- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-17
- Bylos Nr.
- eI-3972-484/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- A. R.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai
- Advokatai
- Evelina Balikas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, dalyvaujant pareiškėjo A. R. atstovei advokato padėjėjai Evelinai Baliko, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. R. su skundu kreipėsi į teismą, kuriame prašo: pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Vilniaus apskr. VPK Migracijos valdyba, ir atsakovas) 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 10-S-78626(1.39-10-27); įpareigoti Vilniaus apskr. VPK Migracijos valdybą išduoti asmens tapatybės kortelę ir pasą jo vaikui ir asmens tapatybės kortelės ir paso pagrindiniuose puslapiuose įrašyti vaiko vardą „F.“ originalia forma, išsaugant originalią vardo formą Registrų centre „vardo“ lauke.
Skunde nurodo, kad (duomenys neskelbtini) Šveicarijoje gimė jo (Lietuvos piliečio) ir K. pilietės sūnus F. R. (F. R.). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-5187-734-2017 panaikinti Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus (toliau – Metrikacijos skyrius) 2016 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. A133-8362/16(3.3.5.4-TD1) ir įpareigojo Metrikacijos skyrių įtraukti pareiškėjo A. R. vaiko F. R. gimimą į apskaitą, išlaikant originalią vardo rašybą „F.“, ir išduoti gimimo liudijimą. Pareiškėjo vaiko gimimas įtrauktas į apskaitą Lietuvos Respublikos gyventojų registre ir įrašytas vardas „F.“ (išduotas gimimo liudijimas).
Remiasi Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnio 1–2 dalimis; E. S. Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimais panašiose bylose (2004 m. balandžio 4 d. sprendimo Pusa, C-224/02, 16 punktu; 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Schwarz ir Gootjes-Schwarz, C-76/05, 86 punktu; 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimo Huber, C-524/06, 69 punktu; 2009 m. balandžio 23 d. sprendimo Rüffler, C-544/07, 62 punktu; 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimu Turpeinen, C-520/04; 2006 m. vasario 21 d. sprendimu Ritter-Coulais, C-152/03; 2005 m. kovo 17 d. sprendimu Kranemann, C-109/04). Remdamasis ESTT 2008 m. liepos 10 d. sprendimo Jipa, C-33/07, 17 punkte ir 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo McCarthy, C-434/09, 47–48 punktuose suformuota praktika, pažymi, kad asmuo, būdamas bent vienos valstybės narės pilietis, gali remtis tokį statusą turintiems asmenims suteikiamomis teisėmis, visų pirma, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 21 straipsniu suteikiama teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje. Be to, ESTT yra nusprendęs, kad pagal SESV 20 straipsnį yra draudžiamos nacionalinės priemonės, kuriomis iš Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis teisėmis, suteikiamomis dėl šio statuso. Tokios valstybės narės nuostatos, kuriose nustatytos nepalankesnės sąlygos tam tikriems savo piliečiams tik todėl, kad jie pasinaudojo laisve judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, yra SESV 21 straipsnio 1 dalimi kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių apribojimas (ESTT sprendimai Grunkin ir Paul, Zablocka-Weyhermüller bei Rüffler bylose).
Paaiškina, kad daugelyje kasdienių situacijų tiek viešojoje, tiek privačioje srityje reikalaujama įrodyti tapatybę, ši paprastai įrodoma pateikiant pasą. ESTT yra nusprendęs, kad kiekvieną kartą, kai konkrečioje situacijoje naudojama pavardė neatitinka nurodytos dokumente, pateiktame įrodyti asmens tapatybę, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose nurodytos pavardės nesutampa, toks pavardžių skirtumas gali sukelti abejonių dėl šio asmens tapatybės bei pateiktų dokumentų autentiškumo ar dėl juose pateiktų duomenų teisingumo (Grunkin ir Paul sprendimo 28 punktas; Sayn Wittgenstein sprendimo 69 punktas). SESV 21 straipsnyje kiekvienam Sąjungos piliečiui pripažintų laisvių ribojimu pripažįstamas rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų kilimas asmenims dėl skirtingo šeimos narių pavardžių rašymo (ESTT 2003 m. spalio 2 d. sprendimo Garcia Avello, C-148/02, 36 punktas; 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo Runevič-Vardyn ir Wardyn, C-391/09, 75, 77 punktai).
Pabrėžia, kad teisė į privatų ir asmeninį gyvenimą (taip pat teisė į originalią asmenvardžių rašybą) yra viena. Teisė į privatų gyvenimą – tai ne tik teisė į vardą, pavardę, bet ir galimybė juos pakeisti, norint atgauti jų originaliąsias formas (taip pat raštu).
Atkreipia dėmesį į tai, kad Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) asmens vardą ir pavardę pripažįsta kaip esminę kiekvieno žmogaus tapatybės dalį. Valstybė turėtų paisyti EŽTT praktikos, o kiekvienas teisinis reglamentavimas privalo būti objektyviai pagrįstas ir taikomas visiems piliečiams vienodai. 2007 m. EŽTT sprendime Johansson prieš Suomiją (paraiškos Nr. 10163/02) konstatavo, kad vaiko vardo pasirinkimas – tai individualus tėvų pasirinkimas. Teismas pripažino, kad teisiniai ribojimai, susiję su vardo pakeitimu, gali būti pateisinami visuomenės gerove, pvz., siekiant užtikrinti tikslų gyventojų surašymą arba tam, kad būtų galima tinkamai nustatyti asmens tapatybę. EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu gyventojų registre jau įregistruoti atitinkami vardai ir nenustatyta jokio neigiamo poveikio kultūriniam ir kalbiniam tapatumui išsaugoti, nėra pagrindo atsisakyti įregistruoti tokį vardą.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad, Lietuvos Respublikos gyventojų registro tarnybos duomenimis, Lietuvoje yra registruotų asmenų (Lietuvos Respublikos piliečių), kurių varduose yra raidė „x“. Tokių vardų ir pavardžių registravimas yra plačiai taikomas ir jokių neigiamų pasekmių nesukėlė, todėl mano, jog pareiškėjui pritaikytas draudimas turėti vaiko vardą su raide „x“ yra neproporcinga valstybės priemonė, kuri nėra tinkamas būdas užtikrinti konstitucinį valstybinės kalbos principą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2014 m. vasario 27 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ pateikė papildomas aiškinimo gaires ir nurodė, kad „Lietuvos Respublikos piliečio pase kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą (b. l. 4–5, 48–49) kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo argumentuodamas tuo, jog Lietuvos Respublikos teisės aktai ir Migracijos valdybos sprendimai galimai prieštarauja ES teisei ir dėl ES teisės aktų taikymo ir aiškinimo (el. bylos I tomas 1-5, 48-50 puslapiai).
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodo, kad, išduodamas, keisdamas asmens tapatybės kortelę ar pasą, vadovavosi Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatytas reikalavimas duomenis asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašyti lietuviškais rašmenimis, o piliečio vardą (vardus) ir pavardę – Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nustatyta tvarka.
Remiasi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (toliau – Taryba) 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 1 punktu, Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. pateiktu išaiškinimu sprendime, jog, Lietuvos Respublikos piliečio pase asmens vardą ir pavardę įrašius valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis, jei asmuo to pageidauja ir toks asmens vardo bei pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad EŽTT ne kartą pabrėžė, jog vardų ir pavardžių rašybos teisinis reguliavimas – tai kiekvienos valstybės narės kompetencija, kuri glaudžiai susijusi su tos šalies kultūra, kalbos istorija, asmens tapatumo jausmu, tačiau pažymėjo, kad iki šiol minėtas teisinis reglamentavimas nėra įgyvendintas teisės aktais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašiose administracinėse bylose Nr. eA-2413-662/2017, Nr. A-2823-492/2017 ir Nr. A-1867-261/2017 įpareigojo Vilniaus apskr. VPK Migracijos valdybą išduoti pasą ir asmens tapatybės kortelę, asmenvardžius užrašant lietuviškais rašmenimis bei kartu įrašant nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma.
Atkreipia dėmesį, kad lietuvių kalbos raidyne nėra raidės „x“, todėl netenkino pareiškėjo prašymo išduoti jo sūnui F. R. asmens tapatybės kortelę ir pasą su vardu „F.“ (el. bylos I tomas 27-29, 41-42 puslapiai).
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė palaikė skundą ir prašė jį patenkinti, remdamasi jame išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas k o n statuoja:
nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskr. VPK Migracijos valdybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo Nr. 10-S-78626(1.39-10-27), kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti Lietuvos Respublikos pasą ir asmens tapatybės kortelę sūnui F. R., išlaikant originalią rašybą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-5187-734-2017 Metrikacijos skyrius įpareigotas įtraukti į apskaitą pareiškėjo A. R. vaiko F. R. gimimą į apskaitą išlaikant originalią vardo rašybą „F.“ ir išduoti gimimo liudijimą (el. bylos I tomas 6–11puslapiai).
Pareiškėjas, vadovaudamasis minėtu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu ir remdamasis tuo, kad jo sūnus F. R. buvo įtrauktas į apskaitą ir Gyventojų registrą vardu „F.“, 2017 m. balandžio 13 d. kreipėsi į Vilniaus apskr. VPK Migracijos valdybą su prašymu išduoti pasą ir asmens tapatybės kortelę jo vaikui F. R., įrašant jo vardą nelietuviškais rašmenimis („x“ raide) (el. bylos I tomas 31,44 puslapiai).
Vilniaus apskr. VPK Migracijos valdyba 2017 m gegužės 4 d. priėmė sprendimą Nr. 10-S-78626(1.39-10-27), kuriuo atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą. Sprendimą argumentavo tuo, kad duomenys asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi lietuviškais rašmenimis (Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 5 dalis) (el. bylos I tomas 13, 30, 43 puslapiai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnyje įtvirtintas žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Konstitucijos 14 straipsnyje yra reglamentuotas lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusas. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šios nuostatos turinį, yra nurodęs, kad lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija. Lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą. Valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas reiškia, kad turi būti užtikrintas lietuvių kalbos funkcionavimas visose viešojo gyvenimo srityse. Ištyręs Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punkto, kuriame įtvirtintas nelietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių rašymas išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase lietuviškais rašmenimis, atitiktį Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams, 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad jos neprieštaravo Konstitucijai.
Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nutarime, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos Seimo narių prašymą išaiškinti, ar, pagal 1999 m. spalio 21 d. nutarimą Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja ir kai egzistuoja pirminiai užsienio valstybėse išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, kuriuose asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai, išaiškino, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba to paties paso kitų įrašų skyriuje galima įrašyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja; toks asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba. Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis, turi diskreciją nustatyti ir tai, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja.
ESTT yra konstatavęs, kad asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo identiteto ir privataus gyvenimo, kuriam apsaugoti skirtas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7 straipsnis ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnis, elementų. Nors Chartijos 7 straipsnyje nėra aiškios nuorodos į asmens vardą ir pavardę, jie yra susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, nes yra asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai priemonė (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimą Sayn-Wittgenstein, C?208/09, EU:C:2010:806, 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, C?391/09, EU:C:2011:291).
ESTT savo jurisprudencijoje yra atskleidęs, kad užsienietiškų vardų ir pavardžių rašyba kai kuriais atvejais gali turėti įtakos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje įtvirtinto asmenų laisvo judėjimo principo įgyvendinimui. Atsisakymas pakeisti valstybės narės piliečio vardus ir pavardę bei pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytus vardus ir pavardę gali būti laikomas šiame straipsnyje pripažintų laisvių apribojimu, jei tokiam asmeniui gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų (žr., pvz., ESTT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn byloje, C?391/09, EU:C:2011:291, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą N. P. Bogendorff von Wolffersdorff byloje, C?438/14, EU:C:2016:401).
EŽTT savo praktikoje ne kartą pripažino, kad klausimai dėl vardų ir pavardžių rašybos patenka į Konvencijos 8 straipsnio nuostatomis ginamą privataus ir šeimos gyvenimo sritį (žr., pvz., EŽTT 2005 m. birželio 2 d. sprendimą byloje Znamenskaya prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 77785/01, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Johansson prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 10163/02). Konvencija per se (pati savaime) negarantuoja teisės naudoti savo pasirinktą kalbą santykiuose su viešosiomis institucijomis, tačiau valstybės kalbos politika yra artimai susijusi su Konvencijos ginamomis sritimis, todėl valstybė turi teisę vykdyti savo oficialios kalbos naudojimo politiką, jeigu tai nepažeidžia Konvencijos ginamų teisių. Vardų ir pavardžių naudojimas Europos Tarybos valstybėse narėse yra lemiamas daugybės istorinių, lingvistinių, religinių ir kultūrinių veiksnių, todėl EŽTT pripažįsta, kad sudėtinga rasti šiuo klausimu vieną bendrą poziciją visoms valstybėms narėms ir nacionalinėms institucijoms, yra pripažįstama plati diskrecija. Vertinant, ar valstybės įsikišimas į naudojimąsi savo vardu ir pavarde atitinka Konvencijos 8 straipsnio reikalavimus, inter alia (be kita ko), atsižvelgtina į tai, ar pavardė originaliais rašmenimis nurodyta pase, kiek skiriasi originali ir adaptuota rašyba, ar adaptuota rašyba trukdo identifikuoti asmenį, ar dėl to kyla praktinių sunkumų (žr., pvz., EŽTT 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Mentzen prieš Latviją, pareiškimo Nr. 71074/01, 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimą byloje Bulgakov prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 59894/00).
Vardo ir pavardės rašyba asmens dokumentuose Lietuvos nacionalinėje teisėje reglamentuojama Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 5 dalyje. Joje nustatyta, jog asmens tapatybės kortelėje ir pase piliečio vardas (vardai) ir pavardė įrašomi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose, nustatyta tvarka. To paties straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmens vardas ir pavardė asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų bazės duomenis. Asmenvardžiai į Gyventojų registrą įrašomi įregistruotų civilinės būklės aktų pagrindu, kurie registruojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 3 str., Lietuvos Respublikos gyventojų registro įstatymo 9 str.).
Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose tvarka detalizuojama Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarime Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes). Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.
Teismas pažymi, kad naudojimasis savo vardu ir pavarde yra sudėtinė teisės į privatų ir šeimos gyvenimą dalis ir valstybės kišimasis į jį, draudžiant originalią asmens vardo ir pavardės rašybą, gali būti atliekamas tik tada, kai tai yra proporcinga priemonė siekiant teisėtų tikslų. Teisė į žmogaus privatų ir šeimos gyvenimą taip pat ginama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatomis, pagal kurias žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas, įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą. Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį teisės aiškinimo klausimą turi būti atsižvelgta ir į tai, kaip teisė į žmogaus privatų ir šeimos gyvenimą naudojantis savo vardu ir pavarde yra ginama viršnacionalinėje teisėje.
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnio pažeidimu gali būti laikomi atvejai, kai dėl valstybės atsisakymo pakeisti asmens valstybės narės piliečio vardą ir pavardę jis gali patirti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų (žr., pvz., ESTT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn byloje, C?391/09, EU:C:2011:291, 2016 m. birželio 2 d. sprendimą N. P. Bogendorff von Wolffersdorff byloje, C?438/14, EU:C:2016:401).
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo sūnaus F. R. vardo „F.“ originali rašyba buvo nustatyta registruojant jo gimimą. Šio akto registravimo pagrindu jis yra įtrauktas į apskaitą ir Lietuvos Respublikos gyventojų registrą naudojant „x“ raidę – „F.“. Atsižvelgęs į ESTT susijusią jurisprudenciją, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo argumentai apie galimus nepatogumus asmeniui, tai, kad jo vardas Lietuvos Respublikos pase ar asmens tapatybės kortelėje būtų užrašomas kitaip, negu anksčiau išduotame Šveicarijos konfederacijos Civilinės metrikacijos biuro išraše iš gimimų registro, Lietuvos Respublikos išduotame gimimo liudijime, yra pagrįsti. ESTT yra pripažinęs, kad dėl to paties asmens turimų dviejų skirtingų asmenvardžių gali kilti painiavos ir nepatogumų kiekvieną kartą, kai konkrečioje situacijoje naudojamas asmenvardis neatitinka nurodyto dokumente, pateiktame siekiant įrodyti asmens tapatybę, arba kai dviejuose kartu pateiktuose dokumentuose nurodyti asmenvardžiai nesutampa.
Šiuo atveju atsakovas skundžiamu sprendimu nusprendė neišduoti paso ir asmens tapatybės kortelės pareiškėjo sūnui su raide „x“, remdamasis Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi ir Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. I-1031. Skundžiamu sprendimu neleidžiant F. R. naudoti pase ir asmens tapatybės kortelėje savo vardo originaliais rašmenimis varžoma jo teisė į privatų ir šeimos gyvenimą. Sprendime atsisakymo tenkinti prašymą išduoti pasą ir asmens tapatybės kortelę pagrindas nurodyta lietuvių kalbos raidyne nesanti raidė „x“ nėra itin išskirtinė ar neįprasta Lietuvos Respublikos šiuolaikiniame socialiniame kontekste, varde F. naudojami rašmenys nėra itin neįprasti ir jų naudojimas Lietuvos Respublikos pase ir asmens tapatybės kortelėje nėra dėl techninių priežasčių ypač sunkiai įgyvendinamas ar neįmanomas.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs teisės aiškinimo ginčas dėl to, ar pagal įstatymus yra leistina rašyba naudojant nelietuvišką rašmenį „x“. Vardas F. Lietuvos Respublikos gyventojų registre įrašytas su raide „x“ ne dėl rašymo apsirikimo, tai yra originali jo vardo rašyba. Vadinasi, šiuo atveju asmeniui apsunkinama galimybė pagal savo asmens dokumentus būti identifikuotam tiksliai pagal vardą, kaip jis buvo apibrėžtas registruojant šį vardą apibrėžiantį civilinės būklės aktą, ir tai yra nesuderinama su teise į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą bei neatitinka Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 1 dalies nuostatų. Teismas atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2017-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2413-662/2017, 2017-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2823-492/2017), daro išvadą, kad atsakovas skundžiamu 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 10-S-78626(1.39-10-27) nepagrįstai netenkino pareiškėjo 2017 m. balandžio 13 d. prašymo išduoti jo sūnui F. R. Lietuvos Respublikos pasą ir asmens tapatybės kortelę juose vardą užrašant ir originalia rašyba „F.“. Nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmens vardas ir pavardė asmens tapatybės kortelėje ir pase įrašomi pagal Gyventojų registro duomenų bazės duomenis, atsakovas priėmė sprendimą, kuris neproporcingai ir be apibrėžto teisinio pagrindo riboja F. R. teisę į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Konstitucinio Teismo jurisprudencija patvirtina, kad su Konstitucijos nuostatomis yra suderinamas asmens vardo ir pavardės Lietuvos Respublikos pase įrašymas lietuviškais ir kartu nelietuviškais rašmenimis (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą). Skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas prašė, inter alia (be kita ko), įpareigoti atsakovą išduoti asmens tapatybės kortelę ir Lietuvos Respublikos pasą F. R., išlaikant originalią asmenvardžio rašybą pagrindiniame puslapyje. Šis prašymas yra iš esmės pagrįstas, tačiau, vadovaujantis aptartu teisės aiškinimu, inter alia (be kita ko) Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu, jis įgyvendintinas asmens tapatybės kortelėje ir pase užrašant vardą lietuviškais rašmenimis ir kartu asmens vardą įrašant nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, todėl ši skundo dalis tenkintina iš dalies.
Pagrindo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nėra, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą atmestinas.
Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nepilnamečio sūnaus teisių pažeidimo, susijusio su jo duomenų tvarkymu Gyventojų registre (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo skundas šioje dalyje taip pat atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. R. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. 10-S-78626(1.39-10-27) ir įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą išduoti pareiškėjo A. R. sūnui F. R. (F. R.) asmens tapatybės kortelę ir Lietuvos Respublikos piliečio pasą, juose nurodant jo vardą lietuviškais rašmenimis ir kartu nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma „F.“.
Kitoje dalyje A. R. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.