saugoti perduotų nuo 1964 m. įrašų ūkinėse knygose, šalių bei liudytojos N. D. G. paaiškinimų matyti, kad pagal įrašus ūkinėse knygose tiek atsakovės motinai V. Ž., tiek J. V. priklausė po ½ dalį gyvenamojo namo, neginčijama, kad J. V. pilnai įsirengė jam J. Ž. perleistą neįrengtą ½ gyvenamojo namo dalį, kurioje su žmona A. V. gyveno iki pat mirties, 1991-1992 m. įrašuose ūkinėje knygoje Nr. (duomenys neskelbtini), apie atsakovės E. A. ūkį, taip pat nurodyta ½ gyvenamojo namo. 1961-1963 m. ūkinės knygos archyvui saugoti neperduotos, pagal iki 1965-01-01 galiojusio RTFSR 1922 m. CK 185 str. nuosavybės teisės į pastatus buvo registruojamos Vykdomojo komiteto vedamose ūkinėse knygose, todėl esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad nuosavybės teises į ½ dalį gyvenamojo namo J. V. įgijo savo darbu ir lėšomis prisidėdamas prie gyvenamojo namo statybos esant 1961-07-11 rašytiniam bendram susitarimui su J. Ž.. Pagal 1964 m. CK penkioliktąjį skirsnį bei CK 111 str. nuosavybės teisės į turtą galėjo atsirasti daikto sukūrimu. Šiuo konkrečiu atveju – namo pastatymu. Jeigu asmuo, teisėtai pastatęs pastatą, bet neįregistravęs jo ir nuosavybės teisės į jį, miršta, pastato registraciją ir nuosavybės teisę į jį administracine tvarka turi teisę atlikti jo įpėdinis (įpėdiniai). Byloje esantis susitarimas tarp V. Ž. ir J. V. pirkti 0, 145 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kiekvienam po 0, 0725 ha bei 1992-0803 Kauno rajono Rokų apylinkės viršaičio potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini)( 2 t.b.l. 120-121, 1 t.b.l.15) taip pat patvirtina atsakovės motinos V. Ž. bei J. V. išreikštą bendraturčių valią lygiomis dalimis pirkti žemės sklypą prie jų turimos namų valdos.

Apeliantės argumentai, kad teismas neįvertino 1973-03-19 Kauno rajono Rokų apylinkės pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) ( 1 t.b.l. 62), 1987 m. birželio 15 d. ir 1988 m. balandžio 8 d. draudimo liudijimų apie V. Ž. mokėtus draudimo mokesčius už pastatus, adresu (duomenys neskelbtini), 2009 m. liepos 22 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Finansų skyriaus pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) apie žemės nuomos mokesčio už 2004-2008 m. sumokėjimą, nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą. 1973 m. kovo 19 d. Rokų apylinkės DŽD Tarybos pažymėjime Nr. 109 nėra nurodytas tikslus adresas, iš 1993-06-04 pažymėjimo, išduoto atsakovei ( 1 t.b.l.63) matyti, kad nei V. Ž., nei J. V. vardu nuosavybės teisės į ginčo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), nebuvo įregistruotos įsigaliojus 1991-07-25 Vyriausybės nutarimui Nr. 297, kuriuo pavirtinta „Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija. Pagal šios instrukcijos nuostatas draudimo liudijimai priskirtini tik prie netiesioginiu būdu nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų kategorijos (9.4. p.), todėl apeliantės nurodytų dokumentų buvimas negali būti vertinamas atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų (CPK 185 str.). Taigi aptartų teisiškai reikšmingų aplinkybių bei faktų visuma leidžia teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad atsakovei nuosavybės teisė į ginčo pastatus viešame registre įregistruota nesant tam nei teisinių, nei faktinių prielaidų, nepagrįstai, pažeidžiant ieškovės, kaip ½ dalies nekilnojamojo daikto savininkės, teises (CK 4. 47 str. 2 p.).

Nors pirmosios instancijos teismas, priteisdamas visas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės, nemotyvavo, tačiau pagal ginčo esmę reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo buvo pagrindinis, dėl ko ir atsirado šios išlaidos, todėl taip paskirstęs bylinėjimosi išlaidas procesinių teisės normų nepažeidė.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės ieškovei priteistinos advokato pagalbos išlaidos. Byloje pateiktas kvitas (2 t.b.l. 90-91) apie 2420 Lt advokato pagalbos išlaidas (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei atstovavimą). Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį į tai, kad tas pats advokatas atstovavo ieškovę ir pirmosios instancijos teisme, todėl laiko sąnaudos byloje buvo nedidelės, atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus dydžius, iš apeliantės priteistinos 1400 Lt advokato pagalbos išlaidos ieškovei (CPK 93 str.1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš E. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) priteisti 1400 Lt advokato pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme G. G. ( a.k. (duomenys neskelbtini)

Teisėjos Aušra BaubienėŽibutė BudžienėVirginija Gudynienė